Lai­mę su­ra­do Lon­do­ne

Lai­mę su­ra­do Lon­do­ne

Lo­re­ta Sto­ny­tė-Jons prieš še­še­rius me­tus ga­vo tei­si­nin­kės dip­lo­mą. Ta­čiau iš ad­vo­ka­to pa­dė­jė­jos at­ly­gi­ni­mo bū­tų įsten­gu­si su­si­mo­kė­ti tik už bu­to nuo­mą. Ad­vo­ka­tės kar­je­ra bū­tų kai­na­vu­si ne­ma­žai var­go ir skur­do. Mer­gi­na pa­si­rin­ko ki­tą per­spek­ty­vą – kur­ti šei­mą. Šian­dien, praė­jus še­še­riems me­tams po stu­di­jų, ji tu­ri na­mus ne­to­li Lon­do­no cent­ro, my­lin­tį vy­rą, duk­re­lę ir ad­mi­nist­ra­to­rės dar­bą tarp­tau­ti­nia­me lo­gis­ti­kos cent­re.

Tė­vy­nės pa­siilgs­ta, ta­čiau pui­kiai funk­cio­nuo­jan­ti Ang­li­jos so­cia­li­nė sis­te­ma ir ga­li­my­bės nu­stel­bia il­ge­sį. Emo­ci­jos pa­klūs­ta pro­tui.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Due­tas su tė­ve­liu

Iš Kel­mės ra­jo­no Lu­pi­kų kai­mo ki­lu­si Lo­re­ta Sto­ny­tė-Jons su sa­vo vy­ru Džo­nu ir duk­re­le į Lie­tu­vą bu­vo at­skri­du­si prieš Ve­ly­kas. Lu­pi­kuo­se vy­ko bend­ruo­me­nės šven­tė. Lo­re­ta vėl sce­no­je due­tu su tė­ve­liu Ed­mun­du Sto­niu už­trau­kė lie­tu­viš­ką dai­ną.

Vy­ras Džo­nas su aš­tuo­nių mė­ne­sių duk­re­le sė­dė­jo tarp žiū­ro­vų ir pa­gar­biai klau­sė­si bal­sin­gos žmo­nos. Šven­tė­je da­ly­va­vo net ke­tu­rios Sto­nių kar­tos: Lo­re­tos se­ne­liai, tė­vai, ji su bro­liu, jos duk­ry­tė ir bro­lio vai­kai.

Vė­liau Lo­re­ta sa­kys, jog abu su Džo­nu ki­lę iš dar­nių šei­mų. Gal­būt to­dėl ir jų na­muo­se vy­rau­ja tai­ka.

Lo­re­tos tė­ve­lis dai­nuo­ja an­samb­ly­je „Va­ka­rė“. Ji taip pat bai­gė Kel­mės me­no mo­kyk­lą, dai­na­vi­mą. Dai­nuo­da­vo šven­tė­se, ves­tu­vė­se, ka­vi­nė­se, įmo­nės va­ka­rė­liuo­se, kon­cer­tuo­se. Ta­čiau šį­kart, kai jos pa­si­ro­dy­mą ste­bė­jo duk­re­lė ir vy­ras, Lo­re­ta la­biau­siai jau­di­no­si.

Į Lie­tu­vą Jon­sų šei­ma grįž­ta po­rą kar­tų per me­tus. „Ma­ma vi­suo­met lau­kia su karš­tu varš­kės ap­ke­pu. Ant mo­čiu­tės sta­lo ga­ruo­ja ce­pe­li­nai. Bro­lio šei­ma vai­ši­na gė­ry­bė­mis iš sa­vo so­do“, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta per pus­me­tį spė­jan­ti la­bai pa­siilg­ti ar­ti­mų­jų. Tie­sa, jie taip pat at­skren­da į Lon­do­ną pa­si­sve­čiuo­ti.

Skry­džiai į Lon­do­ną

Su Džo­nu, ki­lu­siu iš Jung­ti­nių Ara­bų Emy­ra­tų, įspū­din­go Du­ba­jaus mies­to, Lo­re­ta su­si­pa­ži­no Lie­tu­vo­je. Džo­nas tu­rė­jo vers­lą Lon­do­ne. Jo įmo­nė­je dir­bo ke­le­tas lie­tu­vių. To­dėl nu­spren­dė vie­nas ato­sto­gas pra­leis­ti Lie­tu­vo­je. Čia su­ti­ko Lo­re­tą.

„Kai ki­tos ma­no drau­gės stu­den­tės sa­vait­ga­liais ruoš­da­vo­si į gim­ti­nę, aš sku­bė­da­vau į oro uos­tą, ar­ba Džo­nas at­skris­da­vo pas ma­ne“, – il­gą ir gra­žią drau­gys­tę su bū­si­mu vy­ru me­na jau­na mo­te­ris.

Po me­tų drau­gys­tės, per Lo­re­tos gim­ta­die­nį Džo­nas pri­klau­pė ir jos šei­mos na­rių bei drau­gų aki­vaiz­do­je lie­tu­viš­kai su ak­cen­tu pa­pra­šė lie­tu­vai­tės ran­kos: „Būk ma­no žmo­na.“ Lo­re­ta ne­dve­jo­da­ma su­ti­ko, ta­čiau te­kė­ti ne­sku­bė­jo. No­rė­jo baig­ti moks­lus. Dėl Džo­no nea­be­jo­jo. Gana ge­rai jį pa­ži­no­jo. Bu­vo su­si­pa­ži­nu­si ir su jo šei­ma.

Po tre­jų me­tų drau­gys­tės, praė­jus vos sa­vai­tei po tei­si­nin­kės dip­lo­mo įtei­ki­mo, lie­tu­vai­tė su­si­kro­vė la­ga­mi­nus ir jau vi­sam lai­kui iš­skri­do į Lon­do­ną.

Tie­sa, ves­tu­vės įvy­ko Lie­tu­vo­je, to­je pa­čio­je Ku­ke­čių se­niū­ni­jo­je esan­čio­je kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je. „Tai bu­vo ma­no sva­jo­nių ves­tu­vės. Vy­ras pa­dė­jo įgy­ven­din­ti vi­sus ma­no no­rus. Da­ly­va­vo 70 žmo­nių. Po­rą die­nų gi­mi­nės ir drau­gai ulia­vo­jo iki pa­ry­čių“, – me­na Lo­re­ta.

Kar­je­ra įma­no­ma ir sve­tur

Prieš še­še­rius me­tus ap­si­gy­ve­nu­si pas su­ža­dė­ti­nį Lon­do­ne Lo­re­ta ku­rį lai­ką ne­dir­bo. Kai nu­si­bo­do bū­ti na­muo­se, per agen­tū­rą su­si­ra­do dar­bo tarp­tau­ti­nia­me lo­gis­ti­kos cent­re. Iš pra­džių ruoš­da­vo siun­tas. Pas­te­bė­ję jau­nos mer­gi­nos su­ma­nu­mą ir są­ži­nin­gu­mą, darb­da­viai ją pa­siun­tė į kur­sus Li­ver­pu­ly­je. Po to ji da­ly­va­vo dar ke­liuo­se mo­ky­muo­se. Ga­liau­siai pa­siū­ly­tas tie­sio­gi­nis kont­rak­tas ir ad­mi­nist­ra­to­rės pa­rei­gos.

Šiuo me­tu jau­na mo­te­ris yra mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se. Į dar­bą tu­rės grįž­ti, kai duk­re­lei su­kaks vie­ne­ri me­tai.

Jos vy­ras iki duk­ros gi­mi­mo tu­rė­jo sa­vo vers­lą. Pas­ta­ruo­ju me­tu, no­rė­da­mas dau­giau lai­ko skir­ti šei­mai, dir­ba va­do­vau­jan­tį dar­bą vie­no­je Lon­do­no įmo­nė­je. Lo­re­ta taip pat sva­jo­ja pa­siek­ti di­des­nių pro­fe­si­nių aukš­tu­mų. O gal abu drau­ge su vy­ru atei­ty­je kurs bend­rą vers­lą.

Jau­na šei­ma gal­vo­ja ir apie bro­lį bei se­su­tę sa­vo ma­ža­jai Aria­nai.

Tu­ri sa­vo na­mą la­bai ra­mia­me gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­le. Iki cent­ro 10–15 mi­nu­čių ke­lio.

„Jei­gu pa­siilgs­ta­me triukš­mo, sė­da­me į au­to­mo­bi­lį ir at­si­du­ria­me prie Ka­ra­lie­nės rū­mų, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta. – Ta­čiau daž­niau­siai sa­vait­ga­lius lei­džia­me sa­vo di­de­lia­me so­de kep­da­mi šaš­ly­kus, so­di­nin­kau­da­mi. Džiau­gia­mės, kad įsi­gi­jo­me sa­vą dviaukš­tį na­mą su di­de­liu so­du ir erd­viu įva­žia­vi­mu į kie­mą. Va­sa­ros ry­tais so­de mė­gau­ja­mės ka­vos puo­de­liu.

Ka­dan­gi Ang­li­ja įsi­kū­ru­si sa­lo­je, o te­ri­to­ri­jos dėl geog­ra­fi­nės pa­dė­ties pra­plės­ti nė­ra ga­li­my­bių, kas­met di­dė­jan­ti žmo­nių po­pu­lia­ci­ja pri­ver­čia šok­tel­ti ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ir būs­to nuo­mos kai­nas. To­dėl tu­rin­tys sa­vo būs­tus kas­met iš­lo­šia.“

Lo­re­tos bro­lis Ro­lan­das prie na­mo pa­sta­tė prie­sta­tą, o tė­ve­lis Ed­mun­das – ga­ra­žą. Auk­sa­ran­kiai ar­ti­mie­ji tu­ri ga­li­my­bę daž­nai at­skris­ti į Lon­do­ną ir pa­dė­ti jau­nai šei­mai kur­ti bei to­bu­lin­ti sa­vo na­mus.

Duk­re­lė – bri­tė

Mo­ti­nys­tės džiaugs­mais gy­ve­nan­ti L. Sto­ny­tė-Jons sa­ko, jog gy­ven­ti Ang­li­jo­je yra žy­miai pa­pras­čiau ir leng­viau ne­gu Lie­tu­vo­je.

Pir­ma­gi­mės ma­ma iki šiol džiau­gia­si pui­kia prie­žiū­ra li­go­ni­nė­je ir vals­ty­bės rū­pes­čiu vai­kais: „Li­go­ni­nė­je gim­dy­mo die­ną nė mi­nu­tės ne­bu­vau pa­lik­ta vie­na. Per­so­na­las el­gė­si drau­giš­kai. Jau­čiau­si kaip pri­va­čio­je kli­ni­ko­je. Tu­rė­jau at­ski­rą pa­la­tą. Na­mo iš­lei­do tik po to, kai už­tik­ri­nau, kad jau­čiuo­si ge­rai ir ga­lė­siu pa­si­rū­pin­ti kū­di­kiu. Pa­no­rė­ju­si ga­lė­jau dar ke­le­tą die­nų lik­ti li­go­ni­nė­je.“

Na­muo­se kū­di­kį ir ma­mą ap­žiū­rė­ti į na­mus at­va­žiuo­ja me­di­kai. Svei­ka­tos spe­cia­lis­tai vai­ką lan­ko, kol jam su­kan­ka tre­ji me­tai. Duo­da nau­din­gų pa­ta­ri­mų dėl mi­ty­bos, sau­gu­mo, prie­žiū­ros.

Po­nia Lo­re­ta ste­bi­si, jog Lie­tu­vo­je už skie­pus nuo me­nin­go­ko­ki­nės in­fek­ci­jos tė­vai tu­ri mo­kė­ti 130 eu­rų. Ang­li­jo­je vi­si skie­pai vai­kams yra ne­mo­ka­mi ir pri­va­lo­mi. Vi­si re­cep­ti­niai vais­tai, kad ir ko­kie bran­gūs jie bū­tų, kai­nuo­ja tik 7 sva­rus.

„Sa­vait­ga­lį nu­va­žia­vę ap­si­pirk­ti iš­lei­džia­me apie šim­tą sva­rų. Ta­čiau pre­kių pri­si­krau­na­me pil­ną stu­mia­mą ve­ži­mė­lį su kau­pu, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta. – Mais­tas kai­nuo­ja pi­giau ne­gu Lie­tu­vo­je, ypač po eu­ro įve­di­mo. Ang­li­jo­je bran­gus tik al­ko­ho­lis ir rū­ka­lai. Ta­čiau ne­rū­kan­čioms ir ne­gir­tau­jan­čioms šei­moms tai neak­tua­lu. Čia iš­gy­ve­na ir iš pa­šal­pų. Kas dau­giau dir­ba, ge­riau gy­ve­na. To­dėl žmo­nės nė­ra to­kie su­si­rū­pi­nę kaip Lie­tu­vo­je. Daž­niau šyp­so­si, tie­siog mė­gau­ja­si gy­ve­ni­mu.“

Su­tar­ti su ki­ta­tau­čiu pa­de­da to­le­ran­ci­ja

Pak­laus­ta, ar ne­sun­ku su­tar­ti su ki­ta­tau­čiu, ki­to ti­kė­ji­mo ir ki­tos kul­tū­ros vy­ru, Lo­re­ta pa­ti­ki­no, jog jie­du pa­pil­do vie­nas ki­tą, pa­si­se­mia idė­jų vie­nas iš ki­to. Be to, abu yra to­le­ran­tiš­ki. Vy­ras jau daug me­tų gy­ve­na Ang­li­jo­je.

„Aš ger­biu jo ša­lį, tra­di­ci­jas, kul­tū­rą, jis – ma­no, – min­ti­mis da­li­ja­si po­nia Lo­re­ta. – Na­muo­se be dis­ku­si­jų pa­si­da­li­ja­me dar­bais. Aš esu na­mų ži­di­nio kurs­ty­to­ja. Pa­sis­ten­giu, kad vi­suo­met ga­ruo­tų karš­ta va­ka­rie­nė, bū­tų jau­ku ir šva­ru.

Jei­gu ma­nęs ne­bū­na na­muo­se, o vy­ro pa­pra­šau įjung­ti skal­byk­lę, tu­riu pa­lik­ti raš­te­lį, ko­kį myg­tu­ką pa­spaus­ti. Ta­čiau jis rū­pi­na­si, kad lai­ku bū­tų su­mo­kė­ti mo­kes­čiai, ap­draus­ti au­to­mo­bi­liai. Aš nie­ka­da ne­va­žiuo­ju į de­ga­li­nę prisi­pil­ti ku­ro. Ži­nau, jog jis vi­suo­met tuo pa­si­rū­pins.

Aš – ka­ra­lie­nė na­muo­se, jis – ga­ra­že. Ži­no, kur koks varž­te­lis pa­dė­tas. So­dą pro­jek­tuo­ja­me ir tvar­ko­me abu. Jis ge­nė­ja ša­kas, puo­se­lė­ja ve­ją, aš so­di­nu, ra­viu ir lais­tau gė­ly­nus.

Ang­li­jo­je miš­rios šei­mos nie­ko ne­ste­bi­na. Ša­lis spal­vin­ga emig­ran­tais iš vi­so pa­sau­lio.“

Jau­na mo­te­ris ne­nie­ki­na lie­tu­vių vy­rų, ta­čiau apie sa­vo vy­rą Džo­ną kal­ba su ypa­tin­ga mei­le: „Jis la­bai pro­tin­gas, iš jo pa­si­sė­miau daug gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties. Die­vi­nu jo hu­mo­ro jaus­mą. Pra­juo­kin­tų net už­kie­tė­ju­sį pe­si­mis­tą!“

As­me­ni­nė nuo­tr.

NA­MAI: Lo­re­tos ir Džo­no na­mai Lon­do­ne. Jų duk­re­lė – Bri­ta­ni­jos pi­lie­tė.

Au­to­rės nuo­tr.

DUE­TAS: Lo­re­ta Sto­ny­tė-Jons su „Va­ka­rės“ ansamb­lio dai­ni­nin­ku sa­vo tė­vu Ed­mun­du Sto­niu už­trau­kė dai­ną Lu­pi­kų bend­ruo­me­nės na­muo­se su­reng­to­je šven­tė­je „Gy­ve­ni­mo kryž­ke­lės me­dis“.

PIL­NAT­VĖ: Vy­ras Džo­nas sce­ną pri­si­mi­nu­siai Lo­re­tai įtei­kė gė­lių. Gi­mus duk­re­lei, jau­na šei­ma kas­dien džiau­gia­si ir mė­gau­ja­si gy­ve­ni­mo pil­nat­ve.