Naujausios
Kūrėjas už širmos gali būti pilietiškas
Dailininkas Artūras Šimonis Šiaulių dramos teatre šiuo metu kuria Bertoldo Brechto liaudies komedijos „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ (režisierius — Algimantas Pociūnas) scenografiją. Jau šeštą kartą Šiauliuose dirbantis dailininkas linkęs likti nematomas — nori, kad už jį kalbėtų kūryba. Jo kūryboje atsispindi ir kūrėjo pozicija — į teatrą žiūrėti ne kaip į pramogą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Rengiasi premjerai
Pirmasis A. Šimonio Šiaulių dramos teatre 2002 metais kurtas darbas — spektaklio „Baltaragio malūnas“, kurį režisavo Algimantas Pociūnas, scenografija. Toliau buvo Hiljermė Fiheiredo “Lapė ir vynuogės (režisierė Regina Steponavičiūtė), Witold Gombrowicz “Jungtuvės“, Jakovo Kambanelio “Kelias iš vidaus“ bei Edmondo Rostando “Sirano de Beržerakas“. Visų šių spektaklių režisierius — A. Pociūnas.
Ir šį kartą į Šiaulius A. Šimonis atvyko pakviestas A. Pociūno. Spektaklio „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ premjera numatyta gruodžio pabaigoje, tad dabar — pats darbų įkarštis.
Dailininkas leidžia praskleisti scenos uždangą ir žvilgtelėti į kūrybos procesą. Kol kas dėliojasi vizija, perteikiama per šešėlinio lėlių teatro stilizaciją.
„Mintį lemia pati pjesė — B. Brechto nedarysi buitinio, norisi konceptualesnio sprendimo. Bus ir šiek tiek ironijos. Manau, kad šis darbas bus tai, kas man artimiau prie dūšios“, — sako dailininkas.
Šiaulių aktoriai atviresni
— Dirbate visoje Lietuvoje, sukūrėte scenografijas keturioms dešimtims spektaklių. Jūs radote Šiaulius ar Šiauliai Jus?
— Ne aš imuosi iniciatyvos, režisierius. Šiuo atveju teatras yra užsakovas, o aš tik — išpildytojas.
— Tuomet ar yra skirtumas, kokiame teatre dirbate?
— Nuo savęs nepabėgsi. Nesakyčiau, ar yra skirtumas, kuriame mieste dirbti. Kokia yra trupė, kas rūpi režisieriui. Bet ryškesni mano darbo pavyzdžiai yra ne Šiauliuose. Tai ne dėl Šiaulių, bet dėl pjesių, kurias renkasi režisieriai. Šiauliuose taip sutampa, kad statomos klasikinės pjesės.
Kalbant apie Šiaulius, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulių dramos teatras nėra toks uždaras. Žmonės čia atviresni, imlesni, linkę eksperimentuoti.
Kita vertus, pats teatras, mane, kaip dailininką, domina baze. Šiaulių dramos teatro techninė pusė dabar nebloga, ypač, kai buvo pakeistas apšvietimas. Visi „įnagiai“ yra patobulinti. Taip suteikiamos didesnės galimybės.
Didelė periferija ar centras?
— Ar Lietuvoje scenografams pakanka darbų ir kūrybinės erdvės?
— Man asmeniškai darbo užtenka. Gal taip susiklostė, nes turiu įdirbį: kurti šioje srityje pradėjau prieš dvylika metų.
Anksčiau teatras buvo uždaresnis, buvo sunkiau į jį patekti. Trupės buvo uždaresnės, švelniai tariant, jautėsi „dedavščina“, ypač pradedančiam žmogui. Dabar tai dingo.
Yra nemažai naujų režisierių. Rinka atviresnė. Gal ir patys teatrai labiau pradėjo įsileisti naujų žmonių, ypač kalbant apie vadinamą „ne sostinės teatrą“.
Jauni žmonės atranda savo nišų. Juk be valstybinių, yra ir nevalstybinių teatrų. Taip, finansavimas gerokai sumažėjo, tenka priimti kuklesnius sprendimus, bet veiklos tikrai užtenka. Dabar paraleliai dirbu Vilniuje — su debiutuojančiais šiuolaikinio šokio srityje žmonėmis, premjeros laukia Valstybiniame jaunimo teatre, Panevėžio J. Miltinio, Šiaulių dramos teatruose. Po Naujųjų metų numatytas bendradarbiavimas su režisieriumi Jonu Vaitkumi.
— Ar gili praraja tarp sostinės ir ne sostinės teatrų?
— Skaidymas, kas geresnis, kas blogesnis, yra išsitrynęs. Kas yra periferija, kas yra centrai? Lietuvoje skirtumas išnyko. Viskas yra arba didžiulė periferija, arba tas pats centras.
— Ar Lietuvos menininkai pilietiški?
— Menininkas turi aiškiai kalbėti, rodyti. Man labai nepatinka, kai teatras tampa pramoga arba saugia ir patogia menine pozicija, kuri tinka ir valdžiai, ir kitiems. Aš — prieš tokį teatrą.
Režisierius yra ne tik spektaklio, bet ir filosofinės minties vedlys. Aš suteikiu spalvos ar perteikiamą estetinę mintį.
Nesakau, kad režisūrinis teatras yra blogai. Bet Lietuvoje nėra susiformavęs, tarkim, dailininkų teatras. Aktorinis teatras yra, bet jis — vangus, o dar per televiziją save „paplovė“. Kai aktoriai imasi viską daryti patys, nueinama į saviveiklą. Išskirtinumas — Valentinas Masalskis, kuris sugeba kurti nenarciziškai, iš esmės. Deja, daugelis nueina į palinksminimo teatro lygį.
— Bet pramoginis teatras surenka pilnas sales žiūrovų.
— Ir tai yra labai blogai, nes žmonės pradeda į teatrą žiūrėti kaip į pramogų puslapį. O jeigu dar viskas ant lėkštutės pateikta — super. Man tai svetima...
Suprantu, užsidirbti reikia. Bet, jei yra galimybė, stengiesi neiti. Tokia mano lietuviška aktyvi pozicija (juokiasi — red. past.): neini protestuoti, daužyti, bet patyli ir to nedarai, ko nereikia.
Pilnas sales surenka išplėtota vadyba. Valstybiniuose teatruose vadyba yra labai silpna. Nepakanka prieš premjerą tik pakabinti plakatėlius. Žiūrint iš šono, Šiauliuose, manau, tonusą pakėlė režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus „Kova“.
Šiaulių dramos teatras galėtų būti labiau atviras miestui, čia vyksta kultūriniai renginiai, jis turi labiau įtraukti, kad pulsuotų kartu.
Be ašies
— Kaip vertinate valstybės požiūrį į menininkus? Po Naujųjų metų laukia dar viena mokesčių „dovana“.
— Situaciją vertinu skeptiškai. Kas sudaro Lietuvos elitą? Juo niekada nebus mokslininkas, daktaras, poetas. Bet elitas — alaus daryklos direktorius, olialia pupytė, pseudo stilistas, o ne kuriantys žmonės. Pas mus su kultūra „persipjaunama“.
— Kokią matote viziją dabartinėje kultūros politikoje?
— Iš to, kas dabar vyksta, nelabai matau šviesą tunelio gale. Priešingai. Gerai, kad dar galime apie tai kalbėti, nes, man atrodo, einame į cenzūruotą santykį.
O vizijos jokios nematau. Toks jausmas, kad Kultūros ministerijos pozicija — tik paskirstyti pinigus. O kokia ašis, į kur einama?
POZICIJA: „Mano pozicija — nesiafišuoti. Niekada neinu nusilenkti po spektaklio“, — sako dailininkas Artūras Šimonis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
