Naujausios
Lietuvą sukūrėme patys
Vakar Šiaulių universiteto studentų mokomajame teatre svečiavosi Nepriklausomybės akto signatarė, visuomenės veikėja, politikė, aktorė Nijolė Oželytė. Aktorės nuomone, šventes reikia arba švęsti iš širdies, arba nešvęsti: nieko nėra blogiau, negu šventę vaidinti.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Nereikia vaidinti švenčių
„Ar švenčiate kovo 11-ąją, o gal jau ką nors pasveikinote šia proga?“, — renginio vedėjas paklausė dviejų studentų.
„Ne“, — atsakė šie.
„Tai, kad jauni žmonės nemeluoja, man jau yra didžiulė šventė. Jei mūsų kas būtų paklausę, ar švenčiame lapkričio 7-ąją (buvusi sovietinė šventė, kai minėtos Spalio Revoliucijos metinės — red. past.), ir pasakytume, kad ne, būtume lėkę iš mokyklos. Tai ir yra nepriklausomybė“, — pokalbį apie politiką ir apie gyvenimą pradėjo Nijolė Oželytė.
Aktorės nuomone, tautos, šeimos šventes tešvenčia tie, kurie tą šventę pajuto, o jei nepajutai — nereikia vaidinti. „Jei tu pats nuduodi, kad tai šventė, manysi, kad visi vaidina. O ką čia švęst? Na, nuėjo būrys žmonių, atsidūrė tinkamu lauku tinkamu vietoj, rankas pakilnojo. Juk taip dabar kartais vertinama kovo 11-toji“, — svarstė N. Oželytė.
Inteligentijos pralaimėjimas
Aktorė, kalbėdama apie Nepriklausomybės atkūrimą, su juo susijusius lūkesčius ir dabartinę situaciją, primena jau tada buvus didžiulę politinę konfrontaciją.
„Lenkų frakcija susilaikė — nebalsavo prieš tik todėl, kad žmonės nesudraskytų. Komunistų kuopelė buvo nusprendusi nebalsuoti. Prisimenu, kaip pats A. Brazauskas piktinosi, kad tai yra provokacija, nesąmonė, kad ateis M. Gorbačiovas su tankais, kad visus nušluos, kad tai — tautos pražudymas“, — pasakojo N. Oželytė.
Aktorės ir politikės vertinimu, tuometiniame Seime buvo susidūrusios dvi grupės: inteligentai (į Seimą tada buvo renkami žinomi, kažką savo gyvenime padarę žmonės, o žinomi dažniausiai buvo kultūros žmonės) ir partijos funkcionieriai.
„Kai laimėjo inteligentija, funkcionieriams buvo dovanota, nes kalbėti apie juos, kaip būtų reikėję kalbėti, neleido išsiauklėjimas. Mano draugas Saulius Šaltenis sukūrė atleidimo deklaraciją. Neva, būkim broliai, sesės, mes iškovojom Nepriklausomybę. O jie pagalvojo, kad mes kvailiai. Kaip tai, paėmėm valdžią ir jiems atleidom? Po savaitės žodis “bolševikas“ buvo permestas ant Landsbergio, pradėta skaičiuoti, kiek sąjūdyje buvo komunistų, o inteligentai žiopčiojo: kaip taip galima. Pasirodo, galima“, — prisimena N. Oželytė.
Aktorė prisipažino: kai žmonės sako, kad ne tokios jie Lietuvos norėjo, ji galvojanti — o kokios...
„Iš tiesų juk Lietuva yra tokia, kokia ir buvo — tas pats dangus virš jos, tie patys jos kontūrai, vandenys ir miškai, tik iškirsti. O visa, kas padaryta bloga, yra padaryta žmonių rankomis.
Yra taip, kaip padarėm, o ne taip, kaip yra. Ir Lietuva yra tokia, kokią mes ją padarėme. Tai buvo sudėtingas procesas, ir jis baigėsi mūsų, inteligentijos, pralaimėjimu„, — po 19 metų taip nepriklausomybės procesą įvardija signatarė.
Apie artistus Seime
„Atsiprašau, jūs ten matot artistus, ten matot aktorius? Častuškų dainavimas, apnuoginus krūtinę, tai nėra menas. Tai vulgaru.
Aš nesakau, kad blogai, kai visi dainuoja ir šoka pakampiuose. Tai net labai gerai. Bet tie, kurie iš pakampių išlindo šiek tiek anksčiau, neturėtų galvoti, kad tas pakampių dainavimas ir savo kompleksų nusikratymas jau yra kultūra.
Žmonės kikena ir nori dar. Žmogus alksta, jo siela alksta, ji yra nepasotinta.
Nežinau, kaip Šiauliuose, bet Vilniuje nebeįmanoma gauti bilietų į geresnį spektaklį, koncertą, miuziklą. Žmonės pradeda gelbėti savo sielas.
Kuo Seimas panašus į teatrą? Jis panašus į suirusį teatrą. Teatro mirtis prasideda tada, kai nustoja plakti bendra širdis, kai kiekviena grupelė, pradedant nuo pačių menkiausių, netalentingiausių, smulkmeniškiausių, pradeda pavydėti ir tarpusavyje kovoti.„
Apie Lietuvą ir Salomėją
Į klausimą, kodėl nebevaidina, N. Oželytė atsakė: „Nebėra motyvų. Vienintelis motyvas būtų, jei kas pasiūlytų suvaidinti Salomėją Nėrį“. Jaučiasi artima poetei.
„Ji daug mylėjo, daug kentėjo... Ir, kai kalbama, kad nuvažiavo, parvežė saulę, pardavė Lietuvą... Ar dar kas taip nuoširdžiai klydo? Geriau nuoširdžiai klysti, negu veidmainiškai tylėti“, — įsitikinusi aktorė.
N. Oželytei Salomėjos Nėries likimas ir gyvenimas atrodo panašus į Lietuvos: „Ji kažko nuoširdžiai troško, bet “užsirovė“ ant kažko baisaus, ir dar dabar tas tvaikas neišeina... Taip atsitiko su mūsų tauta.“
N. Oželytės žodžiais, Seimas visada yra veidrodis tų žmonių, kurie jį renka. „Va toks yra daugumos veidas, bendras aritmetinis vidurkis. Ir ne todėl, kad žmonės blogi. O todėl kad nėra į ką orientuotis: kas gerai, kas blogai. Ir tai yra okupacijos tvaikas“.
Jos įsitikinimu, Nepriklausomybė yra tik galimybė. Aktorė susitiko žmonių, kurie neturi savo tėvynės: palestiniečių, kurdų, baskų.
Žmogus be tėvynės esą kaip vaikas iš vaikų namų. Užaugi, ir eik lauk. Tu niekam nereikalingas. Tačiau savo valstybės turėjimas, anot N. Oželytės, yra tik galimybė ją sukurti.
„Kai žmonės sako, kad ne tokios Lietuvos norėjo, jie jos kitokios nesukūrė. Viskas gyvenime — tik galimybė. Nėra gyvenime duotybių — tik galimybės. Ir baisiausia — neišnaudoti galimybės tapti žmogumi“.
PERMAINA: Nijolė Oželytė sako, jog buvo laikas, kai galėjo atiduoti gyvybę už Lietuvą — ir tai buvo natūralu. Epocha pasikeitė: dabar žmogus žmogui tapo klientas.
Jono TAMULIO nuotr.
