Lietuviai streikuoja emigruodami

KO­MEN­TA­RAS

Lie­tu­viai strei­kuo­ja emig­ruo­da­mi

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kar­tkartėmis iš pa­sau­lio at­skrie­ja ži­nios apie lėk­tu­vų pi­lo­tų, pa­što dar­buo­to­jų, sta­ty­bi­nin­kų ir ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nių strei­kus. Lie­tu­vo­je ra­mu. Čia nė­ra nei gy­vy­bes nu­si­ne­šan­čių že­mės dre­bė­ji­mų, nei po­tvy­nių, nei ura­ga­nų. Nė­ra ir strei­kų.

Iš pri­gim­ties ra­mūs, aud­rin­gu tem­pe­ra­men­tu ne­pa­si­žy­min­tys lie­tu­viai strei­kuo­ja sa­vaip. Kas­met ke­lios de­šim­tys tūks­tan­čių pa­lie­ka Lie­tu­vą. Pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus emig­ra­ci­jos mas­tai tik au­ga. Va­di­na­si, pro­tes­tuo­to­jų dau­gė­ja. Jų pro­tes­tas prieš čia ve­šan­tį pre­ky­bi­nin­kų, far­ma­ci­nin­kų ir mais­to per­dir­bė­jų gy­ven­to­jams tai­ko­mą eko­no­mi­nį smur­tą. Prieš ko­rup­ci­ją. Prieš val­džios go­du­mą ir be­jė­gys­tę pa­ža­bo­ti vi­sas žmo­gų iš tė­vy­nės ve­jan­čias blo­gy­bes.

Strei­kuo­to­jų, pa­ly­gi­nus su ma­žos mū­sų vals­ty­bė­lės gy­ven­to­jų skai­čiu­mi, la­bai daug. Kas­met iš­va­žiuo­ja po pu­sę Šiau­lių ar­ba pu­sant­ros Kel­mės, ar­ba po vie­ną Tau­ra­gę. Kiek to­kių Šiau­lių, Kel­mių ir Tau­ra­gių Lie­tu­vo­je yra?

Vie­nas pub­li­cis­tas vaiz­din­gai pa­ste­bė­jo, jog lie­tu­viai iš Lie­tu­vos bė­ga lyg nuo ra­ga­nos žmo­nos.

Val­džia be­jė­giš­kai trau­ko pe­čiais, mo­ja ran­ko­mis – grįž­kit. O lėk­tu­vai pil­ni tau­tie­čių ky­la į pa­dan­gę ir tu­pia ten, kur ge­riau ir šil­čiau.

Kaž­kas kaž­ką ban­do da­ry­ti, kad juos su­si­grą­žin­tų at­gal. Ren­gia­si kon­sul­tuo­ti, pa­dė­ti lyg po trem­ties grį­žu­siems vėl įsi­tvir­tin­ti Lie­tu­vo­je. Ta­čiau grįž­ta tik še­ši tūks­tan­čiai per me­tus. Ir ne to­dėl, kad kaž­kas pa­kon­sul­ta­vo ar pa­dė­jo. To­dėl, kad tie žmo­nės su­ge­bė­jo pa­dė­ti pa­tys sau. Už­si­dir­bo pi­ni­gų vers­lui, būs­tui, ko­kios nors veik­los star­tui.

O gal tie­siog su­vo­kė, jog ir už­sie­ny­je nė­ra auk­so kal­nų. Ty­ri­mai ro­do, jog dau­ge­lio ša­lių pri­va­tus sek­to­rius už tą pa­tį dar­bą emig­ran­tams mo­ka 200 – 300 eu­rų ma­žiau ne­gu sa­viems gy­ven­to­jams. Vals­ty­bi­nia­me sek­to­riu­je disk­ri­mi­nuo­ti sun­kiau. Bet kiek emig­ran­tų ga­li įsi­dar­bin­ti vals­ty­bi­nia­me sek­to­riu­je?

Vo­kie­ti­jo­je skurs­ta apie 50 pro­cen­tų emig­ran­tų. Ypač tų, ku­rie dir­ba už mi­ni­ma­lų 8,5 eu­ro va­lan­di­nį įkai­nį. Į ran­kas jie gau­na apie 800 eu­rų. 600 iš jų pri­va­lo su­mo­kė­ti už kuk­lų būs­tą ir ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus. Sa­voms reik­mėms lie­ka po­ra šim­tų eu­rų. Ne ką dau­giau kaip Lie­tu­vos pen­si­nin­kams. Aust­ri­jo­je emig­ran­tų skur­das dar di­des­nis.

Ma­ža to, užau­gę ki­to­je sis­te­mo­je jie ne­ga­li per­pras­ti sve­ti­mos ša­lies ra­šy­tų ir ne­ra­šy­tų įsta­ty­mų su­bti­ly­bių. Jie kas­dien pa­ti­ria biu­rok­ra­ti­nį smur­tą, nes Eu­ro­pos sen­bu­vė­se biu­rok­ra­ti­ja la­bai įsi­ga­lė­ju­si.

Vie­na pa­žįs­ta­ma pa­sa­ko­jo kas­dien pa­što dė­žu­tė­je ran­dan­ti laiš­kų iš ban­kų, sa­vi­val­dy­bės ir ki­tų vi­so­kiau­sių įstai­gų. Pri­va­lai at­si­ra­ši­nė­ti, įro­di­nė­ti, at­sa­ki­nė­ti. O ką da­ry­ti, jei­gu to­bu­lai ne­mo­ki kal­bos?

Negana to, emig­ran­tai kas­dien iš­gy­ve­na sa­vo tė­vy­nės, čia li­ku­sių tė­vų, bro­lių ir se­se­rų il­ge­sį.

Įvai­rūs šal­ti­niai tei­gia, jog pir­muo­sius pen­ke­rius me­tus emig­ran­tai tu­ri mo­ty­va­ci­jos. Jie la­bai daug dir­ba, tau­po pi­ni­gus. Pas­kui ta mo­ty­va­ci­ja dings­ta. Atei­na nuo­var­gis. Pra­si­de­da svei­ka­tos pro­ble­mos. Dau­ge­lis ser­ga ner­vų li­go­mis. Jos ga­li per­si­duo­ti jų vai­kams ir anū­kams.

Ang­li­jo­je lie­tu­viai gar­sė­ja kaip tu­ber­ku­lio­zės ir he­pa­ti­to C ne­šio­to­jai. Vo­kie­ti­jo­je kaip ši­zof­re­ni­kai.

Bet vis tiek dau­ge­lis įsi­ti­ki­nę, jog ver­gau­ti ir skurs­ti sve­tur leng­viau ne­gu sa­vo tė­vy­nė­je. Gal to­dėl, kad tarp tur­tin­ges­nių žmo­nių leng­viau gau­ti pa­ra­mą. Kad sve­tur ma­žiau ko­rup­ci­jos. Kad nė­ra tiek ne­tei­sy­bės, kiek Lie­tu­vo­je. Kad su sve­ti­mų disk­ri­mi­na­ci­ja leng­viau su­si­tai­ky­ti ne­gu su sa­vų. Kad ta­vo skur­do ne­ma­to gi­mi­nės ir ar­ti­mie­ji – ne­lai­ko ta­vęs ne­vy­kė­liu.

Lie­tu­va kas­dien pra­ran­da po ke­lis šim­tus žmo­nių, ga­lin­čių dirb­ti tė­vy­nė­je, ją tur­tin­ti, o tuo pa­čiu kur­ti sta­bi­lų sa­vo gy­ve­ni­mą. Tai ka­tast­ro­fa.

Pap­ras­tai, įvy­kus ka­tast­ro­fai, iš pra­džių da­li­ja­mas mais­tas, pa­skui at­ve­ža­mos kros­ne­lės, kad žmo­nės mais­tą ga­min­tų­si pa­tys, pa­skui sta­to­mos pa­la­pi­nės, kad žmo­nės tu­rė­tų bent lai­ki­ną pa­sto­gę ir ga­lė­tų leis­ti vai­kus į mo­kyk­lą.

Lie­tu­vo­je vėl ki­taip. Lie­tu­va tie­siog ge­di emi­gran­tų. Ap­ver­kia juos, ap­rau­da. Bet nie­ko ne­da­ro, kad jie neiš­va­žiuo­tų.

Vers­li­nin­kai jau ne­drįs­ta dar­bi­nin­kui sa­ky­ti: „Ne­pa­tin­ka ne­dirbk – už du­rų lau­kia pen­ki to­kie kaip tu.“ Sa­vi­val­dy­bė­se ir biu­dže­ti­nė­se įstai­go­se jau trūks­ta tų spe­cia­lis­tų, ku­rie, pa­dė­ję į stal­čių dip­lo­mus, iš­va­žia­vo į už­sie­nį šluos­ty­ti dul­kių. Nu­lei­džia kar­te­lę. Prii­ma ma­žiau ga­bius ir ma­žiau kom­pe­ten­tin­gus.

Bet ga­bių­jų, mo­kan­čių už­sie­nio kal­bas, ge­ban­čių pri­si­tai­ky­ti sve­ti­mo­je sis­te­mo­je, nie­kas neieš­ko nei Ang­li­jo­je, nei Ai­ri­jo­je, nei Nor­ve­gi­jo­je, ne­ra­šo jiems laiš­kų pra­šy­da­mi su­grįž­ti, ža­dė­da­mi įdar­bin­ti ir mo­kė­ti ge­rą at­ly­gi­ni­mą. Ne­si­do­mi jų li­ki­mu. Tik ge­di...

O Lie­tu­vo­je tuo tar­pu vyks­ta, ko ge­ro, pa­sau­ly­je il­giau­siai, net pen­kio­li­ka me­tų, be­si­tę­sian­tis strei­kas, pro­tes­tas, pa­va­din­tas emig­ra­ci­ja.

Ir strei­kas, ir emig­ra­ci­ja tu­ri vi­sus la­bai pa­na­šius po­žy­mius. Tai so­cia­li­nis konf­lik­tas, kai silp­nes­nio­ji pu­sė rei­ka­lau­ja, o stip­res­nio­ji ar­ba de­ra­si, ar­ba ne­ten­ki­na silp­nes­nio­sios są­ly­gų. Jei ne­ten­ki­na, žmo­nės ieš­ko ki­tos išei­ties.