Naujausios
Kas myli Lietuvą labiau už kiaulides
Pakruojiškiai penktus metus priešinasi kiaulidėms. Teisme eiliniai piliečiai siekia, kad būtų panaikintas Pakruojo rajono savivaldybės tarybos sprendimas leisti steigtis net vienuolikai danų bendrovės „Saerimner“ kiaulių kompleksų. Specialistai pateikė išvadą: masiškai pradėjus laistyti srutas, bus užterštas požeminio vandens baseinas, iš kurio giluminį vandenį geria ir šiauliečiai.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Gyventojai gina save ir kitus
Šiaulių apygardos administracinis teismas šeštadienį turėtų skelbti sprendimą byloje, kuri prasidėjo 2005 metų balandžio mėnesį. Nuo tada Pakruojo rajono gyventojai Genovaitė Valčiukienė, „Pakruojo duonos“ kepyklos savininkas Petras Girinskis, ūkininkai Rimvydas Gasparavičius, Arimantas Lašas, Julija Pekelienė, Ona Varnienė bei visuomeninė organizacija “Žaliųjų judėjimas“, padavę Savivaldybę į teismą, siekia nuo srutų ir kiaulidžių apginti vienuolika vietovių.
Anot G. Valčiukienės, kiaulių verslo savininkai nusitaikė į gražiausias rajono vietoves: Rozalimą, Palašmenės kaimą, Klovainių seniūniją, Siečius. Jos teigimu, parengtuose žemėlapiuose pažymėta net 25 kompleksai tam atvejui, „jeigu gerai seksis“.
„Saerimner“ bendrovei priklausantis “Mūšos“ kiaulių kompleksas iškilo 2001-aisiais Veselkiškėse. Pasak G. Valčiukienės, papūtus stipresniam vėjui, srutomis pasmirsta aplinkiniai kaimai ir pats rajono centras, o srutų laistymas 10— 15 kilometrų spinduliu jautresnius gyventojus susargdina.
Niekas neišdrįsta paremti
Gyventojų padedama, G. Valčiukienė surinko per 7 tūkstančius gyventojų parašų, kuriais žmonės pasisakė prieš kiaulidžių invaziją rajone.
Nešini šiais parašais, pakruojiškiai ieškojo užtarėjų Šiaulių apskrityje. Kreiptasi ir į Prezidentūrą, Sveikatos apsaugos ministeriją, Aplinkos ministeriją, Žemės ūkio ministrę Kazimirą Danutę Prunskienę.
Surengta dešimtys piketų, pateikta tūkstančių gyventojų pasirašytų protestų bei peticijų, rūpintasi, kad būtų atlikti tyrimai, kaip kiaulių kompleksai gali paveikti požeminio vandens kokybę.
„Deja, įtakingi asmenys ir institucijos, įgaliotos priimti Lietuvai ir jos žmonėms svarbius sprendimus, atsipirko valdiškais atsirašinėjimais — neva problemą turėtų spręsti vietos valdžia. Ir valdžios viršūnėse, ir apskrityje, ir savo rajone nėra nė vieno valdininko, išdrįstančio mus viešai paremti“, — G. Valčiukienė neslepia kartėlio dėl valdžios institucijų abejingumo.
Pilietiška moteris kartais jaučiasi kaip ašaka gerklėje: „Toks jausmas, geriau, kad manęs apskritai nebūtų. Ne kartą prašė, kad nutilčiau, bandė papirkti. Paskui bandė gąsdinti“. G. Valčiukienė įsiminė, kaip prieš porą metų, ją, tamsoje vairuojančią automobilį, kažkas atkakliai akino šviesomis, provokavo, bandydamas nustumti į griovį.
Prieš tai G. Valčiukienė siekė apsaugoti Rozalimo miško parką ir jį atkovojo. Visiems. Iš pradžių į šį jos kategorišką reikalavimą skeptiškai žiūrėję net miškininkai ir aplinkosaugininkai vėliau ją sveikino, o Lietuvos žalieji G. Valčiukienei įteikė balto marmuro angelą.
Šalia duonos — kiaulidės
15-us metus sėkmingai veikianti kepykla „Pakruojo duona“ yra įsikūrusi Palašmenės kaime, kuriame planuojama kiaulidžių statyba. Atstumas nuo kepyklos iki kiaulidžių, pasak kepyklos savininko savininko Petro Girinsko, būtų 700 metrų.
„Mums tai viskas, bankrotas. Kodėl? Todėl, kad šalia kiaulidžių duoną kepti neįmanoma. Miltai yra toks produktas, kuris ypač traukia smarvę. Kas pirks smirdinčią duoną?“ — retoriškai klausė P. Girinskis.
Kaime atsiradus kiaulidėms, ne pyragai būtų ir ūkininkei Julijai Pekelienei, kuri gyvena vos už penkių šimtų metrų nuo planuojamų kiaulidžių nustatytos sanitarinės apsaugos zonos. Ūkininkės dirbamos žemės patenka į projektuojamo komplekso teritoriją. J. Pekelienės nuomone, kiaulidės reikštų nuosprendį jos žemei ir nekilnojamam turtui.
„Jeigu Siečiuose ir Palašmenėje atsirastų kompleksai, jie “persidengtų“. Vienoje vietoje būtų sukoncentruota apie 15000 kiaulių! Tokių atveju sanitarinė zona turėtų būti 1,5 kilometro, o ne 500 metrų, kaip dabar leista. Į ją patektų visi vietos gyventojai“, — nuogąstavo ūkininkė.
Tarša gali pasiekti ir Šiaulius
Vilniškė bendrovė „Gerva“ tyrė Pakruojo rajono šulinių, gruntinius ir požeminius vandenis. Išvadose pažymima, jog nitratai į gruntinius vandenis ir požeminius vandenis patenka iš srutomis ir salietra tręšiamų laukų bei pievų, tvartų, mėšlidžių, srutų duobių.
„Gervos“ direktorius Vytautas Pelakauskas, biochemikas, pabrėžė, jog didžioji dalis teršalų upėmis nuteka į Baltijos jūrą.
Tai ypač aktualu Klovainių seniūnijoje.
„Čia žemės paviršiuje glūdi dolomitinės uolienos. Geologai pažymi, kad jos ypatingai laidžios paviršiniam vandeniui, todėl susidaro grėsmė, jog pradėjus masiškai laistyti srutas bus užterštas stipinų požeminio vandens baseinas, iš kurio giluminį vandenį ima Šiaulių, Pakruojo, Kelmės, Radviliškio rajonai,“ — sakė V. Pelakauskas.
Baltijos jūroje, specialisto teigimu, kyla grėsmė atsirasti taip vadinamoms negyvosioms jūrų zonoms, kuriose, suaktyvėjus tam tikrų dumblių augimui, išnyksta kai kurios žuvų ir augalų rūšys.
„Viena didžiulė negyvoji zona atrasta prie Danijos krantų, — “Šiaulių kraštui“ sakė V. Pelakauskas. — Naujų kiaulidžių Danijoje steigti nebeleidžiama. Todėl jie veržiasi pas mus. Baigę savo verslą, deja, pinigus išsiveža, o mums palieka nuniokotas žemes, smarvę ir taršą“.
GRĖSMĖ: Specialistai įspėja, jog dolomitinės uolienos Klovainiuose ypač laidžios paviršiniam vandeniui, todėl susidaro grėsmė taršai skilsti. Kiauliu kompleksas 56 JTs
Redakcijos archyvo nuotr.
PARAŠAI: Gyventojų padedama, Genovaitė Valčiukienė organizavo piketus ir surinko per 7 tūkstančius gyventojų parašų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Citata: „Pradėjus masiškai laistyti srutas bus užterštas stipinų požeminio vandens baseinas, iš kurio giluminį vandenį ima Šiaulių, Pakruojo, Kelmės, Radviliškio rajonai.
