Naujausios
Kultūrinė tuštuma veda į vergiją
Keturių vaikų mama, režisierė Agnė Marcinkevičiūtė pristatyti naujausio dokumentinio filmo „Prie rugių ir prie ugnies“ (apie poetą Justiną Marcinkevičių) į Šiaulių Lieporių gimnaziją iš Vilniaus atvyko traukiniu. “Menininkas yra atiduotas sudraskyti laisvai rinkai. Tai labai naudinga valstybei, kuri dirba ne piliečiams, o vykdo vergijos atkūrimo planus“, — sako menininkė. Ji nori išlaisvinti žmones iš kultūrinio vaakumo, nes kai žmonės neturi žinių, išsilavinimo, nežino kaip apsiginti, juos mausto ir baudžia.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Misija
— Keliaujate po Lietuvos mokyklas, demonstruojate dokumentinį filmą apie iškilią asmenybę. Atliekate švietėjišką misiją? Nes, kiek teko girdėti, net švietimo įstaigos nenoriai priima — neva, kam reikalingi rūpesčiai, pritaikant salę filmui žiūrėti.
— Tik terminų klausimas, ar tai — švietėjiška misija, ar dalijimasis patirtimi, ar saviraiška, ar noras priartinti žmones prie savo idėjų. Tai — propagavimas to, kuo aš tikiu.
Lieporių gimnazija yra šeštoji mano aplankyta mokykla. Mokiniams sakau: mano amžiaus karta jau sėdi seimuose ir nieko nepadaro. O jūs, kai nueisit, nepalikite mūsų čia vienų, nepabėkite į Europą, bet sutvarkykite mūsų valstybę.
— Sakote, kad J. Marcinkevičius yra tarsi šventovė, bet kartu — ir labai paprastas žmogus. Kokį jūs pažinote poetą?
— J. Marcinkevičius kultūroje yra ikonizuotas. Mano misija buvo parodyti, koks jis unikalus žmogus. Kas bendravo — žino. Bet mūsų yra trys milijonai: negi kiekvienas pas jį užeis ir pasibendraus. Po filmo peržiūros girdėjau atsiliepimų: „Atrodo, kad pabuvau svečiuose, ir mes pasikalbėjome“. To aš ir siekiau.
Filmo pavadinimas „Prie rugių ir prie ugnies“ savyje talpina agrarinę kilmę, žmogaus buvimą žemėje. Žmogus turi harmoningai saugoti ir ugnį, ir gamtą, kad civilizacija nebūtų naikinanti.
Siekiamybės
— Dažnai pasigendama aiškesnio, tvirtesnio inteligentijos žodžio. Gal filmas — būdas kalbėti žmonėms?
— Žinoma. Galėjau sukurti filmą ir pasidėti namuose. Niekam nebūčiau nusikaltusi: padariau, tai padariau. O kad niekas nedemonstruoja... Rodė kino teatras „Pasaka“. Ateidavo žmonės. Kaip į dokumentiką, sakė, net stebėtini rezultatai. Yra toks stereotipas: jei lietuvių dokumentinis filmas, vadinasi, jis bus nuobodus. Ir pabandyk priprašyti žmogų, kad jis eitų žiūrėti.
Todėl reikia vadybos. Vaikams pasakoma: atvažiuos režisierė. Režisierius — dar lyg ir kultinė profesija. Moksleiviai ateina pamatyti režisierės, o per tą patį laiką dar ir filmą parodome. Savotiški spąstai paduoti žmogui meną.
Kodėl filmas būtinai turi tenkinti poreikius, kurie yra tik labai vidutiniški arba net žemiau nei vidutiniški? Jei žmogus negali pažiūrėti nekomercinio kino, diskriminuojamos jo teisės.
— Esate sukūrusi filmų apie rašytojus Jurgį Kunčiną, Romualdą Granauską, Jurgą Ivanauskaitę, režisierių Raimondą Vabalą, partizaną Juozą Armonaitį-Triupą. Jūsų herojai — daugiabriauniai žmonės. Kaip atskleidžiate jų asmenybes?
— Padeda prigimtinis jautrumas. Maksimaliai stengiuosi susitapatinti su tuo žmogumi. Stiprios asmenybės turi poziciją. Suprantu, kad tai tik pozicija, idealas, bet man svarbu pateikti jų siekiamybes. Kadangi jos yra skirtingos, ir veikla skirtinga, tai ir filmai — skirtingi.
Asmenybes reikia rinktis labai atsargiai. Stipri asmenybė stiprina tave patį, sutvirtina pozityvius pradus.
Kultūros dezinformacija
— Susitikime su mokiniais minėjote sąvoką „kultūros dezinformacija“. Koks jos poveikis?
— Dezinformaciją skleidžia tie televizijos kanalai, kurie tarnauja vartotojiškai kultūrai ir tuo pačiu tiesiogiai skatina vartojimą. Tai — klaidinimas, o pačia bendriausia prasme — civilizacijos ėjimas ne ten. Ši dezinformacija veikia absoliučiai — kaip pirma bažnyčia. Tai gresia susinaikinimu.
Pažiūrėkite, kiek Kinija pagamina visokių dalykų, kurie, vos paėmus į rankas, sulūžta. Kam gaminti? Nė vienas mano vaikas nežaidžia žaislais. Jie tampo laidukus, akmenis, pagaliukus, žaidžia buityje naudojamais daiktais. Kiti žaislai — šiukšlės ir gamtos niokojimas.
O kultūrinės šiukšlės — visa popkultūra, kurios tikslas — parduoti prekę. Blogis čia jau užkoduotas.
— 2008 metais buvote apdovanota už profesinį meistriškumą, atskleidžiant Lietuvai brangias istorines, kultūrines bei žmogiškąsias vertybes. Kas jums yra vertybė?
— Tai — gražus bendravimas su žmonėmis. Iš jo išplaukia tautiškumas, artimo meilė, sąžinė, pasiaukojimas, atsakomybė ir visa kita, kas telpa žodyje meilė.
— Žinia, kad esate keturių vaikų motina, salėje buvo palydėta plojimų. Ar dažnai sulaukiate tokios reakcijos?
— Niekada. Buvo labai malonu plojimų sulaukti iš jaunų žmonių. Jaunimas labai geras, tik, kai sustos į kokias nevykusias aukštąsias, kur stojama už kyšius, o paskui gaus darbdavį, kuriam reikės penkiolika kartų per dieną nusilenkti... Man jų labai gaila.
„Kodėl jūs mums nedirbate?“
— Kodėl šiandienos kultūros politikoje menininkai atsidūrė paraštėse?
— Dabar valstybė sritis, kurios nepaklūsta laisvajai rinkai, nori liberalizuoti ir paleisti savieigai. Jei žmones paleidi laisvai rinkai, jie pradeda tenkinti tik savo pirminius poreikius, paskui antrinius. O tie antriniai dažnai veikiami pirminių arba — iš skurdo fantazijos. Turėdami atliekamų pinigų, nusiperka daiktą, kuris visiškai netarnauja bendravimui, neneša jokios egzistencinės palaimos, o tėra įnorio tenkinimas arba tuštybė.
Menininkas yra atiduotas sudraskyti laisvai rinkai. Ką žmogus pirks — batus ar knygą? Tas, kuris neturi ką valgyti, pirks duoną, o tas, kuris turi pinigų ir nebežino, ko norėti, verčiau nusipirks dešimtą naujesnį automobilį. Bet ne knygą.
Žmogus nesiorientuoja, nes neturi įgūdžių. Nežino, kaip tas menas iš tikrųjų atrodo. Juk yra pasakyta — neduokite jauniems šuniukams karštos mėsos, nes jie praranda uoslę.
Tad ir filmas atvežtas tam, kad žmogus bent žinotų, kad tokie filmai yra. Ką jis gali įsivaizduoti, jei auginamas kultūriniame vaakume? Čia yra ir žmogaus teisių diskriminacija.
— Kam tokia situacija naudinga?
— Valstybei, kuri dirba ne piliečiams, o vykdo vergijos atkūrimo planus. Per porą kartų galima padaryti tik dirbančius ir poreikius tenkinančius žmones. Kai žmonės neturi žinių, išsilavinimo, nežino kaip apsiginti, juos mausto, baudžia.
Kodėl švietimo sistema irgi žlugdoma su neva liberaliomis idėjomis? Kodėl aukštasis mokslas privalomai turi būti mokamas, nors tai ir su Konstitucija prasilenkia? Tokia politika patogi, jei valdžia nori lobti ir gyventi didelėje socialinėje atskirtyje.
— Kodėl savos valstybės piliečiai tam abejingi?
— Aš matau didelį sambrūzdį. Manau, kad žmonės, apsisodinę daržus, arba rudenį, kai nuims derlių, gali paklausti: „Kodėl jūs mums nedirbate?“ Nes jau visus metus klausinėjame to paties, o atsakymo nėra.
VILTIS: Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė mano, kad tamsos metai dar tęsis kokį dešimtmetį. O tada visuomenė iššviesės.
DISKRIMINACIJA: Pasak Agnės Marcinkevičiūtės, komerciniai kino teatrai vykdo televizinę misiją ir diskriminuoja teises tų, kurie nori nekomercinio kino.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
