Naujausios
Lietuviams trūksta nuosavybės jausmo
Australijoje gyvenanti rašytoja Sandra Bernotaitė į Šiaulius grįžta su antrąja knyga „Katė, kurios reikėjo“. Australų angliakalbių aplinkoje kurianti rašytoja sako dar niekada gyvenime nesijautusi taip arti Lietuvos. „Rašytojai neemigruoja, rašytojai reziduoja ten, kur yra palankios sąlygos kurti“, – neabejoja kūrėja.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Britiškoje kultūroje – arčiau Lietuvos
– Ne vienerius metus gyvenate Australijoje. Ar netolstate nuo Lietuvos?
– Jei mokslininkai teisingai sako, kad per septynerius metus pasikeičia visos kūno ląstelės, tai dabartinis mano fizinis kūnas jau pakito ne lietuviško maisto pagrindu. Tačiau dar niekada gyvenime nebuvau taip arti Lietuvos.
Nėra dienos, kad negalvočiau apie tai, kas vyksta mūsų šalyje, neskaityčiau to, ką rašo mūsų žmonės. (Štai ir dabar atvykau prisipirkti knygų, filmų, prenumeruoju kultūros žurnalus...)
Nėra dienos, kad nekalbėčiau ir nerašyčiau lietuviškai. Kaip galėčiau nutolti? Aš kaip tik artėju, sužinau vis daugiau, suvokiu vis giliau, žvelgiu į savo tėvynę ir iš šalies, ir iš vidaus. Rašytojai neemigruoja, rašytojai reziduoja ten, kur yra palankios sąlygos kurti.
– Ar kita kultūra turi įtakos jūsų rašymo stiliui?
– Taip, žinoma. Kita kultūra veikia mane, o aš ir esu stilius.
Kadangi šiuo metu man tenka kurti gyvenant australiškoje angliakalbių aplinkoje, britiškos kultūros įtakoje, tad pamažu studijuoju šios literatūros istoriją, mielai užsikrečiu britų stoiškumu, pagarba sveikam protui, logikai, mokslui, žaviuosi jų santūrumu ir gebėjimu reikšti savo mintis sklandžiai. Taip pat turiu galimybę rinktis skaitinius iš kiek kitokios sudėties lentynų.
Pavyzdžiui, australus žaibiškai pasiekia karščiausios literatūros pasaulio naujienos, kiek kiti užsienio autorių vertimai, nuolat perleidžiami literatūros istoriją paveikusių asmenybių kūriniai, ir ne tik žymiausieji, bet ir pirmieji, dar nelabai vykę, darbeliai.
Greta jų turiu progos skaityti net po keletą autoriaus biografijų ir visa tai man pasiekiama be didesnių pastangų, nereikia tų leidinių nei ilgai ieškoti, nei užsisakinėti ir parsisiųsti iš užsienio... Matyti, kaip augo ir tobulėjo meistras, kur buvo jo pradžia, koks sunkus ir vingiuotas gali būti literatūros kūrėjo kelias, – tai mane ir ramina, ir drąsina nepasiduoti.
– Kaip, jūsų akimis, atrodo dabartinė lietuvių literatūra? Kas yra šiandienos lietuvių literatūros elitas?
– Net nežvelgiant į reiškinį filosofiškai, literatūra yra nevienalytis dalykas. Pavyzdžiui, negrožinė (ar kitaip – publicistinė) literatūra yra labai vertinga šaka, tačiau Lietuvoje ji dar neišvystyta. Toks darbas reikalauja amato meistrystės, visapusiško autoriaus išsilavinimo, ir tai ilgas, alinantis, nors ir įkvepiantis, žinoma, triūsas bibliotekose ir archyvuose.
Žanrinė literatūra irgi atlieka svarbią funkciją ir jos ypač laukia skaitytojai. Man net atrodo, kad lietuviai ims didžiuotis savo literatūra tik tada, kai susidarys nemenkas populiariosios literatūros autorių ratelis, kai turėsime kuo puikiausius savo detektyvus, fantastiką, siaubą ir erotiką.
Džiugu, kad jau randasi neblogų žanrinių kūrinių, o prie jų autorių stalelių per knygų muges jau driekiasi eilės prašančių autografo gerbėjų... Bet tai – tik pradžia.
Niekada itin populiarus netampa literatūros avangardas. Aukštoji literatūra yra eksperimentų laukas, kuriame esama ir didelių ambicijų, ir didelių nusivylimų.
Kartais tai – kūriniai, kuriuos turi subrandinti laikas, juos vertiname kaip gerą konjaką. Tie, kurie šiandien Lietuvoje vadina save literatūros elitu, deja, man yra neįdomūs, bet aš vis ieškau ir laukiu naujienų.
Trūksta nuosavybės jausmo
– Prieš trejus metus „Šiaulių kraštui“ sakėte, kad pirmas įspūdis grįžus į Lietuvą – kažkas ne taip. „Ir ne dėl pinigų stygiaus. Trūksta ūkiškumo. Ir politikoje, ir gatvėje.“ Kokių pokyčių matote šį kartą?
– Nemanau, kad nuo to laiko, kai ištariau šiuos sakinius, kas nors smarkiai pasikeitė Lietuvoje, tačiau esu tikra, kad pasikeičiau aš pati.
Per tą laiką mąsčiau ir apie „ūkiškumą“. Galbūt jo net ir netrūksta, juk lietuviai nuo seno tvarkinga, prisižiūrinti namus ir aplinką tauta.
Dabar pasakyčiau taip: mums, lietuviams, ir man pačiai – trūksta nuosavybės jausmo, pojūčio, kad esame savo šalies šeimininkai ir esame artimi vieni kitiems todėl, kad Lietuva – mūsų bendra tėvynė. Kas galėtų būti geriau? Galėtume jaustis tikresniais savo šalies šeimininkais ir būti labiau atsakingi už ją. Tuomet mylėtume ne žodžiais.
Galbūt ir keistai nuskambės iš rašytojos lūpų, bet žodžiai nieko nereiškia. Žodis nuskamba tikrai tada, kai po juo yra veiksmas, potekstė, įsitikinimas. Žodis yra tik ledkalnio viršūnė, o visas ledkalnis – darbai. Noriu tikėti, kad mano romanas irgi yra ne tušti žodžiai, o poelgis.
Domina žmogus
– Kiek jūsų kūryboje svarbios sąsajos su šiandienos problemomis?
– Net ir istorinius romanus kuriantys rašytojai iš tiesų kalba ne tiek apie praeitį, kiek apie savo laikus ir save pačius. Mano kūriniai iki šiol buvo itin asmeniški.
Kuriu, atsispirdama nuo tikro savo gyvenimo įvykio, situacijos, personažo, o vėliau įsijungia vaizduotė ir pramanau dalykus, kurių nebuvo, bet galbūt galėjo būti, jeigu...
Kadangi man pačiai yra aktualios šiuolaikinės socialinės problemos, bendrasis mūsų šalies psichinis klimatas, mūsų santykis su pasauliu, tų dalykų atspindžius rasite ir mano kūriniuose. Mane jaudina ir mikro-, ir makrotemos.
Mane domina žmogus – koks daugiabriaunis ir nepažinus jis yra, kai gerai įsižiūri.
– Pirmoji jūsų knyga „Gaisras“ 2010 metais buvo apdovanota Augustino Griciaus premija už geriausią metų debiutą. Šį kartą Šiauliuose pristatysite pernai išleistą romaną „Katė, kurios reikėjo“. Kokias ryškiausias problemas ir skaudulius kėlėte šiame romane?
– Romane kalbu apie žmogaus santykį su praeitimi, apie pastangas atleisti sau ir artimiesiems. Pagrindinė veikėja – jauna moteris, kuri turi nukeliauti ilgą vidinę kelionę nuo tos dienos, kai miršta jos motina ir pasaulis negrįžtamai pasikeičia.
Romanas daugiasluoksnis, tad ir klausimų keliu daug, bet pagrindinis – kas mums padeda išgyventi, kuo mes pasitikime ir kur semiamės stiprybės net ir tuo metu, kai, rodos, gyvenimas triuškina ir nebesitiki, kad bus geriau...
– Susitikime su skaitytojais Šiauliuose žadate kalbėti apie tai, kaip atsiminimai virsta pramanu, o pramanas padeda išsakyti tiesą. Kokią tiesą siekiate atskleisti?
– Galima pagalvoti, kad atskleisiu tiesą apie kokį nors skandalą... Deja, kalbėti ruošiuosi apie kūrybos procesą! Apie dalykus, kurie įkvėpė, apie knygas, kurias skaičiau ieškodama pateisinimo kai kurių veikėjų veiksmams.
Literatūros kūrinys yra vaizduotės architektūra, kelianti tikrumo įspūdį ir leidžianti skaitytojams įsijausti, išgyventi drauge su veikėjais, tarsi suvaidinti rolę tikrovės simuliacijoje ir per tai įgyti patirties.
Manau, kad mano emocinis intelektas būtų daug žemesnis, jeigu nuo vaikystės nebūčiau pamilusi literatūros.
Asmeninio albumo nuotr.
RAŠYTOJA: Sandrai Bernotaitei aktualios šiuolaikinės socialinės problemos, bendrasis šalies psichinis klimatas: „Mane jaudina ir mikro-, ir makrotemos.“
Sandra BERNOTAITĖ
Gimė 1975 metais Šiauliuose, įgijo aukštąjį išsilavinimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kelerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė sceninę kalbą. Dirbo referente Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje, teatro raiškos mokytoja Vilniaus licėjuje, teatro režisiere Vilniaus universitete.
2007 metais išvyko iš Lietuvos. Gyvena Australijoje.
