Naujausios
Eiliuotas ilgesys
K. Kardinsko seneliai Ona ir Juozas Matulevičiai gyveno Dzūkijoje – Krosnoje (Lazdijų r.). Senelis, sako anūkas, turėjo apie 18 hektarų žemės ir be galo gražų sodą, augino visokiausius augalus, kokius tik galėjo gauti. Labai mylėjo bites ir žemę. Turėjo įsigijęs kuliamąją – kuldavo kitiems ūkininkams. Paties žemės prie Žuvinto ežero buvo prastos, durpingos.
Ištrėmė ne dėl žemės – įskundė žmonės, kuriuos priėmė gyventi po savo stogu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, K. Kardinsko pusbrolis Rimantas archyve atsivertė bylą ir perskaitė pranešimą-skundą, jog J. Matulevičius remia partizanus, neša maistą.
„Senelis buvo labai geros širdies. Labai mylėjo, gerbė žmones. Daug miške partizanų buvo jo jaunystės draugų, savo draugams nešė“, – sako K. Kardinskas.
Kai Matulevičius išvežė, įskundusieji užėmė šeimininkų vietą.
„Jų likimas buvo irgi nedėkingas: moters sūnus žuvo, o trenkęs žaibas sudegino sodybą. Liko tik vienas ūkinis pastatas – kai seneliai grįžo, namų neberado“, – sako K. Kardinskas.
J. Matulevičius pateko į Intos lagerį Komijoje, o žmona Ona, dukra Virginija (Kastučio mama), sūnūs Algis ir Vytas išsiųsti į tremtį Irkutsko srityje.
Anų dienų liudininkas – J. Matulevičiaus rankomis įrišta knygutė – pedantiškai tvarkinga, gale sudarytas turinys. Vienas pirmųjų įrašų – šeimos tremtyje adresas: Irkutsko sritis, Alzamajaus rajonas, Kostino kaimas.
Puslapiuose liko užrašyti svarbūs įvykiai, pastabos: „Paduotas prašymas Malenkovui 1954 m. XII 5 d.“, „Gautas pranešimas 12 d. vasario iš Maskvos prašymas mano persiųstas karo prokurorui svarstyti.“
Pora šykščių pastabų apie save: „Kraujo spaudimas 12 X – 70/110.“ „Svoris 6 X – 64 kilogramai.“ Paraštėje pažymėta keletas mirusiųjų – vardai, pavardės, mirties data.
Knygelės pabaigoje – kruopštus pirkinių sąrašas, 1957 metų orų spėjimo kalendorius – stebėtos ir užrašytos 1956 metų dvylika dienų prieš Kalėdas (dvylika diena prognozuoja kitų metų dvylikos mėnesių orą). Gruodžio 13 dieną šalčio buvo 43 laipsniai, 14 ir 15 dienomis – 40 laipsnių šalčio.
Daugiausia knygelėje – eilėraščių, dainų, persunktų didžiulio ilgesio – laisvės, Tėvynės, namų, šeimos.
„Visos gėlės jau tundroj nuskintos/Ankstyvų rudeninių šalnų/Ką parnešim Tėvynei iš Intos/Atminimui nelaisvės dienų...“
Dailia rašysena perrašyti Prano Vaičaičio, Bernardo Brazdžionio, Maironio, Salomėjos Nėries eilėraščiai, nežinomų tremtinių, partizanų sukurtos dainos, eilės. Anūkas mano, kad eiles galėjo rašyti ir pats senelis – buvo poetiškos sielos.
Sueiliuotas ir „Vaizdelis iš lagerio gyvenimo“, jis prasideda šiais žodžiais: „Kai palietė mus vargai/Likimo mes visi draugai/Nors mus ponais vadina/Bet kad biedni visi žino/Nes esma už aukštų tvorų/Ir kvėpuojam šiaurės oru/Velkam roges kaip arkliai/Lošiam ožius kaip kvailiai.“
Priaugę prie savosios žemės
„Laiškas yra siela, jis yra toks tikras rašančiojo balso aidas, jog jautrios sielos žmonės jį laiko viena iš didžiausių meilės brangenybių“, – tokius žodžius užrašė J. Matulevičius.
Knygelėje perrašyti ir keli laiškai, adresuoti „prietėliams“, šeimai, dukrai Virginijai. Laiškai kupini vilties, meilės artimui, Tėvynei, didžiulio noro vėl grįžti namo ir susieiti krūvon.
„Mano brangioji šeima, sveikinu Jumis, nuoširdžiai linkėdamas Jums geros sveikatos, pasiekimo Jūsų gyvenime, o labiausiai tai laisvės. (...) Saulutė skleisdama savo skaisčius spindulius, veržėsi pro mano barako langą, apšviesdama stalą, ant kurio rašau Jums šį laiškelį ir mano vargo ir kančių pernešusį veidą.“ (...) Paukščiai, kaip varnos, vanagai, žvirbliai, linksmai švilpaudami skraido nebodami nei aukštų spygliuotų tvorų, neša šapelius ir taiso savo namelius ir suka lizdelius, kur perės ir augins vaikelius.
Taip ir nesinori eiti į kambarį, bet ilgiau pastovėti ir giliau pakvėpuoti ir giliau patraukti į plaučius šilto ir dumblu kvepiančio oro. Tik sunkus jausmas prislėgęs širdį, pagalvojus apie laisvę. Kad žmonės dabar jau išeina į laukus, aria, akėja ir sėja, vėliau pjaus, veš, kuls ir džiaugsis savo darbo vaisiais. Bet mums atimta laisvė ir mes negalim ir neturim teisės naudotis gamtos surėdytomis gėrybėmis. Mes tik mintimis galim jausti ir svajoti, kad pasauly yra žmonių ir tautų, kurios gali naudotis laisve. Kaip būtų malonu sugrįžti ir pasimatyti savo Tėvynės gamtos grožis. Margai žydinčius sodus, žaliuojančias pievas ir miškus, derlingus kviečių ir rugių laukus, kur kiekviena žemelės pėda mūsų tėvų ir prosenelių prakaitu ir krauju aplieta.“
„Mes priaugę prie savosios žemės ir pakol jaučiame po kojomis nors saują gimtosios žemės, menkutis saulės spindulėlis, silpnutis pietų vėjelis nudžiovina ant skruosto bailiai pasirodžiusias ašaras ir vėl tartum viskas aprimsta. Tik tada, kai gimtoji mėlynė palieka už upių ir kalnų, o tad jau sunkiau besurasti paguodą savo dalioj. Užtat kiekvienas artimas žodis padvelkia Tėviškės vėjeliu.“
„Bet aš galvoju viską nugalėti, laisvė bus greita ir tikiuosi sugrįžti pas Jus su dideliu džiaugsmu ir pasiguosti visiems kartu savo pragyventus vargus ir pakvėpuoti kada nors savo Tėvynės gamta ir grynu oru.“
J. Matulevičius grįžo į išsvajotą Tėvynę, bet ne į gimtus namus. Kad nebėra namų, sužinojo dar Sibire – kažkas iš kaimo parašė laišką.
Visa šeima apsigyveno Šiaulių rajone.
„Senelis sakydavo, kad čia kažkokie keisti žmonės. Dzūkai atlapaširdžiai, nuoširdūs, ką turi, atsineša. Čia, sakydavo senelis, kažkokie rūstūs, nelinksmi – ne tas. Labai ilgėjosi savo namų.“
Lietuvoje J. Matulevičiui buvo skirta gyventi nebeilgai, palaužė plaučių vėžys.
Grįžo visi
Virginija Matulevičiūtė tremtyje susituokė su lietuviu tremtiniu iš kitos brigados, Vaciu Kardinsku, kilusiu nuo Gruzdžių. 1958 metais Kostine jiems gimė Kastutis.
Mama, sako K. Kardinskas, dažnai prisimindavo Sibirą – tai buvo jos jaunystės metai. Iš pradžių tremtyje gyveno labai sunkiai, itin trūko maisto, davinys – forminė duona ir aliejaus norma. Kankino badas, silpo sveikata, krito dantys.
„Bet lietuvis vis tiek ras kažkokių būdų. Pradėjo po truputį kažką auginti, po truputį stiprėjo. Paskui jau kaip reikiant – pabaigoje ir gyvulius laikė“, – sako K. Kardinskas. Nusišypsojęs papildo: karvė tuo metu atitiko mersedesą.
Grįžus į Lietuvą, niekas nenorėjo priimti. Paskui nusipirko mažiuką savo namuką. Greta įsikūrė ir Matulevičiai, ir jų atžalos. Beveik visą laiką ir pragyveno Šiaulių rajone, Drąsučiuose.
Mama į savo tėviškę Krosnoje Kastutį nusivežė, kai sūnui jau buvo apie 30 metų. „Liko kelios obelys ir sodybos pamatai, – sako K. Kardinskas. – Bet labai draugiški žmonės, organizuodavo susitikimus, suvažiuodavo sibiriokai.“
K. Kardinskui itin širdin įkrito trijų dienų kelionė po Dzūkijos kraštą kartu su Šiaulių choru „Bičiuliai“. Nakvojo Krosnoje, lankė partizanų vietas. Kai užgiedojo giesmes prie bunkerio, atrodė, kad nematoma gija vėl sujungė visus – gyvuosius ir mirusius.
