Knygnešio proa­nū­kis iš Mek­si­kos tar­nau­ja Lie­tu­vai

Knygnešio proa­nū­kis iš Mek­si­kos tar­nau­ja Lie­tu­vai

Mek­si­ko­je gi­męs, Is­pa­ni­jo­je gy­ve­nęs jau­nes­ny­sis ei­li­nis Liud­vi­kas Ja­ka­vi­čius – vie­nas iš pen­kias­de­šim­ties šauk­ti­nių, pra­dė­jęs pus­me­čio tar­ny­bą Rad­vi­liš­ky­je, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Ka­ri­nių oro pa­jė­gų Oro gy­ny­bos ba­ta­lio­ne. Žy­miau­sio Šiau­lių kny­gi­nin­ko, lei­dė­jo Liud­vi­ko Ja­ka­vi­čiaus-Lie­tu­va­nio proa­nū­kis tar­ny­bą pa­si­rin­ko sa­va­no­riš­kai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

"Jūsų labui"

Praė­ju­sį penk­ta­die­nį Oro gy­ny­bos ba­ta­lio­ne su­reng­ta At­vi­rų du­rų die­na ka­rių tė­vams, ar­ti­mie­siems. Pris­ta­ty­tas ba­ta­lio­nas, tar­ny­bos są­ly­gos, gink­luo­tė. Ma­mos ir tė­čiai ga­lė­jo įver­tin­ti, kaip jų sū­nūs iš­mo­ko pa­si­klo­ti lo­vas be jo­kios raukš­le­lės, pa­ra­gau­ti, ar gar­di ka­rei­viš­ka ko­šė, „pa­čiu­pi­nė­ti“ gink­luo­tę.

„Svei­ki, ka­riai!“ – į ka­rius krei­pė­si Ka­ri­nių oro pa­jė­gų (KOP) šta­bo vir­ši­nin­kas pul­ki­nin­kas De­vis Mar­tu­se­vi­čius. „Sveiks, tams­ta!“ – lyg vie­nas at­sa­kė pen­kios de­šim­tys ka­rių.

D. Mar­tu­se­vi­čius ka­riams lin­kė­jo pa­ma­ty­ti tik­rą tar­ny­bą, neiš­si­gąs­ti sun­ku­mų. Pa­sak pul­ki­nin­ko, vis­kas da­ro­ma „jū­sų la­bui, kad bū­tu­mė­te dis­cip­li­nuo­ti.“ D. Mar­tu­se­vi­čius pri­si­mi­nė sa­vo pa­tir­tį prieš 30 me­tų, kai jam ka­riuo­me­nė­je bu­vo pa­sa­ky­ta: „Kaip pri­pra­si va­ly­ti ba­tus, taip vi­są gy­ve­ni­mą ir va­ly­si“.

Oro gy­ny­bos ba­ta­lio­no va­das pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Vi­ta­li­jus Sad­re­je­vas pri­sta­tė ba­ta­lio­ną, są­ly­gas, lė­šas, vals­ty­bės ski­ria­mas ka­riams. Kas mė­ne­sį ka­rys bui­ti­nėms iš­lai­doms gau­na 140,6 eu­ro, dar pri­si­de­da dien­pi­ni­giai už ato­sto­gas, maist­pi­ni­giai už lais­vą nuo tar­ny­bos lai­ką bei ska­ti­na­mo­ji iš­mo­ka bai­gus tar­ny­bą. „La­bai ge­rai“ įver­tin­tiems šauk­ti­niams ska­ti­na­mo­ji iš­mo­ka sie­kia 1 368 eu­rus, atė­ju­siems tar­nau­ti sa­va­no­riš­kai – 1 710 eu­rų.

Lin­kė­da­mas sėk­min­gos tar­ny­bos, va­das pri­mi­nė, kad čia žo­džiai „ne­no­riu, ne­ga­liu“ neeg­zis­tuo­ja.

Tris­de­šim­čiai ka­rių pa­skir­ti au­to­ma­ti­niai šau­tu­vai G-36, de­šimt ka­rių mo­ky­sis šau­dy­ti kul­kos­vai­džiu (pen­ki iš jų – pa­dė­jė­jai) ir de­šimt – gra­nats­vai­džiu (pen­ki iš jų – pa­dė­jė­jai).

Po in­di­vi­dua­laus ren­gi­mo pra­si­dės ko­lek­ty­vi­nis – vie­ne­to – ren­gi­mas: gy­ny­bos, puo­la­mų­jų, sta­bi­li­za­vi­mo ope­ra­ci­jų. Lie­pą-rugp­jū­tį ka­rių lau­kia ver­ti­na­mo­sios tak­ti­nės pra­ty­bos, jo­se bus ver­ti­na­mas sky­rius – 10 žmo­nių.

Ka­riams bus or­ga­ni­zuo­ja­mas ir lais­va­lai­kis: da­ly­vaus vals­ty­bi­nė­se šven­tė­se, va­sa­rą vyks į eks­kur­si­ją po Pa­ne­mu­nės pi­lis.

Pa­sak KOP ka­pe­lio­no ma­jo­ro Vir­gi­ni­jaus Vei­len­to, svar­bu, kad ka­riai kuo la­biau pa­to­bu­lė­tų vi­sa­pu­siš­kai – iš­si­la­vin­tų, bū­tų mo­ty­vuo­ti. Ka­pe­lio­nas pri­si­de­da ir prie pi­lie­tiš­ku­mo ug­dy­mo – kad ka­rys bū­tų tvir­tas dva­sia. Kas dvi sa­vai­tes bus ren­gia­mos dis­ku­si­jos.

V. Vei­len­tas krei­pė­si ir į tuos ka­rius, ku­rie „jau­nys­tė­je ne­spė­jo nuei­ti į baž­ny­čią“. Da­bar jie tu­ri ge­rą pro­gą atei­ti pas ka­pe­lio­ną „su­si­tvar­ky­ti for­ma­lu­mų“, o atei­ty­je, jei liks tar­nau­ti, pa­kvies­ti su­tuok­ti ar krikš­ty­ti.

Sun­kiau­sia ir įdo­miau­sia – miš­ke

31 me­tų L. Ja­ka­vi­čius per­nai į pri­va­lo­mą­ją ka­ro tar­ny­bą pa­si­siū­lė sa­va­no­riš­kai. Juo­kia­si, kad kai ku­rie drau­gai ma­nė, kad jis iš­pro­tė­jo.

Liud­vi­kas – drą­sus sa­vo spren­di­mais. Mek­si­ko­je gi­męs, Is­pa­ni­jo­je gy­ve­nęs vy­ras prieš pu­sant­rų me­tų nu­spren­dė ap­si­gy­ven­ti Šiau­liuo­se, mies­te, iš ku­rio ki­lu­sios jo šak­nys. Liud­vi­kas – žy­miau­sio Šiau­lių kny­gi­nin­ko, lei­dė­jo Liud­vi­ko Ja­ka­vi­čiaus-Lie­tu­va­nio (1871–1941) proa­nū­kis, pa­si­rin­kęs tik Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę.

Prieš tar­ny­bą L. Ja­ka­vi­čius ke­tu­ris mė­ne­sius dir­bo Vil­niu­je, ame­ri­kie­čių kom­pa­ni­jo­je. Darb­da­viai pri­ta­rė jo spren­di­mui at­lik­ti ka­ro prie­vo­lę ir iš­sau­gos dar­bo vie­tą.

Nuo gruo­džio su ki­tais ka­riais Ruk­lo­je įvei­kęs tri­jų mė­ne­sių ba­zi­nį ka­ri­nį ren­gi­mą, L. Ja­ka­vi­čius da­bar še­šis mė­ne­sius tar­naus Oro gy­ny­bos ba­ta­lio­ne, jo pa­ti­ki­miau­siu drau­gu tu­rės tap­ti au­to­ma­ti­nis šau­tu­vas G-36. Tęs­ti tar­ny­bą Rad­vi­liš­ky­je pa­si­rin­ko, nes no­rė­jo tar­nau­ti gre­ta Šiau­lių. Ma­no, kad į šį mies­tą dar grįš gy­ven­ti.

„Lai­kas ei­na la­bai grei­tai. Jau­čiuo­si pui­kiai. Su­dė­tin­giau­sia man – lie­tu­vių kal­ba“, – šyp­so­si ka­rys, kal­ban­tis ang­liš­kai ir is­pa­niš­kai. Ruk­lo­je ne­bu­vo lai­ko pri­sės­ti prie lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lio, bet ti­ki­si, kad pa­si­stū­mės Rad­vi­liš­ky­je. Ka­rys lie­tu­viš­kai su­pran­ta svar­biau­sius da­ly­kus, bet ži­no: to ne­pa­kan­ka.

Rad­vi­liš­ky­je Liud­vi­kui mirk­te­lė­jo sėk­mė – vie­nas iš inst­ruk­to­rių kal­ba is­pa­niš­kai. O su dau­gu­ma ka­rių su­si­kal­ba ang­liš­kai.

Tar­ny­bą L. Ja­ka­vi­čius va­di­na ir la­bai ge­ra pa­tir­ti­mi, ir iš­ban­dy­mu. Iš pra­džių sun­kiau­sia bu­vo ne­tu­rė­ti įpras­to lais­vo lai­ko. Bu­vo įpra­tęs gy­ven­ti ki­tu rim­tu: po dar­bo ga­lė­jo da­ry­ti, ką no­ri. Ka­riuo­me­nė­je – kas ki­ta.

Anks­ti kel­tis Liud­vi­kui nė­ra sun­ku. Vil­niu­je dar­be rei­kė­da­vo bū­ti 5 va­lan­dą 45 mi­nu­tės, tad tek­da­vo kil­ti 4 ry­to.

Ruk­lo­je die­nos bė­go pa­gal griež­tą gra­fi­ką: mankš­ta, mo­ky­mai, tre­ni­ruo­tės, teo­ri­ja ir pra­kti­ka. Su­dė­tin­giau­sia Liud­vi­kui bu­vo įveik­ti pa­ros pra­ty­bas miš­ke. Ypač ne­ge­ras jaus­mas apė­mė, kai pa­si­kly­do.

Pak­laus­tas, kas per tris mė­ne­sius bu­vo įdo­miau­sia, Liud­vi­kas juo­kia­si: „Taip pat miš­kas!“

Jei ma­ty­tų se­ne­lis ir pro­se­ne­lis

„Pa­sau­lis da­bar ei­na iš pro­to. Jei kas nu­tik­tų, no­riu bū­ti pa­si­ruo­šęs“, – sa­ko ka­rys. Jo nuo­mo­ne, tar­ny­bą tu­rė­tų atlik­ti vi­si – kaip Iz­rae­ly­je.

Liud­vi­kas šyp­so­si: jei da­bar se­ne­lis, po ka­ro į JAV emig­ra­vęs mu­zi­kas Liud­vi­kas Ja­ka­vi­čius, ar pro­se­ne­lis jį ma­ty­tų, di­džiuo­tų­si ir sun­kiai pa­ti­kė­tų sa­vo aki­mis.

Se­ne­lis, ma­no L. Ja­ka­vi­čius, ne­bū­tų nė pa­gal­vo­jęs, kad anū­kas grįš gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Tuo la­biau – kad taps Lie­tu­vos ka­riu!

Į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę Liud­vi­kas atė­jo tu­rė­da­mas ke­le­tą tiks­lų: iš­mok­ti lie­tu­viš­kai, pa­tik­rin­ti sa­ve, įro­dy­ti, kad ga­li bū­ti ka­rys. Lū­kes­čiai pa­si­tei­si­no.

„Ži­no­jau, kad ne­su ge­ras spor­ti­nin­kas“, – šyp­so­si jau­nes­ny­sis ei­li­nis. Da­bar Liud­vi­kas 3 ki­lo­met­rus nu­bė­ga per 25 mi­nu­tes. Prieš tai rei­kė­da­vo dau­giau nei pus­va­lan­džio. Tad džiau­gia­si pa­to­bu­lė­jęs.

Liud­vi­kas sa­ko, ka­riai yra mo­ty­vuo­ti, dau­gu­ma jų – sa­va­no­riai, ži­no, ko atė­ję: „Jei ne­bū­tų pa­trio­tai, bū­tų li­kę na­muo­se.“

Po tar­ny­bos Liud­vi­kas grįš į Vil­nių, į sa­vo dar­bo­vie­tę, to­liau ra­šys straips­nius ži­niask­lai­do­je mėgs­ta­miau­sia – po­li­ti­kos te­ma.

Me­tų pa­bai­go­je į Lie­tu­vą at­vyk­ti pla­nuo­ja L. Ja­ka­vi­čiaus ma­ma Kar­men Ja­ka­vi­čiū­tė. Ji atei­ty­je taip pat ža­da ap­si­gy­ven­ti tė­vų gim­ti­nė­je.

Liud­vi­kas juo­kia­si: no­rė­tų per­duo­ti lin­kė­ji­mų ma­mai, bet ji – ne­pers­kai­tys. Tad lin­kė­ji­mus siun­čia drau­gams iš Šiau­lių, nes drau­gų la­biau­siai pa­siil­go. Ir lais­va­lai­kio, o ypač – ka­vos puo­de­lio iš ry­to prieš dar­bo die­ną.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

TIKS­LAS: Jau­nes­ny­sis ei­li­nis Liud­vi­kas Ja­ka­vi­čius į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę atė­jo no­rė­da­mas iš­mok­ti lie­tu­viš­kai, pa­tik­rin­ti sa­ve, įro­dy­ti, kad ga­li bū­ti ka­rys.

KA­RIAI: Pus­me­čio tar­ny­bai Oro gy­ny­bos ba­ta­lio­ne Rad­vi­liš­ky­je at­vy­ko pen­kias­de­šimt ka­rių.

SU­SI­DO­MĖ­JI­MAS: Ba­ta­lio­no sve­čiai do­mė­jo­si gink­luo­te.

SĄ­LY­GOS: Ka­riai pa­ro­dė ar­ti­mie­siems, kaip gy­ve­na.

KA­RYS: Jau­nes­ny­sis ei­li­nis Liud­vi­kas Ja­ka­vi­čius tar­ny­bą va­di­na ir la­bai ge­ra pa­tir­ti­mi, ir iš­ban­dy­mu.