Naujausios
POKALBIAI NE IŠ TRIBŪNOS
Kelionė į Anapilį vis brangesnė
Prieš penkiolika metų pirmasis Šiauliuose įkūręs privačią laidojimo paslaugų įmonę Romualdas Juozas Jankus sako, kad laidojimo tradicijos yra viena konservatyviausių sričių mūsų šalyje. Tradicijas keičia nebent dešimtmečiai. Pastaraisiais metais pakito nebent tai, kad laidojimo pašalpos žmogui palaidoti nebeužtenka, oO ateityje teks išmokti laidoti musulmonus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Į liūdnąjį verslą – per muziką
R. J. Jankus 1999 metais įkūrė pirmus privačius Šiauliuose laidojimo paslaugų namus. O su laidojimo paslauga susijęs nuo 1979 metų gruodžio mėnesio, kai įsidarbino tada dar naujai pastatytuose Šiaulių gedulo namuose orkestro vadovu. „Žmur trest“ (rus. – liūdnas trestas) tada vadino tokius orkestrus“, – juokėsi pašnekovas. Iki darbo gedulo namuose R. J. Jankus dirbo Šiaulių pučiamųjų orkestro dirigentu.
2002 metais jis įkūrė Šiaulių senjorų bigbendą, tapo jo dirigentu. Groja fleita ir saksofonu.
Kai prasidėjo privatizacija, muzikantas pamatė, kad reikia kurti savo verslą: „Daugybė kliauzų tada buvo, kai nusipirkau aplūžusį namelį S. Sondeckio gatvėje. Kaimynų pretenzijos, kaip čia – šalia daugiabučių? Seniai jau viskas nurimo.“
– Kodėl ėmėtės tokio liūdno verslo?
– Neturėjau darbo, reikėjo savo kurti. O ką darysi, kad liūdnas tas verslas... Dvidešimt metų buvau išdirbęs gedulo namuose, žinojau viską, buvau pripratęs.
Emociškai buvo labai sunku ryžtis, pradžia buvo sunki ir finansiškai.
– Sunku, bet kaip Petro Cvirkos personažas graborius Frank Kruk sakė: tai – amžinas verslas?
– Nesutinku su Frank Kruk. Amžinas verslas yra pietus daryti, o laidojimo verslo paslaugų žmogui prireikia tik vieną kartą gyvenime... Vieną kartą žmogus gimsta ir vieną kartą miršta. O duona valgoma amžinai.
Dešimtmečiai
– Kas pasikeitė laidojimo tradicijose per šiuos metus?
– Laidojimo tradicijos – labai konservatyvi sritis. Per metus nieko neįmanoma pakeisti. Tam reikia dešimtmečių. Čia jums ne elektronikos pramonė, kai keičiasi viskas vos ne kasdien.
Jokių permainų artimiausioje ateityje šioje srityje nebus. Nebent teks išmokti laidoti pagal musulmonų tradicijas.
– Kas pasikeitė per tuos metus, kai dirbote gedulo namuose ir įkūrėte savo verslą?
– Gedulo namuose tada drausdavo giedoti, o su Nepriklausomybe į gedulo namus atėjo giesmės. Nors namuose, jeigu ten būdavo šarvojama, kaimuose giedodavo visada, bet valdiškuose gedulo namuose komunistinė valdžia draudė giesmes.
Jeigu kur kaime grodavome, netyčia kokią giesmę sugiedodavome, bet su bažnyčia jokių reikalų negalėjo būti.
Dirigento Kazimiero Venclovos, dirigavusio tam orkestrui iki manęs, tuometinis partijos sekretorius paklausė, kas Velykų Prisikėlimo mišiose iš jo muzikantų grojo. K. Venclova atsakė: „Kristus kėlėsi septintą valandą, o mano prisikėlimas įvyko aštuntą valandą. Negaliu nieko žinoti, kas grojo.“ Iki visokių kuriozų tais lakais buvo nueinama per partinius draudimus.
Kai pranyko tie kvaili draudimai, tapau pagrindiniu giedotoju. „Kalnus“ moku gerai.
Kai pradėjau dirbti valdiškuose gedulo namuose, 90 procentų mirusiųjų šarvodavo jo namuose, o kiti – valdiškuose. Buvo taip įprasta. Dabar 95 procentai šarvojama gedulo namuose, o gal tik penki – velionio namuose. O gal ir tų penkių procentų nebėra... Tai buvo esminis pasikeitimas laidojimo tradicijose.
Trejos laidotuvės per dieną
– Anais laikais velionį su karstu nešdavo į bažnyčią. Kodėl dabar pakito ši tradicija?
– Paskaičiuokime. Šiauliuose gyvena apie 100 tūkstančių žmonių. Per mėnesį miršta apie 100 šiauliečių, o per dieną – 3,3 laidotuvių. Reikia trejų mišių. Kunigai būtų užimti tik laidotuvėmis ir tai nebespėtų, nes būna dienų, kai po 10 mišių reikia atlaikyti. Bažnyčios virstų laidojimo namais, vienus išveža, kitus atveža – kas čia dėtųsi? Todėl ta tradicija turėjo keistis. Vyksta bendros mišios už mirusiuosius. Bet kunigas visada palydi velionį į kapus.
– Ar yra nepageidaujančių bažnyčios paslaugų?
– Labai retas atvejis. Vienas kitas be kunigo apsieina.
– Gerokai nuo sovietinių laikų pasikeitė ir karstai. Yra karstų, kuriuos dėl įmantrių drožinėtų ornamentų galima prilyginti ir meno kūriniams.
– Nepasakyčiau, kad jie – meno kūriniai, bet ne taip, kaip pas kaimynus, kai aptraukia neobliuotą medieną skuduru. Geriausi karstininkai yra pripažįstami italai. Mūsų meistrai taip pat daro karstus pagal itališką manierą. Itališko tipo karstai gausiai lakuoti, blizgantys.
Gaminama ir pagal čekišką manierą – truputį mažiau blizgantys nei itališki. O amerikietiškos manieros karstai, kur atskirai atsidaro dangtis – kojų ir viršutinės dalies – pas mus neprigijo. Esame tik du kartus šarvoję per penkiolika metų į amerikietiškos manieros karstą.
– Ar mūsų krašte pakanka karstadirbių?
– Pasiūla didžiulė, mes ne iš visų imame karstus. Daugiausia imu Šiaulių gamintojų karstus, geri karstai gaminami ir Alytuje, Nemenčinėje. Iš smulkių gamintojų karstų neimu.
– Pagal ką žmonės renkasi karstą velioniui šarvoti?
– Žiūri į kainą. Yra tokių, kuriems svarbu, kad karstas būtų būtinai ąžuolinis arba uosinis.
– Kaip keitėsi karstų kainos?
– Pas mus ąžuolinį galima pirkti ir už 1400 litų, uosinis – 1300 litų. Vilniuje analogiškas karstas kainuoja apie 2500 litų. Net ir provincijoje karstai brangesni nei Šiauliuose.
Už pašalpą – nebepalaidosi
– Ar pastaraisiais metais keitėsi laidojimo paslaugų kainos?
– Prieš penkerius metus atėjo močiutė. Reikia palaidoti sūnų, o ji sako turinti tik penkis litus. Tada dar palaidojom už pašalpą.
Dabar jau žmogui palaidoti 1040 litų pašalpos nebepakanka. Kol laidojimo pašalpa buvo 750 litų, galėdavome palaidoti už tiek pinigų žmogų, o padidino iki 1040 litų, ir nebeįmanoma palaidoti. Kai pašalpa buvo 750 litų, pigiausią karstą galėjai nupirkti už 170 litų, dabar jau tai nebeįmanoma.
Pašalpa padidėjo, bet kilo ir paslaugų kainos. Paskaičiuokim: duobės kasimas 450 litų, nešėjai – 150 litų, pigiausias karstas – 400 litų. Jau susidaro tūkstantis litų, o kur dar rūbai, nuvežimas. Štai ir visa matematika.
Dabar normaliai palaidoti žmogų reikia apie 4–5 tūkstančių litų. Kremavimas – 1650 Lt.
Atsisveikinimas – trumpesnis
– Anksčiau žmonės tikėjo, kad laidoti kūno anksčiau nei po trijų parų negalima, todėl laidotuvės išsitęsdavo. Dabar laidojama žymiai greičiau?
– Aš rekomenduoju žmonėms, kad nevargtų per naktį, nesėdėtų. Ateiti iš ryto šviežia galva yra visai kas kita. Laidojimo namuose dabar laiko tik vieną parą – nuo pietų iki pietų.
Nepasakyčiau, kad mes nusikalstame nusistovėjusiems kanonams. Juk vieną dieną žmogus mirė, antrą dieną pašarvojo, trečią – laidoja – štai ir išeina trys paros.
– Ar mažėja laidotuvėse gėlių?
– Skatiname žmones nenešti daug gėlių. Paruošiame specialius vokelius, skiepijame kitą kultūrą – padėti artimiesiems finansiškai. Reikia pagelbėti gyviesiems. Paskutinė dovana mirusiajam – gėlės žiedas, bet ne vainikas – vos atkeliamas karakalas. Lietuviai jau pamažu pamiršta tuos didelius vainikus, tik dar romų laidotuvėse kuo vainikas didesnis, tuo aš „fainesnis“.
Ir kapinėse atsisakoma statyti gigantiškus paminklus.
Kremavimų daugėja
– Ar atsiradus Lietuvoje krematoriumui, padaugėjo kremavimo atvejų?
– Ženkliai. Iš karto. Kol nebuvo krematoriumo, mūsų laidojimo namai kremuodavo apie penkis žmones per metus. Pastačius Kėdainių krematoriumą, per mėnesį – penki. Per metus kremuojame apie 50 kūnų.
Rygoje, kur veždavome kremuoti, senas krematoriumas, kuris buvo skirtas deginti žydų belaisviams. Įranga pasikeitusi, bet aplinka... patiems nemalonu būdavo... Butelį nuveždavai, tai iš karto tavo velionį degindavo.
Ritualinių paslaugų asociacijai, kurios narys esu, buvo kalbėta, kad krematoriumą statys prie Vilniaus. Aš griežtai pasakiau, jeigu statys prie Vilniaus, Šiaurės ir Vakarų Lietuva veš į Rygą. Paklausė patarimo ir pastatė vidury Lietuvos.
– Kremavimų padaugėjo, bet kolumbariumo Šiauliai neturi iki šiol.
– Tegul peckeliojasi su tom dėžutėm, o žmonėms yra išeitis. Daug kas turi savo kapavietes, yra parduodamos ekologiškos dėžės, įkasei ją į kapą, reikia, nuėmei žemes ir padėjai urną. Dėžėje telpa apie 10 urnų. Dėžutė kainuoja apie 100 litų, o kolumbariumas 25 metams 1750 litų. Yra skirtumas? Kam žmogui eiti į tą „bendrabutį“, kad gali savo šeimos kapavietėje pasidaryti kolumbariumą? Tai tas pats, kaip gyventi individualiame name ir bendrabutyje.
Protai, renkantys kapinių vietą
– Esate šiaulietis, kaip vertinate žmones, kurie kapinėms parinko vietą Ginkūnuose?
– Nelabai protingi tai buvo žmonės... Neįsivaizduoju, kaip buvo galima parinkti tokią blogą vietą. Ginkūnų kapinės yra pačios blogiausios kapinės Lietuvoje. Esame dirbę daugelio miestų ir miestelių visoje Lietuvoje, bet tokios vandeningos vietos niekur nėra.
Karstą reikia dėti į vandenį. Semiame prieš pat palaidojant vandenį, vis tiek renkasi, slepiame vandenį eglišakiais. Skausmas didžiulis dėti karstą į vandenį gedinčių artimųjų akyse.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
EMOCIJOS: Laidojimo paslaugų įmonę Šiauliuose įkūręs Romualdas Juozas Jankus sako, kad šis verslas reikalauja ir emocijų. „Neretai ir ašarą kartu tenka nubraukti, nes juk nesi beširdis“, – sako penkiolika metų laidojimo verslą vystantis 67 metų vyras.
TRADICIJA: Šiaulietis Romualdas Juozas Jankus sako, kad laidojimo tradicijos keičiasi tik per dešimtmečius.
