Naujausios
Kodėl mes skaitome laikraščius?
Todėl, kad mūsų seneliai ir tėvai juos skaitė. Dažnai girdžiu gražius savo bendraamžių prisiminimus, kaip jų tėčiai užsnūsdavo su vietos laikraščiu rankose, o perskaitytus leidinius panaudodavo dar daug kam: jais pakurdavo krosnį, vyniodavo daiktus ir maistą, net klijuodavo trobų sienas. O būdavo – rišo į komplektus, kad po daugelio dešimtmečių laikraščiai į mus prabiltų praėjusio laiko faktais, oficialaus ir kasdienio gyvenimo detalėmis.
Mitas, kad šiandien NIEKAS laikraščių neskaito. Akivaizdu – mažiau skaito, nes laikraščiai jau nebėra pagrindiniai naujienų skleidėjai, nes interneto žiniasklaida ir socialiniai tinklai čia ir dabar gali paskleisti bet kur sugraibytą, bet kaip parengtą informaciją. Dažnai be atrankos, neprofesionaliai suguldytą, neretai dirbtinio intelekto medine kalba pateiktą žinią. Norėjau rašyti, kad visa tai mes gaunaname veltui, bet didžiausiuose lietuviškuose interneto dienraščiuose labai didelė dalis straipsnių jau apmokestinama.
Informacinė mišrainė (neretai ir jovalas) skaitytojus užgriūva socialiniuose tinkluose, kur faktai fakteliai, tiesa ir melas, gandai ir provokacijos, liaupsės ir įžeidinėjimai liejasi laisvai. Toli gražu ne visi galime atskirti pelus nuo grūdų, todėl, nusivylę „viena bobutė sakė“ informacija, užsidarome SAVŲ žinių burbuluose.
Jau trisdešimt trejus metus prieš didžiąsias metų šventes kviečiu skaitytojus nepamiršti užsiprenumeruoti „Šiaulių kraštą“ ir kitus laikraščius. Prieš kelias dienas moteris į redakciją atnešė 60 pasiūtų širdelių ir paprašė, kad padėtumėme jas persiųsti į Ukrainą. Daug gerų žodžių išgirdau apie laikraštį, kurį moteris skaito kartu su penkiomis daugiabučių kaimynų šeimomis. Laikraštis eina iš rankų į rankas. Taip palaikoma spaudos skaitymo tradicija.
Įsitikinęs, kad laikraščių skaitytojai yra aktyvūs politinių, visuomeninių procesų dalyviai, prieš kiekvienus rinkimus žino už ką ir kur balsuos. Tikiu, kad „Šiaulių krašto“ skaitytojai netampa internetinių sukčių aukomis, nes skaitė, kaip lengvai užkimbama ant nusikaltėlių kabliuko ir prarandamos santaupos. Apie naudojamas sukčių gudrybes redakcija rašo vos ne kiekviename laikraščio numeryje. Žinios suteikia ne tik daugiau galimybių galvoti savo galva, bet ir saugo! Todėl ir informuojame apie tamsiojo gyvenimo grėsmes, kad žinotume, kokie pavojai mūsų laukia.
Tuose prieškalėdiniuose komentaruose visada rašydavau, kad „Šiaulių kraštas“ nepataikavo, nepataikauja ir kol gyvas bus nepataikaus savo skaitytojams, nes norime jums – ne įtikti, o patikti. „Laikraštis patinka, nes ten randu ir socialinių problemų, ir susitikimų su įdomiais žmonėmis ir informacijos apie renginius, ir sveikatos, virtuvės temų, daug kultūros“, – prisimenu skaitytojų vertinimus. Dar – ir Lietuvos, pasaulio naujienos ir laisvalaikio skaitiniai. Siekiame taikos tarp žmonių, tautų ir skirtingų religijų. Leidinys margas ir margesnis už genį – miško darbininką. Todėl ir stengiamės dirbti kaip vaistų gamintojai – tiksliai ir subalansuotai platesnei auditorijai. O koks laikraštis bus ateityje priklauso ir nuo jūsų, nuo skaitytojų: sulauksime didesnio palaikymo – galėsime pateikti daugiau įvairesnės informacijos, atsiras naujų autorių.
Kitais metais „Šiaulių kraštą“ leisime antradieniais ir penktadieniais, tokį pat Storą ir Įvairų. Savaitgalio (penktadienio) laikraštyje rasite ir TV programų priedą „TV publika“. Šiais metais kultūros priedas „Atolankos“ pasirodydavo du kartus per mėnesį, tokį periodiškumą viliamės išlaikyti ir ateinančiais metais, nors ir tvyro nežinia dėl kultūros leidinių rėmimo kitais metais. Senasis Spaudos ir televizijos rėmimo fondas, dalinai daugelį metų finansavęs „Atolankų“ leidybą, šiemet panaikintas, o naujoji struktūra dar tik žada pradėti realią veiklą.
Kodėl skaitome laikraščius?
Kad pristabdytume laiką!
Kai prieš keletą metų baiginėjau rašyti knygą „... apie laikraštį ir laikmetį“ jos pabaigai netikėtai suradau prancūzų rašytojo Filipo Delermo romane „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“ tokią pastraipą: „Pusrytiniame laikraštyje nieko neatsitinka, dėl to prie jo taip ir puoli. Jis padeda ilgiau mėgautis karšta kava, duonos skrebučiais. Jame perskaitai, kad žmonės panašėja, o diena neskuba prasidėti.“
Laikraštyje nieko neatsitinka. Atsitiko vakar ar kažkada. Ir dar galvoju, kad mes, laikraščių skaitytojai, esame panašūs bent tuo, kad mūsų – vis mažiau ir jau išmokome neskubėti.
