Naujausios
Karo lakūnas metus pradės Italijoje
Aštuoniolika metų Lietuvos kariuomenei atidavęs majoras, vienas iš geriausių karo lakūnų Jurijus Jakšys prieš šv. Kalėdas užvėrė Karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės duris. Po Naujųjų metų karininkas pradeda dirbti Italijoje, „Superjet International“ kompanijoje, kur bus pirmasis lietuvis lakūnas-instruktorius, rengiantis įgulas naujausiems “Sukhoi Superjet 100“ lėktuvams. 39-erių metų lakūno apsisprendimą lėmė neigiami procesai kariuomenėje. “Kariuomenė — visuomenės veidrodis, tik kartais iškreiptas“, — sako J. Jakšys.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Gąsdino nežinia
— Jūsų profesionalumas neprasprūdo pro italų gamyklos „Alenia Aeronautica S.p.A.“, kur surenkami lėktuvai C-27J “Spartan“, atstovų akis. Pirmą kartą pasiūlymą dirbti Italijoje gavote dar 2007 metais. Praėjo treji metai, kodėl ryžotės išvykti dabar?
— Šią vasarą gavau jau konkrečius pasiūlymus, susijusius su darbo vieta, pareigomis, darbo specifika.
Trejų metų finansinis įsipareigojimas, kuris su kariuomene siejo po mokymų Italijoje su „Spartan“ lėktuvu, pasibaigė. Turėjau moralinių įsipareigojimų — paruošti įgulas.
Sprendimą lėmė faktoriai, kurie dabar vyksta Lietuvoje. Ne tik valstybėje, visuomenėje, bet ir kariuomenėje. Kariuomenė yra visuomenės veidrodis, tik kartais iškreiptas.
Ne tik aš, daugelis lakūnų žvalgosi į skirtingas puses, į civilinį gyvenimą. Anksčiau žmogus, eidamas į kariuomenę, žinodavo, kad po 20— 25 metų tarnybos turės socialines garantijas. Dabar niekas nėra tikras.
Viskas nuolat keičiasi ir keičiasi ne į gerą pusę. Nežinau, kas su manimi būtų kitais metais. Ar aš turėčiau tas pačias garantijas? Ar aš turėčiau tiek darbo, kiek turiu dabar? Ir koks būtų mano darbas?
— Jūs — ne vienintelis lakūnas, pastaruoju metu palikęs karines oro pajėgas?
— Deja, ne. Į „AirBaltic“ išėjo kapitonas Artūras Persidskis, mano antras lakūnas, kuris buvo rengiamas įgulos vadu. Labai talentingas žmogus, turintis patirties.
Aš po Naujųjų turėsiu savaitę atostogų, o sausio 9 dieną pradedu dirbti.
— Koks darbas laukia Italijoje?
— Viena iš firmos „Superjet International“ funkcijų — rengti įgulų narius. Tai — “Alenia Aeronautica“ dukterinė kompanija.
Būsiu lakūnas instruktorius, mokysiu įgulą skraidyti su naujuoju lėktuvu „Sukhoi SuperJet 100“.
— Būsite pirmas lietuvis „SuperJet International“?
— Taip. Daugiausia ten dirbančių lakūnų — italai. Mano pliusai — puikiai kalbu rusiškai, angliškai. Man pasisekė, kad buvau laiku ir vietoje, kad mane pastebėjo, įvertino ir nepamiršo.
Italai tikrino gana ilgai. Patys sakė, kad išbandė visapusiškai, nes jiems reikia patikimų žmonių.
— Išvykstate visam laikui?
— Kontraktas — neterminuotas. Dirbsiu, kiek galėsiu, nes esu pasišventęs aviacijai. Visada norėjau siekti karjeros būtent aviacijoje: turiu galvoje, ne kaitalioti antpečius, bet tobulėti profesinėje srityje. Tai buvo viso gyvenimo tikslas — išeiti į tarptautinius vandenis, kad pastebėtų, patikėtų.
Šeima kol kas liks Lietuvoje. Kai dukra po pusantrų metų pasirinks studijas, tada jau išvyksime su žmona.
— Sudėtinga išvykti iš Tėvynės, kuriai tiek metų tarnavote?
— Visą savo gyvenimą nuo vaikystės keliavau: mano tėvas buvo kariškis, lėktuvo technikas. Gimiau Ukrainoje, kur tėvas tuo metu tarnavo. Gyvenome Panevėžyje, Vokietijoje, vėl grįžome į Panevėžį. Įstojau į Vilniaus sukarintą mokyklą, paskui buvo Rusija, Panevėžys, Šiauliai. Esu pasaulio pilietis.
Nesaugūs skrydžiai
— Ar bandė Jus išlaikyti Lietuvos kariuomenėje?
— Motyvuoti finansiškai manęs negalėjo. Bet buvo malonu ir netikėta, kad, jau padavus prašymą išleisti iš kariuomenės, mano tarnybos sutartis buvo pratęsta dar trejiems metams — jei apsigalvočiau. O dabar kariuomenėje nelengva pratęsti tarnybos sutartis.
Galvojau, kad bus pykčių, bet nebuvo grasinimo, kad niekada negalėsiu sugrįžti. Kelias atgal liko.
— Dar prieš ketverius metus teigėte: „Jei valstybės požiūris į paruoštus lakūnus nesikeis, kils didelių problemų. Mes išugdome žmones, investuojame milijonus, o jie išeina“. Valstybės požiūris nesikeičia?
— Požiūris keičiasi į blogąją pusę. Lakūnas paliekamas pats sau: pasirengimas, įgūdžių rinkimas — jo paties reikalas.
Valstybė nori, kad skraidytume, vykdytume užduotis, kurių daugėja, o investuoti į lakūną, jo paruošimą — nelabai. Prisidengiama lėšų trūkumu. Jei lėšų trūksta, atsisakykime to, ką darome, atlikime užduotis saugiai.
Dažnai skraidydavome be poilsio, ir tai tęsiasi iki šiol. Valdžia žaidžia: skrendant į Afganistaną, viena įgula ilsisi salone. Bet ar galima salone pailsėti? Tarpiniame sustojime įgulos pasikeičia. Įsivaizduokite, kokia įgula atskrenda į veiksmų rajoną? Visi pavargę, išnaudoję ramybės resursus. Aplinka reikalauja greitos reakcijos, o jos nėra, nes žmogus jaučiasi užsimiegojęs ir nuvargęs.
Rizikuojama ne tik lakūnų, bet ir kartu skrendančių gyvybėmis. Šią problemą galima spręsti įvairiais būdais, bet gal nėra norinčių ją iškelti?
Aviacijoje reikia į viską atsižvelgti iki smulkmenų. Pirmiausia ir svarbiausia — skrydžio sauga. Jei negalime pasirūpinti sauga, atsisakykime skrydžių.
Su „Spartan“ ore praleidau apie 1700 valandų. Būdavo dienų, kai savaitę neskraidydavome, bet būdavo, kad kasdien iš lėktuvo neišlipdavau.
— Ar jautėtės neįvertintas?
— Užduočių buvo daug, krūviai didžiuliai. Bet šiuo metu vis mažėja žmonių, suprantančių sukurtą sistemą. Jaunimas dėl lėšų trūkumo neskraido, nekaupia patirties, neprogresuoja.
Lakūnai, turintys daug žinių ir patirties, neturi išeiti iš kariuomenės, jie turi kopti karjeros laiptais, eiti aukštesnes pareigas, išlaikyti tai, kas buvo sukurta.
Maudžia širdį dėl neužbaigtų darbų, nes matau, kad man išėjus, tie darbai tęsiami ne taip. Kalbu apie jaunų lakūnų parengimą. Motyvacija niekam neįdomu.
Tikslas — progresuoti
— Kokią matote Lietuvos karinės aviacijos ateitį?
— Nenoriu būti blogio pranašu, bet šiuo metu, žiūrint į visas tendencijas, kariuomenės vadovybės nurodymus, man darosi baugu. Noriu tik vieno — saugiai skraidyti, nepasiduoti įtakai ir spaudimui.
— Esate sakęs, jog lakūnas, kaip vynas kuo ilgiau bręsta, tuo jis geresnis. Ar šis posakis tinka esamai situacijai?
— Sakyčiau, lakūnas — kaip brendis. Vynas gali perrūgti (šypsosi — red. past.). Kuo lakūnas vyresnis, tuo daugiau patirties turi.
Negaliu stovėti vienoje vietoje, nes apaugsiu samanomis. Esu pilnas jėgų, energijos, noriu semtis žinių, progresuoti.
Atrodo, kariuomenė turėtų būti depolitizuota. Bet mūsų sistema yra šiek tiek iškreipta, vadovaujantis personalas keičiasi sulig kiekvienu Seimu. Turi būti kažkam lojalus, o tai — ne man, niekam nenoriu pataikauti. Esu savo darbo fanatas, laikausi savo nusistatymų, pasaulėžiūros. Man nesvarbu, kokia valdžia, svarbu, kad lėktuvas dirbtų saugiai, vykdytų užduotis.
STARTAS: „Negalima užsisėdėti vietoje reikia keistis, nes nebus progreso, — sako majoras Jurijus Jakšys. — Laukia nauji iššūkiai, naujas žemas startas. Tikiuosi, kad su turimu žinių ir praktikos bagažu sėkmingai įsiliesiu į naują kolektyvą“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATIRTIS: Iš Lietuvos kariuomenės išėjęs majoras Jurijus Jakšys su C-27J „Spartan“ ore yra praleidęs apie 1700 valandų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
