Konferencijoje — apie išskirtinę asmenybę

Konferencijoje — apie išskirtinę asmenybę

150-osios Jono Šliūpo gimimo metinės Šiaulių universitete (ŠU) paminėtos konferencija „Nuo Atgimimo iki valstybingumo: sociokultūriniai aspektai“. Konferencijoje dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė vienintelis dr. J. Šliūpo sūnus Vytautas Šliūpas.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Pranešimus publikuos leidinyje

Jubiliejiniams dr. J. Šliūpo gimimo metams skirta konferencija tęsiasi dvi dienas: prasidėjo vakar, baigsis šiandien.

Dalyvius pasveikinęs dr. J. Šliūpo sūnus V. Šliūpas dėkojo už tėvo atminties saugojimą ir darbų populiarinimą.

V. Šliūpui buvo keturiolika metų, kai mirė tėvas. Prisiminimus iš jaunystės ir paauglystės sūnus yra įamžinęs prieš dešimtmetį išleistoje knygoje „Tėvas, kokį aš prisimenu“.

Dvidešimt penkis pranešimus apie įvairius dr. J. Šliūpo gyvenimo laikotarpius, jo pažiūras, keltas idėjas, darbus, jų įtaką skaitė pranešėjai iš Šiaulių, Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Minsko (Baltarusija), Tartu (Estija).

ŠU atstovavo devyni pranešėjai: Alina Šalavijienė, Simonas Strelcovas, Jonas Sireika, Džiuljeta Maskuliūnienė, Giedrė Čepaitienė, Regina Kvašytė, Jonas Nekrašius, Gintaras Lazdynas, Arūnas Gumuliauskas.

Pranešimai, planuojama, dar šiemet bus publikuojami tęstiniame ŠU Humanitarinio fakulteto mokslo darbų leidinyje „Acta humanitarica universitatis Saulensis“.

Išskirtinė asmenybė

Šiauliuose viešintis V. Šliūpas atsakė į „Šiaulių krašto“ klausimus.

— Konferencijos pradžioje minėta, kad dr. J. Šliūpą ne daug kas suprato anuomet, ir dabar dar ne visi supranta. Kodėl?

— Nes jis buvo kontraversinė asmenybė. Amerikoje atsirado tuo laiku, kai lietuvybės beveik nebuvo. Lietuvybė buvo slopinama katalikų bažnyčiose. Jis suprato, kad lietuvius atitraukti nuo lenkų reikia per bažnyčias, ir bandė tai padaryti. Pasipriešinimas kilo iš lenkiškai mąstančių kunigų, kuriems lietuvybė nebuvo svarbi.

Profesoriaus M. Biržiškos teigimu, J. Šliūpo mentalitetas buvo aukštesnis nei tų kunigų. Vienintelis kelias jį sumenkinti — paversti bažnyčios baubu, priešu. Padarė jį ateistu, nors jis buvo laisvamanis. Teisme prieš J. Šliūpą liudijo 13 kunigų. Bet jiems nepavyko įrodyti, kad J. Šliūpas — ateistas, jis buvo išeisintas.

Tėvas buvo nepriklausomas, ėjo savo keliu. M. Biržiškos žodžiais, jis buvo kaip ugnikalnis, apie kurį sukinėjosi juodi debesys, žaibai trankė jo viršūnę. Debesys išsisklaidė, o J. Šliūpas liko.

— J. Šliūpas kėlė lietuvių ir latvių vienybės idėją. Gal prie jo minčių verta sugrįžti šiandien?

— Ši idėja jam kilo Mintaujos gimnazijos laikais. J. Šliūpas, pamatęs, kad latviai, mūsų broliai, turi geresnes sąlygas, nei lietuviai, norėjo abi tautas suvesti kartu.

Jis turėjo idėją ir, mano nuomone, padarė klaidą. Galvodamas apie lietuvių-latvių valstybę, lietuviams jis suteikė pilną nepriklausomybę, o latvius norėjo matyti kaip provincijos dalį.

Amerikoje bendrauju su latviais. Grįžęs į Lietuvą, irgi: Auksučiuose (Šiaulių rajonas), kur esu įkūręs ūkį, pernai iš Jelgavos universiteto viešėjo 50 žemės ūkio specialybių studentų.

Mano atveju latviai nuo lietuvių šį tą „nunešė“: anksčiau visuomet skrisdavau į Vilnių, dabar patogiau atskristi į Rygą.

— J. Šliūpas kalbėjo apie lietuvių ir latvių vienybę. O ar įmanoma vienybė tarp pačių lietuvių?

— Sunku pasakyti (juokiasi–red. past.). Nesakyčiau, kad vienybė įmanoma. Ir nebūtinai ji reikalinga. Bet politinis suskirstymas — negeistinas, nes, kaip sako, trys lietuviai, penkios partijos. Kita vertus, visur tas pats, žmonės yra žmonės. Juk sakoma, žolė visuomet yra žalesnė už tvoros.

— Šiaulių universitetui dovanojote tėvo archyvą. Kokie ateities planai?

— Ruošiu trečią siuntą. Jau tris tonas atsiunčiau, bus dar kokios dvi-trys tonos (juokiasi — red. past.). Esu sukaupęs savo šeimos reikalų: iš pasaulio kelionių surinkau per 60 albumų, didžiulę pašto ženklų kolekciją. Žmona turi knygų, žurnalų kolekcijas. Ar ši medžiaga bus tinkama J. Šliūpo archyvui, ar bus perduota bibliotekai, jau bus ne mano sprendimas.

PRANEŠĖJAS: Šiaulių universiteto dėstytojas Simonas Strelcovas pranešime apžvelgė valstybingumo viziją dr. J. Šliūpo laiškuose. 

PAGARBA: „Atvykau į Šiaulius, nes dalyvauti tėvui skirtuose renginiuose — mano šeimos pareiga“, — sako JAV gyvenantis dr. Jono Šliūpo sūnus Vytautas Šliūpas. 

Jono TAMULIO nuotr.