Legendinio filmo režisierius džiaugiasi, kad „nesėdo“

Le­gen­di­nio fil­mo re­ži­sie­rius džiau­gia­si, kad „ne­sė­do“

And­riaus Ma­mon­to­vo iš­pra­šy­mas iš so­vie­tų ar­mi­jos, ne­ti­kė­tai dau­gia­tūks­tan­ti­niu ta­pęs kon­cer­tas Ka­lnų par­ke, Jus­to Pa­lec­kio po­rtfe­lis ek­ra­ne – tik ke­le­tas int­ri­guo­jan­čių fil­mo „Kaž­kas at­si­ti­ko“ (1986) is­to­ri­jų. Fil­ma­vi­mo už­ku­li­sius su­si­ti­ki­me su šiau­lie­čiais at­sklei­dė fil­mo sce­na­ri­jaus au­to­rius ir re­ži­sie­rius Ar­tū­ras Pozd­nia­ko­vas, ki­lęs iš Šiau­lių.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Šiau­lie­tiš­ki pri­si­mi­ni­mai

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me su A. Poz­dnia­ko­vu bu­vo pa­ro­dy­tas ir le­gen­di­nis fil­mas „Kaž­kas at­si­ti­ko“ (1986). Fil­me, su­da­ry­ta­me iš tri­jų da­lių „Žai­di­mai“, „Šven­tės“, „Sap­nai“, skam­ba Vy­tau­to Ker­na­gio ir „Ar­te­lės“, gru­pių „Fo­je“, „An­tis“ dai­nos.

Šiau­lie­tis – ne tik fil­mo sce­na­ri­jaus au­to­rius ir re­ži­sie­rius. Ant­ra­sis fil­mo ope­ra­to­rius bu­vo Vi­gin­tas Apu­tis, vai­di­no Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riai Eduar­das Sau­lius Pau­liu­ko­nis, Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas, Leo­nas Zmirs­kas.

S. Ja­ku­baus­kas taip pat da­ly­va­vo su­si­ti­ki­me su re­ži­sie­riu­mi. „Kai­na­vo tris nak­tis vir­tu­vė­je“, – apie pa­te­ki­mą į fil­mą juo­ka­vo ak­to­rius. A. Pozd­nia­ko­vas šmaikš­tau­da­mas pa­tai­sė: „Ne tris, o sep­ty­nias!“

Gru­pes fil­mui re­ži­sie­rius at­rin­ko pa­gal sa­vo sko­nį: pa­ti­ko ir pa­tin­ka „Led Zep­pe­lin“. Dar mo­ky­da­ma­sis Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je, gro­jo or­kest­re ir gru­pė­je, o Kau­ne vy­ku­sia­me kon­kur­se už­gro­jo „Stair­way to Hea­ven“. Gi­ta­rą pa­do­va­no­jo ma­ma, kai aš­tuo­nias kla­ses pa­bai­gė pen­ke­tais.

A. Pozd­nia­ko­vas bu­vo ir mu­zi­kos ko­lek­ci­nin­kas – pri­si­mi­nė lai­kus, kai „Queen“ plokš­te­lė kai­na­vo 70 rub­lių: „Įra­šy­da­vo­me į ka­se­tes ir po 3 rub­lius mo­kyk­lo­je par­da­vi­nė­da­vo­me. Iš su­kaup­tų įra­šų at­si­ra­do ži­no­ji­mas, at­si­da­rė du­rys. Pa­ju­to­me ki­tą sko­nį.“

Šiau­liuo­se vyk­da­vu­sią „Sau­lės“ dis­ko­te­ką, ku­rią or­ga­ni­zuo­da­vo kar­tu su Ro­mual­du Vo­lod­ka ir Ra­sa Jau­ta­kai­te, A. Pozd­nia­ko­vas pri­si­mi­nė kaip la­bai nu­to­lu­sią nuo so­viet­me­čio.

Re­ži­sie­rius pa­si­da­li­jo ir biog­ra­fi­jos mo­men­tais. Bai­gęs mo­kyk­lą, įsto­jo į kon­ser­va­to­ri­ją Vil­niu­je, Ire­nos Vai­šy­tės kur­są. Ki­tas žings­nis – sto­ja­mie­ji į Są­jun­gi­nį vals­ty­bi­nį ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ins­ti­tu­tą (VGIK'ą) Mask­vo­je. Re­ži­sie­rius vaiz­džiai pa­sa­ko­jo apie sto­ja­muo­sius, kai etiu­dą „Su­si­ti­ki­mas su nuo­sta­bu­mu“ su­kū­rė prieš ko­mi­si­ją prie ly­giai to­kio pat sta­lo pa­so­din­da­mas sto­jan­čiuo­sius. Vie­ni ki­tus iš­vy­do ati­trau­kus užuo­lai­dą.

Ats­ki­ra is­to­ri­ja ir apie dip­lo­mi­nį dar­bą – fil­mą „Post Scrip­tum“, ku­rio sce­na­ri­jų pa­vy­ko „pra­stum­ti“ su­kei­tus tu­ri­nį ir pa­li­kus tik „tei­sin­gą“ pir­mą pus­la­pį. „Už­si­mer­kė“ re­ži­sie­rius Vy­tau­tas Ža­la­ke­vi­čius.

Vė­liau pa­na­šius triu­kus da­rė ir ku­riant fil­mą „Kaž­kas at­si­ti­ko“, nes lei­di­mas bu­vo gau­tas kur­ti ki­to žan­ro juos­tą, tik­ra­sis sce­na­ri­jus ir kū­ry­bi­nis pro­ce­sas bu­vo imp­ro­vi­za­ci­ja.

A. Pozd­nia­ko­vas sa­kė, kad 1986 me­tais jį pa­vei­kė Čer­no­by­lio ato­mi­nės elekt­ri­nės spro­gi­mas: „Apo­ka­lip­ti­nis jaus­mas pra­dė­jo ves­ti ir ve­da iki šiol. Esu dai­nius apo­ca­lyp­sis.“

Kū­ry­bi­nės pe­ri­pe­ti­jos

„Mėgs­tu fan­ta­zuo­ti ir pa­da­ry­ti kaž­ką nau­jo, – apie so­viet­me­čiui ne­bū­din­gą fil­mą sa­kė re­ži­sie­rius. – No­rė­jau ab­so­liu­čiai nau­jos es­te­ti­kos, man at­ro­do, ji vei­kia iki šiol.“ Fil­me au­to­rius pa­slė­pė daug ži­nu­čių, užuo­mi­nų, me­ta­fo­rų.

Pir­mo­jo­je da­ly­je „Žai­di­mai“ yra įam­žin­ta vi­sa fil­ma­vi­mo gru­pė. „Kad iš­lik­tų žmo­nės, kad ne­ding­tų. Tam, jei kas nors at­si­tiks – ar su ma­ni­mi, ar­ba fil­mą už­draus. No­rė­jau nu­fil­muo­ti vi­sus, kad bū­tų kaip do­ku­men­tas“, – apie so­viet­me­čio rea­li­jas sa­kė A. Pozd­nia­ko­vas.

„Ten ir Kauš­pė­das, ir ma­no žmo­na“, – žvelg­da­mas į ek­ra­ną, var­di­jo re­ži­sie­rius. Ak­to­riaus Juo­zo Bud­rai­čio lai­ko­mas po­rtfe­lis bu­vo paim­tas iš se­no­jo rek­vi­zi­to: pa­sak A. Pozd­nia­ko­vo, su šiuo po­rtfe­liu Jus­tas Pa­lec­kis 1940 me­tais va­žia­vo „par­vež­ti sau­lės“. Re­ži­sie­rius juo­kė­si pri­si­mi­nęs, kaip fil­muo­jant ne­ty­čia bu­vo nu­skan­din­tas šar­vuo­tis BTR.

Ant­ro­je fil­mo da­ly­je „Šven­tės“ įam­žin­tas „Fo­je“, „An­ties“ kon­cer­tas Kal­nų par­ke.

And­rius Ma­mon­to­vas tuo­met tar­na­vo ar­mi­jo­je. Te­ko dė­ti pa­stan­gas jį ofi­cia­liai ke­lioms die­noms su­si­grą­žin­ti.

Pas at­sa­kin­gą ka­ri­nin­ką į Ry­gą A. Pozd­nia­ko­vas iš­si­ruo­šė su lauk­tu­vė­mis. „Kas čia?“ – pa­klau­sė ka­ri­nin­kas, kai A. Poz­dnia­ko­vas ant sta­lo pa­sta­tė lit­rą deg­ti­nės. „Sa­bo­nis“, – paaiš­ki­no re­ži­sie­rius.

Ka­ri­nin­kas tei­ra­vo­si, ko­kios dai­nos kon­cer­te bus dai­nuo­ja­mos. A. Pozd­nia­ko­vas bu­vo at­vi­ras: tik­rai ne in­ter­na­cio­na­las. Bus est­ra­da. Gud­ra­vo: ant sta­lo iš pra­džių sta­tė tik vie­ną bu­te­lį, nors la­ga­mi­ne tu­rė­jo dar du. Ga­liau­siai bu­vo su­dė­tas ne tik al­ko­ho­lis, bet ir ka­ri­nin­ko suor­ga­ni­zuo­ta už­kan­da – rau­gin­ti obuo­liai ir deš­ra. Su­si­tar­ti pa­vy­ko.

„Šian­dien Kal­nų par­ke nie­ko neį­vyks. Pra­džia 18 va­lan­dą.“ Toks pra­ne­ši­mas bu­vo pa­skleis­tas apie bū­si­mą kon­cer­tą Vil­niu­je. A. Pozd­nia­ko­vas sa­kė ma­nęs, jog su­si­rinks apie 300 žmo­nių. Lū­kes­čiai pra­nok­ti ko­ne šim­te­rio­pai, re­ži­sie­riaus ma­ny­mu, kon­cer­te da­ly­va­vo apie 25 tūks­tan­čius žmo­nių.

Iš pra­džių par­ke bu­vo tik ke­li mi­li­ci­nin­kai. Kai mi­nia pra­dė­jo rink­tis, su­bė­go sau­gu­mie­čiai, ka­riuo­me­nė. „O dar nie­kas ne­pra­si­dė­jo! Iš­si­gan­dau“, – pri­si­mi­nė re­ži­sie­rius.

At­bė­go ir ma­jo­ras, į ku­rį A. Poz­dnia­ko­vas krei­pė­si aukš­tes­niu laips­niu: „Drau­ge pul­ki­nin­ke, ar pas jus spal­vo­tų dū­mų neat­si­ras­tų?“ Ir šliūkš­te­lė­jo kon­ja­ko. Ka­ri­nin­kas pa­svars­tė, gal ir at­si­ras­tų. Dar po ke­lių tau­rių ta­po ma­lo­nus, da­vė įsa­ky­mą at­ga­ben­ti dū­mų ir ėmė pa­sa­ko­ti mėgs­tąs ro­ką.

„Tu­ri­me ato­mi­nio spro­gi­mo tre­ni­ruo­čių dū­mų – oran­ži­nių ir pil­kų!“ – top­te­lė­jo nau­ja idė­ja ka­ri­nin­kui. Nuo jos įgy­ven­di­ni­mo A. Pozd­nia­ko­vą „su­stab­dė“ min­tis, ką pa­gal­vos vil­nie­čiai, dan­gu­je pa­ma­tę „gry­bą“.

Re­ži­sie­rius ma­no, kad nuo kon­cer­to Kal­nų par­ke pra­si­dė­jo Bal­ti­jos ke­lias: skam­bant „Fo­je“ dai­nai „Lau­žo švie­sa“, re­ži­sie­riaus pa­ra­gin­ta dau­gia­tūks­tan­ti­nė mi­nia su­si­ki­bo ran­ko­mis. Šį kon­cer­tą re­ži­sie­rius va­di­na ir vė­liau vy­ku­sio „Ro­ko mar­šo“ se­zo­no ati­da­ry­mu.

Tre­čio­je da­ly­je „Sap­nai“ skam­ba „An­ties“ kū­ry­ba. A. Pozd­nia­ko­vas sa­kė ne tik su­kū­ręs „An­ties“ di­zai­ną, bet ir ženk­lus ant vei­dų iš­pie­šęs sa­vo ran­ka.

Ne­ma­ty­tas fil­mas

Ku­riant fil­mą, pa­sak A. Pozd­nia­ko­vo, bu­vo ne­ma­žai di­ver­si­jų: din­go da­lis me­džia­gos, bu­vo su­ga­din­ta 12 ki­lo­met­rų juos­tos.

Te­ko tei­sin­tis dėl įvai­riau­sių prie­ka­bių. „Ką jūs tu­ri­te ome­ny­je – gi­ta­ris­tas su rau­do­no­mis kel­nė­mis, pa­ro­di­juo­ja­te Ta­ry­bų Są­jun­gos vė­lia­vą?“ „Uk­rai­nie­tiš­ki ša­ro­va­rai, ta­dži­kų ar uz­be­kų ke­pu­rė ant gal­vos“, – aiš­ki­no re­ži­sie­rius. „O ką reiš­kia tri­kam­pis ant gal­vos?“ „Ši­tas tri­kam­pis yra Do­vy­do žvaigž­dės ženk­lo pu­sė. Tai reiš­kia, kad kiek­vie­nas, kas sė­di vir­šu­je, ga­li at­si­dur­ti apa­čio­je.“

„To­kio fil­mo nie­kas ne­bu­vo ma­tęs. La­bai keis­tas da­ly­kas, prie ko Mask­va pri­ki­bo: ko­dėl bu­vo su­sprog­din­ta kar­vė? Kar­vę su mel­žė­ja bu­vo­me pa­si­sko­li­nę iš Dai­lės ins­ti­tu­to. Nors bu­vo­me įspė­ti elg­tis la­bai at­sar­giai, iš­sprog­di­no­me – nie­kas nea­tė­jo ieš­ko­ti, – juo­kė­si A. Pozd­nia­ko­vas. – Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad tuo me­tu bu­vo lai­kas, kai Ta­ry­bų Są­jun­ga pra­dė­jo ir­ti.“

Pub­li­ka tei­ra­vo­si, ar už fil­mą re­ži­sie­rius bu­vo ap­do­va­no­tas pa­gy­ri­mo raš­tu. A. Pozd­nia­ko­vas sa­kė džiau­gę­sis, kad ne­sė­do.

Su­si­ti­ki­mo pa­bai­go­je re­ži­sie­rius pa­ro­dė ani­ma­ci­nio fil­mo iš­trau­ką – da­bar yra „pa­si­da­vęs į ani­ma­ci­ją“. Pak­laus­tas apie atei­ties pla­nus, į pub­li­ką krei­pė­si at­si­sto­jęs: „Su­rin­kit man pi­ni­gė­lių, kad ga­lė­čiau da­ry­ti dar vie­ną fil­mą!“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„No­rė­jau ab­so­liu­čiai nau­jos es­te­ti­kos, man at­ro­do, ji vei­kia iki šiol“, – apie fil­mą „Kaž­kas at­si­ti­ko“ sa­kė Ar­tū­ras Pozd­nia­ko­vas.

Ar­tū­ras Pozd­nia­ko­vas fil­mą „Kaž­kas at­si­ti­ko“ bu­vo žiū­rė­jęs jau se­no­kai: „Vi­sa­da ge­ros emo­ci­jos.“