Naujausios
Lietuvos nepriklausomybė diena – su tautinėmis širdutėmis
Kabineto duris Šiaulių rajono savivaldybėje praveria ponia Nijolė Dagienė (Šeinauskaitė), su kuria pažįstamos lygiai ketverius metus – nuo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio, 2018 metų vasario.
„Noriu, kad Ukrainos vaikai, atbėgę į Lietuvą nuo karo, Kovo 11-osios – Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimo dienos proga gautų dovanų. Žinau, kad Šiaulių rajone tokių vaikų jau yra nemažai“, – sako susigraudinusi Nijolė.
Nijolė dėlioja dovanas – baltus išsiuvinėtus aplikacijomis, tautinėmis juostelėmis krepšelius, skaisčiai raudonas širdutės, papuoštas tautinių spalvų juostelėmis arba perlų karoliukais.
„Nijole, aš Jus nuvešiu, Jūs pati padovanosit Ukrainos vaikams“, – sakau.
Dėliojant Nijolės sukurtas širdutes „Facebook“ sraute pamatau, kaip Kuršėnų meno mokyklos direktorius Ramūnas Snarskis įkelia jų mokyklą jau pradėjusių lankyti vaikų iš Ukrainos piešinius, kuriais iliustruotas Kuršėnų meno mokyklos šventinio koncerto įrašas.
Direktorius pasakoja, kad ukrainiečiai vaikai jau tapo jų mokyklos dalimi, puikiai sutaria su dailės mokytoja Indira Zebčiukiene, mokyklą lankančiais vaikais. Kol kas Kuršėnų meno mokyklą lanko penkiese – Anečka, Kira, Artiom, Andrey, Dima.
Kovo 11-osios išvakarėse skubu perduoti Nijolės dovanas Ukrainos vaikams. Klasė pilna vaikų. Vieni karpo spalvotas rankytes, kiti piešia tautinėmis Ukrainos ir Lietuvos spalvomis piešinius.
Kuršėniškiai vaikai pasakoja ukrainiečiams, ką reiškia Lietuvos valstybės vėliavos spalvos, išsiuvinėtos ant Nijolės pasiūtų krepšelių ir širdučių. Ukrainiečiai paaiškina, ką reiškia jų vėliavos spalvos.
Atlydėjusios vaikus dvi jaunos ukrainietės mamos pasakoja, kaip Kuršėnuose jiems, karo pabėgėliams, nieko netrūksta.
„Tikimės, kad greitai galėsime būti namie. Juk žinot – visur gerai, bet namie...“ – gaudo bėgančias skruostai ašaras jaunos moterys.
Kuršėnų meno mokyklos direktorius pasakoja, kad mokyklos kolektyvas jau turi ir daugiau idėjų, kaip užimti Ukrainos vaikus menine kūryba, kad jų buvimas Lietuvoje įsimintų ilgam ir skleistų žinią kad Kuršėnuose, Lietuvoje gyvena labai geri ir draugiški žmonės.
Kai dailės mokytoja Indira Zebčiukienė pakviečia savo mokinius gerti arbatos, skambinu Voveriškių seniūnaitei Ritai Cecervovei. Voveriškiuose, svetinguose verslininkės Ainos Dunskos namuose įsikūrę penki žmonės iš Ukrainos.
Duris atveria Katenka. Šypsosi ir kaip tikra šeimininkė kviečia į vidų. Katenka klausosi pasakojimo apie Lietuvos nepriklausomybės dieną, apie ponią Nijolę, jos pasiūtas širdutes bei krepšelius su tautine simbolika, apgailestauja, kad kita mergaitė, kuri taip pat gyvena Ainos namuose, yra mokykloje, bet pažada ir jai perduoti gražiąją širdutę su Lietuvos simbolika.
Seniūnaitė Rita paskambina Šakynos bendruomenės pirmininkei Saulei Kreimerienei – Piktuižiuose juk irgi jau yra Ukrainos karo pabėgėlių su vaikais. Ir į Piktuižius išvažiuoja Nijolės tautinės širdutės, pasiūtos Ukrainos vaikams Kovo 11-osios proga.
Ukrainos vaikams, kuriems perdaviau Nijolės sukurtas dovanas, papasakojau, kodėl ši moteris jas sukūrė: Nijolės šeimos likimą 1944 metais taip pat sudaužė karas.
Kalbėti padrąsino Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis
Su Nijole Dagiene susitikome 2018 metais, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Ji užėjo į „Šiaulių krašto“ redakciją, kur tuo metu dirbau, nešina dideliu savo tėvo Antano Šeinausko portretu.
Nijolės istoriją papasakojau straipsnyje „Vasario 16-osios jubiliejus padrąsino susigrąžinti tėvą („Šiaulių kraštas“, 2018 02 14). Lietuvos centriniame archyve Nijolė neseniai buvo suradusi dokumentus, susijusius su tėvu ir visa jos šeima ir suprato, kodėl sovietmečiu apie jos tėvą nebuvo galima prasitarti nė žodžio.
Į redakciją ponia Nijolė buvo atsinešusi ir daugiau šeimos nuotraukų: jos tėtis Antanas Šeinauskas, mama Julija Šeinauskienė (Leonaitė), Nijolės sesutė Laima, mamos sesuo Anelė Každailienė (Leonaitė), jos vyras Mikas (Mykolas) Každailis ir jų sūnus Antanas.
Vyrai – uniformuoti, pasitempę, moterys dailiai pasipuošusios išeiginiais miestietiškais drabužiais. Nijolės tėtis Antanas Šeinauskas (1905–1945 (?)) tarnavo Lietuvos kariuomenėje 2 artilerijos pulke eiliniu, 1928 metais buvo priimtas į Klaipėdos krašto pasienio policijos tarnybą. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauti dokumentai liudija, kad Klaipėdos krašto pasienio policijos policininkas A. Šeinauskas „garbingai, sąžiningai ir ištikimai ištarnavęs 10 metų“ – 1938 metų rugsėjo 8 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-ojo laipsnio medaliu.
1939 metais A. Šeinauskas su žmona persikėlė į Kuršėnus, ten žmonos mama jiems buvo dovanojusi gabalą žemės Vydūno gatvėje, čia pasistatė didelį namą, kuris, restauruotas, tebestovi iki šiol.
Apie dėdę M. Každailį iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauti dokumentai liudija, kad jis, Kuršėnų miesto gyventojas, tarnavo Šiaulių apskrityje vyr. policininku nuo 1920 metų liepos 10 dienos iki 1926 metų lapkričio 10 dienos. O nuo 1927 metų liepos 17 dienos buvo priimtas į Geležinkelių policiją vyr. policininku. Dirbo Virbalio, Pagėgių geležinkelio stotyse. 1928 metais apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Nuo 1932 metų dirbo Radviliškio stotyje, nuo 1939 metų – Kauno stotyje, o nuo 1940 metų liepos – Mažeikių nuovadoje ir stotyje. 1940 metų spalį atleistas iš tarnybos.
Šias biografijos detales ir reikėjo slėpti ilgus sovietmečio metus. Nijolės mama, šviesaus atminimo Julija Šeinauskienė tai slėpė net ir nuo savo vaikų. O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai jau buvo galima prisiminti, nebebuvo kam pasakoti šių biografijų, nes visi, kurie jas puikiai žinojo ir buvo jų liudytojai, jau buvo iškeliavę pas Viešpatį.
Nijolė Dagienė tada pasakojo, kad tėvas, rusų armijai sugrįžtant į Lietuvą, pasikinkė arklį, susisodino artimuosius į vežimą ir patraukė į Vakarus. Buvo 1944–1945 metų žiema. Nijolei tada buvo dveji metukai, sesuo Laima – vyriausia, gimusi 1936 metais, ir brolis Vytautas, gimęs 1938 metais.
Nijolė mamą vėliau girdėjo pasakojant apie Lenkiją, Krokuvą. Vienas iš prisiminimų buvęs, kai pakeliui mirusį mamos brolį rogutėmis nuvežė į sniegu užklotas Krokuvos kapines.
Šeimos vežimas dardėjęs tolyn iki pietų Lenkijos, Čenstakavos, kur, šeimos nelaimei, nepavyko išvengti susitikimo su rusų kariuomene. Būtent Čenstakavoje pabėgėlius rusų kariuomenė ėmė į frontą.
Į rusų kariuomenę 1945 metų kovą Čenstakavoje paėmė ir karo pabėgėlį Antaną Šeinauską bei vos šešiolikos sulaukusį Nijolės pusbrolį Antanuką Každailį. Šeimai liko raštelis „vziat v krasnuju armiju“ (rus. paimtas į raudonąją armiją).
Julija Šeinauskienė su vaikais dar kurį laiką laikėsi pas ūkininkus netoli Čenstakavos, bet vėliau, nurimus karui, apsisprendė su trimis savo vaikais grįžti į Kuršėnus – juk ten stovi jų namai.
Sugrįžusi į Kuršėnus ji savo name rado sovietinės valdžios įkurtą Kuršėnų valsčių. Vargais negalais Julija Šeinauskienė įsiprašė gyventi į vieną iš didelio savo namo mažiausių kambariukų.
Vėliau jų name buvo įkurta Kuršėnų biblioteka, kurioje mama įsidarbino valytoja, kūreno krosnis, o Nijolė su broliu ir seserimi mamai padėdavo vakarais prinešti malkų.
Šeima, jau gyvendama savo namo kambarėlyje, gavo pranešimą, kuriame parašyta, kad šeimos tėvas Antanas Šeinauskas žuvo 1945-ųjų balandžio 24-ąją. Palaidojimo vieta nenurodyta. Tai buvo tik nuorašas, originalo nei vaikai, nei žmona negavo ir nėra matę.
Nijolė su ekskursija buvo nuvažiavusi į Berlyną, šį miestą ji lankė tarsi tėvo kapą, kurio, žinoma, ji nerado.
Vytauto Šeinausko kūriniai ir pianinas – Kuršėnų meno mokyklai
Simboliška yra tai, kad Nijolės sukurtas dovanas Ukrainos vaikams teko įteikti būtent Kuršėnų meno mokykloje.
Nijolės brolis – kompozitorius Vytautas Šeinauskas (1938–2003), sukūręs apie 250 dainų ir muzikos kūrinių vaikams. 2003 metais kuršėniškis, rašytojas, žurnalistas Vytautas Kirkutis rašė („Kūrėją primins ne tik dainų knyga“, 2003 09 11, „Šiaulių kraštas“), kad Šiaulių universiteto leidykla 2003 metais išleido septynioliktą Kuršėnuose gyvenusio Vytauto Šeinausko dainų knygutę „Tu – versmė, tu – giesmė“. Knyga pasirodžiusi po kompozitoriaus mirties.
V. Šeinauskas mirė 2003 metų gegužės 19 dieną, palaidotas senosiose Kuršėnų miesto kapinėse. Septynioliktą dainų vaikams ir jaunimui knygą Vytautas Šeinauskas parengė prieš mirtį ir įteikė Šiaulių universiteto leidyklai.
Naujausioje knygoje buvo spausdinamos dainos, sukurtos pagal Pauliaus Širvio („Tu – versmė, tu – giesmė“), Aldonos Puišytės („Mėnesienų pasaka“), Violetos Palčinskaitės („Patekėk, saulele“, „Popierinis kapitonas“), Stasio Žlibino („Gegužio aidas“, „Laukimas“), Zitos Gaižauskaitės („Vilko pupa“), Jono Strielkūno („Šakar makar“), Liutauro Degėsio („Pingvinas“, „Vyšnios pražydo“) bei Alio Balbieriaus („Pavargęs laikrodis“) žodžius.
Būtent tuomet, 2003 metais, V. Šeinausko seserys Nijolė Dagienė ir Laima Vasiliauskienė Kuršėnų meno mokyklai padovanojo kompozitoriaus pianiną, natų bibliotekėlę, jo sukurtus paveikslus.
Kompozitoriaus seserys Kuršėnų meno mokyklai perduoti Vytauto Šeinausko palikimą apsisprendė dėl to, kad Šiaulių rajono savivaldybė rėmė daugelio jo knygų leidybą. Tuomečiai Kuršėnų meno mokyklos vadovai teigė, kad mokykloje bus saugomos kompozitoriaus knygos bei natos. Vytautas Šeinauskas buvo Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGAA) narys, asociacijoje yra užregistruotos 53 Vytauto Šeinausko dainos.
