L. Andrikienė: Bendradarbiavimui su Kinija – TAIP, Kinijos dominavimui – NE

Džojos Gundos BARYSAITĖS nuo­tr.
Nuo 2020 m. lapk­ri­čio Lai­ma Liu­ci­ja And­ri­kie­nė yra Lie­tu­vos Res­pub­li­kos (LR) Sei­mo na­rė, TS-LKD frak­ci­jos na­rė, Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­to na­rė, Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to vi­ce­pir­mi­nin­kė, Sei­mo Kul­tū­ros pa­vel­do, Eu­ro­pos kul­tū­ros ke­lių ir Šv. Jo­kū­bo ke­lio par­la­men­ti­nės gru­pės pir­mi­nin­kė; nuo 2021 m. sau­sio – Eu­ro­pos Ta­ry­bos Par­la­men­ti­nės Asamb­lė­jos (ET PA) vi­cep­re­zi­den­tė. L. And­ri­kie­nė bu­vo iš­rink­ta į Eu­ro­pos Par­la­men­tą (EP) ir dir­bo EP 2004-2014 ir 2016-2019 me­tais; 1990-2000 me­tais ji bu­vo LR Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos ir LR Sei­mo na­rė, 1996-1998 me­tais – LR Eu­ro­pos rei­ka­lų mi­nist­rė.
Interviu su Seimo nare dr. Laima Andrikiene apie karštus šalies užsienio politikos ir vidaus gyvenimo taškus.

– Gerbiama Laima, pastaruoju laiku įsitikinome, kad valstybės užsienio politika – ne kažkur „danguje“, o šalia kiekvieno mūsų, todėl ir komentuojama, vertinama ji labai plačiai ir įvairiai. Lietuvoje atidaryta Taivaniečių atstovybė, tačiau greitai pajutome, kad Kinija ne tik grasina diplomatiniais ginklais, bet ir imasi ekonominių spaudimo priemonių. Kodėl reikėjo atsisakyti didžiausios pasaulio rinkos, pyktis su viena stipriausių pasaulio valstybių?

– Ponai, ne spalį atidaryta Taivaniečių atstovybė Lietuvoje, kurios paskirtis – ekonominių ir prekybinių ryšių tarp Lietuvos ir Taivano plėtojimas, investicijų ir inovacijų skartinimas yra tikroji komunistų valdomos Kinijos pykčio ir keršto Lietuvai priežastis. Tokia regimybė susidarė, nes būtent šį Lietuvos Vyriausybės sprendimą, kurį įvyksiant Kinija žinojo jau nuo šių metų pradžios, jos valdžia pasirinko kaip pretekstą ir ėmėsi provokacijų ir veiksmų, nesuderinamų su Kinijos naryste tokiose tarptautinėse organizacijose kaip Pasaulio prekybos organizacija (PPO) ir kitose. Kitaip sakant, Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo išnaudotas kaip pretekstas užsipulti Lietuvą ir jai savo paramą išreiškusias valstybes abiejose Atlanto pusėse, Europoje ir Amerikoje, nors tikroji priežastis – kita.

Toji tikroji priežastis – faktas, kad Kinija pralaimi Europoje, jai nepavyksta įgyvendinti savo ambicijų: per aštuonerius metus Kinijai nepavyko įsiskverbti į daugumos ES valstybių narių strateginius objektus ar juos perimti. Kad būtų aiškiau: Kinijos valdžios taikiniai Lietuvoje buvo Klaipėdos jūrų uostas, Lietuvos geležinkeliai, oro uostai, aukštųjų technologijų įmonės, taip pat medijos, žiniasklaida, kitose Europos valstybėse – taip pat uostai, gynybos pramonės, aukštųjų technologijų įmonės ir pan. Pietų Europoje Kinija gali pasigirti kai kuriais nedideliais laimėjimais (Graikijoje, Ispanijoje), tačiau bendras rezultatas – apgailėtinas, nes Europos Sąjunga ėmėsi atsakomųjų veiksmų, t. y. Kinijos užkardymo veiksmų: Europos Komisija inicijavo tiesioginių užsienio investicijų patikros mechanizmą ir kt.

Kitais žodžiais, didžiausią Kinijos pyktį kelia dabartinio šalies prezidento ir kompartijos vado Xi Jinpingo nerealizuotos ambicijos, dar 2013 metais jo paskelbtos ir iki šiol įgyvendinamos strategijos, pasaulyje žinomos Šilko kelio – ekonominės juostos pavadinimu, užkardymas Europoje, pirmiausia – Europos Sąjungoje. Žinokime: šios strategijos įgyvendinimui Kinija skyrė trilijonus eurų, jos realizavimui įkūrė specialius bankus ir kt. Ši strategija – didžioji Kinijos ir jos kompartijos vado ambicija, jos tikslas – jau 2030 metais dominuoti pasaulyje, pabrėžiu – dominuoti! pasaulyje, ir štai – nesėkmė. O Lietuva yra aktyvi šios Kinijos strategijos stabdymo Europoje ir pasaulyje veikėja.

Todėl teigti, kad Lietuva atsisakė Kinijos rinkos ar iškeitė ją į Taivaną, nėra jokio pagrindo. Tiesa yra tokia: Lietuva yra už bendradarbiavimą su Kinijos Liaudies Respublika, bet ne už jos dominavimą Europoje ar Lietuvoje. Bendradarbiavimui – TAIP, dominavimui – NE.

Lietuva ir anksčiau, ir dabar yra pasirengusi bendradarbiauti su Kinijos Liaudies Respublika pagal tarptautiniu lygiu pripažintus reikalavimus ir susitarimus, be to, laikydamasi abipusiškumo principo, kuris yra esminis: mes atveriame savo rinką Kinijos prekėms – Kinija turi atverti savo rinką lietuviškoms prekėms; mes priimame kinų investicijas Lietuvoje visur, išskyrus su mūsų nacionaliniu saugumu susijusius strateginės svarbos objektus (uostai, geležinkeliai ir t.t.), o Kinija savo ruožtu taip pat turėtų sudaryti galimybes Lietuvos verslo įmonėms investuoti toje šalyje. Ar žinote, kad iki šiol mažutės Lietuvos verslininkai Kinijoje yra investavę 10 kartų, kartoju – 10 kartų! – daugiau nei milžiniškos Kinijos verslas Lietuvoje? Paklauskite savęs, kodėl. Atsakymas – paprastas: Kinijai, siekiančiai ne abipusiai naudingo bendradarbiavimo, o dominavimo Europoje ir pasaulyje, reikia Lietuvos strateginių objektų, pavyzdžiui, kaip jie patys sako, teritorijos prie Baltijos jūros.

Gerai pažįstame Rusijos interesus ir veikimą – atpažinkime ir objektyviai įvertinkime ir Kinijos interesus Lietuvoje.

– Pakomentuokite šių metų vasarą paskelbtą Lietuvos valdžios sprendimą trauktis iš dar vieno Kinijos inicijuoto formato 16+1 – ar tai irgi tos pačios dėlionės dalis?

– Negaliu nepasakyti: ankstesnių Lietuvos vyriausybių netoliaregiško veikimo dėka Lietuva buvo pakliuvusi ant Kinijos “kabliuko”, įsijungdama į 16+1 klubą, ir puoselėjo nerealias svajones apie tai, kad Kinijos investicijos sukurs Lietuvoje tūkstančius darbo vietų, kad Kinija lietuviškoms maisto prekėms, pirmiausia mėsos ir pieno produktams, plačiai atvers vartus į milžinišką, 1,4 milijardus vartotojų turinčią Kinijos rinką, kad Lietuvos ir Kinijos prekybos balansas ženkliai pagerės Lietuvos naudai. Nė viena iš šių vilčių ar svajonių netapo realybe – nė viena! Aštuonerių metų tam, deja, nepakako. Kodėl? Nes Kinijos tikslas – visai ne ekonominis bendradarbiavimas su Lietuva, grįstas abipusiškumo, abipusės naudos principu, o dominavimas. Negana to, Kinijos interesas – silpna ir susipriešinusi Europos Sąjunga, be to dar ir supriešinta, sumušta kaktomis su savo tradiciniu partneriu už Atlanto, Jungtinėmis Valstijomis.

Galime džiaugtis, kad nepriimtinas, agresyvus Kinijos komunistų, vadovaujamų šalies Prezidento Xi Jinpingo, veikimas per pastaruosius aštuonerius metus akis atvėrė ne tik Lietuvai, bet ir kitoms ES valstybėms narėms. Esu įsitikinusi, kad artimoje ateityje konstatuosime formato 16+1 mirtį, o Europos Sąjunga ims bendrauti su Kinija ne pagal formulę 1+1, o formatu 27 (visos ES valstybės narės) + 1 (Kinija). Linkiu ir tikiuosi, kad jau artimiausią pusmetį, Prancūzijai pirmininkaujant ES tarybai, įvyks pirmasis tokio formato susitikimas, ir kad Kinija jame sutiks dalyvauti.

O artimiausiu metu spręsime problemas, sukeltas neadekvačios, grubios Kinijos reakcijos į Lietuvos Vyriausybės sprendimus: veiksime Europos Sąjungos institucijose, Europos Komisijoje ir Europos Parlamente, dirbsime su ES valstybėmis narėmis, siekdami mums reikalingų sprendimų. Veiksime ir Pasaulio prekybos organizacijoje – dar viename tarptautiniame formate, kurio narė yra ir Kinija, reikalaudami laikytis visiems privalomų taisyklių, tarp kitų – ir kompensuoti Lietuvos, jos verslo patirtus nuostolius.

– Ar Lietuvos verslas, susidūręs su Kinijos sukurtomis kliūtimis, gali tikėtis Europos Sąjungos solidarumo ir Lietuvos valdžios paramos?

– Pirmieji Lietuvos Vyriausybės sprendimai jau yra, prieš keletą dienų paskelbta, kad šiems tikslams Vyriausybė skiria 136 milijonus eurų.

Suprantama, kad Lietuvos verslas laukia mūsų Vyriausybės sprendimų, valstybės pagalbos ieškant naujų eksporto rinkų, be to, ir visokios formos kompensacijų nuostolius patiriančioms, su Kinija sąlytį turinčioms, įmonėms. Tai visų įmanomų formų kompensacijos nuostolius patiriančioms įmonėms, skiriamos ne tik Lietuvos Vyriausybės, bet ir Europos Komisijos, šalia to – valstybės pagalba ieškant naujų eksporto rinkų. Kalbėdama apie kompensacijas, turiu galvoje įvairiausias jų formas: tai gali būti lengvatiniai kreditai su lengvatinėmis palūkanomis, valstybės garantijos eksporto draudimui, dotacijos naujų eksporto rinkų paieškai ir kt.

Pastebėsiu, kad dirbant Europos Parlamente beveik kiekvienoje plenarinėje sesijoje priimdavome sprendimus dėl kompensacijų valstybėms narėms, patyrusioms ženklių nuostolių dėl potvynių, miškų gaisrų, sausros ir pan. Kinijos veikimas – ne gamtos stichija, bet Europos Sąjungoje pasistengę rastume galimybių ir tokius nuostolius kompensuoti, suteikdami daugiau pasitikėjimo įmonėms, nuogąstaujančioms dėl galimų sankcijų ir jų pasekmių.

– Kas Lietuvoje formuoja užsienio politiką, kas už ją atsakingas – tokie klausimai kyla ir plačiajai visuomenei. Nesolidu ir neramu, kai išlenda nesutarimai tarp Prezidento (Prezidentūros) ir užsienio reikalų ministro. Štai pranešta, kad Taivaniečių atstovybės detalės nebuvo derinamos su Prezidentu.

– Tango sušokti reikia dviejų. Kad ir koks geras būtų vienas šokėjas, meilės šokiui reikia ir antrojo. Kai šokėjai nesutaria tarpusavyje, malonumą šokantiems teikiančio ar kitų susižavėjimą keliančio šokio nėra ko tikėtis. Taip yra ir valstybės valdyme, politikoje: kuo daugiau sutarimo, konstruktyvaus bendro veikimo, tuo geresni yra tokio darbo rezultatai.

Dabartinėje situacijoje, kai Prezidentas G. Nausėda dirba jau dvejus su puse metų, o Seimas ir jo naujoji dauguma bei I. Šimonytės Vyriausybė – vienerius metus, kai išbandyti įvairūs veikimo būdai ir metodai, gali padėti per tuos metus išmoktos pamokos. O labiausiai turėtų ir galėtų padėti bendras tikslas – išvesti Lietuvos laivą per pastarojo meto audras ir sunkius išbandymus su mažiausiais galimais nuostoliais. Tam tikslui pasiekti būtinas ir niekuo nepakeičiamas yra suderintas veikimas. Konkurencija yra gerai, kritinis požiūris yra gerai, bet jis neturi būti svarbiausias dalykas.

Čia norėčiau pacituoti buvusį Jungtinės Karalystės premjerą Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill), kuris sakė, kad politikai, nepaisant jų politinių pažiūrų, skirstomi į dvi grupes – valstybininkus (statesmen) ir politinius gyvulius (political animals). Pirmieji – turintys valstybės viziją, suvokiantys savo misiją, gebantys formuluoti tikslus ir rasti sąjungininkus, mobilizuoti žmones tiems tikslams įgyvendinti. Antriesiems gi rūpi tik artimiausi rinkimai ir pergalė juose, buvimas valdžioje ir jos teikiama nauda, o pergalei pasiekti visos priemonės yra priimtinos.

Linkiu, kad Lietuvos politinėje padangėje būtų kuo daugiau valstybininkų ir kuo mažiau antrosios rūšies veikėjų, visoje mūsų valdžios piramidėje, nuo jos viršaus iki apačios.

Sėkmingų, laimingų naujųjų 2022-ųjų visiems „Šiaulių krašto“ skaitytojams!