Naujausios
Karo lakūnas jausmų nesigėdija
Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) Oro operacijų grupės lakūnas-instruktorius majoras Jurijus Jakšys niekada nesifotografuoja prieš skrydį. „Darius ir Girėnas nusifotografavo“, — liūdnai šypteli. Jurijus ore yra praleidęs keturis tūkstančius valandų, įveikęs pavojingus maršrutus į Balkanus, Iraką, Afganistaną, Gruziją. Įvertinimas — kvietimas tęsti karjerą italų “Alenia Aeronautica S.p.A.“ gamykloje.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Skrydis — į nežinomybę
Su Jurijumi kalbamės iš karto po skrydžio į Gruziją — po įtemptos nemigo nakties.
Bet lakūnas-instruktorius šypsosi. Šis skrydis buvo lengvesnis nei pirmieji, kai itin slėgė nežinomybė.
„Transporto aviacija sukurta skraidyti tuose regionuose, kur oro erdvė yra saugoma koalicijos pajėgų — taip mes skraidome Afganistane, Irake. Bet kai oras yra nežinia kieno rankose, neįprasta“, — sako majoras.
Jurijui su įgula pirmą kartą įskridus į konflikto apimtos Gruzijos eterį, girdėjosi vien rusiški kariškių šaukiniai. Patyręs lakūnas prisipažįsta — buvo šiek tiek baugu. Nežinia, kas lėktuvą gali pasitikti, „nusivesti“ į kitą aerodromą, patikrinti krovinį.
Po pirmųjų skrydžių į Gruziją lakūnai pastebėjo, kad ryšys su žeme buvo slopinamas. Dar viena ypatybė — Tbilisio oro uoste radarai išvesti iš rikiuotės.
Besišypsančios akys
Nuvargusius, įbaugintus pabėgėlius iš konflikto apimtos šalies Jurijus su įgula gabeno pirmą kartą gyvenime.
„Tai — kažkas išskirtinio. Žmonių akys — išsigandusios. Bet jose — ir žiežirba vilties, kad bus išgelbėti. Matai, kaip žmonės, įlipę į lėktuvą, atsipalaiduoja. Kadangi į priekį buvome gabenę krovinį, negalėjome sustatyti visų sėdynių, žmonės gulėsi tiesiai ant grindų: mes vos spėjome pakloti antklodes. Ir iš karto užmigo — iki pat Vilniaus“.
Buvo taip išvargusių moterų, jog joms įgulos nariai padėjo įlipti į lėktuvą. Keletas vaikų, tarp jų ir vieno mėnesio kūdikis, verkė.
Po skrydžių Jurijui ir įgulai žmonės dėkojo įvairiausiomis kalbomis — lietuviškai, angliškai, rusiškai, gruziniškai.
Lakūnas sako, jog žodžių net nereikia: užtenka pamatyti žmonių akis, kuomet jie išlipa iš lėktuvo Vilniuje ar Šiauliuose. Tarsi kiti žmonės nei tie — įlipę Tbilisyje. Žmonės, kurių akys vėl šypsosi.
Jurijus tikina — netiesa, kad kariškiai yra bejausmiai. Ir šiandien lakūnas-instruktorius itin jautriai pasakoja apie 2004 metais po šiauliečių autobuso avarijos Kroatijoje gabentus žmones. Buvo karšta, daug turbulencinių oro srautų, audros debesų.
„Kiekvieną lėktuvo judesį jauti tarsi sužeistų žmonių skausmą. Jie gulėjo ant neštuvų su lašelinėmis, kentėjo kaulų lūžius, — sako lakūnas. — Jauti, kad nuo tavęs priklauso jų jausmai, jų skausmas ir, tuo metu — net likimas“.
Gelbsti prietarai
Jurijus vardija sudėtingiausius savo skrydžius. Pirmieji — į Balkanus, kai buvo jaunas lakūnas „su pradėjusiomis lįsti pirmosios plunksnomis“. Nors įgulų vadai, lakūnai, technikai buvo iki 30-ies, per pustrečių metų pavyko pasiekti aukščiausią reitingą: daugiausia pergabeno krovinių ir rečiausiai gedo.
Daug nervų kainavo pirmieji skrydžiai į Afganistaną, tūpimai Čagčarane, kur aerodromas įkurtas aukštai kalnuose, oras karštas ir išretėjęs, o kilimo-tūpimo takas trumpas, danga — palaidas žvyras.
Kur kylant tenka skaičiuoti kiekvieną centimetrą — užteks tako ar ne. Tikrinti save dešimt kartų. Skaičiuoti kompiuteryje ir popieriuje. Nes atsakomybė už įgulą ir keleivius —–milžiniška.
Jurijus pripažįsta: lakūnai — labai prietaringi žmonės, turi galybę prietarų — asmeninių ir bendrųjų.
Nesifotografuoti prieš skrydį. Nespjaudyti prieš mentes. Nesiskusti prieš ilgą, sudėtingą skrydį. Vienas iš prietarų galioja nuo karo laikų — negalima su savo lėktuvo techniku žaisti kortomis iš pinigų. Nevykdantiems „priesakų“, tenka kloti stalą kolegoms.
Trūksta pamainos
Jurijus tik šypsosi paklaustas apie atostogas ir laisvadienius. Tarp skrydžių į Gruziją dar spėjo išpildyti pažadą — „išmesti“ parašiutininkus, kurie Panevėžyje pasiekė Baltijos šalių rekordą. Vėl laukia skrydis į Afganistaną.
Jurijaus valandos ore — arti keturių tūkstančių, aplankyti visi regionai, kur yra Lietuvos kariuomenės karių.
Paklaustas, kaip fiziškai pakelia krūvį, nusišypso: tiesiog neleidžia sau atsipalaiduoti. Nors kartais norom-nenorom pasiekia rekordus: kartą startinis laikas (nuo aerodromo iki pakilimo iš kito aerodromo) tęsėsi per 38 valandas.
„Jei ir nori pailsėti — tiesiog regione nėra galimybių. Todėl turi skristi. Visi supranta, kad tai nėra gerai. Bet ką padarysi“.
Karo lakūnų trūksta, todėl šiuo metu išbandoma alternatyva: lakūnais rengiami tapti Karo akademijos leitenantai.
Jurijus džiaugiasi jau sulaukęs geros žinios: jaunieji lakūnai skraido aeroklube, „renka“ valandas. Visi išskrido savarankiškai, nė vienas nebuvo “nurašytas“. Galbūt ateityje jie bus rengiami ir C-27J “Spartan“ įgulai. Bet tam reikia laiko.
Tarp Italijos ir Lietuvos
J. Jakšys su kolegomis naujausią KOP lėktuvą C-27J „Spartan“ įvaldė prieš porą metų. Italai iki šiol stebisi: Lietuva yra vienintelė šalis, kurios lakūnai po 8 bazinių mokymo skrydžių buvo pasirengę eksploatuoti lėktuvą. Kitų šalių lakūnai kol kas gali atlikti logistinius skrydžius tik savo šalies ribose.
Lietuviai šio tipo lėktuvu yra skridę daugiausia valandų ir nuvykę į regionus, kur su C-27J „Spartan“ dar niekas nebuvo.
J. Jakšio profesionalumas neprasprūdo pro italų gamyklos „Alenia Aeronautica S.p.A.“, kur surenkami C-27J “Spartan“, atstovų akis. “Šiaulių krašto“ žiniomis, prieš metus Jurijus gavo kvietimą dirbti Italijoje. J. Jakšys — ne tik pirmasis į “gamyklą pakviestas lietuvis. Iki šiol firmoje nedirbo nė vienas užsienietis, visi lakūnai bandytojai — italai.
Pagal bendrą „Alenia Aeronautica S.p.A.“ ir Lietuvos kariuomenės susitarimą lietuvis dirbo su Bulgarijos lakūnais. Bet plačiau apie perpektyvas Italijoje lakūnas-instruktorius dar nenori kalbėti.
Jis neslepia, kad ateis momentas, kai teks išeiti iš Lietuvos karinių oro pajėgų: „Karininkui yra natūralu siekti karjeros, o tai dažniausiai susiję su administraciniu darbu. Jaučiuosi pilnas jėgų ir myliu savo darbą. Noriu tobulėti savo profesinėje srityje“.
J. Jakšys įsitikinęs: karo lakūnų motyvacija nėra pinigai, o kažkas daugiau. Karinė transporto aviacija — nuotykiai. Nesibaigiantys ir kas kartą kitokie.
KARJERA: Lietuvos karinių oro pajėgų Oro operacijų grupės lakūnas-instruktorius majoras Jurijus Jakšys atsargiai kalba apie ateitį. Bet dėl vieno yra tikras — vietoje stovėti nenori.
PRIETARAI: Majoras Jurijus Jakšys sako, kad lakūnai turi galybę prietarų. Ant Jurijaus rankos — raištelis, saugantis nuo blogų dalykų. „Pats sau ieškai pasiteisinimų“, — šypsosi lakūnas.
JAUSMAI: Lakūnas-instruktorius Jurijus Jakšys sako, jog kariai nėra bejausmiai. Skraidindamas nelaimės ištiktus žmonės, Jurijaus jaudinasi dėl kiekvieno iš jų likimo.
Jono TAMULIO nuotr.
išnaša: „Užtenka pamatyti žmonių akis, kai jie išlipa iš lėktuvo Vilniuje ar Šiauliuose. Tarsi kiti žmonės nei tie — įlipę Tbilisyje. Žmonės, kurių akys vėl šypsosi.
