Liaudos bajorų keliais (1)

Artūro JAUGĖLOS nuotr.
Ku­ni­gas Ri­man­tas Gu­de­lis sa­ko, kad Ba­kai­nių pi­lia­kal­nis Kė­dai­nių ra­jo­ne – vie­nas gra­žiau­sių Lie­tu­vo­je, tik dar ma­žai ži­no­mas.
Liauda – istorinis regionas prie Liaudos upės, Nevėžio dešiniojo intako. Keliauti Liaudos bajorų keliu pakviečia Bistrampolio dvaro valdytojas kunigas Rimantas Gudelis. Kelionės pradžia – Bistrampolio dvaras, čia Nobelio premijos (1905) laureatas Henrikas Senkevičius rinko medžiagą ir rašė savo garsiąją istorinę trilogiją, kurioje minimi Liaudos bajorai.
Liaudos bajorų kelio maršrutas tęsiasi per Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonus. Pirmos dalies pasakojimas – apie Bistrampolio dvarą, žeminę Pašilių miške, Pašilių stumbryną, Paberžę, Bakainių piliakalnį, Surviliškį.

Henriko Senkevičiaus įkvėpti

Bistrampolio dvaro valdytojas kunigas Rimantas Gudelis nestokoja idėjų. Kai šalis buvo sukaustyta karantino, kunigas dvaro aerodrome organizavo velykines „drive-in“ šv. Mišias: jas žmonės išklausė sėdėdami automobiliuose. Rasta išeitis ir dėl tradicinio Bistrampolio dvaro festivalio pirmųjų renginių – aerodromas tapo kino ir muzikos sale po atviru dangumi, o į „fly-in“ renginį buvo kviečiama ne tik atvažiuoti, bet ir atskristi.

Šiemet R. Gudelis ragina visus turistauti po Lietuvą ir siūlo pakeliauti Liaudos bajorų keliu.

„Kad yra tokie Liaudos bajorai sužinojome gal iš Tėvo Stanislovo, nes pro Paberžę prateka Liaudos upelis. Apie Liaudos bajorų narsą, drąsą rašė Henrikas Senkevičius, istorinės trilogijos dalyje „Tvanas“ pirmi 150 puslapių skirti Liaudos bajorams. Apie jų narsą turbūt byloja ir Bakainių piliakalnis, kur Liauda įteka į Nevėžio upę. Visą šį arealą, kur keliausime, galime ir pavadinti Liaudos bajorų keliu“, – sako R. Gudelis.

Liaudos bajorų kelio maršrutas driekiasi per Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonus. Šį kartą neaplankėme, bet kelionę dar galima tęsti vykstant į Krekenavą, Upytę, Radviliškio rajone – į Pociūnėlius, Vadaktus, Sidabravą.

Lenkų bajorų sala Lietuvoje siejama su Vytauto Didžiojo laikais: kunigaikštis XIV amžiuje į paribį palei Nevėžį atkėlė karius, kurių užduotis buvo gintis nuo kryžiuočių, nes Žemaitija priklausė ordinui. Kariai gavo bajorystę, perėmė lenkiškas tradicijas, kultūrą, kalbą. Dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų teritorijoje susitelkė bajorų akalicos (bajorkaimiai) ir vienkiemiai.

Kita versija – XIX amžiuje atgijęs jotvingių mitas.

Liaudos bajorų kelio maršruto pradžia – Bistrampolio dvaras, įsikūręs 14 kilometrų nuo Panevėžio, netoli Uliūnų gyvenvietės, 700 metrų nuo kelio Via Baltica.

Dvarvietė egzistavo jau nuo XV amžiaus pabaigos, o nuo XVII amžiaus pabaigos iki nacionalizacijos priklausė Bistramų giminei. Dvare Bistramų giminaitis H. Senkevičius rinko medžiagą ir kūrė garsią lenkų trilogiją: „Ugnimi ir kalaviju“ (1883–1884), „Tvanas“ (1884–1886), „Ponas Volodyjevskis“ (1887–1888). 2016 metais Bistrampolyje iškilmingai atidengta lentelė, skirta H. Senkevičiui.

Pasak R. Gudelio, bajoras Vladislovas Bistramas – prototipas herojų, kurie 1655 metais pirmieji sukilo prieš švedus: „Kaip ir tada, „Tvano“ laikais, išjojo iš Bistrampolio, taip ir dabar šis kelionės kelias iš Bistrampolio prasideda.“

Dvare didelis dėmesys sutelktas istorijai, veikia muziejus. Knygnešystei skirtos koplyčios centre – kryžius, po kuriuo mirė garsiausias knygnešys Jurgis Bielinis. Knygnešių patriarcho ir knygnešystės istoriją pasakoja sieninė tapyba.

Dabartinė koplyčia – buvusi viena iš seniausių Aukštaitijos elektrinių: elektrą gamino pastate buvusi garo mašina.

Dvare veikia viešbutis, restoranas, žirgynas, tad galima pajodinėti žirgu, pavažinėti karieta, pamatyti dvaro danielius, kas mėgsta žvejybą – pažvejoti karosiukų.

Šiemet vykstantį jau XVIII Bistrampolio dvaro festivalį lydi Cicerono žodžiai: „Historia est magistra vitae“ (liet. „Istorija yra gyvenimo mokytoja“), tad didelis dėmesys skiriamas istoriniams filmams.

R. Gudelis yra prodiusavęs dokumentinių filmų „Lietuviški „Tvano“ keliai, „Paberžė – nepaklusniųjų lizdas“ kūrimą, naujausias filmas „Korbiko Madona – tremtinių motina“ buvo pristatytas festivalyje per Gedulo ir vilties dieną.

Iš dvaro galima keliauti automobiliais, dviračiais, pėsčiomis, pasirenkant tinkamiausią maršrutą.

Žeminės likučiai

Liaudos bajorų keliu pajudame senoviniais Panevėžio verslininko Alfredo Zigmanto kolekcijos automobiliais, pakeliui sulaukiančiais daug dėmesio: ne vienas nori įamžinti akį traukiančią koloną. Verslininkas yra surinkęs įspūdingą kolekciją, joje – per 100 automobilių.

Pirmas sustojimas – Pašilių miške, kur 1944 metais buvo įrengta Vyčio apygardos Rupūžėno (Stasio Eitminavičiaus) būrio žeminė. R. Gudelio žodžiais, tuo metu, kai rusai dar buvo užsiėmę su vokiečiais.

Žeminė buvo atstatyta 2004 metais, bet laikas, drėgmė padarė savo: užrašai skelbia apie pavojų įgriūti.

Rupūžėno būrys buvo vienas didžiausių Panevėžio krašte.1945 metais, sužinoję, kad NKVD dalinys ruošiasi pulti, partizanai pasitraukė į Upytės miškus, išsiskirstė mažesnėmis kuopelėmis. S. Eitminavičius žuvo 1947 metais.

Susitikimas su stumbrais

Pašilių stumbryne pasitinka prižiūrėtojas Andrius. 50 hektarų stumbryno teritorijoje dabar gyvena 27 stumbrai.

Manoma, kad Lietuvoje stumbrų neliko 1854 metais, o paskutinis Europoje gyvenęs stumbras buvo nušautas Belovežo girioje 1919 metais.

Lietuvoje stumbrynas įkurtas 1969 metais, o pirmieji stumbrai Motok ir Moda į Pašilių mišką atvežti iš Rusijos. 1971 metais gimė pirmasis stumbriukas, pavadintas Giriniu.

Laisvėje gyvenančių stumbrų istorija Lietuvoje prasidėjo 1973 metais, kai į mišką buvo išleisti pirmieji penki Lietuvoje gimę stumbrai. Pastaraisiais metais populiacija išaugusi iki 200, didžioji dalis gyvena Kėdainių rajone.

„Būna atvejų, kai ryte atėję matome laukinius ir uždarytus stumbrus, vienus į kitus žiūrinčius“, – sako prižiūrėtojas.

Stumbrai – didžiausi ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos laukiniai gyvūnai, gali užaugti iki 2 metrų aukščio ir sverti gerokai per toną. Lietuvoje sunkiausias pasvertas patinas svėrė 1 toną 200 kilogramų.

Stumbryno kolektyvas dabar džiaugiasi dviem mažais stumbriukais: „Labai gražūs, tokie kaip Bembiai!“

Netoli stumbrų aptvarų yra įrengtas pusės kilometro mokomasis pažintinis „Girinio takas“.

Paberžės bažnyčios šventoriuje

Žibartoniai, Ibutoniai ir – Paberžė.

Regina Galvanauskienė – Tėvo Stanislovo gyvenimo liudytoja. Jai Tėvas Stanislovas – Tėvelis. Jos pasakojimas – išsamus ir jautrus, pripildytas daugybės detalių, citatų. Kartais atrodo, kad Tėvas Stanislovas tik trumpam išėjęs: apie jo gyvenimą kalba likę daiktai – nuo giedančių bažnytinių indų iki senovės istoriją pasakojančių varinių puodų.

Tėvas Stanislovas ir kunigas, vienas 1863 metų sukilimo vadų Antanas Mackevičius – du Paberžės ąžuolai. Išskirtinėms asmenybėms šventoriuje pasodinti medžiai dar sovietmečiu – 1978 metais. Tą dieną Gediminas Ilgūnas su grupe, palaiminti Tėvo Stanislovo, išvyko aplankyti vietų, kur vyko sukilimo mūšiai.

Kai 1855 metais A. Mackevičiaus buvo atkeltas į Paberžę, nerado bažnyčios: pirmoji buvo sudegusi. Atstatė per 4 metus pono Šilingo duotais pinigais. Šilingai – Paberžės fundatoriai.

Klebonijos pastatui – jau 232 metai, name per tą laiką gyveno apie 17 kunigų. Tarp jų – A. Mackevičius ir Tėvas Stanislovas.

A. Mackevičius, būdamas 35-erių, iš Paberžės aikštės į sukilimą išsivedė 250 jaunų vyrų gelbėti Lietuvos. Praėjus 100 metų, čia atkeliamas Mykolas Algirdas Dobrovolskis.

„Dobra volia – geros valios žmogus. Tėvas Stanislovas“, – sako R. Galvanauskienė.

39 metus Tėvas Stanislovas puošė Paberžę – savo ir pagalbininkų rankomis. Tai buvo aštuntoji jo parapija – sovietinei valdžiai neparankus kunigas mėtytas po atkampiausias parapijas.

„Už neklusnumą buvau siunčiamas į pačias atkampiausias ir labiausiai apleistas parapijas, bet atsiuntė mane į Paberžę – 1863 metų sukilimo lopšį, kur plevena Antano Mackevičiaus dvasia. Esu tarsi įpareigotas tęsti jo pradėtą veiklą. Tik ne ginklu, o žodžiu“, – Tėvo Stanislovo žodžius persako R. Galvanauskienė.

Paberžę kunigas rado labai apleistą. Šventoriaus tvoreles suvežė iš Rygos naikinamų kapinių.

„Dviem rankomis nebūtų pats vienas padaręs, bet labai iškili asmenybė traukė jaunus žmones, buvo be galo įdomu su Tėveliu bendrauti. Kiekviename kampe, kur pažiūrėsi, Tėvo Stanislovo rankomis kaltos, karpytos saulutė. O va ten, dangaus fone, kokia graži saulutė, matote! Jei apvažinėsite visą Lietuvą, jūs niekur nerasite, kad trikampyje Dievo akis būtų su antakiu! Klausiau Tėvelio, kodėl? „Pagalvojau, jeigu žmogus su antakiu, tai kodėl Dievas turėtų būti be antakio“, – prisimena R. Galvanauskienė.

Tėvas Stanislovas prašė būti palaidotas šventoriuje. „Sakydavo: „Mirusiam tik žvakė ir malda, neskinkite gėlių, jos nori žydėti, gyventi kaip ir žmogus. Kai aš numirsiu, prie karsto kad nė vieno žiedo nebūtų, tik žvakės.“ Tą ir darėme – vykdėme tėvelio prašymą.“

Tautodailininkas Rimas Idzelis kapo kryžių sukūrė tarsi vienuolio abito virvę su trimis mazgais. Būdamas kapucinas, Tėvas Stanislovas taikė sau labai griežtą regulą. Trys mazgai – tai duoti neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadai.

„Žmonės klausdavo, ką tie mazgai reiškia. Tėvelis sakydavo: „Šitam, pirmam, neturtui, tai labiausiai nusikalstu, turiu dantų šepetuką – bijau, kad paskutiniai dantys neišbyrėtų.“ Vis „pašposyti“ mėgdavo, komplimentus sakyti, nepraeidavo nė pro vieną, nepasakęs, kad nenusišypsotum. Jo akys degte degė džiaugsmu. Laukdavo žmonių: „Kad tik aš būčiau durys, o ne šalta, aklina siena.“

Tokios asmenybės kaip Tėvas Stanislovas, įsitikinusi R. Galvanauskienė, gimsta kas 200 metų. Filosofas, išminčius, poliglotas, ypatingas psichologas. Žmogus, pas kurį plūdo ne tik visa Lietuva. Vertė R. M. Rilkės eiles. Giedodavo choralą. Buvo ir etnografas – rinko senus daiktus ir kūrė senų daiktų, prikeltų naujam gyvenimui, muziejų.

„Viską darė su MEILE, su didžiausia MEILE, sugebėdamas tą perteikti visiems, kas buvo šalia.“

Mokėti džiaugtis

Į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią R. Galvanauskienė kviečia įeiti pro šonines duris.

„Girnapusės, sakė Tėvelis, ne tik tvirtina pamatus, bet ir primena, kaip sunkiai monotoniškai buvo malami grūdai“, – rodo į pamatus. Ir paniūniuoja: „Malu malu viena, pasižiūriu diena...“

Zakristijoje Tėvas Stanislovas pasiruošdavo šv. Mišioms, susikaupdavo, priimdavo žmones. Norėjo, kad ten, kur laukiama, būtų gera, kad atėjusieji rastų paguodą. Senovinių maldaknygių, kantičkų – visas palubys.

„Mums liepė sudėlioti viršuje. Ima maldaknygę, sako: „Ale žiūrėk, kaip apseilėti kampučiai. Ne viena moterėlė iš tos meldėsi, 1789 metais išleista.“ Klausiu, Tėveli, iš kur gavote tiek daug ir tokių senų? Sako, atsakysiu Rilkės žodžiais. Kaip jis moka, iškėlė rankas: „Ir ateis pas tave daiktas kaip sužieduotinė“. Ir atėjo. O iš kur – ką aš žinau.“

Kur pasisuksi, kur bežvelgsi – vis naujas pasakojimas.

„Pas vieną močiutę pamatęs gražią spintą sako: „Ale kokį grožį tu čia turi ir pati viena žiūri! Grožį reikia skleisti tolyn, tolyn. Žinai, kiek pas mane žmonių atvažiuoja?“ Po savaitės spinta atsirado čia. Kaip ir daugybė lovų, kuriuose mes dabar apnakvindiname žmones. Sakraliniai indeliai – ampulytės vynui, vandeniui, aliejukams – gieda, gieda... Žiūrėkite, angeliukai skrenda į dangų – sieninės žvakidės. O kokie gražūs šviestuvai – spalvoti. Tėvelis atvežė surūdijusius, iš šiukšlynų prie bažnyčių, reikėjo juos restauruoti. Suveždavo pasmerktus metalo laužui, sulankstytus, sumindytus.“

Paprastumas, natūralumas buvo Tėvo Stanislovo gyvenimo esmė. Bažnyčioje nėra nei bronzos, nei gipso, nei aukso – žvakidės, ir tos, medinės.

Dievdirbio Vinco Svirskio prieš 150 metų sukurtas kryžius mielas savo paprastumu. Iš medžio V. Svirskio išdrožtas ir altorius.

Vargonai XIX amžiuje įrengti nežinomo vokiečių meistro.

„Pažiūrėkite, kokie gražūs paveikslai, kaip katedroje, dideli! Jie buvo į ritulius suvynioti ir užkišti palėpėse, kaip nereikalingi, papeliję. Tėvelis vežė į Vilnių išsiaiškinti. XVIII–XIX amžius, vienuolių bernardinų tapyba pagal braižą. Paliko geriems restauratoriams. Ir štai – matote.“

R. Galvanauskienė prisimena, kaip Tėvas Stanislovas, vaikščiodamas po bažnyčią, vis džiaugdavosi, kokios gražios stacijos.

„Tėvelis labai mokėjo džiaugtis. Sakė: „Visi norime būti laimingi. O kaip tapti laimingu? Tai paprasta. Padarei kokį darbą, pasiekei tikslą – išsiskalbei skalbinius, išdžiuvo, kaip kvepia – džiaukis! Kiaulpienės pražydo – džiaukis! Saulutė išlindo – džiaukis, šalia geras žmogus – džiaukis. Džiaugsmo visur galima rasti. O jei niurnėsi, kad pensija maža, ar padidės? Tik blogą energiją aplink save paskleisi ir pats užsikrėsi.“ Tėvelis visą laiką buvo optimistas.“

Džiaugsmo sugebėjo rasti net Sibiro lageriuose, kur be kaltės išbuvo 9 metus ir 3 mėnesius: „Nuleidžia mus vagonėliais į šachtą, o paskui varo ilgais tuneliais iki vietų, kur reikia anglį kapoti. Aš einu ir kad giedu, kad giedu! O kaip skamba!“

Gyvenimo pavyzdys

R. Galvanauskienė kviečia į kleboniją, kur Tėvas Stanislovas vaišindavo arbata. Pagroja varpeliais – taip darydavo Tėvelis.

Viena siena išpuošta nublizgintais vario puodais. Kažkada jie buvo suodini – vieną puodą reikėjo šveisti tris valandas.

Tėvas Stanislovas suklupusius – alkoholikus, narkomanus – gydė „darbo terapija“. Važiavo ir profesūra, ir visai degradavę. Atvykęs pirmą dieną buvo svečias, antrą dieną – laikas dirbti.

„Tėvelis vežė puodus, kad atvažiavę šveistų ir nuo pusbonkiuko taip atprastų. Sakė: jei aš nebūčiau šveitęs, jie nebūtų šveitę. Tėvelis savo pavyzdžiu rodė, kaip dirbti, kaip melstis, kaip bendrauti ir kaip numirti.“

Kai 1966 metais Tėvas Stanislovas atvyko į Paberžę, gavo vieną kambariuką. Nerado nė lovos. Už sienos gyveno alkoholikų šeimos, buvo bendra virtuvė. Nors gyvenimas buvo labai sudėtingas, bet jau turėjo celę: kitose parapijose miegodavo zakristijoje ant stalų.

Kambarėlio lentynose tebėra išrikiuota Bostone leista enciklopedija, ant sienų sukabintos ikonos, saulutės. Nedidukė lova – ant dviejų spintelių padėtos lentos, durys nugarai atsiremti. Ant šios lovos Tėvas Stanislovas miegojo 27 metus – kol iškėlė į Dotnuvą.

Staliukas prie lango nugludintas alkūnėmis. Su juo Tėvas Stanislovas keliavo per visą gyvenimą. Spintoje tebekaba rudas vienuolio abitas su balta virve, surišta trimis mazgais, ir sutana.

Liturginių rūbų rinkinys

Svirne sukabinti Tėvo Stanislovo keturis dešimtmečius kaupti XVII–XIX amžiaus liturginiai rūbai. R. Galvanauskienė sako, kad Tėvelis itin vertimo rankų ir širdies darbą, džiaugdavosi kruopščiai išsiuvinėtais motyvais.

Birželio 28 dieną, minint 15-ąsias Tėvo Stanislovo mirties metines, Paberžėje planuojama pristatyti liturginių rūbų rinkinio albumą.

R. Galvanauskienė parodo ir prieš 40 metų pasiūtą trispalvę – geltona ir žalia spalva per laiką išbluko. Kai Tėvui Stanislovui buvo už ją pagrasinta Sibiru, atsakė: „O ko aš ten nematęs?“

Paskutinis pamokslas

Dvylikai metų Tėvas Stanislovas buvo išsiųstas į Dotnuvą, bet Paberžė liko jo antrąja parapija, ja rūpinosi, be galo mylėjo.

R. Galvanauskienė prisimena išsakytą norą: „Kad man Dievas duotų paskutines tris dienas prieš mirtį praleisti Paberžėje, koks aš būčiau laimingas, čia mano pagimdytas kūdikis.“

Dievas davė trejus metus.

Paskutinį pamokslą Tėvas Stanislovas pasakė 2005 metų birželio 5 dieną – būdamas kuo arčiau žmonių, bažnyčios viduryje.

„Kai jūsų kūnas bus visiškai paliegęs, nusilpęs tiek, kad nebegalėsite net rankos pakelti, pasistenkite, kad siela išliktų šviesi, kokia buvo visą gyvenimą. Kad šviesi siela nesusilituotų su paliegusiu kūnu. Tai to nuoširdžiausiai aš jums ir linkiu. O dabar eikite“, – šiais žodžiais baigė pamokslą.

R. Galvanauskienė prisimena: žmonės ėjo prie jo, bučiavo, klaupėsi, vedė vaikus, kad palaimintų.

Galiausiai paprašė palikti vieną.

Sukilimo istorija

Sukilėlių muziejus Paberžėje vienintelis Lietuvoje pasakoja 1863 metų sukilimo istoriją. Muziejus įkurtas Paberžės fundatorių Šilingų dvare.

„Paberžė – pati ramiausia vieta Lietuvoje“, – sako R. Galvanauskienė. Todėl muziejuje veikia seisminė stotis, dirba mokslininkai.

Muziejaus ekspozicijoje yra sukilėlių ginklų, asmeninių daiktų, dokumentų, stendai nuosekliai pasakoja apie sukilimo eigą, dalyvius. Eksponuojami ir žymiausių Lietuvos grafikų bei tapytojų kūriniai, atspindintys sukilėlių kovas.

Muziejuje organizuojami plenerai, vyksta Tėvo Stanislovo mėgto R. M. Rilkės skaitymai, edukacijos.

„Linkiu kuo šviesesnės sielos“, – atsisveikina R. Galvanauskienė. Apie Tėvą Stanislovą ji yra išleidusi knygą „Sielų gydytojas“.

Bakainių piliakalnis

Pravažiavus Liaudos upę ir pasukus į kairę – Bakainių piliakalnio kompleksas (Surviliškių seniūnija). Pilies kalnas su dviem priešpiliais ir apsauginiais pylimais išsidėstęs Nevėžio intako Liaudos upės vingyje.

Bakainių piliakalnis yra vienas iš dvylikos Kėdainių rajono piliakalnių – aukščiausias, gražiausias, labiausiai išpuoselėtas. Piliakalnis kasmet atgimsta Liepos 6-ąją, čia giedama Tautiška giesmė, įsikuria mažoji Kernavė – atvažiuoja amatininkai.

Piliakalnis apgaulingas – pasirodo, kad kol kas stovime ant aukščiausio priešpilio.

Gidė Irena sako, kad priešpilis buvo paaukštintas, manoma, kad čia stovėjo Augusto II Sakso kariuomenė: mūšių nebuvo, bet įtvirtinimai pastatyti ir pasiruošta kovoti su švedais. Tikėtina, kad šią vietovę 1372 metais puolė Livonijos kariai, minima gerai įtvirtinta pilis. Istorikai diskutuoja dėl pavadinimo, manoma, kad vieta buvo pavadinta Sosiais, o tik paskui atsirado Bakainių piliakalnis (šalia yra Bakainių kaimas).

Laikas užlipti ant tikrojo piliakalnio, nuo kurio atsiveria status Liaudos upės skardis.

Dievdirbio palikimas

Surviliškis – seniūnijos centras, mažiausia Kėdainių seniūnija su maždaug 350 gyventojų. Kitoje Nevėžio pusėje, Kazokuose, gimė, o Surviliškio pradžios mokykloje mokėsi Povilas Lukšys, pirmasis žuvęs Lietuvos savanoris.

Šio krašto įžymybė – Vincas Svirskis, dievdirbys, pastatęs per 200 kryžių ir koplytstulpių, laikomų liaudies architektūros šedevrais. Vieni jų saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kiti – Kėdainių krašto muziejuje. Surviliškyje stovi du originalūs dievdirbio kūriniai – vienas prie V. Svirskio pagrindinės mokyklos, kitas mokyklos pastate.

V. Svirskis buvo nebaigęs jokių mokslų. Nešinas kalteliais, dėžute, keliavo iš kaimo į kaimą. Kas pakviesdavo, pas tą apsigyvendavo. Kur apsigyvendavo, ten kryžių pastatydavo.

Neliko jokios V. Svirskio nuotraukos, tik pasakojimas, kad buvęs mažas žmogelis su rudu „žiponėliu“.

Kryžius stengėsi daryti iš vieno masyvaus medžio. Figūras dažnai nudažydavo ryškiomis spalvomis, todėl kartais kunigai nenorėdavo šventinti, sakydami, kokių „balvonų“ pristatęs.

Palaidotas V. Svirskis Surviliškio kapinėse, Mataičių šeimos kape: šios šeimos namuose Burvelių kaime dievdirbys baigė gyvenimo kelionę. Mirė būdamas 81-erių – 1916 metų kovo 7 dieną.

V. Svirskis buvo pasidaręs sau paminklą su užrašu „...Tegu ir man paminklas bus...“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kryžius jau buvo gerokai patręšęs. Romualdas Visokavičius, buvęs Lietuvos banko valdytojas, atradęs giminystę, nusprendė kapavietę atnaujinti. Originalus kryžius nukeltas, restauruotas, dabar saugomas Kėdainių krašto muziejuje. Ant kapo pastatyta kopija.

Tęsinys kitame numeryje

Komentarai

Ramus    Pen, 2020-06-19 / 10:56
Fantastiška istorija, pilna gėrio, o tuo pačiu tarsi pagrūmojimas pirštu mums, dabar ,,oi kokius blogus laikus išgyvenant''. Prisiminiau kažkada rodytą filmą ,,Ponas Volodjevskis", tik kažkodėl man vaikui jis tada nepatiko, kažkaip primityviai padarytas, kaip ir ,,Tadas Blinda". Oi kaip reikia tokių publikacijų, kad ypač jaunesni suprastų daug svarbių dalykų, kad nebėgiotų paskui visokias liberales ,,kovoti už kriminalinių nusikaltėlių teises" kažkur kitam gaublio taške.
Edita     Šeš, 2020-06-20 / 08:50
Staipsnis labai geras. Daugiau tokių. Tik yra vienas neatitikimas. Kad kai tėvą Staniskovą atkėlė į Paberžę, pasakoja, kad ten kur apgyvendino tame name už sienos gyveno alkoholikai. Tai netiesa. Gyveno tame name dvi šeimos. Daugiavaikė našlė su 6 vaikais, ir šeima su penkiais sūnumis. Sūnų motina buvo puiki šeimininkė, buvo kviečiama į vestuves ruošti maisto. Jos vyras, dirbo kolūkyje naktiniu sargu,buvo prastos sveikatos, mirė anksti. Buvo tylus žmogus. Visa tai žinau, nes gyvenom netoliese. Dažnai eidavau pažaisti su našlės vaikais. Tie žmonės kur dabar prižiūri Paberžę atsikraustė kažkur prieš 30 metų ir tos daugiavaikės šeimos jau buvo iškeldintos į kitus būstus. Tad ne viską žino.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos