Naujausios
Kasdienio gyvenimo kibernetika
65-metį minintis profesorius, habilituotas daktaras Vincas Laurutis Šiaulių bendruomenės namuose pakvietė į mokslinės kūrybos vakarą „Populiariai apie kibernetiką kasdieniame gyvenime“. Įtaigiai kalbėjęs profesorius linksmino auditoriją aiškindamas sudėtingus mokslo atradimus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Daugiabriaunė asmenybė
„V. Laurutis — iškilus šiaulietis, ryški asmenybė, turinti labai daug briaunų. Vieni jį myli, kiti žiūrėti negali“, — taip profesorių pristatė Vaclovas Vingras, su V. Lauručiu mokęsis toje pačioje, J. Janonio, mokykloje.
„Jei apie save galvoju, kaip apie mokslininką, tai — kaip apie kibernetiką“, — sakė V. Laurutis. Ir priminė dažnai besisukančią reklamą, kurioje kviečiama profesorių ateiti į biblioteką, nes ten — internetas ir gera bibliotekininkė. “Ar galima labiau žeminti profesorių?“ — klausė šypsodamasis.
„Kas yra kibernetika?“ — nuo šio klausimo paskaitą pradėjo V. Laurutis. Atsakimą profesorius sakė kūręs 20 minučių.
V. Laurutis skaidrėmis ir pavyzdžiais bandė kuo suprantamiau perteikti kibernetikos mokslo įdomybes.
Kalbėdamas apie vestibulinį akies refleksą, profesorius pateikė pavyzdį: žmogus, skaitydamas knygą, gali sukinėti galvą, tai jam netrukdo matyti. Galvos posūkis suformuoja priešingą akies posūkį.
„Vaikščiodamas ir sukinėdamas galvą, galiu į Vaclovą (Vingrą–red. past.) žiūrėti“, — sukiodamas, purtydamas galvą bei vaikščiodamas po auditoriją, šmaikštavo V. Laurutis, pralinksmindamas paskaitos klausytojus.
Vestibulinio akies reflekso galimybės yra pritaikytos dabarties karinėje infrastruktūroje.
Šiandienos gyvenime mokslininkai yra pritaikę ir kūno vertikalios padėties kontrolės sistemą: taip gimė „Segway“, naujieji dviejų ratų mini automobiliukai.
Genetinės vingrybės
Ilgiau profesorius stabtelėjo ties gyvo organizmo valdymo būdais: genetiniu, hormoniniu ir centrinės nervų sistemos.
Genetinis vystymasis vyksta per keletą kartų. „Kam dabar reikia drūtų vyrų?“ — retoriškai klausė V. Laurutis. Fizinius karus pakeitus kompiuteriniams, šiais laikais populiarūs žavūs, moteriški, komunikabilūs vyrai.
Kodėl geros mergaitės pasirenka išdykusius vyrus? V. Laurutis žino atsakymą ir į šį kausimą: pasirinkimą lemia genetika. Jei tokia mergina pasirinktų lepūnėlį vyrą, kokie būtų jų vaikai?
Jei, pasak V. Lauručio, anksčiau Rusijoje grožio etalonas buvo „veneriškos“ moterys, dabar — skruzdėlės su didelėmis krūtimis.
50 procentų mūsų gyvenimo lemia genetika, kitus 50 procentų — centrinė nervų sistema, tai, ką mes patys įdedame.
Nemokame planuoti
XX amžius, pasak V. Lauručio, buvo informatikos amžius, XXI yra smegenų amžius.
Kas yra žinių visuomenė? „Prieš priimant sprendimą, reikia susižinoti informaciją. Studentų klausiu: “Ar peržiūrėjai studijų programą?“ Atsakymas: “Ką mokysiuos, tas gerai“. Jei studento paklausi, ar studijuosi magistrantūroje, jis atsakys: “Pirmiausia reikia baigti bakalaurą“.
Žmonės pas mus neplanuoja gyvenimo. 1999 metais, viešint Omahoje (JAV), man pasakė: „Atvyksime į Šiaulius 2001-iaisiais“. Taip ir įvyko. Kuo aukštesnė civilizacijos pakopa visuomenėje, tuo daugiau planavimo.“
Didelė žuvis mažame vandenyje
Po paskaitos V. Laurutis atsakė į V. Vingro klausimus. Paklaustas, ar nesigaili, kad visas gyvenimas prabėgo Šiauliuose, V. Laurutis citavo buvusį „Snoro“ vadovą Vladimirą Antonovą: “Geriau būti maža žuvimi dideliame vandenyje nei dideliame vandenyje maža žuvimi.“
Pateikiame keletą V. Lauručio minčių iš susitikimo.
Apie netalpias smegenis
— Lietuviai su informatika, savo smegenimis, yra ne kokie. Kodėl? Todėl, kad mes iš kaimo bendruomenės. Ką mūsų proseneliai matė? Kokius 500 žmonių per visą gyvenimą: kažkur už kalniuko, kažkur už upės vieną žmogų.
Azijos šalys, kurios mokosi hieroglifų, yra pranašesnės. Jos turi išmokti mažiausiai 2 tūkstančius hieroglifų. O mes, mokydamiesi 32 raides, kiek kartų per užpakalį gauname?
Kokie mūsų politikų apibūdinimai? Brazauskas — komunistas, Landsbergis — profesorius. Antram apibūdinimui nėra smegenyse vietos — mūsų smegenys netalpios informacijai.
Japonas, rodydamas kelią, gali nurodyti dešimt punktų, o mes po trijų jau užmiršime pirmąjį. Ir negalime sukurti mikroschemos.
Apie globalizaciją
— Mano manymu, globalizacijoje yra senų nesveikų procesų. Amerikos dominavimas, tam tikros susiformavusios grupės žmonių, kurie nenori paleisti esamos situacijos.
Vyksta lyg ir mažesnių, mažiau išsivysčiusių valstybių apgaudinėjimai. Jų sąskaita turtėja ne tik valstybės, bet ir tose valstybėse esančios atskiros grupės.
Per Europos Sąjungą pajutome globalizaciją. Buvome reikalingi kaip rinka.
Dalyvavau pirmosiose nepriklausomybės procesuose. Atvirai pasakius, nesitikėjau tokios situacijos, kaip dabar.
Politinę karjerą pradėjau su Romualdu Ozolu, pradedu galvoti panašiai, kaip ir jis. Sakoma, mažame kieme geriau galima susitvarkyti. Manau, kad būtų gerai, jei mes nebūtume Europos Sąjungoje.
KIBERNETIKA: Kolegos, bičiuliai sveikino Vincą Laurutį su 65-uoju gimtadieniu. Pamatęs draugišką šaržą, profesorius pritaikė kibernetiką: šaržas — pageidaujama būsena, originalas — reali būsena.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
