
Naujausios
Legendinio filmo režisierius džiaugiasi, kad „nesėdo“
Andriaus Mamontovo išprašymas iš sovietų armijos, netikėtai daugiatūkstantiniu tapęs koncertas Kalnų parke, Justo Paleckio portfelis ekrane – tik keletas intriguojančių filmo „Kažkas atsitiko“ (1986) istorijų. Filmavimo užkulisius susitikime su šiauliečiais atskleidė filmo scenarijaus autorius ir režisierius Artūras Pozdniakovas, kilęs iš Šiaulių.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Šiaulietiški prisiminimai
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime su A. Pozdniakovu buvo parodytas ir legendinis filmas „Kažkas atsitiko“ (1986). Filme, sudarytame iš trijų dalių „Žaidimai“, „Šventės“, „Sapnai“, skamba Vytauto Kernagio ir „Artelės“, grupių „Foje“, „Antis“ dainos.
Šiaulietis – ne tik filmo scenarijaus autorius ir režisierius. Antrasis filmo operatorius buvo Vigintas Aputis, vaidino Šiaulių dramos teatro aktoriai Eduardas Saulius Pauliukonis, Sigitas Jakubauskas, Leonas Zmirskas.
S. Jakubauskas taip pat dalyvavo susitikime su režisieriumi. „Kainavo tris naktis virtuvėje“, – apie patekimą į filmą juokavo aktorius. A. Pozdniakovas šmaikštaudamas pataisė: „Ne tris, o septynias!“
Grupes filmui režisierius atrinko pagal savo skonį: patiko ir patinka „Led Zeppelin“. Dar mokydamasis Juliaus Janonio gimnazijoje, grojo orkestre ir grupėje, o Kaune vykusiame konkurse užgrojo „Stairway to Heaven“. Gitarą padovanojo mama, kai aštuonias klases pabaigė penketais.
A. Pozdniakovas buvo ir muzikos kolekcininkas – prisiminė laikus, kai „Queen“ plokštelė kainavo 70 rublių: „Įrašydavome į kasetes ir po 3 rublius mokykloje pardavinėdavome. Iš sukauptų įrašų atsirado žinojimas, atsidarė durys. Pajutome kitą skonį.“
Šiauliuose vykdavusią „Saulės“ diskoteką, kurią organizuodavo kartu su Romualdu Volodka ir Rasa Jautakaite, A. Pozdniakovas prisiminė kaip labai nutolusią nuo sovietmečio.
Režisierius pasidalijo ir biografijos momentais. Baigęs mokyklą, įstojo į konservatoriją Vilniuje, Irenos Vaišytės kursą. Kitas žingsnis – stojamieji į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK'ą) Maskvoje. Režisierius vaizdžiai pasakojo apie stojamuosius, kai etiudą „Susitikimas su nuostabumu“ sukūrė prieš komisiją prie lygiai tokio pat stalo pasodindamas stojančiuosius. Vieni kitus išvydo atitraukus užuolaidą.
Atskira istorija ir apie diplominį darbą – filmą „Post Scriptum“, kurio scenarijų pavyko „prastumti“ sukeitus turinį ir palikus tik „teisingą“ pirmą puslapį. „Užsimerkė“ režisierius Vytautas Žalakevičius.
Vėliau panašius triukus darė ir kuriant filmą „Kažkas atsitiko“, nes leidimas buvo gautas kurti kito žanro juostą, tikrasis scenarijus ir kūrybinis procesas buvo improvizacija.
A. Pozdniakovas sakė, kad 1986 metais jį paveikė Černobylio atominės elektrinės sprogimas: „Apokaliptinis jausmas pradėjo vesti ir veda iki šiol. Esu dainius apocalypsis.“
Kūrybinės peripetijos
„Mėgstu fantazuoti ir padaryti kažką naujo, – apie sovietmečiui nebūdingą filmą sakė režisierius. – Norėjau absoliučiai naujos estetikos, man atrodo, ji veikia iki šiol.“ Filme autorius paslėpė daug žinučių, užuominų, metaforų.
Pirmojoje dalyje „Žaidimai“ yra įamžinta visa filmavimo grupė. „Kad išliktų žmonės, kad nedingtų. Tam, jei kas nors atsitiks – ar su manimi, arba filmą uždraus. Norėjau nufilmuoti visus, kad būtų kaip dokumentas“, – apie sovietmečio realijas sakė A. Pozdniakovas.
„Ten ir Kaušpėdas, ir mano žmona“, – žvelgdamas į ekraną, vardijo režisierius. Aktoriaus Juozo Budraičio laikomas portfelis buvo paimtas iš senojo rekvizito: pasak A. Pozdniakovo, su šiuo portfeliu Justas Paleckis 1940 metais važiavo „parvežti saulės“. Režisierius juokėsi prisiminęs, kaip filmuojant netyčia buvo nuskandintas šarvuotis BTR.
Antroje filmo dalyje „Šventės“ įamžintas „Foje“, „Anties“ koncertas Kalnų parke.
Andrius Mamontovas tuomet tarnavo armijoje. Teko dėti pastangas jį oficialiai kelioms dienoms susigrąžinti.
Pas atsakingą karininką į Rygą A. Pozdniakovas išsiruošė su lauktuvėmis. „Kas čia?“ – paklausė karininkas, kai A. Pozdniakovas ant stalo pastatė litrą degtinės. „Sabonis“, – paaiškino režisierius.
Karininkas teiravosi, kokios dainos koncerte bus dainuojamos. A. Pozdniakovas buvo atviras: tikrai ne internacionalas. Bus estrada. Gudravo: ant stalo iš pradžių statė tik vieną butelį, nors lagamine turėjo dar du. Galiausiai buvo sudėtas ne tik alkoholis, bet ir karininko suorganizuota užkanda – rauginti obuoliai ir dešra. Susitarti pavyko.
„Šiandien Kalnų parke nieko neįvyks. Pradžia 18 valandą.“ Toks pranešimas buvo paskleistas apie būsimą koncertą Vilniuje. A. Pozdniakovas sakė manęs, jog susirinks apie 300 žmonių. Lūkesčiai pranokti kone šimteriopai, režisieriaus manymu, koncerte dalyvavo apie 25 tūkstančius žmonių.
Iš pradžių parke buvo tik keli milicininkai. Kai minia pradėjo rinktis, subėgo saugumiečiai, kariuomenė. „O dar niekas neprasidėjo! Išsigandau“, – prisiminė režisierius.
Atbėgo ir majoras, į kurį A. Pozdniakovas kreipėsi aukštesniu laipsniu: „Drauge pulkininke, ar pas jus spalvotų dūmų neatsirastų?“ Ir šliūkštelėjo konjako. Karininkas pasvarstė, gal ir atsirastų. Dar po kelių taurių tapo malonus, davė įsakymą atgabenti dūmų ir ėmė pasakoti mėgstąs roką.
„Turime atominio sprogimo treniruočių dūmų – oranžinių ir pilkų!“ – toptelėjo nauja idėja karininkui. Nuo jos įgyvendinimo A. Pozdniakovą „sustabdė“ mintis, ką pagalvos vilniečiai, danguje pamatę „grybą“.
Režisierius mano, kad nuo koncerto Kalnų parke prasidėjo Baltijos kelias: skambant „Foje“ dainai „Laužo šviesa“, režisieriaus paraginta daugiatūkstantinė minia susikibo rankomis. Šį koncertą režisierius vadina ir vėliau vykusio „Roko maršo“ sezono atidarymu.
Trečioje dalyje „Sapnai“ skamba „Anties“ kūryba. A. Pozdniakovas sakė ne tik sukūręs „Anties“ dizainą, bet ir ženklus ant veidų išpiešęs savo ranka.
Nematytas filmas
Kuriant filmą, pasak A. Pozdniakovo, buvo nemažai diversijų: dingo dalis medžiagos, buvo sugadinta 12 kilometrų juostos.
Teko teisintis dėl įvairiausių priekabių. „Ką jūs turite omenyje – gitaristas su raudonomis kelnėmis, parodijuojate Tarybų Sąjungos vėliavą?“ „Ukrainietiški šarovarai, tadžikų ar uzbekų kepurė ant galvos“, – aiškino režisierius. „O ką reiškia trikampis ant galvos?“ „Šitas trikampis yra Dovydo žvaigždės ženklo pusė. Tai reiškia, kad kiekvienas, kas sėdi viršuje, gali atsidurti apačioje.“
„Tokio filmo niekas nebuvo matęs. Labai keistas dalykas, prie ko Maskva prikibo: kodėl buvo susprogdinta karvė? Karvę su melžėja buvome pasiskolinę iš Dailės instituto. Nors buvome įspėti elgtis labai atsargiai, išsprogdinome – niekas neatėjo ieškoti, – juokėsi A. Pozdniakovas. – Reikia nepamiršti, kad tuo metu buvo laikas, kai Tarybų Sąjunga pradėjo irti.“
Publika teiravosi, ar už filmą režisierius buvo apdovanotas pagyrimo raštu. A. Pozdniakovas sakė džiaugęsis, kad nesėdo.
Susitikimo pabaigoje režisierius parodė animacinio filmo ištrauką – dabar yra „pasidavęs į animaciją“. Paklaustas apie ateities planus, į publiką kreipėsi atsistojęs: „Surinkit man pinigėlių, kad galėčiau daryti dar vieną filmą!“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Norėjau absoliučiai naujos estetikos, man atrodo, ji veikia iki šiol“, – apie filmą „Kažkas atsitiko“ sakė Artūras Pozdniakovas.
Artūras Pozdniakovas filmą „Kažkas atsitiko“ buvo žiūrėjęs jau senokai: „Visada geros emocijos.“