Naujausios
Ko signatarė nė neįsivaizdavo
– Minime jau 31-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Jūs esate 1990 metų Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo akto signatarė, su kokiomis viltimis ėjote į tą dieną, kas labiausiai įsiminė? Kokie lūkesčiai pildėsi, o kokie galbūt ne?
– Aš tada net neturėjau tokių lūkesčių, kokius Lietuva išpildė. Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) nare ir sėkminga nare. Tapo NATO nare. Kuo toliau, tuo labiau supranti šio istorinio lūžio reikšmę. Kovo 11-osios esmė, kad mes su savo valstybe persikėlėme į visiškai kitokią saugumo erdvę. Tuo metu nė negalėjau įsivaizduoti, kad jau po 14 metų Lietuva įsilies į Europos Sąjungos erdvę.
Europos Parlamente daug dirbu su trečiosiomis šalimis. Kai žiūri į Sakartvelą, Ukrainą, Moldovą ar Baltarusiją ir lygini su Lietuvos nueitu keliu, pamatai, kokia didžiulė yra Kovo 11-osios akto reikšmė.
1990 metais tos reikšmės vertinti nė negalėjome. Aš, kaip dauguma į Aukščiausiąją Tarybą nuo Sąjūdžio išrinktų deputatų iš provincijos, neturėjome jokios politinės patirties. Balsavome jausmais ir intuicija, jog taip reikia, jog tai būtinas žingsnis.
Labiausiai ir prisimenu tą dieną išgyventus jausmus. Tai buvo jau antra posėdžių diena. Aukščiausioji Taryba pirmą kartą susirinko kovo 10 dieną. Rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą buvo pirmi mano gyvenime, per juos irgi intuicija vadovavomės, susitikimai su žmonėmis, kalbėjimas auditorijai ėjo iš širdies, nebuvo parengtų politinių kalbų.
Kovo 11-ąją buvo daug įtampų, darbas tęsėsi iki vėlumos. Tądien vyko ir Auščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimai. Balsavimas dėl Nepriklausomybės atkūrimo vyko prieš vienuoliktą valandą vakaro. Įstrigo atmintin susipažinimas su žmonėmis, kuriuos iki tol mačiau tik iš televizoriaus ekrano ir įsivaizdavau juos kitokius.
Man už nugaros, per vieną eilę, sėdėjo deputatai nuo komunistų partijos – Algirdas Brazauskas, prie jo prieidavo Vladimiras Beriozovas, kiti partijos vadovybės nariai. Kiek pykčio jie buvo sutvenkę, kokie buvo nelaimingi praradę valdžią – tai vienas ryškiausių mano prisiminimų. Aš maniau, kad mes visi esame už nepriklausomybę, tik gal kiek skiriasi ėjimo prie jos būdai. Didžiausias smūgis buvo suvokti, kad viskas nėra taip paprasta.
O neišsipildė mano lūkestis, kad pabalsuosiu už Nepriklausomybę ir grįšiu į Pasvalį vėl dirbti gydytoja.
Apie Stambulo konvenciją
– Susiskaldymo visuomenėje yra ir dabar. Didelis susipriešinimas Lietuvoje kilo dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Ką apie tai manote?
– Konvencija vadinasi Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo ir Stambulo konvencija pavadinta tik todėl, kad tame mieste priimta. Kilusių aistrų nesureikšminu, tai tik vienas iš epizodų demokratinės valstybės gyvenime. Pažiūrėkime, kaip rinkimai suskaldė JAV visuomenę. O štai Baltarusijoje dvidešimt metų viskas atrodė stabilu, bet toks stabilumas yra labai klastingas.
Negali būti taip, kad visi vienodai galvotume. Pasiginčysime dėl Stambulo konvencijos ir išsiaiškinsime, už ką mes ir prieš ką mes. Konvencija yra reikalinga, kad tarptautinėje visuomenėje parodytume, už ką arba prieš ką mes esame. Bet tai nėra dokumentas, kuris jau rytoj ims ir pakeis situaciją. Jis reikalingas kaip vizitinė kortelė, kaip susitarimas, kad Lietuva smerkia smurtą artimoje aplinkoje, smerkia bet kokį smurtą, kurį patiria moteris, vyras ar kitaip apie save galvojantis.
Jokio smurto negali būti. Konvencijos ratifikavimas būtų ir įsipareigojimas, jog apie tai kalbėsime su jaunąja karta, jog vengsime stereotipų, dėl kurių kentėjo ir kenčia moterys. Aš nesakau, jog visos tradicijos blogos. Moterys esame ir būsime moterys. Turime biologiškai įgimtą lytį, bet neturime biologiškai paveldėtos nuostatos, kad moterys turi plauti indus.
– Kaip vertinate EP narės iš Austrijos iniciatyvą Stambulo konvenciją ratifikuoti Europos Parlamente?
– Kol kas apie šią iniciatyvą nedaug girdžiu. Europos Taryba yra pasirašiusi šią konvenciją, kaip, beje, ir Lietuva – Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metais. Tik ratifikuoti turi parlamentas. Manau, kad ir Europos Parlamente dėl to bus daug diskusijų.
Solidarumas – Europos Sąjungos pamatas
– Pandemijos sąlygomis gyvename jau metus, ar Europos Parlamente stebimi pandemijos valdymo, apsirūpinimo vakcinomis procesai, skiepijimosi tempai, ar situacija neskaldo ES šalių?
– Nuolat situacija yra stebima, apie tai Europos Parlamente kalbama kiekvieną plenarinių posėdžių savaitę, specialus komitetas pandemijos klausimais sudarytas, frakcijos nuolat informuojamos. ES valstybėms vienoms geriau sekasi situaciją valdyti, kitoms sunkiau. Europos Sąjunga kritikuojama dėl apsirūpinimo vakcinomis, tokios kritikos girdėti ir Lietuvoje, bet ji nėra pagrįsta.
Jeigu Lietuva nebūtų ES narė, jeigu Europos Sąjunga dar pernai pavasarį nebūtų priėmusi sprendimo centralizuotai ir solidariai aprūpinti ES šalis vakcinomis, tai vadinamasis vakcinų nacionalizmas mus būtų palietęs tiesiogiai. Nei mūsų verslas gebėtų atsistoti į pirmąsias eiles vakcinoms gauti, nei valstybė sugebėtų tai padaryti. Vokietijos piliečių yra nepatenkintų tokia situacija, Vokietija, pati apsirūpindama, galbūt daugiau išloštų, bet ne Lietuva, Latvija ar Estija.
Manau, kad priimtas sprendimas ne skaldo, o vienija ES šalis, nes solidarumas yra ES pagrindas. Vakcinos skirstomos ne pagal valstybės turtingumą ir dydį, o proporcingai pagal gyventojų skaičių. Visos gauna proporcingai vienodai ir aukščiausios kokybės vakcinas.
Pasižiūrėkime į Rytus, pavyzdžiui, į Ukrainą, kurioje dar nepradėta rimta vakcinacija vakarietiškomis vakcinomis, nors turėjo vakcinų sulaukti dar vasario 14 dieną. Yra sukurta pasaulinė COVID-19 įveikimo programa, kuriai vadovauja Jungtinės Tautos ir į kurią didelį indėlį įdėjo ir Europos Sąjunga. Bet ši programa buksuoja, tai didelė problema, nes virusas nežino sienų. Kuo labiau jis plis pasaulyje, tuo didesnė mutacijų tikimybė. Rudenį vakcinų jau bus pakankamai, nes plečiama jų gamyba.
– Kokios aktualijos dar yra Europos Parlamento darbotvarkėje, kokias savo iniciatyvas akcentuotumėte?
– Mano pačios darbotvarkė priklauso nuo EP komitetų, kuriuose dirbu. Vystymosi komitete naujas instrumentas yra sukurtas dėl ES politikos, kaip paramos pinigai būtų skirstomi kitoms šalims. Tai didžiulis 80 milijardų eurų paketas.
Svarbūs išlieka Rytų kaimynystės klausimai. Dėl Sakartvelo situacijos vyko EP debatai, kuriuose šią savaitę man teko pasisakyti.
Labai svarbūs yra žmogaus teisių klausimai. Lietuva vos nepateko į EP rezoliuciją dėl homofobiškų apraiškų, dėl kilusio reikalavimo atstatydinti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką dėl to, kad jis yra netradicinės lytinės orientacijos. ES tokius klausimus seniai yra išsiaiškinę ir niekas nediskriminuoja žmonių dėl lytinės orientacijos.
Mums pavyko įtikinti rezoliucijos rengėjus, jog tai ne valstybės nuostata, o atskirų politinių grupių. Bet niekas negarantuoja, kad panašūs klausimai neiškils ateityje.
Aktualūs klausimai yra susiję su Europos sveikatos programa. Sveikatos apsaugos klausimai nėra ES kompetencija, tai ES šalių narių kompetencija. Tačiau pandemija parodė, kad reikia kooperuotis, kad reikia tam tikrų bendrų projektų. Šiai programai siūloma skirti daugiau nei 5 milijardus eurų ES biudžete.
Apie galvosūkius
– Diskutuojama, kas Lietuvai turi atstovauti Europos Vadovų Taryboje – Prezidentas ar Premjerė? Kaip EP narė, ar įžvelgiate problemą?
– Įžvelgiu. Europos Vadovų Taryboje svarstomi klausimai yra susiję su ekonomika, su pandemija, su biudžetu – akivaizdu, kad tai Premjero klausimai. Jis turėtų važiuoti. Mes, EP nariai, tą sakėme dar Sauliui Skverneliui, kai jis buvo Premjeras. Pagal mūsų Konstituciją Prezidentas nemažai galių turi užsienio politikoje, nacionalinio saugumo politikoje, sprendžiant šiuos klausimus galėtų vykti.
Tik Prancūzijai ir Lietuvai Vadovų Taryboje atstovauja prezidentai. Visoms kitoms – premjerai, nes svarstomi klausimai šimtu procentu Vyriausybėms priklauso.
– Jūs buvote tarp kandidatų į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkus, bet panašu, jog rinkimų nebus. Partijos pirmininku dar vienai kadencijai siūlomas patvirtinti Gabrielius Landsbergis. Ką atsakytumėte kritikams, susirūpinusiems demokratija TS-LKD gretose?
– Tikrai nereikia rūpintis demokratija Tėvynės sąjungoje. Dėl pandemijos atsisakėme tik tiesioginių pirmininko rinkimų. Pirmininko klausimas bus sprendžiamas partijos suvažiavime gegužę.
Beje, iš partijų pirmieji pradėjome savo pirmininką rinkti tiesiogiai ir rinkome kelias kadencijas iš eilės ir ateityje rinksime. Net esame pakeitę partijos įstatus taip, kad pirmininką gali rinkti ir partijos rėmėjai, ne partijos nariai. Tačiau šį kartą neišeina tokių tiesioginių rinkimų surengti. Pirmiausia dėl pandemijos. Pati esu partijos Panevėžio skyriaus pirmininkė ir žinau, kaip sunku tokiomis sąlygomis sudaryti galimybes visiems balsuoti. Kita vertus, Seimo rinkimuose partija gavo svarų rinkėjų pasitikėjimo mandatą, tad pirmininko pasitikrinimo partijoje klausimas atpuola.
– Ko linkėtumėte minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 31-ąsias metines?
– Kuo toliau, tuo geriau imi suvokti 1990 metų Kovo 11-osios akto reikšmę. Tai lyg deimantas Lietuvos istorijos karūnoje, bet tą deimantą nuolat reikia gludinti. Darbų yra labai daug. Valstybės kūrimas vyksta nuolat. Valstybę ir laisvę reikia saugoti. Kai susipykstama dėl kokios Stambulo konvencijos, tai tikrai neverta susipykti. Linkiu mokytis susitarti turint skirtingas nuomones, linkiu mokytis gyventi laisvėje, kad ji niekam neapkarstų.
Užs. Nr. 477166
