Lietuviškos žiniasklaidos naikinimo vajus

Lietuviškos žiniasklaidos naikinimo vajus

Lietuviškos žiniasklaidos naikinimo vajus

Vladas VERTELIS

"Šiaulių krašto" vyriausiasis redaktorius

Vasaros pradžioje „WikiLeaks“ išplatinta JAV ambasados Lietuvoje pažymose surašyta informacija apie neva korumpuotus didžiausius Lietuvos dienraščius po Generalinės prokuratūros tyrimo galutinai subliuško.

Pasak prokuratūros, ambasados faktų šaltiniai —–galbūt bobučių pokalbiai turgavietėje.

Ta informacija bliuško, ir sveikam protui turėjo kelti didelių įtarimų iškart po informacijos paviešinimo, nes keli neva korupcijos atvejus liudiję asmenys nedelsdami viešai paneigė to sakę.

Tačiau Dainiui Radzevičiui, Žurnalistų sąjungos pirmininkui, operatyviai pradėjusiam kalti „Respublikos“ leidinių grupę, jos žurnalistus prie gėdos stulpo, tai — nesvarbu.

Tai - ne pagal planą.

Populiariai tariant, praleista gera proga patylėti.

Gal skubėta atsistoti teisiųjų pusėje, kur kovotojams už skaidriąją žiniasklaidą turėjo būti dalijamos padėkos.

Dabar tenka trinti teisiamųjų suolą teisme, kuriame teisiamasis Žurnalistų sąjungos pirmininkas turės pagrįsti savo nuomonę argumentais, o jie, teigiama prokuratūros išvadose, bobučių kalbos.

Tačiau minėtas teismo procesas — tik epizodas, papildomomis detalėmis iliustruojantis kitą procesą — nacionalinės žiniasklaidos naikinimo vajų, besitęsiantį jau kelerius metus.

Buvo naktinė ataka, mokesčių procentus laikraščiams padidinusi kelis kartus daugiau nei kitoms verslo sritims.

Sumažėjom, bet išgyvenom.

Aktyviai veikti pradėjo grupelė žiniasklaidos vadinamųjų ekspertų — orakulų savo pranašystėmis ir vertinimais skaldančių žurnalistų bendruomenę.

Akivaizdus tos grupelės vertintojų, kurių daugelis menkai prisilietę prie praktinės žurnalistikos arba buvę bankrutavusių laikraščių redaktoriai, noras supriešinti skirtingas žiniasklaidos rūšis.

Spauda, ypač nacionaliniai dienraščiai, apipilami šmeižto, menkinimo dozėmis, iš turgaus parsineštomis paskalomis, iš piršto laužtomis įžvalgomis apie greitą laikraščių mirtį.

Taip bandoma visuomenei įkalti į galvą, kad spauda pasmerkta, todėl skaityti, remti reikia švariąją, skaidriąją internetinę žiniasklaidą.

O kad tai atrodytų teisinga, reikia didžiuosius dienraščius — „Respublikos“ leidinių grupę, “Lietuvos rytą“, “Lietuvos žinias“, “Kauno dieną“ — paskelbti korumpuotais laikraščais, o jų leidėjus — vos ne valstybės priešais.

Ir kuo spaudoje daugiau į dienos šviesą išvelkama įtartinų sandėrių, mafijinių sąsajų, mokesčių mokėtojų pinigų taškymo atvejų, tuo dienraščiai labiau juodinami.

Todėl jau nestebina, kai po tokių viešų smegenų plovimo seansų iš Vyriausybės rūmų pasigirsta nuomonė, jog skaidriau būtų, jei dienraščiai priklausytų ne lietuviškam kapitalui, o „WikiLeaks“ išplatintoje JAV pažymoje teigiama: lietuviška žiniasklaida bus korumpuota tol, kol ją valdys lietuviai.

Štai toks vaizdelis.

Taip pat nestebina, kai ministerijos užsieniečių valdomam interneto portalui atseikėja kelis milijonus litų viešinimo pinigų, t.y. didesnę sumą, nei gauna visi šalies laikraščiai kaimo prenumeratos išlaidoms iš dalies kompensuoti.