Naujausios
Laimė būti mama
Rytoj 38-erių Kristiną Liutvinienę apkabins dešimt rankyčių. Penkioms atžaloms ji yra pasaulio centras. Pokalbio metu Kristinos žodžius nuolat nutraukia nekantrus, džiaugsmingas ar smalsus šūksnis: „Mama!“ Didžiausia laimė moteriai žinoti, kad, jos žodžiais, mamos „darbelis“ yra prasmingas, o vaikai tobuli tokie, kokie yra.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Šaunus penketukas
Liutvinų kieme Ginkūnuose (Šiaulių rajonas) pasitinka tingiai vaikštantis taikus šuo. Saulės atokaitoje narveliuose šildosi jūrų kiaulytė ir degu.
Namuose – smagus šurmulys. Skrieja spalvingi muilo burbulai. Pro langą žiūri pagrandukė 1 metų ir 4 mėnesių Elzė. Susidrovėjęs svečių, pasislepia septynerių Kristijonas. Šalia jo balsą narvelyje laido papūga.
Pakibęs ant medinių laiptų pakopos, prisitraukimus daro aštuonerių Matas. Kamuoliu per kambarį nusirita Urtė. Jai vasarą sukaks penkeri. Keturiolikmetis Dominykas – santūrus. Jis – vyriausias.
Didelės šeimos tėtis Darijus Liutvinas dar darbe. Mamos Kristinos darbo diena valandomis neskaičiuojama – visas laikas skirtas vaikams ir namams.
Šiandien pietums – kotletai, barščiai. Vaikai akimirksniu apspinta ką tik iš orkaitės ištrauktą keksą.
Kristina juokiasi prisiminusi, kaip anądien, po siautulingos dienos, ryte tėtis berado trijų batonų kampelius. Iš vakaro šauni kompanija prisikepė sumuštinių.
Ramybe nekvepia
Visi vaikų piešiniai – mašinos, lėktuvai, namai – skiriami mamai. Beveik visus metus Liutvinų kambariuose žydi mamai parnešamos lauko gėlės. Kiekvienas savo puokštelę neša atskirai. „Mama, iš kurios rankos?“ – pasiteirauja. Pernai jie prinešė tiek pienių, kad teko pasukti galvą, kur jas pamerkti.
„Sunkiausia, kai vaikai suserga. Sunku nuraminti judrią vyrišką kompaniją. Bet kai įpranti, atrodo, norma“, – šypsosi moteris. Nuo vijurkų vyrukų neatsilieka ir mergaitės.
„Saulele, nukrisi! Pupyte, nelipk! Matukai, paduok! Kristijonai, atsargiai! Elzyte, ateik prie brolio!“ – Kristina nė akimirkai nenuleidžia akių nuo dūkstančių vaikų. Atrodo, tarsi ji turėtų daugiau nei dvi akis.
„Mama yra gera“, – sako Urtė. Rūpestinga? „Ne tas žodis“, – vyriškai atsako Matas.
Pokalbį nutraukia tarsi cirko artistas praeinantis Kristijonas, ant galvos užsidėjęs degu. Po kelių akimirkų pro šalį pražygiuoja Urtė, prisiglaudusi jūrų kiaulytę. Matas atneša parodyti didelį vištos kiaušinį.
Pasak mamos, pagal charakterį šeimos lyderiai – Dominykas ir Matas. Nė vienas nenori nusileisti.
Dominykas lankė krepšinį Antano Sireikos krepšinio akademijoje. Matas šoka „Žalnieriuke“ ir lanko matematikų būrelį. Kristijonas Gytarių progimnazijoje lanko dramos būrelį. Jis – svajoklis, romantikas.
„Būna, staiga atidaro duris ir sušunka: „Mama!“ Nusigąstu, gal kas atsitiko, išpuolu lauk. O berniukas sako: „Žiūrėk, koks gražus dangus...“ – pasakoja Kristina.
Auksinių minčių vaikai pažeria kasdien.
Urtė – be galo judri. Skardžiabalsė. „Ką broliai sako, kad esi prarijusi?“ – teiraujasi mama. „Mikrofoną!“ – juokiasi Urtė. Ir skaičiuoja: „Mama, tu turi tris šeimininkes: Elzę, mane ir tave!“
Kai šeimos gydytoja atvažiavo pas mažiausiąją Elzytę, užkalbino: „Elzyte, gal bent tu ramesnė būsi?“ Kristina nusišypso: ramybe nekvepia.
Retos minutės sau
Auginti tokią šeimą – didelės išlaidos. Kristina šypsosi: jei vyras nuperka loterijos bilietą, vadinasi, namie su finansais blogai. Vaikai ir jų kojos auga kosminiu greičiu, tad vis reikia naujų batų ir drabužių. O kur dar maistas, buities prekės. Kristina trūkteli pečiais: turbūt reta šeima per dieną išnaudoja du tualetinio popieriaus ritinėlius.
„Bet mes vasarą dirbame. Ko daug auginame?“ – klausia atžalų.
„Paukščių!“ – vienas per kitą pasakoja vaikai. Vasarą Liutvinų kieme ir sau, ir parduoti auginamos vištos, žąsys, kalakutai. Tik šią vasarą neturės ožkyčių, anksčiau iš jų pieno spausdavo sūrį. Kai vyrui kilo sveikatos problemų, šeima pasiliko tik numylėtinę – prijaukintą mažąją ožkytę.
Kristina juokiasi: svečius išlydėdavo puiki kompanija – didelė šeima, šuo, kalakutų pulkas ir ožkytė.
„Tą ožkytę pavogė“, – įsiterpia Kristijonas.
Jei Kristina supyksta, vyras be žodžių „susirenka“ vaikus ir kur nors važiuoja.
„Juk ir mes, mamos, esame žmonės. Su savo poreikiais. Ir mums reikia poilsio, pabuvimo, išėjimo“, – sako Kristina.
Minučių sau lieka nedaug. Kaip didžiulį džiaugsmą moteris prisimena pavakarojimą pas draugę: „Savijauta buvo pasakiška! Nors niekur toli nebuvau, nieko nenuveikiau.“
Rudenį Kristina svajojo eiti šokti į moterų kolektyvą. Bet lūžo pirštas, tebešlubčioja. Kai gydytojas moteriai pasakė, ko ji negali daryti, Kristina mintyse paklausė: „Ar jūs žinote, kad namie – penki vaikai, o miegamasis – antrame aukšte?“
Tingių atostogų malonumai irgi reti. Kai vyras išeina atostogų, prasideda šienavimo, daržų metas.
Kartu – skausme ir džiaugsme
Šią vasarą Kristina ir Darijus švęs 20 metų vestuvių sukaktį. Spalį susipažinę, gegužę jau nešė pareiškimus tuoktis.
„Vyras sako, kad buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, – šypsosi Kristina. – Jei 20 metų esame kartu, kai šitiek kartu išgyventa, vadinasi, nesuklydome. Turime labai gerą tėtį. Jis mūsų pamatas. Namas yra statytas jo rankomis.“
Iš pradžių šeima galvojo apie tris vaikus. Kai gimė pirmagimis, Kristinai buvo aštuoniolika.
Didelis skausmas – 1 metų 8 mėnesių berniuko netektis. Antrasis sūnus nuskendo, nesulaukęs aštuonerių.
„Tada pasakėme: atėmė du, auginsime keturis“, – sako Kristina. Nutiko taip, kad į pasaulį pasibeldė ir penktasis džiaugsmas – Elzė.
„Jei būtų Irmantas ir Aivaras, mūsų būtų penki berniukai ir dvi mergaitės“, – paaiškina Kristijonas. Kristina atsidūsta: per Motinos dieną dažniausiai vaikai eina lankyti tėvų kapų, o jie – savo pirmagimių.
Didžiausia laimė
Koks visuomenės požiūris į daugiavaikę šeimą? „Asociali! – nė akimirkos nesuabejoja Kristina. – Tegul valstybė mūsų neremia, bet bent iš mūsų nedaro pajuokos objekto. Dabar lengvatos paliekamos asocialioms šeimoms.“
Su neigiamu požiūriu į daugiavaikes mamas Kristina sako susidūrusi jau nuo vizito pas ginekologą. Kai mažajai buvo įtariamas sveikatos sutrikimas, su vyru vienareikšmiškai nusprendė: augins.
„Manęs gydytoja klausė, ar žinau, koks bus nelaimingas vaikas. Stojau prieš: iš kur gydytoja žino? Kokį aš pavyzdį rodyčiau kaip mama: vaikas neatitinka visuomenės standartų, išmetu lauk“, – sako K. Liutvinienė.
Dabar šeima džiaugiasi gražia, guvia mergaite.
„Mane rytoj apsikabins dešimt rankyčių“, – šypsena nušviečia Kristinos veidą. Tai išgirdęs, Matas atneša parodyti piešinį, jame – mama.
Didžiausia laimė Kristinai žinoti, jog mamos „darbelis“ yra prasmingas. Kad vaikai yra sveiki, gabūs, talentingi. Kad mamai jie tobuli tokie, kokie yra. Ir su savo ožiukais.
Urtė skaičiuoja, kiek šeimos narių sėda prie šventinio stalo. Trys broliai, dvi seserys. Dar tėvai. Septyni.
„Geriau būtų šeši vaikai ir du tėvai. Man nepatinka skaičius septyni, man patinka aštuoni“, – paaiškina Matas. Kristina smagiai juokiasi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŠEIMA: Kristina Liutvinienė ir jos penketukas Kristijonas, Dominykas, Matas, Urtė bei Elzė su savo augintiniais. Tėtis dar negrįžęs iš darbo.
PIEŠINYS: Mato piešinyje – mama.
RŪPESTIS: Matas žaidžia su mažąja Elzyte.
SPORTAS: Urtė ir Matas prisitraukimus daro pakibę ant medinių laiptų.
DRAUGYSTĖ: Cirko vertas numeris – Kristijonas ir augintinis degu.
ŠURMULYS: Liutvinų namuose – nuolatinis šurmulys.
