Krizei įveikti ES telkia milžinišką sumą – 2,8 trilijono eurų

Asmeninė nuotr.
Europos Parlamento narys Andrius Kubilius teigia: „Į viską reikia žiūrėti su optimizmu ir prisiminti vieno iš ES architektų Žano Mone žodžius, jog Europos Sąjunga bus ta, kuri kursis per krizes.“
Andrius Kubilius, Europos Parlamento narys, sako, jog iš naujos krizės išeisime – „apdaužyti, bet visi kartu“. Interviu parlamentaras kalba apie Europos Sąjungos telkiamus finansinės paramos paketus pandemijos pasekmėms ir ekonomikos krizei įveikti. Neaplenkia ir Lietuvos aktualijų.

Krizės nesulyginamos

– Ką įžvelgiate, lygindamas 2008–2012 metų krizę, kurią būdamas šalies premjeru matėte iš arti, ir šiandieninę pandemijos sukeltą ekonomikos krizę? Kokio Lietuvos ekonomikos nuosmukio reikia tikėtis?

– Dėl nuosmukio dydžio sunku ką nors pasakyti. Ypač, kai yra toks staigus ekonomikos kritimas. Remiuosi Lietuvos bankų ekspertais. Jų prognozės iš pradžių buvo švelnesnės, o dabar numato žymiai platesnius intervalus – nuo minus 3 procentų iki minus 20 procentų BVP kritimo per metus. Tikėkimės, jog bus mažesnis kritimas, bet ruoštis reikia didesniam.

Ankstesnės ir dabartinės krizių priežastys yra skirtingos ir įveikimo būdai yra skirtingi. 2008–2009 metų krizę sukėlė bankų griūtis, dėl to iš karto užsidarė bet kokios galimybės skolintis finansų rinkose. Krentant ekonomikai iš karto išaugo biudžeto deficitas ir labai skausmingai turėjome jį mažinti. Vienintelis kelias buvo mažinti išlaidas ir didinti mokesčius.

Dabar krizė sukelta pandemijos. Karantinas yra vienintelė priemonė stabdyti šalyse pandemijos plėtrą, bet padėtis finansų rinkose yra visai nebloga ne tik Lietuvai, bet ir daugumai kitų valstybių. Galima skolintis didesnes sumas ir padėti verslui, kurio pajamos tapo nulinėmis, išlaikyti darbuotojus, dengti nuomos išlaidas, kredito išlaidas ir palūkanas.

Valstybė gali ir turi padėti verslui atlaikyti karantino laikotarpį, kompensuodama tas būtinąsias išlaidas.

Valdžioms šį kartą yra lengviau, nes visuomenė akivaizdžiai mato pačią krizę, jos priežastis, šimtus tūkstančių ligonių, tragiškas mirtis. Visi supranta, kad pandemijai įveikti būtinas karantinas, o jis neišvengiamai smukdo ekonomiką.

2008–2009 metais krizės priežastis žmonėms buvo žymiai sunkiau suprasti. Akivaizdžiai nematė, kokios baimės ir įtampos buvo įsivyravę finansų rinkose, ir nesuprato, kodėl buvome priversti imtis skaudžių taupymo priemonių.

Parama biurokratijos pinklėse

– Kaip vertinate Lietuvos vyriausybės veiksmus?

– Gerai būtų, jeigu įsiklausytų į patarimus. Ypač pradiniame pandemijos etape ministrai nelabai klausė, ką bando patarti ekspertai. Klaida buvo, kad atvirai nepasakė, jog neturime pakankamai apsaugos priemonių, reagentų tyrimams ir dėl to galimybės apsaugoti medikus yra mažesnės. Keistai skambėjo ministro Aurelijaus Verygos aiškinimas, kad mums nereikia nei platesnių tyrimų, nei apsaugos priemonių, kaukių. Pakirto žmonių pasitikėjimą valdžios veiksmais.

Antras dalykas – ekonomika. Labai lėtai judama su parama verslui. Kalba, kad daug pinigų tam bus skirta: 2,5 milijardo eurų ar net 5 milijardai eurų. Bet verslui, kuris jau mėnesį dėl karantino yra uždarytas – kavinėms, viešbučiams, grožio salonams, sporto klubams ar pramogų ir laisvalaikio praleidimo organizatoriams, visiškai neaišku, kaip juos parama pasieks? Jeigu kas ir aiškėja, tai Vyriausybės sprendimai yra „apkabinėti“ visokiomis keistomis sąlygomis.

Kaip kitur šalyse yra priimtas įstatymas karantino laikotarpiu kompensuoti darbdaviui darbuotojų atlyginimų išlaidų dalį. Bet Lietuvoje pridurta sąlyga, kad darbdavys 50 procentų darbuotojų turi išlaikyti po karantino dar tris mėnesius.

Kiek teko peržiūrėti kitų šalių paramos verslui paketus, niekur tokios sąlygos neradau. Nei Danijos, nei Vokietijos, nei JAV, nei Estijos socialinės paramos sistemose tokia sąlyga nekeliama, nes ji neprotinga.

Ypač smulkiam verslui neaišku, kaip jis veiks pasibaigus karantino laikotarpiui? Ar žmonėms reikės jų paslaugų, ar sugrįš jie į kavines, restoranus, koncertus, ar bus turistų?

Pernai Lietuvą aplankė, kaip skelbiama, 2 milijonai turistų, o šiemet galima apie tai tik pasvajoti. Turizmo verslas niekaip šiandien negali atsakyti, ar jų produktams bus paklausa, kai baigsis karantinas ir ar galės išlaikyti pusę savo darbuotojų? Tokia sąlyga gali atbaidyti verslą prašyti paramos.

Mano nuomone, labiausia stinga paprastumo ir aiškumo paramos priemonėse, jos įveliamos į biurokratines pinkles. Verslas turi teisę reikalauti, kad valstybė ir valdžia elgtųsi pagal aiškų nuostolių atlyginimo principą, nes karantiną, kuris buvo reikalingas, įvedė valdžia valstybės vardu.

Kai valdžia sukuria verslui nuostolingas sąlygas, turi nuostolius atlyginti.

Ekonominė krizė – čia pat, reikia ruoštis ją suvaldyti, priemonių imtis, o Lietuvoje nėra net ekonomikos ministro. Verslo asociacijos kelia tą klausimą ir yra susirūpinusios, jog paramos priemonės vėluoja.

ES parama – galinga finansinė „bazuka“

– Kaip vertinate Europos Komisijos veiksmus krizei įveikti?

– Iš pradžių daug buvo nusiskundimų iš pietinių valstybių, kurios pirmosios patyrė pandemijos smūgį. Kad ES neefektyviai veikia, kad nebuvo solidarumo. Europos Parlamente mes su Rasa Juknevičiene net ėmėmės iniciatyvos kreipimosi, kurį pasirašė ir kiti parlamentarai, jog nereikėtų niekinti Europos Sąjungos.

ES parama šalims yra pakankamai efektyvi ir bus efektyvi. Europos centrinis bankas dar prieš tris savaites priėmė sprendimą, kurio apimtis yra 750 milijardų eurų, vadinamąją finansų bazuką – patranką. Tai finansinis paramos instrumentas išpirkti valstybių skoloms. Tai nuramina finansų rinkas, kad tokioms šalims, kaip Italija, Ispanija, netektų brangiau skolintis. Tas instrumentas jau veikia. Ir Lietuva gali gana pigiai skolintis.

Palyginimui: 2008–2009 metų krizei kilus Europos centrinis bankas tokį instrumentą sugebėjo paskelbti tik 2012 metais.

ES prieš dvi savaites paskelbė didelės apimties programą „SURE“ – 100 milijardų eurų skirta šalims narėms padėti verslui, kompensuojant atlyginimų išlaidas. Gaus lėšų ir Lietuva.

ES svarsto ir naujus instrumentus, susijusius su daugiamete finansine perspektyva. Prie jos jungiami finansinės inžinerijos instrumentai leistų sutelkti trilijonus eurų, kuriuos jau po pandemijos galima būtų panaudoti investicijoms į ekonomiką. Apie tai Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen kalbėjo praėjusią savaitę per vaizdo konferenciją su mūsų frakcija.

– Kas yra tos koronaobligacijos, dėl kurių sutarimo nėra?

– Čia susipynę finansiniai dalykai ir emocijos. Pietų šalys jų ypač nori, teigdamos, jog tai solidarumo reikalas. Koronaobligacijos reiškia, kad visos šalys skolintųsi kartu – ir silpnesnės, ir stipresnės, kurios geriau tvarkosi. Vokietija, šiauriečiai priešinasi, bet geriau neįsivelti į diskusijas, nes solidarumas gali tik pleišėti.

Kita vertus, pažiūrėjus, kiek yra skirta lėšų pandemijos pasekmėms ir krizei įveikti, skaičiai įspūdingi. Jungtinės Valstijos tam yra skyrusios 2 trilijonus dolerių, o bendras Europos Sąjungos finansinės pagalbos paketas (su lėšomis sutelktomis Briuselyje ir šalių narių) sudaro 2 trilijonus ir 800 milijardų eurų. Tai ar truks plyš reikia skolinimuisi koronaobligacijų?

– Kokie išeisim iš tos krizės?

– Kaip visada – šiek tiek apdaužyti, bet visi kartu. Nuo pat įsikūrimo pradžios 1950 metais Europos Sąjunga iš krizių išeidavo tik sustiprėjusi ir labiau vieninga.

1957 metais vienas iš ES architektų Žanas Mone pasakė tokią frazę: „Europos Sąjunga bus ta, kuri kursis per krizes“.

Iš tiesų, po krizių būdavo stiprinamos atitinkamos sritys. Po bankų krizės – atsirado bankų sąjunga, per pabėgėlių krizę – ES sienų stiprinimas. Dabar paaiškėjo, kad neturime bendrų instrumentų gintis nuo pandemijos, o visiems jų reikia. Nauji mechanizmai paleidžiami ir ekonomikai stiprinti. Į viską reikia žiūrėti su optimizmu.

Užs. Nr. 449315

1