
Naujausios
Krizių centre – gyvenimo žaizdos ir nuoskaudos
67 metų tytuvėniškis Jonas vasaromis gyvena daržinėje. Atšalus orams, persikrausto į Tytuvėnų Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Kai išnaudoja galimybių čia gyventi ir gydytis limitus, jam skiriama Krizių centro lova – pusei metų su galimybe pratęsti.
Tokie europiniai standartai „kriziniams“ ir katino ašaros – juos aptarnaujančiam personalui.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Liko be kojos
Tytuvėnų ligoninės koridorius antrajame aukšte. Neįgaliojo vežimėlyje sėdi žmogus su iki pusės blauzdos nupjauta koja.
„Albinas“, – pasisako vardą ir ima koneveikti gydytojus, nupjovusius jam koją.
Albinas – tytuvėniškis. Ligoninės darbuotojos pasakoja, jog kojos neteko per alkoholį.
Vėlų praėjusių metų rudenį įkrito į kaimynų rūsį. Ten pragulėjo apie savaitę. Artimieji buvo paskelbę paiešką. Kai surado, buvo nušalusios kojos. Vieną teko nupjauti.
Vyru rūpinosi sesuo. Bet pastaruoju metu pati susirgo. Išvažiavo gydytis. Brolį paliko ligoninėje, Krizių centro lovoje. Vyras negali susitaikyti su negalia. Nervinasi.
„Esu gatvės valkata“
Palatoje ramiai guli ir radijo klausosi 67 metų Jonas.
Supratęs, kad kalbina žurnalistė, stebisi: „Kam aš galiu būti įdomus? Juk esu gatvės valkata.“
Jonas nelaiko savęs girtuokliu. Pijokas, jo įsitikinimu, tas, kuris „pila“ kiekvieną dieną. O jis gal kartą per savaitę išgeriąs alaus.
Jonas – taikesnis už Albiną. Pasakoja gaunąs pensiją, turėjęs 33 metų darbo stažą. Dirbęs ir suvirintoju, ir autogreiderininku, ir eiliniu darbininku.
Tik gyvenimas nekaip susiklostė. Jų šeimos namas buvo avarinės būklės. Vieną dieną audra jį visiškai sugriovė. Žmona išėjo slaugyti savo mamos. Pas ją ir gyvena. O Jonas liko gyventi daržinėje, turi augintinę.
„Neturėjau iš ko atstatyti namo. Ir pats nebeturiu jėgų. Ir koja, ir ranka buvo lūžusi. Vasarą permiegu daržinėje, ant sofos. Iš kaimynų parsinešu vandens. Nusiperku kokio gatavo maisto. Virti neturiu kur. Vasarą smagiau savo sodyboje. Išeinu pavaikščioti po mišką, grybauju, uogauju. Pavasarį gal visai išvažiuosiu iš Tytuvėnų. Grįšiu į tėviškę, Akmenę. Ten gyvena brolis ir sesuo.“
Vos pradėjus kristi sniegui ir atvėsus orams, Jonas atėjo į ligoninę. 120 dienų jis galėtų gydytis Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Tačiau praėjusią žiemą išnaudojo visus limitus. Ligoninėje gyveno iki gegužės mėnesio. Tokiu atveju skiriama Krizių centro lova. Iki Naujųjų metų.
Ateinančiais metais galės naudotis naujais limitais.
Pusmetis su galimybe pratęsti
Tytuvėnų ligoninės vyriausioji slaugytoja-slaugos administratorė Sigita Remeikienė pasakoja, jog Krizių centre žmonės laikomi iki pusės metų su galimybe pratęsti jų buvimo laiką.
Jeigu nėra vilties, kad žmogaus situacija pasikeis į gera, jis išvežamas į Socialinės globos namus. Jeigu ten nėra vietos, dar pagyvena Krizių centre.
Faktiškai ligoninėje jie gali išbūti apie dešimt mėnesių per metus: 4 mėnesius slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, pusmetį Krizių centre.
Tik vieną kitą į Krizių centrą atveda aplinkybės. Pavyzdžiui, pernai ligoninėje buvo priglausta per gaisrą namus praradusi šeima. Tačiau dažniausiai krizes savo gyvenime susikuria patys žmonės.
Jie lengvabūdžiai, nesirūpina ateitimi, dažniausiai mėgsta stiklelį.
Ligoninės personalas ir Socialinių paslaugų centras išsprendžia jų problemas. Kartais žmogus nė neturi dokumentų.
„Mes negalėtume jo paguldyti į ligoninę ar apgyvendinti Krizių centre, nes nėra draustas, – sako vyriausioji slaugytoja. – Tenka pradėti nuo asmens dokumentų išėmimo. Paskui vežame į Darbo biržą, užregistruojame. Sutvarkome dokumentus, kad turėtų socialinį draudimą. Socialinių paslaugų centras nustato paslaugų poreikį, gauna pažymas iš Registrų centro apie kliento turimą turtą, surašo buities tyrimo aktus.“
Tuos Kalvarijų kelius už krizes savo gyvenimui sukėlusius asmenis nueina ligoninės darbuotojai.
„Manėm, kad pavirsim žandarais“
Dažnas į Krizių centrą ateina prisiėmęs greitųjų kreditų. Kai sutvarkius dokumentus klientas pradeda gauti pašalpą, su juo S. Remeikienė važiuoja pas antstolius, tariasi, kad skolos būtų atskaičiuojamos po truputį, po 7–10 eurų iš kiekvienos pašalpos.
Pagyvenęs ligoninėje ir Krizių centre dažnas žmogus išbrenda iš skolų. „Kiekvieną mėnesį prašome ligoninės direktoriaus transporto, važiuojame į Kelmę, kad iš bankomatų pasiimtų pašalpą ir pervestų 7 ar 10 eurų antstoliams“, – sako daugiausia Krizių centro gyventojų reikalais besirūpinanti S. Remeikienė.
Be to, jie iš pašalpų privalo susimokėti ir už ligoninės ar Krizių centro paslaugas. Privalo atiduoti 80 procentų pašalpos arba pensijos, jeigu tokią gauna.
Vieno žmogaus išlaikymas Krizių centre kainuoja 18 eurų per dieną. Tokių pinigų dauguma klientų neturi. Likusią sumą iš biudžeto dengia Savivaldybė.
Be visų socialinių reikalų, labai aktuali ir drausmė. Krizių centro gyventojai susiburia, šurmuliuoja, galvoja, kaip čia parsinešus degtinės iš parduotuvės. Darbuotojos privalo būti įsitempusios, saugoti, kad degtinė nebūtų įsinešama į ligoninės patalpas.
„Pernai žiemą vienu metu krizinių turėjom vienuolika. Manėm, kad pavirsim žandarais“,– nevynioja žodžių į vatą vyriausioji slaugytoja.
Kam tarnauja slaugytojos?
S. Remeikienė apie dabartinį slaugytojos darbą kalba su humoru. Pagal profesiją ji medicinos sesuo. Tačiau prieš keletą metų visas vidurinis medicinos personalas buvo pavadintas slaugytojais. Ir slaugo dabar girtuoklius.
Medikė nenori įžeisti kitų, dorai gyvenančių ir pasigydyti arba pastiprinti organizmo į Palaikomojo gydymo bei slaugos ligoninę atsigulančių žmonių. Jiems reikia šiltesnio žodžio, geresnės priežiūros, dėmesio, kuriuo turi dalintis su asocialiais asmenimis.
Vyriausioji slaugytoja jais turi rūpintis lyg mažais vaikais, vežioti po įstaigas, tvarkyti dokumentus, rūpintis, kad atiduotų skolas, drausminti, ieškoti, kur jie galėtų nusipirkti pigesnių cigarečių.
O jie, atsidūrę ligoninėje, ilsisi prieš naujų nuotykių sezoną: reguliariai maitinasi, miega pokaičio, žiūri serialus.
„Visas jų rūpestis nusiprausti. Kartais sunkiai dirbančioms slaugytojoms skaudu dėl tokių jiems teikiamų privilegijų. Ir už ką? Už palaidą gyvenimą?“ – be pykčio su jai įprasta šypsena kalba beveik 40 metų medikės darbui atidavusi S. Remeikienė.
Padalytas dėmesys
Slaugos administratorė parodo ligoninės patalpas. Nors kuklios, bet visur tvarkinga. Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje 35 lovos. 10 iš jų priklauso Krizių centrui. Kartais žiemą lovų pritrūksta, nes į ligoninę paguldoma daugiau vienišų vyresnio amžiaus žmonių, kuriems pablogėja sveikata. Medikų prižiūrimi jie praleidžia sunkiausią metų laiką.
Užsukame į vieną palatų. Joje randame 94 metų Jadvygą Vaičiulienę. „Atvažiavau pastiprinti sveikatos“, – pasakoja moteris, šalia Tytuvėnų esančiame Skogalio kaime turinti namus, dar ne taip seniai ūkininkavusi.
Medikės sako, jog su tokiais pacientais malonu bendrauti, gera jiems padėti, nes jauti savo darbo prasmę, kurią kartais iškreipia keisti asocialiems žmonėms privilegijas teikiantys europiniai standartai.
„Mūsų ligoniams reikia ne tiek vaistų, kiek gero žodžio, paguodos, apkabinimo. Kai baigiasi mano pamaina, jie klausia: „Kada vėl ateisi?“ – pasakoja jau daugiau kaip 40 metų sesute dirbanti Onutė Prušinskienė.
Deja, tą dėmesį kartais tenka dalyti perpus, nes tenka taikytis ir prie Krizių centro gyventojų.
Slaugytojoms ir taip nelengva. Anksčiau ligoninėje dirbdavo daugiau sanitarių, vadinamų slaugutėmis. Medicinos seserys dirbdavo savo darbą. Dabar naktį lieka budėti dvi medicinos seserys, vadinamos slaugytojomis. Jos turi daryti viską. Rūpintis ligonių sveikata, išnešti naktipuodžius, valyti patalpas.
Už sunkų keturis dešimtmečius trukusį darbą poniai Onutei paskirta 229 eurų pensija. Jeigu atsisakytų darbo, moteris abejoja, ar pragyventų. Kartais kyla minčių, jog neapsimoka būti doram, visą gyvenimą sąžiningai dirbti.
Ar ne lengviau tiems, kurie vartosi Krizių centro lovose?
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Krizių centras ne vienam savo gyvenimu nesirūpinančiam varguoliui yra išeitis – ir peržiemoti, ir atgauti jėgas.
Autorės nuotr.
Daugiau kaip 40 metų ligoninėje dirbanti Onutė Prušinskienė įsitikinusi, jog tikriesiems ligoniams labiau už vaistus reikalingas geras žodis ir dėmesys. Tai patvirtina ir ligoninėje sveikatą stiprinanti 94 metų buvusi ūkininkė Jadvyga Vaičiulienė.
Tytuvėnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyriausioji slaugytoja-slaugos administratorė Sigita Remeikienė sako, jog kartais tam, kad asocialų asmenį galėtų paguldyti į ligoninę, jį net ir sugipsuota koja turi tąsyti po Darbo biržą, Socialinės paramos skyrių, net antstolių kontoras.
Virėja Danguolė Stosienė vieną ligonį ir vieną Krizių centro gyventoją turi pamaitinti už 2 eurus 18 centų per dieną.