„Laiptų“ galerijoje – išskirtinio tapytojo paroda

„Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je – iš­skir­ti­nio ta­py­to­jo pa­ro­da

Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je ant­ra­die­nį ati­da­ry­ta Rai­mun­do Sli­žio (1952–2008) pa­ro­da su­lau­kė di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo. Tai – pir­mo­ji vie­no gar­siau­sių Lie­tu­vos ta­py­to­jų per­so­na­li­nė pa­ro­da Šiau­liuo­se. „Žmo­gus bu­vo ne sal­dai­nis, o či­li pi­pi­ras“, – apie iš­skir­ti­nę R. Sli­žio as­me­ny­bę sa­kė me­no­ty­ri­nin­kė dr. Ra­mu­nė Rach­le­vi­čiū­tė.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ver­ti­no iš­skir­ti­nu­mą

Pir­mo­sios šie­met „Laip­tuo­se“ pri­sta­ty­tos pa­ro­dos ati­da­ry­mas pra­si­dė­jo maest­ro Si­gi­to Vai­čiu­lio­nio, pia­nis­tės Ja­ni­nos Bar­tu­ly­tės bei dai­ni­nin­ko Pi­jaus Kond­ro­to mu­zi­ki­ne do­va­na.

„Kai praė­ju­sių me­tų pra­džio­je kal­bė­jo­mės apie šių me­tų pla­nus, Ri­čar­das Ja­ku­tis sa­kė, kad reik­tų mums pa­da­ry­ti R. Sli­žio pa­ro­dą. Da­ry­ki­me. Bet kaip, iš ko da­ry­ti, kaip rink­ti dar­bus?!“ – idė­jos pra­džią pri­si­mi­nė „Laip­tų“ ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė.

Pa­sak J. Ali­šaus­kie­nės, po ke­le­tą R. Sli­žio dar­bų „Laip­tuo­se“ bu­vo eks­po­nuo­ja­ma 1992-aisiais ir vė­les­niais me­tais ga­le­ri­jos „Var­tai“ pri­sta­ty­to­se pa­ro­do­se. Per­so­na­li­nės R. Sli­žio pa­ro­dos Šiau­liuo­se nie­ka­da ne­bu­vo.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mus kū­ri­nius pa­sko­li­no ko­lek­ci­nin­kai Eval­das Rim­še­lis, Jur­gai­čiai ir Za­bu­liai, R. Sli­žio sū­nus Si­mas Sli­žys, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos mu­zie­jus (va­do­vas Vi­das Poš­kus).

Svar­biau­siu žmo­gu­mi, su­da­rant ko­lek­ci­ją, J. Ali­šaus­kie­nė įvar­di­jo me­no­ty­ri­nin­kę dr. Ra­mu­nę Rach­le­vi­čiū­tę, at­si­mi­ni­mų kny­gos-al­bu­mo „Rai­mun­das Sli­žys“ su­da­ry­to­ją.

„Pa­ro­do­je su­rin­ko­me 26 kū­ri­nius, ku­rie mums duo­da su­pra­ti­mą apie vi­sus R. Sli­žio eta­pus, apie vi­sus jo žan­rus, apie vi­sus jo su­ge­bė­ji­mus, – sa­kė R. Rach­le­vi­čiū­tė. – Mes tik ga­li­me nu­si­ste­bė­ti, kad jau dau­giau kaip 10 me­tų ne­bė­ra ši­to ak­ty­vaus, įdo­maus, įne­šu­sio nau­jo ko­lo­ri­to į Lie­tu­vos da­li­nin­kų pa­sau­lį, į Lie­tu­vos me­no pa­sau­lį, žmo­gaus.“

R. Rach­le­vi­čiū­tė su pa­ro­dos lan­ky­to­jais da­li­jo­si už­plū­du­sia pri­si­mi­ni­mų ban­ga. Me­no­ty­ri­nin­kei su R. Sli­žiu te­ko kar­tu mo­ky­tis, daug bend­rau­ti.

„R. Sli­žys bu­vo toks žmo­gus, ku­ris į sa­vo gy­ve­ni­mą drau­gus ir pa­žįs­ta­mus priim­da­vo eta­pais. La­bai rūs­čios iš­vaiz­dos. Kai pir­mą kar­tą pa­ma­čiau ko­ri­do­riu­je, be­veik pri­si­spau­džiau prie sie­nos. Įsi­vaiz­duo­ki­te, šal­ta, snie­gas kren­ta. Trum­pa fi­zi­nė „mai­ku­tė“, trum­pas fi­zi­nio tre­nin­gas, plo­nas, va­di­na­mas bal­ta­ru­siš­kas, ir ker­zi­niai ba­tai. Taip kauk­ši!“ – pir­mą įspū­dį pri­si­mi­nė R. Rach­le­vi­čiū­tė.

Vė­liau me­no­ty­ri­nin­kė įsi­ti­ki­no, kad už rūs­čios iš­vaiz­dos sly­pi la­bai švel­nus, la­bai jaut­rus, la­bai ati­dus žmo­gus – la­bai ge­ras pe­da­go­gas.

R. Sli­žys dir­bo Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Kos­tiu­mo di­zai­no ka­ted­ro­je. Bu­vo dė­me­sin­gas de­ta­lei, au­di­niui, ap­si­ren­gi­mui, ti­pa­žui. Svar­biau­sia, ko mo­kė, žiū­rė­ti į kiek­vie­ną žmo­gų ne pro fo­to­šo­po, ne pro kla­si­ki­nės skulp­tū­ros pri­zmę, bet įžiū­rė­ti tai, ką jis tu­ri įdo­miau­sia.

„To­dėl vi­si tie ti­pa­žai, kai ge­rai įsi­žiū­rė­si­te, su la­bai pri­plo­ta no­si­mi, tai vi­sai be no­sies, tai su va­na­giš­ka no­si­mi, tai su aus­ka­ru. Mes ma­to­me, kaip pa­laips­niui kū­nai tir­po, pa­vir­to į to­kį van­dens la­šą: vi­sa kon­cent­ra­ci­ja bu­vo gal­vo­je ir si­lue­te“, – sa­kė R. Rach­le­vi­čiū­tė.

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­kės, R. Sli­žys toks au­ten­tiš­kas to­dėl, kad jam ne­te­ko mo­ky­tis ta­py­bos ka­ted­ro­je, „nes kiek­vie­na ka­ted­ra, kiek­vie­na mo­kyk­la, o dar ypač so­viet­me­čiu, vi­sus grū­do kaip į klum­pę: tin­ka, ne­tin­ka, bet tu­ri ati­tik­ti tą ka­no­ną ir baig­ta.“ R. Sli­žys mo­kė­si mo­nu­men­ta­lio­sios dai­lės ka­ted­ro­je.

Mo­ky­tis pas pro­fe­so­rę So­fi­ją Vei­ve­ry­tę, R. Rach­le­vi­čiū­tės žo­džiais, bu­vo ne py­ra­gai. Pir­miau­sia ji vy­rams liep­da­vo nu­si­va­ly­ti ba­tus, rei­ka­lau­da­vo, kad stu­di­jo­je bū­tų šva­ra. „Tai dai­lės aka­de­mi­jo­je, įsi­vaiz­duo­ja­te?“ – juo­kė­si me­no­ty­ri­nin­kė.

S. Vei­ve­ry­tės mo­kyk­la bu­vo la­bai griež­ta, la­bai įdo­mi.

Ką R. Sli­žys pa­vel­dė­jo iš dės­ty­to­jos? „Jei­gu pri­si­me­na­te S. Vei­ve­ry­tės pa­veiks­lus, pa­tys gra­žiau­si žmo­nės yra raus­val­pau­kiai ir su va­na­go no­si­mi. Vy­rai ir mo­te­rys yra pa­na­šūs. Ji tur­būt su­do­mi­no R. Sli­žį tuo žmo­gaus ti­pa­žu. Pats bū­da­mas ne­tra­di­ci­nės, ne­nu­lai­žy­tos, ne­sal­džios iš­vaiz­dos, jis mo­kė­jo įžiū­rė­ti ir įver­tin­ti kiek­vie­no žmo­gaus iš­skir­ti­nu­mą.“

R. Rach­le­vi­čiū­tė pui­kiai pri­si­me­na dai­li­nin­ko pa­sa­ky­mą: „Ko­kia gra­ži mo­te­ris!“ Me­no­ty­ri­nin­kė jau ži­no­da­vo, jog at­si­su­ku­si pa­ma­tys to­kią mo­te­rį, ku­ri ki­tiems nea­ti­tiks jo­kių stan­dar­tų, jo­kių ka­no­nų.

Rea­bi­li­ta­vo raus­vą spal­vą

„Laip­tų“ ga­le­ri­jos ho­le eks­po­nuo­ja­mas „Pa­sau­lio iš­min­čių“ fres­kos pro­jek­tas, iš jo tu­rė­jo gim­ti di­džiu­lis sie­ni­nės ta­py­bos ar mo­zai­kos kū­ri­nys. Šis R. Sli­žio dar­bas bu­vo pa­si­me­tęs dai­lės aka­de­mi­jo­je, at­si­ra­do po 15 me­tų. Ant laip­tų eks­po­nuo­ja­ma Kon­fu­ci­jaus mo­zai­ka.

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­kės, la­bai svar­bu, kad R. Sli­žys rea­bi­li­ta­vo so­viet­me­čiu „nu­si­kal­tė­lę spal­vą“ – raus­vą: „Tik­ros lie­tu­viš­kos spal­vos bu­vo dumb­las, dir­vo­že­mis, mo­lis ir t.t., čia bu­vo tik­ra ta­py­ba. Jei­gu žmo­gus ta­po švie­siai, pa­ste­liš­kai, dar nau­do­ja raus­vą spal­vą, jis ne­lai­min­gas žmo­gus. Pra­džio­je jį la­bai kri­ti­ka­vo dėl nu­sal­di­ni­mo, dėl ko­mer­ciš­ku­mo: vi­siš­kai ne­sup­ra­to es­mės.“

Iš pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mų kū­ri­nių me­no­ty­ri­nin­kė iš­sky­rė ko­ri­do­riu­je eks­po­nuo­ja­mus lyg gy­vū­nus, žmo­gė­nus.

R. Rach­le­vi­čiū­tė pri­mi­nė gar­sią Vėp­rių pra­kti­ką, ku­rio­je vi­siems bu­vo nu­si­bo­dę ta­py­ti so­viet­me­čio pa­grin­di­nį ob­jek­tą žmo­gų. Dai­li­nin­kų „Pen­ke­tas“ (Bro­nius Gra­žys, Hen­ri­kas Na­ta­le­vi­čius, Min­dau­gas Sku­du­tis, R. Sli­žys, Ro­ma­nas Vil­kaus­kas), o ypač R. Sli­žys, pra­dė­jo ta­py­ti laum­žir­gius, kir­mi­nus, slie­kus, ir bu­vo pra­min­ti kir­mė­lis­tais.

„Bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ta­py­ti to­kį men­ką ob­jek­tą, kaip kir­mė­lę, slie­ką, žiur­kę, var­lę ar laum­žir­gį – ne ta­py­to­jo dar­bas. Bet R. Sli­žys kū­rė ir to lai­ko­tar­pio dar­bai yra vie­ni gra­žiau­sių. Ani­ma­lis­ti­nės te­ma­ti­kos Lie­tu­vo­je ne­tu­ri­me daug.“

R. Rach­le­vi­čiū­tė pa­brė­žė, kad R. Sli­žys bu­vo la­bai ge­ras po­rtre­tis­tas, ta­pė la­bai ge­rus au­to­port­re­tus.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mas sū­naus Si­mo­no po­rtre­tas. „Tas lė­liu­kas tik­rai ne ­sal­dai­niu­kas, iro­niš­kai nu­ta­py­tas vai­kiu­kas. Jis ieš­ko­jo in­di­vi­dua­lu­mo, ne kū­di­kio sal­du­mo.“

R. Sli­žys bu­vo ir la­bai ge­ras fi­gū­ri­nės ta­py­bos meist­ras, su­ge­bė­jęs ta­py­ti dau­gia­fi­gū­ri­nes kom­po­zi­ci­jas.

„R. Sli­žio in­dė­lis yra la­bai di­džiu­lis. Jis yra au­ten­tiš­kas. Kū­ry­ba yra la­bai ne­to­ly­gi, yra ir „chal­tūr­nų“ dar­be­lių, ir sku­bo­tai gy­dy­to­jui do­va­nai pa­da­ry­tų. Bet čia yra gy­ve­ni­mas“, – sa­kė R. Rach­le­vi­čiū­tė.

At­si­mi­ni­mų kny­gą-al­bu­mą „Rai­mun­das Sli­žys“ su­da­riu­si me­no­ty­ri­nin­kė pri­mi­nė ir ki­tus dai­li­nin­ko ge­bė­ji­mus: la­bai ge­ras ku­li­na­ras, jach­tos „Dai­lė“, per At­lan­tą nu­pluk­džiu­sios Lie­tu­vos vė­lia­vą, ko­kas.

„La­bai įdo­mus žmo­gus, su nie­kuo ne­su­ly­gi­na­mas. Žmo­gus bu­vo ne sal­dai­nis, o či­li pi­pi­ras“, – api­bend­ri­no R. Rach­le­vi­čiū­tė.

R. Sli­žio ta­py­bos pa­ro­da „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je veiks iki va­sa­rio 8 die­nos.

Rai­mun­das Sli­žys

R. Sli­žys gi­mė 1952 me­tais Kau­ne.

Po stu­di­jų vals­ty­bi­nia­me dai­lės ins­ti­tu­te nuo 1976 me­tų da­ly­va­vo pa­ro­do­se.

Vil­niu­je dir­bo res­tau­ra­to­riu­mi, pe­da­go­gu, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos dės­ty­to­ju.

R. Sli­žio kū­ri­nių yra Lie­tu­vos ir už­sie­nio mu­zie­juo­se, pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se, au­to­riaus dar­bų yra įsi­gi­ję Lie­tu­vos vals­ty­bi­nis dai­lės mu­zie­jus, Mag­de­bur­go vals­ty­bi­nis mu­zie­jus (Vo­kie­ti­ja), pri­va­tūs Lie­tu­vos, Len­ki­jos, JAV, Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos, Ka­na­dos, Gru­zi­jos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ko­lek­ci­nin­kai.

R. Sli­žys mi­rė 2008 me­tais Vil­niu­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Rai­mun­das Sli­žys. „Būg­ni­nin­ko gru­pė“, 2003.

Me­no­ty­ri­nin­kė dr. Ra­mu­nė Rach­le­vi­čiū­tė sa­kė, kad Rai­mun­do Sli­žio iš­skir­ti­nu­mą su­for­ma­vo mo­nu­men­ta­lio­ji dai­lė, ki­to­kie, nei ta­py­bos ka­ted­ro­je, mo­ky­to­jai, ne­tra­di­ci­nės iš­vaiz­dos ir ne­lė­liš­ko gro­žio su­pra­ti­mas.

Rai­mun­do Sli­žio (1952–2008) pa­ro­dos ati­da­ry­mas Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je su­lau­kė di­de­lio lan­ky­to­jų dė­me­sio.

Fres­kos „Pa­sau­lio iš­min­čiai“ pro­jek­tas (II da­lis), 1975–1976.

Rai­mun­das Sli­žys. „Di­ri­gen­tas“, 1997.

Rai­mun­das Sli­žys. „Ka­li­jos gru­pė“, 2002.

„Be žmo­nių, ku­rie do­mi­si ta­py­ba, do­mi­si me­nu, ne­bū­tų ga­li­my­bių me­ni­nin­kams ro­dy­tis, eks­po­nuo­tis“, – į pa­ro­dos ati­da­ry­mą atė­ju­siems dė­ko­jo ko­lek­ci­nin­kas Eval­das Rim­še­lis.