Naujausios
Krepšinio šnipštas Lenkijoje
Stasys TUMĖNAS
Italų spauda, rašydama apie Lietuvos krepšininkų pralaimėjimus Lenkijoje, dažniausiai mini žodį fiasko, vokiečių spauda — krachas. Močiutės Lietuvos kaime, pasipiktinusios, kad krepšinis mūsų šalyje vadinamas antrąja religija, pasakytų tiesiai šviesiai — išėjo šnipštas. Kalbininkai pataisytų, kad šnipštas — tai sumanymo, darbo žlugimas.
Šiuo atveju žlugo Lietuvos, laikytos viena iš čempionato favoričių, viltys ne tik išlikti Europos krepšinio Olimpe, bet ir galimybė kitais metais žaisti pasaulio čempionate Turkijoje. Pasipiktinusiems krepšinio aistruoliams skeptikai gali pasakyti: „Tai tik žaidimas.“ Bet kai apniukusioje, suvargusioje, nustekentoje Lietuvoje nugali mūsų krepšininkai, rodos, ir gyvenimas daugeliui mielesnis tampa, ir krizė ne tokia jau baisi. Tad pakalbėti yra apie ką. Juoba kad kas trečias Lietuvos vyras jaučiasi besąs krepšinio žinovas.
Yla išlindo iš maišo
Teisybė anksčiau ar vėliau paaiškėja, parodo savo tikrąjį veidą. Vienintelė Lietuvos rinktinės pergalė (iš 6 rungtynių) prieš vidutiniokus bulgarus pagaliau privertė angliškai (kodėl ne lietuviškai?) paskutinėje spaudos konferencijoje R. Butautui ištarti: „atsistatydinu.“ Rinktinės vairininkas atsistatydino pats, nepasekė A. Valinsko pavyzdžiu. O galėjo ir spardytis, nes už jo nugaros Kaunas, Kauno koalicija Lietuvos krepšinio federacijoje, vadovaujamoje veterano Vlado Garasto.
To paties V. Garasto, kuris „tėviškai“ iš Lietuvos krepšinio vyriausiojo trenerio pareigų vertė Antaną Sireiką, niekada nedalyvavusį užkulisiniuose Lietuvos krepšinio spektakliuose. Tą patį A. Sireiką, kuris vienintelis nuo 1939 m. atvedė į aukso pjedestalą mūsų rinktinę 2003 m. Švedijoje.
Stovėdamas prie Lietuvos rinktinės vairo Europos, pasaulio čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse, A. Sireika 2003— 2006 metais pasiekė 31 pergalę ir patyrė 8 pralaimėjimus, o ištvotas iš rinktinės po pralaimėjimo ketvirtfinalyje 2006 m. pasaulio čempionate Japonijoje stipriausios sudėties žaidusiai galingai Ispanijos rinktinei.
Prezidentui nerūpėjo, kad tais metais pagrindiniai A. Sireikos ramsčiai gynyboje buvo G. Gustas ir tada dar neapsiplunksnavęs jaunuolis M. Kalnietis. Kodėl taikomi, kaip ir politikoje, dvejopi standartai, kodėl net po 5 pralaimėjimų Lenkijoje LKF prezidentas neskambina pavojaus varpais ir naiviai teigia, kad „galas“ būtų tada, jei Lietuva mūsų šalyje vyksiančiame čempionate 2011 metais žaistų blogai?
Prieš trejetą metų V. Garastas kaltino A. Sireiką, kad šis per daug išpažįsta improvizacinį krepšinį, kad kviečia į rinktinę savo ugdytinį šiaulietį M. Žukauską. Jam tada buvo nesvarbu, kad Mindaugą girdavo dėl puikios gynybos pats krepšinio profesorius italas E. Mesina, o į rinktinę šiaulietį pakvietė ir juo pasitikėjo dar J. Kazlauskas.
Prezidentas nekalba ir apie tai, kad krepšinio specialistai Lietuvos rinktinę kritikuoja dėl improvizacijos stokos, schemomis, teorijomis pagrįsto žaidimo, komandos branduolio nebuvimo ir nesuformavimo. Dėl to žaidėjai blaškosi aikštelėje, neranda savo vietos. V. Garastui užkliuvo M. Žukauskas, tačiau jis nekritikuoja R. Butauto, kad paskui save į rinktinę vežiojasi A. Mažutį, kuris netiko net Šiaulių „Šiauliams“, nes žaisdamas retai žvilgterėdavo į krepšį, o atakuodamas negebėdavo įveikti elementarios užtvaros. Tą Lenkijoje įrodė A. Mažučiui ne tik ispanas J. C. Navarro, bet ir 178 cm ūgio lenkas K. Szubarga. Kiek dar reikės įrodinėti elementarias tiesas Lietuvos krep6inio vadams?
Nėra abejonės, kad krepšinio rinktinė Lietuvai brangiai kainuoja. Ar nėra prabanga rinktinei Europos čempionatui rengtis du mėnesius, gyventi prabangiausiame viešbutyje pajūryje, vykti žaisti į tiek daug turnyrų. Prieš čempionatą rinktinė sužaidė 10 kontrolinių rungtynių, blaškėsi po turnyrus.
Ar ne dėl to žaidėjai prarado žaidimo alkį, motyvaciją, kurią neva draugiškos rungtynės su ispanais Vilniuje, latviais Rygoje su Kasparo Kambalos pasiboksavimais tik atbukino. Ir kodėl į tokias keistas rungtynes nesiveržia, pavyzdžiui, ispanai, ramiai besirengiantys čempionatams savo tėvynėje ir tik po ilgų įkalbinėjimų šiais metais atvykę į Vilnių? Taigi akivaizdu, kad vedlių, tokių kaip Šaras ar Kaukėnas, nebuvo ne tik aikštelėje, bet ir greta jos — nevykusiai dirbo ir trenerių štabas, ir LKF klerkai.
Nusivylimai
Krepšinis — komandinis žaidimas, paremtas asmenybių raiška aikštelėje. Krepšinis — tai ir verslas, kur skaičiuojamos milijoninės sutartys. Kokie čia pasirodėme mes?
Mūsų rinktinės vedlys R. Butautas rudenį galės analizuoti Donecke — kitų Europos elito komandų jis paprasčiausiai nedomina. Galbūt Donecke ilgais vakarais jis galės paanalizuoti savo tėvo, legendinio Lietuvos ir SSRS rinktinės žaidėjo, vėliau trenerio Stepo Butauto rungtynių įrašus. Ypač tuos, kai S. Butautas treniravo Kubos nacionalinę rinktinę, o dėl kūrybiško, improvizacinio, atletiško žaidimo S. Butautui ranką spausdavo pats Fidelis Kastro. Vilties teikia R. Butauto siekis „profesionaliai augti“.
Lenkijoje nuvylė ne tik mūsų įžaidėjai. Kur jau ne kur, bet Lenkijoje turėjo sublizgėti broliai Liolekas ir Bolekas. Deja, Darjušas ir Kšištofas, davę įžadus kovoti „Za Litwu“, rungtynėse su lenkais kartu pelnė tik 4 taškus, jie visai nepriminė Žečpospolitos laikų ir buvo nuvainikuoti Marcino Gortato ir kompanijos.
Lenkai, sporto arenų prieigose gurkšnodami „Pan Tadeus“ degtinę, stebėjosi, kodėl tie išgirtieji lietuvių lenkai-bokštai blaškosi aikštelėje, tritaškio prieigose stumdo savo atakuojančius gynėjus ir trukdo jiems kurti žaidimą...
Čempionatas parodė, kodėl Linas Kleiza nereikalingas NBA. Jo dvikova jau pirmose rungtynėse su turku H. Turkoglu parodė, už ką NBA moka 50 milijonų, o už ką — 2— 3 milijonus dolerių. Ir per didelė prabanga mokėti milijonus, kad sprogteltum puikiu žaidimu ir taikliais metimais kas 10 rungtynių.
Kas toliau?
Visiškai neaišku. Galbūt mūsų pasigailės tarptautinė krepšinio federacija ir sulauksime vardinio kvietimo į kitų metų pasaulio čempionatą.
Bet ar tai išgelbės? Lenkai turi kuo džiaugtis. Jų svajonė nugalėti kaimynę Lietuvą išsipildė, o jų tinklininkai šiomis sienomis tapo Europos čempionais.
Pralaimėjo ne tik Lietuvos krepšininkai, bet ir futbolininkai, kuriuos įveikė laisvalaikiu žaidžiantys (kai sumestos jūron meškerės) Farerų salų žvejai.
Tikėtina, kad taip neatsitiks mūsų krepšinio rinktinei, nes sporto valdžią į savo rankas perėmė Vidaus reikalų ministerija, priglaudusi išvaikytą Kūno kultūros ir sporto departamentą. Galbūt atsiras daugiau tvarkos, disciplinos, įsikurs „Dinamo“ ar Lietuvos ASK. Ir vėl būsime pirmi? Nesvarbu, kad krizės sąlygomis vietoj 70 milijonų, skirtų sportui, kitais metais žadama atseikėti tik 24 milijonus. Juk mes esame tikinti tauta. Tikinti, kad į Europos kitą čempionatą atvažiuos ir Šaras, ir Šiška, gal net Ž. Ilgauskas. Juk ne dėl pinigų. Dėl Lietuvos, dėl istorijos.
