Liaudos bajorų keliais (2)

Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
Kėdainiai didžiuojasi senamiesčiu, rotuše, skirtingų tautų kvartalais ir įvairių konfesijų maldos namais.
Tęsiame kelionę Liaudos bajorų keliais. Keliaujame į šlovingus laikus išgyvenusius, dabar apleistus Kalnaberžės, Sirutiškio dvarus, Radvilų miestą Kėdainius, Česlovo Milošo gimtinę Šetenius ir legendomis apipintą Šventybrastį. Visi šie objektai – Kėdainių rajone.

Stolypinų sostinė

Pradėję kelionę Bistrampolio dvare (Panevėžio r.), aplankę žeminę Pašilių miške, Pašilių stumbryną, Paberžę, Bakainių piliakalnį, stojame Kalnaberžės dvaro sodyboje.

Neogotikinio stiliaus dvaras šiandien neprimena klestėjimo laikų. Prieš daugiau nei du dešimtmečius dvarą nusipirkęs Viktoras Uspaskich jį nugyveno, rūmas kelis kartus degė. Galiausiai valstybė inicijavo dvaro nacionalizaciją.

Į dvarą palydi gidė Audronė Pečiulytė, puikiai pažįstanti Kėdainių kraštą.

Kalnaberžė – sena Kėdainių krašto vietovė, susijusi su garsiomis giminėmis ir asmenybėmis: Radvilomis, Čapskiais, Stolypinais ir Kaziu Binkiu.

Po 1863 metų sukilimo caro valdžios įsakymu Eduardas Čapskis prarado Kalnaberžę (kartu su Vyžuonų dvaru). Pagal legendą, rusų dvarininkas, kuriam Kalnaberžės dvaras buvo paskirtas, kortomis jį pralošė, dvarą įsigijo diplomatas Arkadijus Stolypinas.

Vėliau Kalnaberžės dvaras tapo Piotro Stolypino (1862–1911), ryškiausio Rusijos imperijos reformatoriaus, vasaros rezidencija. P. Stolypino dukra Marija tuos metus su ilgesiu aprašė „Atsiminimuose apie mano tėvą“ – kaip vaikai norėdavo vykti į Kalnaberžę, o ne į Saratovą ar kitus dvarus.

Iš šešių P. Stolypino šeimos vaikų penki gimė Kalnaberžėje. Sakoma, kad Kalnaberžė yra mažoji Stolypinų sostinė.

Iš Saratovo čia buvo pergabenta didžiulė biblioteka, įvestas telegrafas, telefonas. P. Stolypinas mėgo ūkininkauti, buvo sukūręs pavyzdinį ūkį.

Kai 1911 metais P. Stolypinas Kijeve buvo nušautas, šeima pasitraukė į Rusiją. Atkurta Lietuvos valstybė nusavino dvarą. P. Stolypino žmona su dukromis buvo atvykusi į Kalnaberžę norėdama susigrąžinti dvarą. Pasakojama, kad vaikščiojo pas žmones, klausinėjo, gal yra likusių jų daiktų. Nuosavybės Stolypinai neatgavo.

Išsinuomoti dvarą ir čia įkurti menininkų rojų pasišovė poetas Kazys Binkis. Manė kursiąs eiles, rašysiąs, o ūkį prižiūrės gerieji aitvarai, dvaras klestės. Taip neįvyko.

Į dvarą rinkdavosi poetai, rašytojai, užrašyta pasakojimų, kaip jie naktį gaudydavo jonvabalius. Bet dvaro ūkio išlaikyti nepavyko.

Kalnaberžėje buvo įkurta nepilnamečių perauklėjimo mokykla. Apie 1970 metus rengtos pionierių stovyklos. Aplinka buvo sutvarkyta, stovėjo pastatai, buvusiame kumetyne prieš 30 metų tebegyveno žmonės. Apie 1995 metus atvažiavusios ekskursijos dar galėdavo užlipti į dvaro antrą aukštą, pavaikščioti po sales.

Dabar dvaras priklauso viešajai įstaigai. Uždengtas stogas, sutvarkytos sienos. Lieka laukti, gal dvaras vėl atgims.

Sirutiškio dvaras

Sirutiškis anksčiau vadinosi Panevėžiu, nes šalia teka Nevėžis. XVIII amžiaus viduryje šią valdą įsigijo Sirutis, nuo jo pavardės kilo ir vietovės pavadinimas.

Siručiai – garsi giminė, Simonas Sirutis buvo Abiejų Tautų Respublikos žymus didikas, apdovanotas Lenkijos Baltojo erelio ordinu.

Iki XIX amžiaus antros pusės stovėjo paprasti, niekuo neišsiskiriantys, pusiau mediniai dvaro rūmeliai. Dvaras suklestėjo pradėjus eksploatuoti netoli esantį žvyro karjerą ir pastačius plytų fabrikėlį.

Apie 1880–1885 metus pradedami mūryti istorizmo stiliaus dvaro rūmai su bokšteliu.

Dvaras priklausė Siručiams, kol viena iš Sirutyčių ištekėjo už Komorovskio. Komorovskio valdymo laikotarpiu, XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, dvaras išgyveno puikius laikus, įrengtas parkas.

Po 1922 metų žemės reformos, palikus 80 hektarų, dvaras po truputėlį pradėjo nykti, bet išlaikė ūkinę dalį: žvyro, plytų paklausa buvo didelė.

Siručiai – rašytojo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo proseneliai. Viena iš Sirutyčių ištekėjo už Kunato, jų dukra Veronika Kunataitė tapo Milošiene – Česlovo Milošo mama.

1940 metais dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo ilgus metus jame buvo įsikūrusi kolūkio kontora, kitos įstaigos, vėliau kolūkis dvarą pardavė Elektros aparatūros gamyklai.

Dvaras, kai po 1990 metų jį įsigijo V. Uspaskich, beveik 20 metų buvo paliktas nykti. Savininkas susizgribo, kai buvo pradėtas judinti Kalnaberžės klausimas: uždengė stogą, sutvirtino, aptvėrė rūmus, aptvarkė parką. Ir šis buvęs puošnus dvaras laukia geresnių laikų.

Lenkiška sala

Kėdainių kraštas garsėjo dvarais: dar 1985 metais darytoje inventorizacijoje nurodomos 137 dvaro sodybos.

Dvarai šiame krašte skatino lenkiškumą, išlikęs lenkiškas posakis „Nuo Jonavos iki Dotnuvos“. Jonava, Žeimiai, Šėta, Vandžiogala, Kėdainiai, Dotnuva – visur buvo kalbama lenkiškai.

Lenkiškumą ypač diegė kunigai, Kėdainiuose buvo sakoma: „Vaikeli, ar moki poterius? Jei moki, kalbėk tik lenkiškai, nes Dievas lietuviškai nesupranta.“

Bistrampolio dvaro valdytojas, kunigas Rimantas Gudelis papildo gidės pasakojimą. Jei priimant Pirmąją Komuniją šeimoje kalbama lenkiškai, vaikas Komunijos prieina lenkiškai, gauna auksinį Komunijos sertifikatą, jeigu šeimoje kalba lietuviškai, Komunijos prieina lenkiškai – sidabrinį. Jei viskas lietuviškai – tik juodo tušo.

Kai Prezidentu tampa Kazys Grinius ir leidžiama laisviau kurti lenkiškas mokyklas, vien Kėdainių rajone per 3 mėnesius įsikūrė 8 privačios lenkiškos mokyklos. Valdžią perėmus Antanui Smetonai, po patikrinimų visos mokyklos uždarytos.

A. Pečiulytė rašė vienos krašto mokyklos istoriją. 1935 metais daryta apklausa parodė, kad iš 90 pradinukų 72 namuose kalba lenkiškai. Mokytojų prisiminimuose fiksuojama, kad atėjęs vaikas nemoka lietuviškai pasakyti „stalas“ ir „kėdė“.

Vienintelis minaretas

Kėdainių dvaras priklausė Radviloms, vedybų keliu atiteko Čapskiams, po 1863 metų sukilimo atiteko Totlebenams – vokiečių šeimai, kilusiai iš Kuršo.

Eduardas Totlebenas buvo žinomas karo inžinierius, suprojektavęs Sevastopolio gynybinius įtvirtinimus. Būdamas turtingas, perstatė Kėdainių dvaro pastatus, įrengė parką. Manoma, kad dalyvaudamas Rusijos-Turkijos kare, nusižiūrėjo kompleksą – mečetę, aivaną ir minaretą – ir kopijas pastatė Kėdainių dvaro sodyboje.

Iki mūsų dienų išliko 25 metrų aukščio minareto bokštas. Aivanas sudegintas apie 1989 metus, mečetė sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. Mečetėje niekada nebuvo meldžiamasi, joje buvo saugomi E. Totlebeno gyvenimą šlovinantys daiktai.

Totlebenams priklausęs dvaras, atkūrus Lietuvos valstybę, nusavintas, paliktas tik Vilainių palivarkas. Dvare įkurta Mokytojų seminarija, vėliau Aukštesnioji kultūrtechnikų mokykla.

Traukdamiesi vokiečiai 1944 metų liepos 30 dieną užminavo Kėdainių dvaro pastatą, Kėdainių ligoninę, pastatytą 1935 metais, Kėdainių gimnaziją, pastatytą 1936 metais. Patys gražiausi ir moderniausi pastatai išlėkė į orą.

Šiuo metu pradėta Kėdainių dvaro parko rekonstrukcija, projekte numatyta atstatyti mečetę, aivaną.

Sugyveno įvairios konfesijos

Kėdainiai – vienas iš septynių Lietuvos miestų, turinčių senamiestį. Pagrindinė aikštė – didžioji rinka. Miestas išsiskiria tuo, kad turėjo net 6 prekybines aikštes.

Kėdainiai sudaryti iš atskirų kvartalų: škotų, žydų, rusų, vokiečių. Katalikai gyveno kitapus Nevėžio. Dabar Kėdainiuose veikia dvi katalikų bažnyčios, dvi protestantų, stačiatikių ortodoksų cerkvė.

Vienos iš didžiausių Lietuvoje evangelikų reformatų bažnyčios rūsiuose palaidoti kunigaikščiai Radvilos. Dabar – statybų įkarštis, lankytojams duris tikimasi atverti rudenį.

Lietuvoje išlikusios tik trys rotušės: Vilniuje, Kaune ir Kėdainiuose. Du Lietuvos miestai, kuriose buvo didžiausios škotų bendruomenės – Klaipėda ir Kėdainiai.

Škotus į Kėdainius pakvietė Radvilos, užtikrindami, kad keletą metų nemokės mokesčių ir išlaikys savo religiją. Škotų bendruomenė XVII amžiaus viduryje sudarė kone trečdalį miesto gyventojų.

Unikalus dalykas ant Kėdainių rotušės – du herbai. Senųjų Kėdainių herbas ir vokiečių rajono Jonušovos. Į Kėdainius atsikėlę vokiečiai iš Saksonijos įsikūrė atskirame kvartale, išsikovojo atskiro miesto teises turėti savo herbą ir savo burmistrą. Du burmistrai posėdžiaudavo Kėdainiuose vienoje rotušėje.

Senamiesčio Didžiojoje gatvėje veikia Kėdainių krašto muziejus. XVIII amžiaus viduryje čia įsikūrė karmelitų vienuolynas. Išmirus protestantiškai Radvilų šakai, miestas atiteko katalikams Radviloms, jie leido kurtis karmelitų vienuoliams. Po Šiaurės karo, kai švedai sugriovė Radvilų rūmus, nešdami po akmenį, plytą karmelitai pastatė vienuolyną.

Vienuolynas uždarytas caro valdžios 1832 metais, pastate įkurtos kareivinės, pristatytas antras aukštas. Kareivinės veikė ir nepriklausomos Lietuvos metais, čia tarnavo Jonas Žemaitis-Vytautas. Tarpukariu Kėdainiuose buvo du kariuomenės pulkai: 2-asis artilerijos ir 3-iasis pėstininkų pulkas.

Iš Didžiosios gatvės pasukus į Radvilų, stovi vienintelė medinė Kėdainių bažnytėlė. Dėl jos statybos protestavo Šv. Jurgio katalikų bažnyčia, stovinti kitapus Nevėžio, viena seniausių Lietuvos bažnyčių: mieste katalikų ne daug, o gyventi visiems reikia! Karmelitai buvo paduoti į teismą. Teismas nusprendė: kadangi čia yra Žemaitija, vadinasi, naujoji bažnyčia priklauso Žemaičių vyskupijai, už Nevėžio – Aukštaitija, tad priklauso Vilniaus vyskupijai – abi gali egzistuoti.

Sovietmečiu medinė liaudies baroko stiliaus Šv. Juozapo bažnyčia tapo Elektros aparatūros gamyklos sandėliu, reformatų bažnyčia – sporto mokykla, trys sinagogos paverstos sandėliais, liuteronų bažnyčioje įkurta odų raugykla. Veikti paliktos tik Šv. Jurgio bažnyčia ir stačiatikių ortodoksų cerkvė.

Žydų palikimas

Kėdainiuose susitelkus įtakingai žydų bendruomenei, miestas pradėjo garsėti religinėmis mokyklomis. Čia atvežamas mokytis būsimasis Vilniaus Gaonas (Elijas ben Saliamonas Zalmanas).

Kėdainiuose jis vedė vietinę merginą Chaną.

XIX amžiaus pabaigoje Kėdainiuose žydai sudarė 61 procentą gyventojų.

Kai XIX amžiuje neliko draudimo neturtingiems žydams keltis į Kėdainius, į miestą plūstelėjo žmonės, neturintys, iš ko pragyventi. Jie pradėjo daržininkystės verslą.

Susisiekimą palengvino geležinkelis, nutiestas 1871 metais. Prasidėjo miesto pakilimas – derlius išvežamas į Liepoją, į didžiuosius miestus.

Tarpukariu aplink Kėdainius, po atviru dangumi, buvo auginami dideli agurkų ir pomidorų plotai. Auginta ir aplinkiniuose kaimuose, miesteliuose. Žydai nuomojosi žemes, nes neturėjo teisės turėti nuosavybės. 1920 metais fiksuotas Kėdainių policijos viršininko skundas Vidaus reikalų ministrui: „Gelbėkite, Kėdainiuose neliko nė vieno Lietuvos policininko.“ „Kur dingo?“ „Išėjo pas žydus agurkų laistyti, nes didesnę algą moka.“

Šiandien Kėdainiuose galima paragauti agurkų džemo, agurkų ledų ar agurkų zefyrų.

Senosios rinkos aikštėje iš buvusio trijų pastatų komplekso – dviejų sinagogų ir skerdiko namo – liko dvi sinagogos.

Prie Didžiosios vasarinės ir Mažosios žieminės sinagogų stovi paminklas, jungiantis Senojo ir Naujojo Testamentų simbolius: degantį krūmą ir Dievo Apvaizdos akį. Akies vyzdys sudarytas iš tuščių šovinių gilzių, sudėtos 2 076 – kiek buvo sušaudyta žydų per vieną dieną Kėdainiuose. Akmenys simbolizuoja amžinybę. Meninę kompoziciją „Shoah. Ich bin Keidaner“ sukūrė Feliksas Paulauskas.

Aukštaitija ir Žemaitija

Džiazo gatvė su spalvinga, muzikalia siena ir vėjarode ant stogo išveda prie Nevėžio upės. Rugpjūtį Kėdainių senamiestis prisipildo džiazo garsų – vyksta festivalis „Broma Jazz“.

Į kitą Nevėžio krantą veda du tiltai – automobilių ir naujasis, karūną atkartojantis, pėsčiųjų. Tiltai jungia Aukštaitiją ir Žemaitiją, evangelikų reformatų ir Šv. Jurgio bažnyčias.

Pakrantėje švartuojasi atkurtas senovinis laivas – vytinė. Laivo ateitis neaiški, kol kas išduotas leidimas plaukti tik nuo vieno iki kito tilto.

„Ši vieta man visada esanti“

Šeteniai – Česlovo Milošo gimtinė. 1911 metų birželio 30 dieną būsimas rašytojas, Nobelio premijos laureatas gimė senelių dvare. Dvarelis stovėjo iki maždaug 1975 metų, kai kolūkio pirmininkas nusprendė jo vietoje pasistatyti sau namus. Dvaro pastatą nugriovė, bet savojo nebepastatė.

Buvusi dvaro vieta šiandien – laukymė. Tėviškėje buvo likęs tik svirnas – be stogo, išvirtusiomis sienomis. Įkūrus Česlovo Milošo gimtinės fondą, svirnas atstatytas. Priklauso Vytauto Didžiojo universitetui, čia atvyksta studentai, dėstytojai, vyksta kūrybinės stovyklos, „Santaros-Šviesos“ susitikimai, folkloro ansamblių koncertai. Yra erdvė tiesiog pabūti.

Visoje dvaro teritorijoje pastatyta simbolinių knygų su išrašais iš Č. Milošo kūrybos, atsiminimų trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir anglų.

„Ši vieta man visada esanti, visada su manimi. Net tada, kai buvau toli nuo čia, ji visada – mano mintyse. <...> Tai labai komplikuotas jausmas... Kiekvienąsyk labai išgyvenu susitikimą su Šateiniais ir kaskart vis kitaip. Ir, žinoma, labai...“ – iš knygos-paminklo kalba Č. Milošas. Nuotraukoje jis įamžintas ant kabančio tilto – tiltas tebėra, tik kiek tolėliau, per Nevėžį jungia su Surviliškiu.

Č. Milošas Šeteniuose gyveno labai neilgai, kilus Pirmajam pasauliniam karui, su šeima pasitraukė į Rusiją.

Sugrįžęs tėvas, tikras lenkas, dalyvavo pogrindinėje organizacijoje POW, rengusioje perversmą Lietuvoje. Perversmas buvo išaiškintas, Č. Milošo šeima privalėjo išvažiuoti – persikėlė gyventi į Vilnių, iš jų atimta Lietuvos pilietybė. Č. Milošas baigė Žygimanto Augusto gimnaziją, Vilniaus universitetą, įgijo teisininko kvalifikaciją.

Šeteikiuose liko gyventi jo senelė. Per demarkacinę liniją pereiti nebuvo sudėtinga, tad Č. Milošas su broliu Andžejumi dažnokai apsilankydavo. Pasakojamas kuriozinis atvejis, kai Andžejus, būdamas avantiūristas, sugalvojo atskristi lėktuvėliu, bet besileisdamas pakibo ant medžių.

Č. Milošas buvo labai santūrus, užsidaręs. Prisiminimus, senelių pasakojimus, legendas sudėjo į knygą „Isos slėnis“ (išleista 1955 metais).

Barboros legenda

Kalnelyje, kur dabar stovi medinė Šventybrasčio Jėzaus Atsimainymo bažnyčia, buvo pagonių šventykla, degė amžinoji ugnis. Nuo šventos vietos ir šalia tekančio Brastos upelio kilęs Šventybrasčio pavadinimas.

Apeigų vieta buvo apaugusi ąžuolais – išliko penki, galingi, išlakūs, drūti.

Pagal kitą pasakojimą, per brastą važiavo kunigas, pataikė ant akmens, iškrito ir nuskendo. Taip atsirado Šventybrastis.

Šventybrasčio kapinėse palaidoti Siručiai, Č. Milošo protėviai iš Sirutiškio. Atvykęs Č. Milošas visada aplankydavo kapą.

Šventybrastis minimas romane „Isos slėnis“. Pagal garsią legendą, šioje parapijoje tarnavo jaunas, gražus kunigas. Buvo ir jauna, graži šeimininkė Barbora. Vienas kitam patiko, mergina pradėjo lauktis kūdikio. Kad išvengtų apkalbų, ją išvežė toliau nuo parapijos. Neiškentusi širdgėlos, nusižudė.

Palaidojo nelaimėlę Šventybrasčio kapinaitėse. Kunigas pradėjo skųstis, kad naktimis skraido puodai, lėkštės, prašė kaimo vyrų ateiti – saugoti nuo Barboros vėlės. Tikėta, kad atkasus kapą, nukirtus galvą ir padėjus prie kojų, nebesivaidens.

Ši legenda aprašyta „Isos slėnyje“ ir pasakojama iš lūpų į lūpas. Pasak gidės, apie tai rašyta tarpukario Lietuvos spaudoje, sovietmečiu. Ir visada minima, kad Barboros istorija nutiko prieš 30–40 metų. Nors iš tiesų legendai mažiausiai 150 metų.

Tarpukario paminklai

Netoli Šventybrasčio, prie Daniliškio dvaro, vyko vienas iš 1863 metų sukilimo mūšių. Sukilėliai buvo apsupti, 75 vyrai žuvo. Po mūšio Šventybrasčio kaimo vyrai norėjo žuvusius palaidoti. Pagal legendą, atvykęs caro administracijos atstovas pasakęs, kad šitų niekšų neleisiąs laidoti prie bažnyčios: laidoti už kapinių tvoros.

Paminklas sukilėliams tarpukariu pastatytas pagal Kosto Rameikos projektą. Paminklas išstovėjo sovietmečiu, užrašas „Čia užkasti 75 sukilėliai, žuvę nuo žiaurios caro rankos“ tiko sovietinei propagandai.

Nuo bažnyčios laiptai veda prie paminklo, pastatyto 20-osioms Lietuvos nepriklausomybės metinėms (1918–1938). K. Rameikos sukurtas, kaimo gyventojų lėšomis pastatytas paminklas anuomet stovėjo prie pagrindinio kelio, vedusio į Kėdainius ir Panevėžį. Sovietmečiu susprogdintas paminklas atstatytas Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Dabar senasis kelias apaugęs žole. Paskutinis bažnyčios laiptelis pažymėtas piligrimų kelio „Camino Lituano“ ženklais – vaizdinga vietove driekiasi piligrimų maršrutas.

Komentarai

Ramus    Pir, 2020-06-22 / 09:46
Galva svaigsta nuo naujienų. Ypač kad pasak kunigo Dievas nesupranta lietuviškų poterių, nors beveik tikiu kad nesupranta ir dabar. Svarbu bažnyčioje lūpas judinti, kad atrodytų jog meldiesi... Arba kad dvarininkai kortuodami pralošinėjo dvarus, kad net geriausius mokslus baigę sąvininkai nesugebėjo dvarų išlaikyti, nes žydai auginę agurkus viską sugadindavo, net policininkus atviliodavo. Manykim kad evraprarlamentaras Uspatskych sugebės dvarą atgaivinti, ypač jei rinkėjai balsuos už jo Partija Darba. Šitą publikaciją Lietuvos gimnazistai privalėtų išmokti atmintinai, nes dabar jie žino tik tiek, kad partizanai kovojo už Laisvę...
Yra    Pir, 2020-06-22 / 14:09

In reply to by Ramus

tik du variantai dėl Dievo: 1. Dievas žino visas žmogaus mintis,todiel jokia kalba nesvarbu. 2. Dievas supranta žydiškai, tą byloja šventraščiai.Todiel jis nesupranta nei lenkiškai ,nei rusiškai nei vokiškai ,nei lotyniškai ar kokia kita kalba.
buvęs šiaulietis    Ant, 2020-06-23 / 17:09
ačiū autorei. Labai gražia, turtininga lietuvių kalba parašytas vertingas, turiningas straipsnis, turintis daug didaktinių ypatybių. Gaila, kad šiomis dienomis mažai tokių kūrinių. Sėkmės gerb. autorei, lauksime daugiau Jūsų darbų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos