Kelionė iš Belfasto į Šiaulius – nuo pavasario iki žiemos

Kelionė iš Belfasto į Šiaulius – nuo pavasario iki žiemos

Ke­lio­nė iš Bel­fas­to į Šiau­lius – nuo pa­va­sa­rio iki žie­mos

Šeš­tą mė­ne­sį 31-erių šiau­lie­tis Eval­das Mi­ko­liū­nas dvi­ra­čiu ke­liau­ja po Eu­ro­pą. Pa­li­kęs dar­bą Ang­li­jo­je, jis spon­ta­niš­kai nu­spren­dė dvi­ra­čiu ap­va­žiuo­ti kuo dau­giau ša­lių, pa­žin­ti žmo­nes, gam­tą ir skleis­ti ap­lin­ko­sau­gos idė­jas. „La­bai no­riu įkvėp­ti ki­tus pa­ban­dy­ti pa­gy­ven­ti ki­taip ir iš­ban­dy­ti sa­ve, kad ir kas tai bū­tų. Svar­biau­sia, pra­dė­ti, nes gy­ve­ni­mas trum­pas. Pi­ni­gai su­grįž­ta, o lai­kas ne“, – sa­ko Eval­das.

Jo pa­sa­ko­ji­mą pa­pil­do įspū­din­gos nuo­trau­kos – tar­si at­ski­ra is­to­ri­ja apie pa­sau­lį, ku­ria­me gy­ve­na­me.

loreta@skrastas.lt

Ke­lio­nė su idė­ja

Apie sa­ve Eval­das pa­sa­ko­ja kuk­liai: gi­mė ir užau­go Šiau­lių pie­ti­nia­me ra­jo­ne, bai­gė Ro­mu­vos gim­na­zi­ją, Vil­niu­je stu­di­ja­vo tei­sę, gy­ve­no ir dir­bo Mal­to­je, Ang­li­jo­je.

Vai­ki­no ho­bis – fo­tog­ra­fi­ja, tad ke­lio­nė­je ve­ža­si ne tik ka­me­rą, bet ir dro­ną. Ke­lio­nės nuo­trau­ko­mis jis da­li­ja­si feis­bu­ke kaip Eval Mi­ko: „No­riu pa­ro­dy­ti, koks gra­žus gy­ve­ni­mas ir pa­sau­lis ap­lin­kui mus.“

Kai su juo su­si­sie­kė­me, jis ke­lia­vo Kroa­ti­jo­je, vė­liau da­li­jo­si įspū­džiais iš Bos­ni­jos ir Her­ce­go­vi­nos, Ma­ke­do­ni­jos, Grai­ki­jos. Iki žie­mos pla­nuo­ja grįž­ti į Lie­tu­vą, ga­lu­ti­nė sto­te­lė – Šiau­liai.

Eval­do spren­di­mas iš­va­žiuo­ti į ke­lio­nę dvi­ra­čiu bu­vo spon­ta­niš­kas – vos ke­lios sa­vai­tės iki ke­lio­nės pra­džios. Iš pra­džių jis pla­na­vo tie­siog pa­ke­liau­ti, bet pa­si­rin­ko iš­šū­kį: ap­lan­ky­ti kuo dau­giau ša­lių ir pri­si­dė­ti prie Pa­sau­lio gam­tos fon­do (WWF) veik­los.

„Sky­riau šią ke­lio­nę lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jai WWF, ku­ri ko­vo­ja už nyks­tan­čių gy­vū­nų rū­šių iš­sau­go­ji­mą, prieš glo­ba­li­nį pa­sau­lio at­ši­li­mą, rū­pi­na­si ki­to­mis ap­lin­ko­sau­gos pro­ble­mo­mis. Man pa­tin­ka jų idė­jos“, – sa­ko Eval­das. In­ter­ne­te su­kū­rė pa­sky­rą, ku­rio­je no­rin­tys ga­li WWF paau­ko­ti pi­ni­gų (www.just­gi­ving.com/fundraising/evaldas-mi­ko­liu­nas).

No­rė­jo ne­sku­bė­ti ir pa­žin­ti

Pa­sis­kel­bęs apie sa­vo ke­lio­nę drau­gams, su­lau­kė di­džiu­lio pa­lai­ky­mo ir ėmė ruoš­tis: įsi­gi­jo pa­la­pi­nę, ku­rios net ne­spė­jo iš­ban­dy­ti, „pa­si­to­bu­li­no“ sa­vo „tik­rai pa­pras­tą dvi­ra­tį“.

Be konk­re­taus pla­no, bet su il­gu są­ra­šu vie­tų, ku­rias no­rė­jo ap­lan­ky­ti, ir di­džiu­liu en­tu­ziaz­mu Eval­das ke­lio­nę pra­dė­jo Šiau­rės Ai­ri­jo­je, Bel­fas­te.

Iki tol jis dvi­ra­čiu kas­dien va­ži­nė­da­vo į dar­bą, da­bar jo lau­kė tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų įvai­riau­siais ke­liais, ke­liu­kais, per pa­žin­tas ir vi­siš­kai ne­pa­žin­tas vie­to­ves.

Pri­si­pa­žįs­ta, kad pir­mą­ją nak­tį bu­vo ne­jau­ku mie­go­ti ato­kiai gam­to­je, tai bu­vo vi­siš­kai nau­ja pa­tir­tis.

„Bet ne­tru­kus pa­ju­tau, kad mie­gas gi­les­nis gam­to­je, o die­no­mis ta­pau žva­les­nis,– sa­ko Eval­das. – Jo­kio pa­vo­jaus nė kar­to ne­pa­ju­tau. Daž­nai gir­džiu nak­ti­nius lan­ky­to­jus, ku­rie atei­na, ma­tyt, ve­da­mi smal­su­mo.“

Ap­sisp­ren­dė, kad tai ne­bus grei­ta ke­lio­nė, nes no­rė­jo spė­ti pa­žin­ti ap­lan­ko­mas vie­tas, su­tik­tus žmo­nes ir jų kul­tū­rą, mė­gau­tis vie­ti­niu mais­tu ir kuo dau­giau fo­tog­ra­fuo­ti, Eval­do žo­džiais, – kur­ti pri­si­mi­ni­mus.

„Lan­kau is­to­ri­nes vie­tas, di­džiuo­sius mies­tus, daž­nai vie­to­vę nar­šau nak­ti­mis, nes mėgs­tu nak­ti­nę fo­tog­ra­fi­ją“, – Eval­das da­li­ja­si ne vie­na įspū­din­ga nuo­trau­ka, da­ry­ta bū­tent nak­tį.

„Bu­vau su­ti­kęs ne vie­ną ke­liau­to­ją dvi­ra­čiu, ku­riam la­biau­siai rū­pi nu­min­ti ki­lo­met­rai, to­dėl esu nuo­la­tos klau­sia­mas, kiek ki­lo­met­rų įvei­kiu kas­dien, lyg tai bū­tų kaž­koks in­di­ka­to­rius, ar ge­rai „va­rau“, – ste­bi­si Eval­das ir nu­si­šyp­so: „Aš daž­niau­siai at­sa­kau, kad nuo 40 iki 140 ki­lo­met­rų.“

Jo nuo­mo­ne, kuo grei­čiau ke­liau­ji, tuo dau­giau pra­žiop­sai, o jis sten­gia­si „vi­sur gy­ve­ni­me at­ras­ti ba­lan­są“. Kas­dien ban­do įsi­terp­ti į 60–80 km ri­bą. Kiek­vie­ną sa­vai­tę die­nai ar dviem su­sto­ja pail­sė­ti, iš­si­skalb­ti ir tie­siog pa­si­mė­gau­ti lo­va ir na­mų kom­for­tu.

Ke­lio­nė­je jis dau­giau­sia „kem­pin­gau­ja“ kur nors ato­kiau gam­to­je, kar­tais ap­si­sto­ja hos­te­liuo­se, daž­niau­siai su vie­ti­niais, per to­kias bend­ruo­me­nes ke­liau­to­jams kaip „Couch­sur­fing“ ar „Warms­ho­wers“.

Iš­šū­kiai ke­lio­nė­je

Kas jam sun­kiau­sia ke­ly­je? „Gal­būt pa­sto­vu­mo ne­bu­vi­mas, prie ko bu­vau įpra­tęs, ir – nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas“, – at­sa­ko Eval­das. Dar – ry­šio trik­džiai, kai re­da­guo­ja nuo­trau­kas, at­nau­ji­na įra­šus so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Be to, ne­trūks­ta rū­pes­čių dėl dvi­ra­čio ar ki­tos įran­gos.

„Aust­ri­jo­je, Vie­no­je, san­tech­ni­kos par­duo­tu­vė­je te­ko ieš­ko­ti kuo pa­keis­ti pa­mes­tą ka­me­ros tri­ko­jo ran­ke­nė­lę, – pa­sa­ko­ja Eval­das. – Bu­da­peš­te vie­ti­nis pa­dė­jo pa­keis­ti su­ge­du­sį dro­no dis­tan­ci­nį. Al­ba­ni­jo­je, Shko­der mies­te, dvi­ra­tis dėl su­si­dė­vė­ju­sių de­ta­lių sun­kiai va­žia­vo, bet su vie­ti­nių pa­gal­ba ra­dau pui­kų me­cha­ni­ką. Jis dir­bęs Ang­li­jo­je, pa­dė­jo pa­keis­ti bū­ti­nas de­ta­les. Kar­tu pa­dė­jo su­tvar­ky­ti su­lū­žu­sius pa­la­pi­nės po­lius, dėl ku­rių pa­la­pi­nė ne­bes­to­vė­da­vo, rei­kė­da­vo ją dvi­ra­čiu pa­rem­ti nak­ti­mis, kad ne­nug­riū­tų ant gal­vos.“

Ki­tas nuo­ty­kis – Ma­ke­do­ni­jo­je die­ną va­žia­vo be stab­džių, kol su­ra­do meist­rą. „Nuos­ta­bus me­cha­ni­kas ne tik pa­kei­tė stab­džių ka­la­dė­les, dar pa­vai­ši­no ka­va ir di­džiau­siu ka­da nors ra­gau­tu mė­sai­niu, ir vis­kas už ačiū. Ne­no­rė­jo pa­leis­ti, ne­daž­nai, ma­tyt, su­lau­kia to­kių sve­čių“, – pri­si­me­na su­tik­tus žmo­nes ke­liau­to­jas.

Po to­kių pa­tir­čių, Eval­do nuo­mo­ne, pa­sau­lis at­ro­do gra­žes­nis ir drau­giš­kes­nis.

„Ke­ly­je nuo­lat su­si­du­ri su tam tik­rais sun­ku­mais, iš­ki­lu­sias pro­ble­mas ten­ka spręs­ti ne­del­siant. Tai stab­do, ke­lia stre­są, bet sma­gu, ka­da vis­kas iš­si­spren­džia. Šios pa­tir­tys da­ro ke­lio­nę įsi­min­ti­ną ir pil­ną nau­jų įspū­džių“, – įsi­ti­ki­nęs šiau­lie­tis.

Jau­čia­si gam­tos da­li­mi

Ke­liau­da­mas jau šeš­tą mė­ne­sį, Eval­das pa­sa­ko­ja, kad il­giau nei ke­le­tą die­nų vie­no­je vie­to­je neuž­si­bū­na, kad kū­nas neap­ting­tų. Be to, gy­ve­ni­mas ant dvi­ra­čio – „ra­mus, pi­gus ir pa­pras­tas“.

Sa­vo ke­lio­nė­je jis ne­pa­mirš­ta idė­jos, su ku­ria iš­va­žia­vo: pri­si­dė­ti prie lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos WWF veik­los.

„Ke­lio­nės pra­džio­je sklei­džiau jų idė­jas ak­ty­viau, kal­bė­da­vau, da­bar dau­giau­sia da­li­ju kor­te­les su nuo­ro­do­mis, kur žmo­nės ga­li ras­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos, – pa­sa­ko­ja Eval­das. – „Pos­tai“ so­cia­li­nia­me tink­le su gam­tos vaiz­dais su­lau­kia dau­giau­sia dė­me­sio. Vi­si esa­me gam­tos da­lis ir jos iš­sau­go­ji­mas tu­ri bū­ti svar­bus.“

Eval­das ak­cen­tuo­ja, kad es­mi­nis da­ly­kas – ne fi­nan­si­nė pa­ra­ma or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rios ban­do ma­žin­ti žmo­nių pa­da­ry­tos ža­lą, bet mes pa­tys.

„Jei­gu pra­dė­tu­me ne­be­terš­ti gam­tos, ne­mė­ty­ti šiukš­lių iš au­to­mo­bi­lių (tai ma­tau ke­liuo­se), jei­gu nu­sto­tu­me bea­to­dai­riš­kai nau­do­ti gam­tos iš­tek­lius, ba­lan­sas bū­tų iš­lai­ky­tas. Vi­si gy­ven­tu­me di­des­nė­je har­mo­ni­jo­je su gam­ta“, – ti­ki ke­liau­to­jas.

Žmo­gui rei­kia ne­daug

Ke­lio­nė­je jis pa­ma­tė daug įspū­din­gų, įkve­pian­čių vie­tų, su­si­pa­ži­no su be­ga­le įdo­mių žmo­nių. Pa­vyz­džiui, su 23 me­tų vai­ki­nu iš Pran­cū­zi­jos, ku­ris pės­čio­mis ke­liau­ja į In­di­ją. In­duiz­mo pa­se­kė­jas ti­ki­si In­di­ją pa­siek­ti per 9 mė­ne­sius.

Eval­das pa­sa­ko­ja, kad vai­ki­nas ke­liau­ja be pi­ni­gų, mai­ti­na­si žmo­nių paau­ko­tu mais­tu, tu­ri tik pa­pras­tą mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną su­si­siek­ti su ar­ti­mai­siais, nau­do­ja­si po­pie­ri­niais že­mė­la­piais ir kas­dien nuei­na apie 25–40 ki­lo­met­rų. Ka­dan­gi ke­liau­ja pės­čio­mis, ne­si­nau­do­ja jo­kiu trans­por­tu. Šis žmo­gus Eval­dą ir ste­bi­no, ir įkvė­pė: „Mums iš tie­sų rei­kia tiek ma­žai!“

Gy­ve­ni­mo pra­smės po­jū­tį ypač su­stip­ri­no įspū­din­go­sios Me­teo­ros Grai­ki­jo­je – še­šių vie­nuo­ly­nų, ka­ban­čių ant uo­lų, komp­lek­sas. Jis ne­tram­dė emo­ci­jų, jau­tė­si pa­ky­lė­tas ir svars­tė, kaip grįš į sa­vo anks­tes­nį­jį gy­ve­ni­mą? Me­teo­ros bu­vo jo ke­lio­nių są­ra­še gal 15 me­tų!

Pri­si­mi­nė, kad per­nai mi­ręs gru­pės „Lin­kin Park“ vo­ka­lis­tas Ches­ter Ben­ning­ton, pa­ma­tęs šią vie­to­vę vie­na­me žur­na­le, taip ja su­si­ža­vė­jo, jog pa­siū­lė pa­va­din­ti gru­pės al­bu­mą „Me­teo­ra“ (2003). Jis, Eval­do nuo­mo­ne, yra pa­ts ge­riau­sias „Lin­kin Park“ al­bu­mas.

Eval­das sa­ko, kad ke­lio­nė – ne tik pa­sau­lio, bet ir sa­vęs pa­ži­ni­mas: „Aš įgi­jau pa­si­ti­kė­ji­mo ir at­ra­dau sa­ve iš nau­jo.“ Jis jau pri­pra­to prie to­kio gy­ve­ni­mo bū­do ir mė­gau­ja­si kiek­vie­na die­na.

„La­bai no­riu įkvėp­ti ki­tus pa­ban­dy­ti pa­gy­ven­ti ki­taip ir iš­ban­dy­ti sa­ve, kad ir kas tai bū­tų, ne­bū­ti­nai ke­lia­vi­mas. Svar­biau­sia, pra­dė­ti, gy­ve­ni­mas trum­pas, pi­ni­gai su­grįž­ta, lai­kas ne... – ma­no Eval­das. – Be ga­lo džiau­giuo­si pra­dė­jęs ir jau­čiu, kad tai ga­li bū­ti tik pra­džia ir įžan­ga į nau­jus nuo­ty­kius.“

Eval­do MI­KO­LIŪ­NO nuo­tr.

Šiau­lie­tis Eval­das Mi­ko­liū­nas šeš­tą mė­ne­sį ke­liau­ja po Eu­ro­pą. Į Šiau­lius pla­nuo­ja grįž­ti iki žie­mos.

Ke­liau­to­jas la­bai mėgs­ta nak­ti­nę fo­tog­ra­fi­ją. Lai­vas Ara­no sa­lo­se (Ai­ri­ja).

Dub­rov­ni­kas (Kroa­ti­ja) iš paukš­čio skry­džio.

Ke­lio­nė­je Eval­das ve­ža­si ir dro­ną, tad da­li­ja­si nuo­trau­ko­mis ar­čiau dan­gaus.

Me­teo­ros (Grai­ki­ja). Vie­nuo­ly­nų komp­lek­sas ant uo­lų bu­vo vie­nas iš tų ob­jek­tų, ku­riuos ke­liau­to­jas no­rė­jo se­niai ap­lan­ky­ti.

Plit­vi­cos na­cio­na­li­nis par­kas (Kroa­ti­ja).

Al­ba­ni­jos vaiz­dai.