Karštis tradicinės mugės neišvaikė

Karš­tis tra­di­ci­nės mu­gės neiš­vai­kė

Va­kar Šiau­liuo­se pra­si­dė­jęs fes­ti­va­lis „Ant ru­be­žiaus“ į bul­va­rą su­trau­kė ne tik mu­zi­kan­tus, bet ir pre­kei­vius. Pre­kiau­ja­ma vis­kuo: tau­ti­nio pa­vel­do ga­mi­niais, ma­si­ne pro­duk­ci­ja. Va­kar pre­kei­viams ir pir­kė­jams te­ko įveik­ti prie že­mės gul­dan­tį karš­tį.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Mo­lio kak­la­raiš­čiai

Pre­kiau­to­jų pa­la­pi­nės iš­si­dės­čiu­sios nuo pa­grin­di­nės sce­nos prie Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos iki Po­vi­lo Vi­šins­kio pa­mink­lo. Pre­ky­bi­nin­kai siū­lo įvai­riau­sių pre­kių: nuo deš­rų iki ba­tų. Svi­li­nant karš­čiui, ga­li­ma pa­si­ma­tuo­ti kai­li­nę ke­pu­rę.

Ant Meš­kui­čių gim­na­zi­jos dai­lės mo­ky­to­jos Ie­vos Gal­kaus­kai­tės-Te­nie­nės pre­kys­ta­lio gre­ta ki­tų dir­bi­nių iš mo­lio su­ri­kiuo­ti ke­ra­mi­­niai mar­gas­pal­viai kak­la­raiš­čiai. Jie pa­ga­min­ti iš bal­to mo­lio, puoš­ti gla­zū­ra. Mo­li­niu kak­la­raiš­čiu pa­si­puo­šė ir pa­ti kū­rė­ja.

„Žmo­nės su­sto­ja, pa­si­džiau­gia spal­vo­mis“, – šyp­so­si ke­ra­mi­kė.

Kak­la­raiš­čių idė­ja pri­klau­so mo­kyk­li­nu­kams – ke­ra­mi­kos bū­re­lio Meš­kui­čių gim­na­zi­jo­je, ku­riam va­do­vau­ja I. Gal­kaus­kai­tė-Te­nie­nė, lan­ky­to­jams. Vai­kai mo­li­nius kak­la­raiš­čius lip­dė tė­ve­liams, no­rė­da­mi pa­svei­kin­ti Tė­vo die­nos pro­ga.

„Da­bar ma­din­ga elg­tis taip: už­si­kabinai kak­la­raiš­tį, pa­si­da­rei sel­fį, įsi­dė­jai į feis­bu­ką. O tuo­met kak­la­raiš­tį ga­li pa­si­ka­bi­ni kaip pa­veiks­lė­lį“, – pa­ta­ria I. Gal­kaus­kai­tė-Te­nie­nė.

Ke­ra­mi­kė ku­ria iš bal­to, rau­do­no mo­lio, ša­mo­to, me­džia­gas mik­suo­ja. Dar ieš­ko sa­vęs, to­dėl dar­bai – iš įvai­rių lai­ko­tar­pių.

Ša­lia ke­ra­mi­kos iš­dė­lio­ti pa­puo­ša­lai. Šiau­lie­tė Vi­li­ja Joc­ku­vie­nė pre­kiau­ja ran­kų dar­bo sa­gė­mis, pa­ka­bu­kais, aus­ka­rais. Vi­si dar­bai – skir­tin­gi. „La­bai lie­tu­viš­ka: ąžuo­las, žal­va­ris, siu­vi­nė­ji­mas“, – sa­ko mo­te­ris, pa­puo­ša­lus pra­dė­ju­si kur­ti prieš po­rą me­tų.

Tau­ti­nis kos­tiu­mas po­pu­lia­rė­ja

Iš Gargž­dų at­vy­ku­si Zi­ta Pau­li­kie­nė tris de­šimt­me­čius au­džia se­no­vi­nė­mis stak­lė­mis. Vie­noms jų – 70 me­tų, ki­tos pa­da­ry­tos meist­ro nau­jai. Tu­ri ir mes­tu­vą – šiek tiek pa­to­bu­lin­tą, bet „pa­da­ry­tą iš se­nų ark­li­nių grė­bar­kų te­ki­nių“.

Anks­čiau mo­te­ris dir­bo Dai­lės kom­bi­na­te, de­šimt me­tų au­dė tą pa­čią li­ni­nę ser­ve­tė­lę. Kai kom­bi­na­tas bank­ru­ta­vo, rei­kė­jo nu­spręs­ti, ką da­ry­ti.

Va­ži­nė­jo pas au­dė­jas, į se­mi­na­rus, mu­zie­jus, gi­li­no­si į au­di­mo pa­slap­tis: krapš­tė skiau­te­les, ar­dė, žiū­rė­jo, kaip nuaus­ta.

Z. Pau­li­kie­nės tei­gi­mu, no­rint nuaus­ti au­di­nius vi­sam tau­ti­niam kos­tiu­mui, rei­kia ne vie­nų stak­lių, nes, kol vie­no kuo­de­lio ne­baig­si, tol ne­pra­dė­si ki­to. Siū­lai – tik vil­na ir med­vil­nė.

Aus­ti, sa­ko Z. Pau­li­kie­nė, tu­ri mėg­ti, ki­taip nie­ko ne­pa­vyks, nes kant­ry­bės rei­kia į va­lias. Ne kiek­vie­nas ga­li iš­sė­dė­ti. Rei­kia ir ra­my­bės – kad nie­kas ne­truk­dy­tų, nes bū­ti­na su­skai­čiuo­ti vi­sas dry­že­lių ei­lu­tes. Mo­te­ris juo­kia­si: ra­vė­da­ma dar­že­lį, pa­gau­na sa­ve skai­čiuo­jan­čią pikt­žo­les.

Z. Pau­li­kie­nės pre­ky­bi­nė­je pa­la­pi­nė­je tel­pa vi­si Lie­tu­vos et­ni­niai re­gio­nai – au­di­nių raš­tai at­kar­to­ja Že­mai­ti­jos, Aukš­tai­ti­jos, Su­val­ki­jos, Dzū­ki­jos, Ma­žo­sios Lie­tu­vos au­di­mo tra­di­ci­jas.

Iš au­di­nių ga­li­ma su­rink­ti vi­są kos­tiu­mą: si­jo­nus, lie­me­nes, pri­juos­tes, ska­re­les. Su­gul­dy­ti ir del­mo­nė­liai – Ma­žo­sios Lie­tu­vos tau­ti­nio kos­tiu­mo ak­se­sua­ras. Pa­va­di­ni­mas del­mo­nas, sa­ko Z. Pau­likie­nė, ki­lęs iš to, kad vis­kas, kas ja­me įdė­ta, yra „dėl mo­nęs“.

Au­dė­jos tei­gi­mu, tau­ti­niai rū­bai po­pu­lia­rė­ja, ypač – Vil­niu­je. Juos per­ka ne tik ko­lek­ty­vai, bet pa­vie­niai žmo­nės.

Mo­te­rį ma­lo­niai nu­ste­bi­no uk­rai­nie­tė, priė­ju­si per tarp­tau­ti­nį folk­lo­ro fes­ti­va­lį „Skam­ba skam­ba kank­liai“. „Ke­tu­ri me­tai jau čia gy­ve­nu, dir­bu ir dar ne­tu­riu tau­ti­nio kos­tiu­mo, man bū­ti­nai rei­kia“, – sa­kė uk­rai­nie­tė. Ir su­si­rin­ko au­di­nius že­mai­tiš­kam kos­tiu­mui.

Lie­tu­viš­kas alie­jus

Vil­niu­je gy­ve­nan­tis Jev­ge­ni­jus Mur­ni­ko­vas ir jo sū­nus – abu bu­vę ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai, da­bar už­sii­ma alie­jaus vers­lu. Sū­nus tu­ri alie­ji­nę, kur spau­džia šal­to spau­di­mo alie­jų, tė­vas, sen­jo­ras, už­sii­ma pre­ky­ba.

Li­nai, pluoš­ti­nės ka­na­pės, jud­ros, bur­no­čiai – Lie­tu­vo­je au­gan­tys alie­ji­niai au­ga­lai, iš ku­rių spau­džia­mas alie­jus. J. Mur­ni­ko­vas apie kiek­vie­no alie­jaus sa­vy­bes ga­li pa­sa­ko­ti iš­sa­miai ir įdo­miai.

Li­nų au­gin­to­jus Lie­tu­vo­je, sa­ko J. Mur­ni­ko­vas, da­bar ga­li­ma ko­ne su­skai­čiuo­ti ant ran­kų pirš­tų. Iki ka­ro Lie­tu­vo­je au­gin­ta kul­tū­ra – jud­ra – vėl pra­dė­ta au­gin­ti maž­daug prieš de­šimt­me­tį, ją „su­grą­ži­no“ ne žem­dir­biai, o fi­zi­kos moks­lų dak­ta­ras Al­fon­sas Pec­kus.

Jud­rų alie­jus „Ag­ro­balt“ pa­ro­do­je 2012 me­tais bu­vo įver­tin­tas auk­so me­da­liu. Anks­čiau judromis bū­da­vo gar­di­na­ma ko­šė – ne­be­rei­kė­da­vo nei svies­to, nei alie­jaus. Jud­rų bū­da­vo de­da­ma ir į duo­ną, šis re­cep­tas ir­gi su­grį­žo.

„Per vi­są lai­ką esu su­ti­kęs tik vie­ną gar­baus am­žiaus po­nią, ku­ri lyg pri­si­mi­nė, kad bu­vo jud­ra. Dau­giau apie jud­rą ži­no­me tik iš ap­ra­šy­mų“, – sa­ko J. Mur­ni­ko­vas. Vy­ras pa­ro­do su­pa­kuo­tas smul­ku­tes jud­ros sėk­las, iš­va­ly­tas op­ti­niu va­ly­mo įren­gi­niu – be jo­kios šiukš­ly­tės.

Alie­jų spau­džia ir iš at­vež­ti­nių sėk­lų: mo­liū­gų, se­za­mų, sau­lėg­rą­žų, že­mės rie­šu­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KE­RA­MI­KĖ: Ie­va Gal­kaus­kai­tė-Te­nie­nė pa­si­puo­šė mo­li­niu kak­la­raiš­čiu.

KAK­LA­RAIŠ­ČIAI: Mo­li­nių kak­la­raiš­čių idė­ja gi­mė Meš­kui­čių gim­na­zi­jos ke­ra­mi­kos bū­re­ly­je.

PA­PUO­ŠA­LAI: Šiau­lie­tė Vi­li­ja Joc­ku­vie­nė pa­puo­ša­lus ku­ria iš ąžuo­lo, žal­va­rio, siu­vi­nių.

AU­DĖ­JA: Zi­ta Pau­li­kie­nė se­no­vi­nė­mis stak­lė­mis išau­džia įvai­rių Lie­tu­vos re­gio­nų raš­tus.

AU­TO­RIUS: Šiau­lie­tis Dai­nius Šu­kys de­di­ka­ci­jas ra­šo į nau­jau­sią sa­vo kny­gą „Ska­niau­sias vai­kas“.

PRE­KY­BA: Jev­ge­ni­jus Mur­ni­ko­vas ga­li pa­pa­sa­ko­ti apie vi­sų alie­jų sa­vy­bes.

ATOK­VĖ­PIS: Mu­gė­je ga­li­ma ir at­si­pa­lai­duo­ti.