Naujausios
Esu knygos žmogus, todėl nepraleidžiu progos praverti ir knygų namelių dureles. Tokiame namelyje, šalia redakcijos, suradau prancūzų rašytojo Filipo Delermo nestorą knygą „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“ (2000), o ten – skyrelis „Laikraštis per pusryčius“: „Pusrytiniame laikraštyje nieko neatsitinka, dėl to prie jo taip ir puoli. Jis padeda ilgiau mėgautis karšta kava, duonos skrebučiais. Jame perskaitai, kad žmonės panašėja, o diena neskuba prasidėti.“
Laikraštyje nieko neatsitinka. Atsitiko vakar ar kažkada. Todėl ir tie pagrindiniai žiniasklaidos klausimai: kas, kur, kada? – labai tinka konkrečios vietos ir laikmečio metraščiui, kurio puslapius vartydami prie kavos ar be jos, galime neskubėdami pasvarstyti.
Laikraščiai išlieka ir todėl, kad jais tikima, pasitikima. Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto vienais metais atliktas tyrimas parodė, kad regionine žiniasklaida pasitiki net 98 proc. apklaustųjų – labiau nei vietos religinėmis bendruomenėmis. Šie objektyvūs faktai ir asmeninės patirtys leidžia sakyti, kad regionų spauda – gyvybinga ir labai reikalinga žmonėms.
Pradėjome 31-uosius savo veiklos metus: kilome, leidomės, storėjome, plonėjome, vėl storėjome, bet niekada nesiblaškėme kryžkelėse, nepataikavome madoms ir „teisingoms“ nuomonėms, todėl ne kartą ėjome prieš srovę, nebijodami, kad galbūt kažkas pasmerks, neskaitys. Skaitytojai mums – įdomūs pašnekovai, tad drąsiai sakome tai, ką galvojame, stengiamės suprasti juos ir nekrūpčiodami klausomės jų nuomonės.
Galvoju, kad dabar, kai įsisiautėjusi nerimsta visuotinio įtarumo, kaltinimų, įžeidinėjimų vėtra, būtent ramaus pokalbio galimybė yra mums visiems labai reikalinga. Ir prieššventiniais ir pošventiniais laikotarpiais. Manau, kad laikraščių skaitytojai pajaučia popieriaus šiugždėjimo magiją, todėl nori ilgiau pasėdėti su mėgstamu leidiniu rankose.
Užsiminiau apie laikraščius kaip metraščius. Galvoju, kad ir dėl to laikraščiai išlieka ir turi išlikti: dėl sukauptos ir patikrintos informacijos. Atspausdinto žodžio nebeištrinsi – mūsų darbas išlieka, kartais ir su kableliu ne vietoje, bet išlieka. To nepasakysi apie informaciją, paskelbtą interneto platybėse: ją nesunkiai galima paslėpti, ištrinti, ir to fakto ar išsakytos nuomonės, vertinimo tarsi ir nebuvo.
Akivaizdu, kad tradicinės spaudos funkcijas, jos galimybes labai susiaurino socialiniai tinklai, kurie, rodos, jau pradėjo diktuoti mūsų gyvenimo madas, veikia pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Svarstau: gal ir gerai, kad dalis laikraščių skaitytojų nebeimituoja spaudos skaitymo, o pasirenka tai, kas jiems arčiau, suprantamiau, reikalingiau. Su savo auditorija galima kalbėti dar profesionaliau, atviriau ir drąsiau.
Todėl šalia kasdieninės mūsų duonos – naujienų – kalbame ir apie pamatines vertybes: laisvę reikšti savo nuomonę, apie grėsmes tautai ir kalbai. Žinome, kad būsime išgirsti, kad galbūt kils diskusija. Gyvename tapatybės krizės laikais, kai tarsi nebežinoma, kas yra valstybė, kas yra moteris ar kas yra vyras, kodėl svarbu išsaugoti kalbą, šeimos, giminės ryšius, savo tradicijas. Mums rūpi ir etikos reikalai. Stebime vis gilėjantį visuomenės susiskaldymą, tačiau dėl to, sutikime, nereikia stebėtis, nes kvėpuojame įtarumo ir baimės persunktu oru.
Baigiasi antri pandemijos metai, kurie daugeliui mūsų atnešė artimo netekties skausmą, nežinią dėl rytojaus. Kiekviename „Šiaulių krašto“ numeryje skelbiame COVID-19 informaciją, nebijome publikuoti ir kitokią – ne tik oficialią nuomonę. Manau, kad dabartinės valdžios įvestas Galimybių pasas yra neteisingas sprendimas, nes prievarta panaikina komunikacijos su abejojančia visuomenės dalimi galimybes. Daug kartų įsitikinta, kad toli gražu ne visada dauguma būna teisi. Diskusijos atmetimas iššaukia ne tik oponuojančios nuomonės baimę, bet ir atveria landas žodžio laisvės suvaržymams, didina bendra baimės būseną, o toliau – abejingumas – baisiausia, kas gali visuomenei nutikti.
Praėję metai redakcijai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Tebesame paskutinė instancija, į kurią kreipiasi bėdų, biurokratiško, grubaus valdininkų ar medikų poelgio įskaudinti žmonės. Padedame, kiek galime. Tęsdami ramaus, nuoširdaus pokalbio tradicijas ieškojome gilios minties, pilietiškų pašnekovų.
Nemažai spausdinome garbių, didelę gyvenimo patirtį sukaupusių žmonių prisiminimų, iš kurių jau susidėliotų storoka knyga. Jų mūsų skaitytojai sulauks ir kitais metais, nes žinome, kad memuaristika, o ypač apie daugelio mūsų menamus laikus labai domina: atgaivina prisiminimus, geras emocijas, galbūt sulaukia ir skirtingų vertinimų. Prisimindami, kas buvo, keliaujame pirmyn.
Vėl kartoju: laikraščiai išlieka. Todėl, kad to nori skaitytojai: prenumeratoriai ir laisvi pirkėjai. Skaitytojų dėka redakcijos mini mažesnes ar didesnes sukaktis, planuoja ateities darbą. Kviečiu vėl rinktis „Šiaulių kraštą“. Ir kitais metais kiekvieną savaitę leisime skaitytojų jau pamėgtus „Skaitinius“, du kartus per mėnesį – kultūros „Atolankas“, kiekvieną šeštadienį pasirodys televizijos programų priedas „TV publika“, nepamiršime „Virtuvės“. Bus ir naujovių.
Dėkoju, kad ir šiais metais buvote kartu su mumis. Gražių, šiltų švenčių, gerų emocijų ir kuo daugiau ramybės šiais labai neramiais laikais. Sveikatos. Teisingų asmeninių sprendimų.
