Lietuvą dviratininkas pasveikino Nordkape

Lie­tu­vą dvi­ra­ti­nin­kas pa­svei­ki­no Nord­ka­pe

Šiau­lie­tis Iman­tas Greit­ma­nas įgy­ven­di­no sva­jo­nę – nu­my­nė dvi­ra­čiu 4 343,7 ki­lo­met­ro ir su vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiu Lie­tu­vą pa­svei­ki­no šiau­riau­sia­me Eu­ro­pos taš­ke – Nord­ka­pe. Ke­lio­nė, pil­na įspū­džių, pa­ty­ri­mų, iš­ban­dy­mų, tru­ko 19 die­nų. Kas­dien dvi­ra­ti­nin­kas vi­du­ti­niš­kai įveik­da­vo 226 ki­lo­met­rus, pa­ma­tė 11 ša­lių. „Tik pir­myn!“ – šiuo šū­kiu Iman­tas va­do­va­vo­si vi­są ke­lio­nę.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Lai­min­gas sep­ty­ne­tas

Į po­kal­bį Iman­tas atei­na tie­siai po ma­sa­žo. Ant vei­do ma­ty­ti šal­mo dir­že­lio pa­lik­ti pėd­sa­kai – neį­de­gu­sios juos­te­lės.

Plen­ti­nis „Scott“ dvi­ra­tis, ku­riuo įvei­kė per 4 000 ki­lo­met­rų, te­bė­ra išar­dy­tas. Leng­vai pa­si­va­ži­nė­ti ant ki­to dvi­ra­čio, šyp­so­si Iman­tas, sės il­sė­da­ma­sis prie jū­ros.

Džiau­gia­si, kad pa­ma­žu at­si­gau­na ko­jos, grįž­ta ran­kų jė­ga, ir juo­kia­si iš ne­tei­sy­bės: per 4 000 ki­lo­met­rų nu­min­ti ga­lė­jo, o paei­ti 100 met­rų ta­po iš­šū­kiu.

Iman­tas nie­kam ne­sa­kė, kad re­gist­ruo­ja­si į „Northcape4000“ var­žy­bas. Sup­ra­to: jei pa­spaus myg­tu­ką už­si­re­gist­ruo­ti, gy­ve­ni­mas vi­siš­kai pa­si­keis. Dėl sva­jo­nės išė­jo iš dar­bo.

„Dar­bas bu­vo sė­di­mas, per jį ir vėl at­ra­dau dvi­ra­tį, nes vai­kys­tė­je die­ną nak­tį va­ži­nė­da­vau. Ju­dė­ji­mas, lais­vė – tai ža­vi. Dvi­ra­tis su­tei­kia ga­li­my­bes pa­žin­ti, su­si­pa­žin­ti, o dar – ir spor­tas. Dvi­ra­tį įsi­my­lė­jau ir, pa­si­ro­do, rim­tai.“

Iman­tas šyp­so­si: idė­jai prieš­ta­ra­vo tik tė­vai, nes la­bai jau­di­no­si dėl to­kios sun­kios ke­lio­nės. Iman­tui iš­my­nus tė­vai vi­są die­ną kom­piu­te­ry­je sek­da­vo ke­lio­nę ir gul­da­vo mie­go­ti kar­tu. Da­bar di­džiuo­ja­si ir džiau­gia­si sū­naus pa­sie­ki­mu.

Ke­lio­nei Iman­tas ir fi­ziš­kai, ir tech­niš­kai pa­si­ruo­šė la­bai greit, per pu­sę me­tų.

„Northcape4000“ var­žy­bo­se šie­met da­ly­va­vo 123 dvi­ra­ti­nin­kai iš 24 pa­sau­lio vals­ty­bių.

Kai Iman­tas pa­ma­tė gau­tą 43 star­to nu­me­rį ir ki­lo­met­ra­žą, iš­skai­čia­vo lai­min­gą­jį sep­ty­ne­tą (43 4+3=7; at­stu­mas: 4 343,7 km – 4+3=7 ir 4+3=7, ir dar pa­sku­ti­nis skai­čius – 7). Sėk­mė iš tie­sų ly­dė­jo.

Ant­rus me­tus ren­gia­mų lenk­ty­nių tai­syk­lė­se nu­ro­dy­ta, kad dvi­ra­ti­nin­kai ga­li pa­si­kliau­ti tik sa­vi­mi, pa­tys tu­ri rū­pin­tis mais­tu, nak­vy­ne.

Dvi­ra­ti­nin­kų marš­ru­tas ėjo per ma­žiau ap­krau­tus ke­lius. Eis­mo ma­žiau, bet pa­pras­tai to­kie ke­liai bū­na pra­stes­ni. Ke­lio­nės at­žy­mos punk­tai bu­vo Pra­ho­je, Var­šu­vo­je, Ta­li­ne, Ro­va­nie­my­je ir Nord­ka­pe.

Pir­mą kar­tą į to­kią il­gą ke­lio­nę iš­si­ruo­šu­siam Iman­tui bu­vo ne­ra­mu ir smal­su, kaip į iš­ban­dy­mą rea­guos or­ga­niz­mas, ar at­lai­kys ko­jos. Prieš ke­lio­nę bend­ra­vo su Si­mo­na Kru­pec­kai­te: pa­ty­ru­si dvi­ra­ti­nin­kė pa­ta­rė „neuž­sil­pėš­ti“ ke­lio­nės pra­džio­je. Fi­ni­ša­vęs įsi­ti­ki­no: tik­rai ga­li daug.

Pir­mie­ji įspū­džiai

„Northcape4000“ da­ly­viai star­ta­vo Ita­li­jo­je, Gar­dos eže­ro pa­kran­tė­je. Iman­tas į Ita­li­ją at­vy­ko po­rą die­nų anks­čiau ir iki star­to vie­tos nu­my­nė apie 200 ki­lo­met­rų.

Star­te da­ly­vius iš vi­so pa­sau­lio į il­gą ke­lio­nę iš­ly­dė­jo baž­ny­čių var­pai.

„Man Ita­li­ja – kaip ne­si­bai­gian­tis se­na­mies­tis, kiek­vie­nas mies­te­lis la­bai gra­žus, yra į ką pa­ga­ny­ti akis, bet daug ne­sto­ju, nes la­bai karš­ta, ro­do ir apie 34 ši­lu­mos, ge­riau jau min­ti, nors ir lė­tai, o kur su­sto­ju, tai vi­sa­da kas nors už­kal­bi­na, klau­sia, kur ke­liau­ju, jei kal­ba ang­liš­kai per­si­me­ta­me ke­liais sa­ki­niais, kai pa­pa­sa­ko­ju, vi­si svei­ki­na ir lin­ki sėk­mės, kas ne­šne­ka ang­liš­kai pa­čiu­pi­nė­ja ap­ran­gą ir pa­ro­do nykš­tį“, – pir­mai­siais ke­lio­nės įspū­džiais da­li­jo­si Iman­tas.

Švei­ca­ri­jo­je va­žia­vo tik apie 20 ki­lo­met­rų: kva­pą gniau­žė kal­nai ir tar­pek­liai. Gro­žė­da­ma­sis įvei­kė ir kal­nuo­tą, mė­ly­no­mis upių juos­to­mis iš­rai­žy­tą Aust­ri­ją.

Vo­kie­ti­jo­je gam­to­vaiz­dis pa­si­kei­tė, su­ma­žė­jo kal­nų, pir­myn ve­dė pa­pras­tes­ni, nuo­ša­les­ni ke­liai. Vi­są die­ną mi­nant sau­lė­je be še­šė­lio te­ko įveik­ti vie­ną iš karš­čiau­sių ke­lio­nės die­nų. Dvi­ra­ti­nin­kas lauk­da­vo de­ga­li­nės, kad ga­lė­tų at­si­gai­vi­ni le­dais, šal­tais gė­ri­mais. Šal­tas van­duo ger­tu­vė­je ne­truk­da­vo su­šil­ti.

Ita­li­jo­je, Aust­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je džiu­gi­nę ke­liai Če­ki­jo­je su­pras­tė­jo, pra­si­dė­jo miš­kai. Te­ko įveik­ti sun­kių įkal­nių.

„Bu­vau ge­rai ne­mie­go­jęs, kan­ki­no dan­ties skaus­mas, per die­ną nu­my­niau 166 ki­lo­met­rus, bet la­bai pa­var­gau: karš­ta, ne­mie­go­jęs, iš­ti­no ir tir­po ko­jos. Pra­dė­jau jaus­ti, kad jė­ga ėmė sek­ti del­nuo­se.“

Prieš ke­lio­nę Iman­tas per­skai­tė, kad apie pa­la­pi­nę ne­ver­ta nė gal­vo­ti: ne­sug­rai­bys vir­ve­lių. Įsi­ti­ki­no: pra­si­plėš­ti rie­šu­tų pa­ke­lį, ką nors suim­ti, už­tem­pti, už­trauk­ti, at­si­ra­kin­ti ta­po pro­ble­ma. Ėmė pyk­tis – tu­ri ran­kas, o jos ne­klau­so.

Iš­ban­dy­mai ke­ly­je

Įva­žia­vęs į Len­ki­ją, Iman­tas jau per pir­mą­sias po­rą va­lan­dų pa­ty­rė šo­ką, nes tris kar­tus vos ne­bu­vo par­trenk­tas.

Pir­mas iš­gąs­tis – kai iš­gir­do, jog iš už nu­ga­ros par­čiuo­žia au­to­mo­bi­lis. Ant­ras – kai ša­lia pra­lė­kęs vil­ki­kas nu­ne­šė į kelk­raš­tį. Tre­čias įvy­kis per­pil­dė kant­ry­bę: „Už­vi­rė krau­jas, ge­rai, kad bu­vo įkal­nė, ir iš­šo­kęs iš grio­vio ne­pa­si­vi­jau trak­to­riaus vai­ruo­to­jo.“

Len­ki­jo­je, sa­ko Iman­tas, rei­kia sėk­mės: ne­lem­ti su­ta­pi­mai ga­li baig­tis liūd­nai. Ne pa­tys ge­riau­si bu­vo ir ke­liai. Nors Len­ki­jos pa­sie­ny­je sto­vė­jo vieš­bu­tis, dvi­ra­ti­nin­kas nu­spren­dė pa­min­ti il­giau ir sku­bė­ti na­mo – į Lie­tu­vą.

Iš­mie­go­jęs kem­pin­ge prie Viš­ty­čio, pa­sie­kė Ra­sei­nius, čia su­si­ti­ko su šei­ma, drau­gais. Lie­tu­vo­je iš­spren­dė sa­vai­tę kan­ki­nu­sią dan­ties pro­ble­mą.

Lie­tu­vos ke­liuo­se su­tik­ti žmo­nės vai­ši­no gė­ri­mais, ener­giniais ge­liais ir lin­kė­jo sėk­mės: „Pir­myn, šau­nuo­lis!“. Vė­liau Iman­tui bu­vo sma­gu klau­sy­tis už­sie­nio dvi­ra­ti­nin­kų įspū­džių: lie­tu­viai juos vai­ši­no le­dais, me­du­mi, ži­no­jo apie var­žy­bas, mo­ja­vo, lin­kė­jo ge­ros ke­lio­nės.

Lat­vi­jo­je Iman­tui te­ko įveik­ti daug žvyr­ke­lio, nuo­lat vie­na ki­tą kei­tė duo­bė­tos at­kar­pos. Pra­kir­to pa­dan­gą, bet ri­zi­ka­vo ir nu­my­nė iki Ta­li­no.

Kiek pail­sė­jęs, sė­do į pa­sku­ti­nį kel­tą, ke­lian­tį į Hel­sin­kį. Nak­vy­nės vie­tą pa­sie­kė vė­lai.

„Krė­tė dre­bu­lys, gal tem­pe­ra­tū­ros tu­rė­jau. Ir to­kios bu­vo trys die­nos. Sa­vi­jau­tos kar­tais ne­sup­ras­da­vau, su­trik­da­vo koor­di­na­ci­ja, įsi­ti­ki­nau, kad tik­rai ga­li­ma už­mig­ti ant dvi­ra­čio.“

Pa­ma­tai par­duo­tu­vę, pa­val­gyk ir dar nu­si­pirk – to­kios tai­syk­lės dvi­ra­ti­nin­kas lai­kė­si Suo­mi­jo­je. De­ga­li­nės, par­duo­tu­vės ša­ly­je iš­si­dės­čiu­sios di­de­liais at­stu­mais. Te­ko nu­si­vil­ti, kai įvei­kęs 120 ki­lo­met­rų, pa­ma­tė, kad de­ga­li­nė – sa­vi­tar­nos, par­duo­da­mi tik de­ga­lai.

Ar­tė­jant prie Ka­lė­dų Se­ne­lio būs­ti­nės, Ro­va­nie­mio, par­duo­tu­vės ne­bu­vo 160 ki­lo­met­rų ruo­že.

Nors Iman­tas ža­dė­jo pa­pra­šy­ti nau­jo dvi­ra­čio, Ka­lė­dų Se­ne­lio taip ir ne­pa­ma­tė. Ei­lės di­džiu­lės, dau­gy­bė žmo­nių, la­bai bran­gu. Nu­si­fo­tog­ra­fa­vo ties po­lia­ri­nio ra­to ri­ba.

Suo­mi­jo­je ėmė keis­tis orai. Pir­mą die­ną bu­vo 32 laipsniai karš­čio, vė­liau ry­tais tem­pe­ra­tū­ra nu­kris­da­vo iki 2–3 laips­nių, die­ną teį­šil­da­vo iki 12. Ėmė merk­ti lie­tus, pūs­ti vė­jas.

Sun­kiau­sia bu­vo min­ti per ne­si­bai­gian­čius miš­kus. Pen­kios die­nos „me­džių ka­lė­ji­me“ dvi­ra­ti­nin­kui bu­vo pa­čios sun­kiau­sios tiek fi­ziš­kai, tiek psi­cho­lo­giš­kai.

Ar­tė­jant prie Nor­ve­gi­jos, po tru­pu­tį vė­rė­si vaiz­das. Anks­ti ry­tą Iman­tas gam­to­je bū­da­vo vie­nas, gė­rė­da­vo­si el­nių, brie­džių kai­me­nė­mis.

„Man bu­vo me­di­ta­ci­ja. Aš vi­są ke­lio­nę mė­ga­vau­si. Tu­ri pa­jus­ti vi­są sun­ku­mą, kad su­pras­tu­mei, kas yra fi­ni­šas.“

Tik pir­myn!

I. Greit­ma­nas my­nė su di­zai­ne­rio Alek­sand­ro Pog­reb­no­jaus kur­ta ap­ran­ga.

„Su­pe­ri­nis jaus­mas, kai ant marš­ki­nė­lių yra Vy­tis ir už­ra­šas „Lie­tu­va“, kai ve­ži tris­pal­vę. Di­džiu­lė gar­bė, drauge ir at­sa­ko­my­bė. Ne­bu­vo jo­kių min­čių: pa­var­gęs, skau­da. Tik pir­myn – toks ma­no šū­kis. Kai va­žiuo­ji su Vy­čiu, vė­lia­va, tu­ri ati­duo­ti vis­ką, ką tu­ri.“

Daik­tus dvi­ra­ti­nin­kas ve­žė­si krep­šiuo­se ant dvi­ra­čio. Prie­ky­je – mieg­mai­šis, rū­bai, di­de­lė rie­šu­tų pa­kuo­tė. Ma­ža­me rė­mo krep­šy­je prie vai­ro – dvi at­sar­gi­nės ka­me­ros, ke­lio­nės pa­sas ant­spau­dams, spy­na, vais­tai nuo skaus­mo. Ant rė­mo – at­sar­gi­nė išo­ri­nė ba­te­ri­ja, te­pa­las, at­sar­gi­niai sti­pi­nai, į­kro­vik­liai, vi­ta­mi­nai, drėg­nos ser­ve­tė­lės, ga­li­nia­me krep­šy­je – rū­bai, at­sar­gi­nė pa­dan­ga, vais­ti­nė­lė, hi­gie­nos reik­me­nys.

At­vy­kęs į nak­vy­nės vie­tą po nu­min­tų 200–300 ki­lo­met­rų, dar at­lik­da­vo bū­ti­nus dar­bus: iš­si­skalb­da­vo dra­bu­žius, su­jung­da­vo krau­ti apa­ra­tū­rą, nu­si­praus­da­vo, nu­va­ly­da­vo dvi­ra­čio gran­di­nę, apie ke­lio­nę pa­ra­šy­da­vo feis­bu­ke. Mie­go­ti nuei­da­vo jau po vi­dur­nak­čio, ket­vir­tą ry­to kel­da­vo­si, per va­lan­dą su­si­ruoš­da­vo ir penk­tą jau iš­va­žiuo­da­vo.

Bū­da­vo, kad iš­var­gęs nė į du­šą ne­be­nuei­da­vo, ne­be­va­ka­rie­niau­da­vo. Ne­pa­jaus­da­vo, kaip už­mig­da­vo.

Ke­lio­nė­je Iman­tas val­gy­da­vo už 4–5 žmo­nes, die­nos ka­lo­ri­jų vi­dur­kis bū­da­vo apie 7 000, siek­da­vo ir 10 000, bet svo­rio ne­nu­me­tė.

Kas 30–40 mi­nu­čių su­val­gy­da­vo ba­na­ną, ba­to­nė­lį, de­ga­li­nė­se pirk­da­vo su­muš­ti­nius, vi­sa­da tu­rė­jo rie­šu­tų, uo­gų, sal­dai­nių, gu­mi­nu­kų, ger­da­vo vi­ta­mi­nų, mag­nį. Karš­to mais­to ne­val­gė apie po­rą sa­vai­čių. „Da­bar, at­ro­do, vis­ką ga­liu su­val­gy­ti“, – juo­kia­si Iman­tas, po ke­lio­nės priau­gęs apie 1,5 ki­log­ra­mo.

Ke­lio­nė­je dvi­ra­ti­nin­kas ne­be­ži­no­jo, ko­kia mė­ne­sio ar sa­vai­tės die­na – už­te­ko laik­ro­džio. Ne­se­kė ir ži­nių.

Ypa­tin­ga aki­mir­ka

Nor­ve­gi­ja pa­si­ti­ko gied­ru­ma. Šiau­rės vė­jas pa­ska­ti­no už­si­mau­ti sto­res­nes pirš­ti­nes, šil­čiau ap­si­reng­ti. Švie­tė sau­lė, tad Iman­tas šiau­rė­je, už po­lia­ri­nio ra­to, net no­sį nu­de­gė.

Vaiz­dai vis gra­žė­jo, me­džių ma­žė­jo, ga­liau­siai li­ko vien uo­los, sa­ma­nos.

Pas­ku­ti­nę die­ną nu­min­tus apie 130 ki­lo­met­rų Iman­tas va­di­na for­ma­lu­mu. „Gal­vo­jau, jei kas, nu­si­ka­bin­siu vi­sus krep­šius ir temp­siu dvi­ra­tį iki fi­ni­šo, kad tik vė­lia­vą iš­kel­čiau ir ke­lio­nė bū­tų įskai­ty­ta.“

Nord­ka­pas – pa­sau­lio kraš­tas su neiš­pa­sa­ky­to gro­žio vaiz­dais. Skais­ti sau­lė, gied­ras dan­gus ir la­bai smar­kus vė­jas, ku­ris vos ne­parg­rio­vė per­ga­lin­gai dvi­ra­tį iš­kė­lu­sio dvi­ra­ti­nin­ko.

Kai Iman­tas prie Nord­ka­po sim­bo­lio – gaub­lio – iš­kė­lė vė­lia­vą, tu­ris­tai pra­pliu­po plo­ji­mais, šūks­niais. „Tu la­bai di­džiuo­jie­si sa­vo ša­li­mi?“ „Taip, ži­no­ma!“

„Po­rą kar­tų ne­su­lai­kiau aša­rų. Ne­nu­sa­ko­mas, ypa­tin­gas jaus­mas iš­gy­ven­ti to­kią aki­mir­ką, kai ova­ci­jas tau su­ke­lia pir­mą kar­tą ma­to­mi žmo­nės.“

Pa­sie­kęs di­dį­jį tiks­lą, į lo­vą Iman­tas griu­vo su tais pa­čiais rū­bais ir mie­go­jo apie 15 va­lan­dų.

Į na­mus šiau­lie­tis grį­žo ma­ši­na – Nord­ka­pe pa­si­ti­ko pusb­ro­lis. Grįž­da­mas tik mie­go­jo ir val­gė: me­di­nė­mis ta­pu­sios ko­jos ne­lei­do daug vaikš­čio­ti.

Da­bar šiau­lie­tis nuo­lat su­lau­kia klau­si­mo: kas to­liau? Nea­be­jo­ja, kad tik­rai mins, tik dar ne­ži­no, kur. Pa­sau­lis pla­tus: gal­būt Lie­tu­vos vė­lia­va su­plaz­dės ki­ta­me že­my­ne.

Iman­to GREIT­MA­NO sta­tis­ti­ka

Lai­kas: 19 die­nų, 4 va­lan­dos, 9 mi­nu­tės.

Die­nos vi­dur­kis: 226 km.

Ver­ti­ka­lus pa­ki­li­mas: 24 832 m, be­veik trys Eve­res­tai.

Di­džiau­siais grei­tis: 80km/h.

Vie­ta: 65 iš 130 star­ta­vu­sių.

Su­de­gin­tos ka­lo­ri­jos: 131 889, tai yra 66 die­nų ka­lo­ri­jų nor­ma.

Nu­leis­tos pa­dan­gos: 0.

Praplėšta/sugadinta pa­dan­ga: 1 (Lat­vi­jo­je).

Pa­mes­ta: ga­li­nis mirk­siu­kas, my­ni­mo da­vik­lis, du ba­na­nai.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Tiks­las ar­tė­ja.

Pas­ku­ti­nis ant­spau­das ke­lio­nės pa­se – Nord­ka­po.

„Su šimt­me­čiu, Lie­tu­va!“ Iman­tas Greit­ma­nas Nord­ka­pe iš­kė­lė tris­pal­vę.

Lai­min­ga aki­mir­ka – Iman­tas Greit­ma­nas Nord­ka­pe pa­kė­lė ir dvi­ra­tį.

Ke­lio­nė­je Iman­tas Greit­ma­nas įsiam­žin­da­vo pa­ts.

Po sun­kaus eta­po Len­ki­jo­je Iman­tas Greit­ma­nas sku­bė­jo į Lie­tu­vą.

Ke­ly­je Iman­tas Greit­ma­nas už­tru­ko 19 die­nų, įvei­kė 4 343,7 ki­lo­met­ro.

Dvi­ra­ti­nin­kas vi­suo­met tu­rė­jo rie­šu­tų mai­šą.

Ita­li­ja, ke­lio­nės pra­džia.

Iman­tas Greit­ma­nas su Ka­lė­dų Se­ne­liu ne­su­si­ti­ko, bet nu­si­fo­tog­ra­fa­vo prie po­lia­ri­nio ra­to žy­mės.

Į ke­lio­nę Iman­tas Greit­ma­nas vy­ko di­zai­ne­rio Alek­san­do Pog­reb­no­jaus su­kur­ta ap­ran­ga.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Dar daug min­čių ne­su­si­gu­lė­jo, nes tiek pa­tir­ta, tiek pa­ma­ty­ta per to­kį trum­pą lai­ką! – įveik­tu iš­šū­kiu džiau­gia­si Iman­tas Greit­ma­nas. – Aš – ne spor­ti­nin­kas, tik tu­rė­jau tiks­lą ir jo sie­kiau.“