Krizių centre – gyvenimo žaizdos ir nuoskaudos

Kri­zių cent­re – gy­ve­ni­mo žaiz­dos ir nuo­­skau­­dos

67 me­tų ty­tu­vė­niš­kis Jo­nas va­sa­ro­mis gy­ve­na dar­ži­nė­je. At­ša­lus orams, per­si­kraus­to į Ty­tu­vė­nų Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nę. Kai iš­nau­do­ja ga­li­my­bių čia gy­ven­ti ir gy­dy­tis li­mi­tus, jam ski­ria­ma Kri­zių cent­ro lo­va – pu­sei me­tų su ga­li­my­be pra­tęs­ti.

To­kie eu­ro­pi­niai stan­dar­tai „kri­zi­niams“ ir ka­ti­no aša­ros – juos ap­tar­nau­jan­čiam per­so­na­lui.

Regi­na MUS­­NEC­­KIE­­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Li­ko be ko­­jos

Ty­tu­vė­nų li­go­ni­nės ko­ri­do­rius ant­ra­ja­me aukš­te. Neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lyje sė­di žmo­gus su iki pu­sės blauz­dos nu­pjau­ta ko­ja.

„Al­bi­nas“, – pa­si­sa­ko var­dą ir ima ko­ne­veik­ti gy­dy­to­jus, nu­pjo­vu­sius jam ko­ją.

Al­bi­nas – ty­tu­vė­niš­kis. Li­go­ni­nės dar­buo­to­jos pa­sa­ko­ja, jog ko­jos ne­te­ko per al­ko­ho­lį.

Vė­lų praė­ju­sių me­tų ru­de­nį įkri­to į kai­my­nų rū­sį. Ten pra­gu­lė­jo apie sa­vai­tę. Ar­ti­mie­ji bu­vo pa­skel­bę paieš­ką. Kai su­ra­do, bu­vo nu­ša­lu­sios ko­jos. Vie­ną te­ko nu­pjau­ti.

Vy­ru rū­pi­no­si se­suo. Bet pa­sta­ruo­ju me­tu pa­ti su­si­rgo. Iš­va­žia­vo gy­dy­tis. Bro­lį pa­li­ko li­go­ni­nė­je, Kri­zių cent­ro lo­vo­je. Vy­ras ne­ga­li su­si­tai­ky­ti su ne­ga­lia. Ner­vi­na­si.

„Esu gat­vės val­ka­ta“

Pa­la­to­je ra­miai gu­li ir ra­di­jo klau­so­si 67 me­tų Jo­nas.

Sup­ra­tęs, kad kal­bi­na žur­na­lis­tė, ste­bi­si: „Kam aš ga­liu bū­ti įdo­mus? Juk esu gat­vės val­ka­ta.“

Jo­nas ne­lai­ko sa­vęs gir­tuok­liu. Pi­jo­kas, jo įsi­ti­ki­ni­mu, tas, ku­ris „pi­la“ kiek­vie­ną die­ną. O jis gal kar­tą per sa­vai­tę iš­ge­riąs alaus.

Jo­nas – tai­kes­nis už Al­bi­ną. Pa­sa­ko­ja gau­nąs pen­si­ją, tu­rė­jęs 33 me­tų dar­bo sta­žą. Dir­bęs ir su­vi­rin­to­ju, ir au­tog­rei­de­ri­nin­ku, ir ei­li­niu dar­bi­nin­ku.

Tik gy­ve­ni­mas ne­kaip su­si­klos­tė. Jų šei­mos na­mas bu­vo ava­ri­nės būk­lės. Vie­ną die­ną aud­ra jį vi­siš­kai su­grio­vė. Žmo­na išė­jo slau­gy­ti sa­vo ma­mos. Pas ją ir gy­ve­na. O Jo­nas li­ko gy­ven­ti dar­ži­nė­je, tu­ri au­gin­ti­nę.

„Ne­tu­rė­jau iš ko at­sta­ty­ti na­mo. Ir pa­ts ne­be­tu­riu jė­gų. Ir ko­ja, ir ran­ka bu­vo lū­žu­si. Va­sa­rą per­mie­gu dar­ži­nė­je, ant so­fos. Iš kai­my­nų par­si­ne­šu van­dens. Nu­si­per­ku ko­kio ga­ta­vo mais­to. Vir­ti ne­tu­riu kur. Va­sa­rą sma­giau sa­vo so­dy­bo­je. Išei­nu pa­vaikš­čio­ti po miš­ką, gry­bau­ju, uo­gau­ju. Pa­va­sa­rį gal vi­sai iš­va­žiuo­siu iš Ty­tu­vė­nų. Grį­šiu į tė­viš­kę, Ak­me­nę. Ten gy­ve­na bro­lis ir se­suo.“

Vos pra­dė­jus kris­ti snie­gui ir at­vė­sus orams, Jo­nas atė­jo į li­go­ni­nę. 120 die­nų jis ga­lė­tų gy­dy­tis Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nė­je. Ta­čiau praė­ju­sią žie­mą iš­nau­do­jo vi­sus li­mi­tus. Li­go­ni­nė­je gy­ve­no iki ge­gu­žės mė­ne­sio. To­kiu at­ve­ju ski­ria­ma Kri­zių cent­ro lo­va. Iki Nau­jų­jų me­tų.

Atei­nan­čiais me­tais ga­lės nau­do­tis nau­jais li­mi­tais.

Pus­me­tis su ga­li­my­be pra­­tęs­­ti

Ty­tu­vė­nų li­go­ni­nės vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja-slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Si­gi­ta Re­mei­kie­nė pa­sa­ko­ja, jog Kri­zių cent­re žmo­nės lai­ko­mi iki pu­sės me­tų su ga­li­my­be pra­tęs­ti jų bu­vi­mo lai­ką.

Jei­gu nė­ra vil­ties, kad žmo­gaus si­tua­ci­ja pa­si­keis į ge­ra, jis iš­ve­ža­mas į So­cia­li­nės glo­bos na­mus. Jei­gu ten nė­ra vie­tos, dar pa­gy­ve­na Kri­zių cent­re.

Fak­tiš­kai li­go­ni­nė­je jie ga­li iš­bū­ti apie de­šimt mė­ne­sių per me­tus: 4 mė­ne­sius slau­gos ir pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo li­go­ni­nė­je, pus­me­tį Kri­zių cent­re.

Tik vie­ną ki­tą į Kri­zių cent­rą at­ve­da ap­lin­ky­bės. Pa­vyz­džiui, per­nai li­go­ni­nė­je bu­vo pri­glaus­ta per gais­rą na­mus pra­ra­du­si šei­ma. Ta­čiau daž­niau­siai kri­zes sa­vo gy­ve­ni­me su­si­ku­ria pa­tys žmo­nės.

Jie leng­va­bū­džiai, ne­si­rū­pi­na atei­ti­mi, daž­niau­siai mėgs­ta stik­le­lį.

Li­go­ni­nės per­so­na­las ir So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ras iš­spren­džia jų pro­ble­mas. Kar­tais žmo­gus nė ne­tu­ri do­ku­men­tų.

„Mes ne­ga­lė­tu­me jo pa­gul­dy­ti į li­go­ni­nę ar ap­gy­ven­din­ti Kri­zių cent­re, nes nė­ra draus­tas, – sa­ko vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja. – Ten­ka pra­dė­ti nuo as­mens do­ku­men­tų išė­mi­mo. Pas­kui ve­ža­me į Dar­bo bir­žą, už­re­gist­ruo­ja­me. Sut­var­ko­me do­ku­men­tus, kad tu­rė­tų so­cia­li­nį drau­di­mą. So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ras nu­sta­to pa­slau­gų po­rei­kį, gau­na pa­žy­mas iš Re­gist­rų cent­ro apie klien­to tu­ri­mą tur­tą, su­ra­šo bui­ties ty­ri­mo ak­tus.“

Tuos Kal­va­ri­jų ke­lius už kri­zes sa­vo gy­ve­ni­mui su­kė­lu­sius as­me­nis nuei­na li­go­ni­nės dar­buo­to­jai.

„Ma­nėm, kad pa­vir­sim žan­da­rais“

Daž­nas į Kri­zių cent­rą atei­na pri­siė­męs grei­tų­jų kre­di­tų. Kai su­tvar­kius do­ku­men­tus klien­tas pra­de­da gau­ti pa­šal­pą, su juo S. Re­mei­kie­nė va­žiuo­ja pas ant­sto­lius, ta­ria­si, kad sko­los bū­tų at­skai­čiuo­ja­mos po tru­pu­tį, po 7–10 eu­rų iš kiek­vie­nos pa­šal­pos.

Pa­gy­ve­nęs li­go­ni­nė­je ir Kri­zių cent­re daž­nas žmo­gus iš­bren­da iš sko­lų. „Kiek­vie­ną mė­ne­sį pra­šo­me li­go­ni­nės di­rek­to­riaus trans­por­to, va­žiuo­ja­me į Kel­mę, kad iš ban­ko­ma­tų pa­siim­tų pa­šal­pą ir per­ves­tų 7 ar 10 eu­rų ant­sto­liams“, – sa­ko dau­giau­sia Kri­zių cent­ro gy­ven­to­jų rei­ka­lais be­si­rū­pi­nan­ti S. Re­mei­kie­nė.

Be to, jie iš pa­šal­pų pri­va­lo su­si­mo­kė­ti ir už li­go­ni­nės ar Kri­zių cent­ro pa­slau­gas. Pri­va­lo ati­duo­ti 80 pro­cen­tų pa­šal­pos ar­ba pen­si­jos, jei­gu to­kią gau­na.

Vie­no žmo­gaus iš­lai­ky­mas Kri­zių cent­re kai­nuo­ja 18 eu­rų per die­ną. To­kių pi­ni­gų dau­gu­ma klien­tų ne­tu­ri. Li­ku­sią su­mą iš biu­dže­to den­gia Sa­vi­val­dy­bė.

Be vi­sų so­cia­li­nių rei­ka­lų, la­bai ak­tua­li ir draus­mė. Kri­zių cent­ro gy­ven­to­jai su­si­bu­ria, šur­mu­liuo­ja, gal­vo­ja, kaip čia par­si­ne­šus deg­ti­nės iš par­duo­tu­vės. Dar­buo­to­jos pri­va­lo bū­ti įsi­tem­pu­sios, sau­go­ti, kad deg­ti­nė ne­bū­tų įsi­ne­ša­ma į li­go­ni­nės pa­tal­pas.

„Per­nai žie­mą vie­nu me­tu kri­zi­nių tu­rė­jom vie­nuo­li­ka. Ma­nėm, kad pa­vir­sim žan­da­rais“,– ne­vy­nio­ja žo­džių į va­tą vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja.

Kam tar­nau­ja slau­gy­to­jos?

S. Re­mei­kie­nė apie da­bar­ti­nį slau­gy­to­jos dar­bą kal­ba su hu­mo­ru. Pa­gal pro­fe­si­ją ji me­di­ci­nos se­suo. Ta­čiau prieš ke­le­tą me­tų vi­sas vi­du­ri­nis me­di­ci­nos per­so­na­las bu­vo pa­va­din­tas slau­gy­to­jais. Ir slau­go da­bar gir­tuok­lius.

Me­di­kė ne­no­ri įžeis­ti ki­tų, do­rai gy­ve­nan­čių ir pa­si­gy­dy­ti ar­ba pa­stip­rin­ti or­ga­niz­mo į Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo bei slau­gos li­go­ni­nę at­si­gu­lan­čių žmo­nių. Jiems rei­kia šil­tes­nio žo­džio, ge­res­nės prie­žiū­ros, dė­me­sio, ku­riuo tu­ri da­lin­tis su aso­cia­liais as­me­ni­mis.

Vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja jais tu­ri rū­pin­tis lyg ma­žais vai­kais, ve­žio­ti po įstai­gas, tvar­ky­ti do­ku­men­tus, rū­pin­tis, kad ati­duo­tų sko­las, draus­min­ti, ieš­ko­ti, kur jie ga­lė­tų nu­si­pirk­ti pi­ges­nių ci­ga­re­čių.

O jie, at­si­dū­rę li­go­ni­nė­je, il­si­si prieš nau­jų nuo­ty­kių se­zo­ną: re­gu­lia­riai mai­ti­na­si, mie­ga po­kai­čio, žiū­ri se­ria­lus.

„Vi­sas jų rū­pes­tis nu­si­praus­ti. Kar­tais sun­kiai dir­ban­čioms slau­gy­to­joms skau­du dėl to­kių jiems tei­kia­mų pri­vi­le­gi­jų. Ir už ką? Už pa­lai­dą gy­ve­ni­mą?“ – be pyk­čio su jai įpras­ta šyp­se­na kal­ba be­veik 40 me­tų me­di­kės dar­bui ati­da­vu­si S. Re­mei­kie­nė.

Pa­da­ly­tas dė­­me­­sys

Slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė pa­ro­do li­go­ni­nės pa­tal­pas. Nors kuk­lios, bet vi­sur tvar­kin­ga. Slau­gos ir pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo li­go­ni­nė­je 35 lo­vos. 10 iš jų pri­klau­so Kri­zių cent­rui. Kar­tais žie­mą lo­vų pri­trūks­ta, nes į li­go­ni­nę pa­gul­do­ma dau­giau vie­ni­šų vy­res­nio am­žiaus žmo­nių, ku­riems pa­blo­gė­ja svei­ka­ta. Me­di­kų pri­žiū­ri­mi jie pra­lei­džia sun­kiau­sią me­tų lai­ką.

Už­su­ka­me į vie­ną pa­la­tų. Jo­je ran­da­me 94 me­tų Jad­vy­gą Vai­čiu­lie­nę. „At­va­žia­vau pa­stip­rin­ti svei­ka­tos“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris, ša­lia Ty­tu­vė­nų esan­čia­me Sko­ga­lio kai­me tu­rin­ti na­mus, dar ne taip se­niai ūki­nin­ka­vu­si.

Me­di­kės sa­ko, jog su to­kiais pa­cien­tais ma­lo­nu bend­rau­ti, ge­ra jiems pa­dė­ti, nes jau­ti sa­vo dar­bo pra­smę, ku­rią kar­tais iš­krei­pia keis­ti aso­cia­liems žmo­nėms pri­vi­le­gi­jas tei­kian­tys eu­ro­pi­niai stan­dar­tai.

„Mū­sų li­go­niams rei­kia ne tiek vais­tų, kiek ge­ro žo­džio, pa­guo­dos, ap­ka­bi­ni­mo. Kai bai­gia­si ma­no pa­mai­na, jie klau­sia: „Ka­da vėl atei­si?“ – pa­sa­ko­ja jau dau­giau kaip 40 me­tų se­su­te dir­ban­ti Onu­tė Pru­šins­kie­nė.

De­ja, tą dė­me­sį kar­tais ten­ka da­ly­ti per­pus, nes ten­ka tai­ky­tis ir prie Kri­zių cent­ro gy­ven­to­jų.

Slau­gy­to­joms ir taip ne­leng­va. Anks­čiau li­go­ni­nė­je dirb­da­vo dau­giau sa­ni­ta­rių, va­di­na­mų slau­gu­tė­mis. Me­di­ci­nos se­se­rys dirb­da­vo sa­vo dar­bą. Da­bar nak­tį lie­ka bu­dė­ti dvi me­di­ci­nos se­se­rys, va­di­na­mos slau­gy­to­jo­mis. Jos tu­ri da­ry­ti vis­ką. Rū­pin­tis li­go­nių svei­ka­ta, iš­neš­ti nak­ti­puo­džius, va­ly­ti pa­tal­pas.

Už sun­kų ke­tu­ris de­šimt­me­čius tru­ku­sį dar­bą po­niai Onu­tei pa­skir­ta 229 eu­rų pen­si­ja. Jei­gu at­si­sa­ky­tų dar­bo, mo­te­ris abe­jo­ja, ar pra­gy­ven­tų. Kar­tais ky­la min­čių, jog neap­si­mo­ka bū­ti do­ram, vi­są gy­ve­ni­mą są­ži­nin­gai dirb­ti.

Ar ne leng­viau tiems, ku­rie var­to­si Kri­zių cent­ro lo­vo­se?

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

Kri­zių cent­ras ne vie­nam sa­vo gy­ve­ni­mu ne­si­rū­pi­nan­čiam var­guo­liui yra išei­tis – ir per­žie­mo­ti, ir at­gau­ti jė­gas.

Au­to­rės nuo­tr.

Dau­giau kaip 40 me­tų li­go­ni­nė­je dir­ban­ti Onu­tė Pru­šins­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog tik­rie­siems li­go­niams la­biau už vais­tus rei­ka­lin­gas ge­ras žo­dis ir dė­me­sys. Tai pa­tvir­ti­na ir li­go­ni­nė­je svei­ka­tą stip­ri­nan­ti 94 me­tų bu­vu­si ūki­nin­kė Jad­vy­ga Vai­čiu­lie­nė.

Ty­tu­vė­nų pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nės vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja-slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Si­gi­ta Re­mei­kie­nė sa­ko, jog kar­tais tam, kad aso­cia­lų as­me­nį ga­lė­tų pa­gul­dy­ti į li­go­ni­nę, jį net ir su­gip­suo­ta ko­ja tu­ri tą­sy­ti po Dar­bo bir­žą, So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių, net ant­sto­lių kon­to­ras.

Vi­rė­ja Dan­guo­lė Sto­sie­nė vie­ną li­go­nį ir vie­ną Kri­zių cent­ro gy­ven­to­ją tu­ri pa­mai­tin­ti už 2 eu­rus 18 cen­tų per die­ną.