Karjeros posūkis – į Šiaulius

Ki­toks gim­tas mies­tas

– Tai koks žo­dis la­biau­siai tik­tų įvar­dy­ti ra­di­ka­lius pa­si­kei­ti­mus Jū­sų, žmo­gaus, iš­ti­sus de­šimt­me­čius užė­mu­sio aukš­tus po­stus, gy­ve­ni­me? Šiau­liai juk ne Vil­nius. Sug­rį­žo­te, nes no­ri­te gy­ven­ti gim­ta­me mies­te?

– Ži­no­te, tas žo­dis „su­grį­žau“ svars­ty­ti­nas. Ma­no vi­du­je jaus­mas toks, kad aš nie­ka­da net ne­bu­vau iš­va­žia­vęs, tik lai­ki­nai iš­vy­kęs.

O iš­vy­kau, kai įsto­jau mo­ky­tis tei­sės į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. Dar ne­tu­rė­da­mas tei­si­nin­ko kva­li­fi­ka­ci­jos pra­dė­jau dirb­ti „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­jo­je tei­si­nin­ku. Šį sa­vo biog­ra­fi­jos fak­tą vi­sa­da dek­la­ruo­ju pa­si­di­džiuo­da­mas. Ma­nau, kad bū­tent pir­ma dar­bo­vie­tė su­tei­kė ne tik di­džiu­lį ži­nių, bet ir pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ba­ga­žą.

To­liau – po­li­ti­nė, pe­da­go­gi­nė veik­la. Vis­ko bu­vo tiek daug ir tiek įvai­raus.

Bet net ir gy­ven­da­mas Vil­niu­je ir su­kda­ma­sis po­li­ti­nė­je pa­dan­gė­je, nu­to­lęs nuo gim­to mies­to ne­bu­vau – čia gy­ve­no ma­no ar­ti­mie­ji, ma­ma, bro­lis, ki­ti gi­mi­nės. Šiau­lių ra­jo­ne tu­riu sa­vo so­dy­bą, to­dėl vis at­vyk­da­vau jos ap­žiū­rė­ti, pa­šil­dy­ti na­mą, už­mes­ti akį į ap­lin­ką. Tai­gi nors nuo­lat Šiau­liuo­se ir ne­gy­ve­nau, čia daž­nai at­va­žiuo­da­vau.

– Ko­kie Jums at­ro­do Šiau­liai da­bar, pa­ly­gin­ti su jū­sų vai­kys­tės, jau­nys­tės mies­tu?

– Ap­sis­to­jau sa­vo so­dy­bo­je Šiau­lių ra­jo­ne. Die­nų, ku­rias pra­lei­dau mies­te dar tik ke­le­tas, o ir jos – pil­nos veik­los. Bet jau spė­jau pe­rei­ti Vil­niaus gat­vės pės­čių­jų bul­va­rą – vie­ną gra­žiau­sių ir se­niau­sių Lie­tu­vo­je. Ned­rą­su gar­siai kri­ti­kuo­ti, bet bul­va­ro to­kio, koks jis bu­vo, ne­be­li­kę – erd­vaus, jau­kaus pės­čių­jų bul­va­ro ne­bė­ra. Akis kliū­va už ko­mer­ci­nės pa­skir­ties pa­sta­tų – dė­žu­čių, ku­rios bul­va­rui tar­si ša­šai. Neį­var­dy­siu, ko­kie tai sta­ti­niai – tik­ri šiau­lie­čiai tik­rai su­pras, apie ką aš kal­bu. Gai­la, kad jais už­sta­ty­tos ka­dai­se tuš­čios ir dėl to jau­ku­mo bul­va­rui tei­ku­sios erd­vės. Tuš­čios erd­vės – di­de­lė ver­ty­bė, o mū­sų bul­va­re, ypač jo pa­bai­go­je nuo tur­gaus pu­sės, aki­vaiz­džiai pa­si­tar­nau­ta ko­mer­ci­jai.

Dar pa­si­ge­dau žmo­nių. Bū­da­vo, ei­ni bul­va­ru šeš­ta­die­nį va­ka­re, ne­kal­bant apie dar­bo die­nas – par­duo­tu­vės pil­nos, žmo­nių daug. Gy­ve­ni­mas vi­rė. O pa­skui vis­kas per­si­kė­lė į di­džiuo­sius pre­ky­bos cent­rus, bul­va­ras iš­tuš­tė­jo. Gai­la, kad ryš­kus mies­to vei­das pra­ra­do gy­vy­bės spal­vą.

Iš bul­va­ro jau spė­jau paė­jė­ti Že­mai­tės gat­ve, už­me­čiau akį į na­mą, ku­ria­me pra­bė­go ma­no vai­kys­tė. Tą na­mą, ne­be­li­kus ma­mos ir bro­lio, par­da­viau, kad ne­rei­kė­tų pri­žiū­rė­ti. O da­bar sa­ve pa­ga­vau gal­vo­jan­tį, jei ne­bū­čiau par­da­vęs, ne­rei­kė­tų va­ži­nė­ti į so­dy­bą Šiau­lių ra­jo­ne...

Api­bend­rin­tai kal­bant, Šiau­liuo­se, ma­no gal­va, yra dau­gy­bė vie­tų, ku­rias rei­kė­tų tvar­ky­ti ki­taip, ir su kai ku­riais spren­di­mais aš ab­so­liu­čiai ne­su­tin­ku, nes jie neats­pin­di mies­to vei­do, ne­de­ra, pro­jek­tai nė­ra vien­ti­si. Bet aš ne­su ar­chi­tek­tas, kal­bu tik kaip žmo­gus, ku­riam rū­pi Šiau­liai.

Kar­je­ros pa­ki­li­mai ir kir­čiai

– Pri­si­min­ki­me ke­le­tą es­mi­nių Jū­sų kar­je­ros šuo­lių. Vie­nas iš to­kių – vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ro 2006-ųjų lie­pą. Nep­raė­jus nė pu­sant­rų me­tų te­ko at­si­sta­ty­din­ti...

– Ne­pai­sant daug nu­veik­tų dar­bų šiuo gy­ve­ni­mo tarps­niu, drįs­tu teig­ti, kad tai vie­nas skau­džiau­sių eta­pų ma­no gy­ve­ni­me.

2007 me­tų lapk­ri­čio mė­ne­sį ne­blai­vus po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas Skuo­do ra­jo­ne, Alek­sand­ri­jo­je, tar­ny­bi­niu au­to­mo­bi­liu kliu­dė ir mir­ti­nai su­ža­lo­jo tris ma­ža­me­čius. Klai­ki tra­ge­di­ja su­kė­lė vi­suo­ti­nį škva­lą. Aš kaip vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras, pa­rei­ka­la­vau as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės iš pa­rei­gū­nų, tie­sio­gi­nių po­li­ci­jos va­do­vų. As­me­ni­nę at­sa­ko­my­bę pri­siė­miau ir pa­ts – kaip at­sa­kin­gas už vi­są sis­te­mą, pa­tei­kiau at­si­sta­ty­di­ni­mo pa­reiš­ki­mą. Vals­ty­bė­je ta­da to­kios tra­di­ci­jos pri­siim­ti as­me­ni­nę at­sa­ko­my­bę dar ne­bu­vo, bet aš ap­si­spren­džiau.

Vė­liau, man jau dir­bant svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ru, pa­na­šio­mis ap­lin­ky­bė­mis tra­giš­ko­je ava­ri­jo­je, ku­rią taip pat su­kė­lė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas, su­žlu­go po­li­ci­jos ge­ne­ra­li­nio ko­mi­sa­ro Viz­gir­do Te­ly­čė­no kar­je­ra – jis taip pat pri­siė­mė as­me­ni­nę at­sa­ko­my­bę.

– Esa­te įvar­di­ja­mas, kaip vie­nas iš pa­grin­di­nių svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mos re­for­ma­to­rių.

– Prie šios mi­nis­te­ri­jos vai­ro sto­jau 2010-ai­siais. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad tais me­tais bet ko­kias re­for­mas są­ly­go­jo eko­no­mi­nis sunk­me­tis. Te­ko vyk­dy­ti tre­čią svei­ka­tos prie­žiū­ros tink­lo rest­ruk­tū­ri­za­vi­mo eta­pą. Bū­tent ta­da kai ku­rio­se svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se ne­be­li­ko akušerijos–ginekologijos sky­rių. Su­ju­di­mo dėl to bū­ta ne­men­ko. Vis tik šian­dien aš tuo spren­di­mu nea­be­jo­ju, nes tik jo dė­ka aki­vaiz­džiai bu­vo pa­ge­rin­ta tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bė, o svar­biau­sia – sau­gu­mas. Už su­tau­py­tas lė­šas pa­vy­ko įdieg­ti nau­jų tech­no­lo­gi­jų.

Tre­čia­ja­me svei­ka­tos prie­žiū­ros tink­lo rest­ruk­tū­ri­za­vi­mo eta­pe bu­vo per­skirs­ty­tos ir svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gos: į res­pub­li­ki­nes, re­gio­ni­nes ir ra­jo­no.

Tais me­tais kaip tik vy­ko ša­lies ap­skri­čių ad­mi­nist­ra­ci­jų pa­nai­ki­ni­mo pro­ce­sas ir dau­gy­bė įstai­gų, pri­klau­siu­sių ad­mi­nist­ra­ci­jai, bu­vo per­duo­tos ar­ba sa­vi­val­dy­bių ar­ba mi­nis­te­ri­jų ži­nion. Ta in­ten­ci­ja Šiau­lių li­go­ni­nė bu­vo per­duo­ta Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai.

Ne­men­kas iš­šū­kis bu­vo ir dėl vais­tų kai­nų re­gu­lia­vi­mo. Pa­vy­ko pa­siek­ti, kad dau­ge­lis pa­ten­ti­nių, ki­taip ta­riant, ori­gi­na­lių vais­tų bū­tų įtrauk­ti į kai­ny­ną. Žmo­nėms bu­vo su­da­ry­ta ga­li­my­bė pa­si­rink­ti vais­tus, tu­rin­čius tą pa­čią che­mi­nę su­dė­tį, pa­gal sa­vo fi­nan­si­nes ga­li­my­bes, o ne­bū­ti­nai bran­giau­sius, pa­gal konk­re­tų pa­va­di­ni­mą, ko­kius iš­ra­šy­da­vo gy­dy­to­jas.

De­ran­tis su ga­min­to­jais ir ga­min­to­jų at­sto­vais pa­vy­ko su­sty­guo­ti kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų prie­mo­kų su­ma­ži­ni­mo tvar­ką. Taip pat bu­vo įves­tas ant­kai­nių ri­bo­ji­mas.

4-asis svei­ka­tos re­for­mos eta­pas – įstai­gų tink­lo per­tvar­kų. Tai tę­si­nys to, ką mes vyk­dė­me, tę­si­nys tiks­lų, ko­kius ir ma­no va­do­vau­ja­ma mi­nis­te­ri­ja dek­la­ra­vo. Va­di­na­si, mū­sų kryp­tis bu­vo tei­sin­ga.

Iš­šū­kių tik­rai bu­vo daug. Dir­bo­me sunk­me­čio są­ly­go­mis. Te­ko vis­ką la­bai at­sa­kin­gai ver­tin­ti, kad ne­sut­rik­tų gy­dy­mo pro­ce­sas svei­ka­tos įstai­go­se ir žmo­nės gau­tų vi­sas rei­kia­mas pa­slau­gas.

– Jums dir­bant svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ru Res­pub­li­ki­nė Šiau­lių li­go­ni­nė bu­vo vie­na iš tų, ku­riai jūs sky­rė­te daug dė­me­sio.

– Šiau­liai man vi­sa­da bu­vo prio­ri­te­ti­nis mies­tas. Gal ne­ge­rai, bet gal da­bar jau ir nie­ko blo­go, jei pa­mi­nė­siu, kad Šiau­liams iš­ties sky­riau dau­giau dė­me­sio ne­gu ki­tiems mies­tams.

Man, svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rui, bu­vo svar­bu, kad Šiau­liai spė­tų į Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šų trau­ki­nį. Spė­jo, to­dėl li­go­ni­nė da­bar tu­ri mo­der­nų Priė­mi­mo – sku­bio­sios pa­gal­bos sky­rių. Tai bu­vo vie­nas iš pa­sku­ti­nių pro­jek­tų, ku­rį pa­vy­ko įgy­ven­din­ti.

Nau­ja sri­tis – be praei­ties

– Ir vis tik Šiau­liai. Ki­ti ga­lė­tų pa­gal­vo­ti, kad to­kią di­de­lę pa­tir­tį tu­rin­čiam po­li­ti­kui – tai žings­nis že­myn. Ne­gi ne­su­lau­kė­te pa­siū­ly­mų sos­ti­nė­je?

– Kai ku­rie pa­ta­rė ke­liau­ti į pri­va­tų sek­to­rių. Ži­no­ma, ten bū­čiau ga­lė­jęs dirb­ti tei­si­nin­ku. Bet vals­ty­bės tar­ny­bo­je aš iš­dir­bau 26 me­tus – su­kaup­ta pa­tir­tis ir nu­lė­mė tai, kad ieš­ko­čiau dar­bo vals­ty­bės tar­ny­bo­je, kur ga­lė­čiau spren­di­mus prii­mi­nė­ti iš vals­ty­bės po­zi­ci­jos.

Nes­lėp­siu, ga­vau pa­siū­ly­mų dirb­ti Vil­niu­je. Ir svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mo­je, ir Tei­sės de­par­ta­men­te, ir Po­li­ci­jos. Bet sau bu­vau nu­si­sta­tęs vie­ną tai­syk­lę – jei tik įma­no­ma, iš­veng­ti grį­ži­mo į tas sis­te­mas, ku­rioms kaž­ka­da man pa­čiam te­ko va­do­vau­ti. Ma­ža to, bu­vau dek­la­ra­vęs, kad svars­ty­siu dar­bo pa­siū­ly­mus Vil­niaus ir Šiau­lių re­gio­nuo­se.

Pa­siū­ly­mas va­do­vau­ti Užim­tu­mo tar­ny­bos Šiau­lių klien­tų ap­tar­na­vi­mo de­par­ta­men­tui, kai į pen­si­ją išė­jo bu­vęs Šiau­lių te­ri­to­ri­nės dar­bo bir­žos di­rek­to­rius Ri­mun­das Do­mar­kas, bu­vo tar­si do­va­na: nau­ja, nie­ko bend­ro su dar­bi­ne praei­ti­mi ne­tu­rin­ti veik­la, gim­tas mies­tas.

Tie­sa, vis tik bu­vau pa­da­vęs do­ku­men­tus va­do­vau­ti Re­gio­ni­nei Tel­šių li­go­ni­nei. Bet kon­kur­so taip ir ne­su­lau­kiau, siū­ly­mas dirb­ti Šiau­liuo­se už­go­žė vis­ką.

– Klaus­ti, ką jau spė­jo­te nu­veik­ti, dar anks­ti. Vis tik įdo­mu, ko­kie pir­mų die­nų įspū­džiai nau­jo­se pa­rei­go­se?

– Pir­ma ma­lo­ni ži­nia, kad bend­ras ne­dar­bo ly­gis Šiau­lių mies­te – ge­ro­kai ma­žes­nis už ša­lies vi­dur­kį. Dar­bo pa­klau­sos ir pa­siū­los si­tua­ci­ja čia pa­kan­ka­mai ge­ra. Ša­ly­je ne­dar­bo ly­gis 2019 me­tų sau­sio 1 die­nai –buvo 8,9 pro­cen­to, o Šiau­lių mies­te – tik 6,3.

De­ja, liūd­niau ne­dar­bo sta­tis­ti­ko­je at­ro­do ra­jo­nai. Štai Kel­mės ra­jo­ne – ne­dar­bas sau­sio 1 die­ną sie­kė 15,3 pro­cen­to, Ak­me­nės ra­jo­ne – 13,9, Jo­niš­kio ra­jo­ne – 13,7 pro­cen­to.

Lau­kia daug dar­bo. Kons­ta­tuo­ti skai­čius yra vie­na, bet rei­kia iš­siaiš­kin­ti prie­žas­tis, kas le­mia, kad ne­dar­bo ly­gis te­bė­ra pa­kan­ka­mai aukš­tas. Bū­ti­na tin­ka­mai iden­ti­fi­kuo­ti pro­ble­mą: gal­būt tai ieš­kan­čių­jų dar­bo kva­li­fi­ka­ci­jos sto­ka, gal svei­ka­tos pro­ble­mos, o gal ne­tin­ka­mas gy­ve­ni­mo bū­das.

Tik tin­ka­mai įver­ti­nus si­tua­ci­ją ir iden­ti­fi­ka­vus pro­ble­mą bus ga­li­ma skir­ti dau­giau dė­me­sio at­skir­ų prie­mo­nių įgy­ven­di­ni­mui konk­re­čiuo­se ra­jo­nuo­se. Jau da­bar iš ma­no pa­teik­tų skai­čių ma­ty­ti, ku­riuo­se ra­jo­nuo­se tu­rė­si­me įdė­ti dau­giau pa­stan­gų.

Be­je, pa­slau­gos tu­ri bū­ti orien­tuo­tos ne tik į be­dar­bį, bet ir į darb­da­vį. Nuo praė­ju­sių me­tų spa­lio 1 die­nos į Užim­tu­mo tar­ny­bą per­tvar­ky­to­je Dar­bo bir­žo­je, klien­tų ap­tar­na­vi­mo de­par­ta­men­tuo­se ženk­liai pa­di­din­tas su klien­tais dir­ban­čių spe­cia­lis­tų skai­čius, su­ma­ži­nant ad­mi­nist­ra­vi­mo as­me­nų skai­čių.

– Pas­ta­rai­siais me­tais vis gir­dė­ti: dar­bo yra, tik nė­ra no­rin­čių dirb­ti. Ką ma­no­te apie tai?

– Ir šio­je vie­to­je tu­riu pa­sa­ky­ti: lai­kas vals­ty­bei pra­dė­ti la­bai at­sa­kin­gai vyk­dy­ti so­cia­li­nę po­li­ti­ką. Ka­da so­cia­li­nės iš­mo­kos, pa­šal­pos, kom­pen­sa­ci­jos ne­pro­por­cin­gos su rin­ko­je mo­ka­mu dar­bo už­mo­kes­čiu, nor­ma­lu, kad at­si­ran­da ne­no­rin­čių dirb­ti, ne­ma­tan­čių tiks­lo.

Ir štai klau­si­mas, ar vals­ty­bė sky­rė pa­kan­ka­mai dė­me­sio ska­tin­da­ma užim­tu­mą, ar ne­ska­ti­no gy­ven­ti so­cia­li­nių iš­mo­kų pa­gal­ba, jei žmo­nės ne­be­ma­to pra­smės dirb­ti. Aš ti­kiu, kad dau­gu­ma žmo­nių jau­čia po­rei­kį dirb­ti. O to­kį po­rei­kį pra­ra­du­siems tu­ri­me tiks­lą pa­mė­gin­ti pa­dė­ti.

– Ir pa­bai­gai. Iš sos­ti­nės į so­dy­bą kai­me per­si­kraus­tė­te vie­nas ar su šei­ma?

– Žmo­na li­ko Vil­niu­je. Kol kas. Ma­nau, atei­ty­je prie šio klau­si­mo dar grį­ši­me. Jai Šiau­liai nė­ra gim­ta­sis mies­tas, grei­čiau­siai dėl to taip smar­kiai jie ir ne­trau­kia. Kai tu­ri veik­lą, kaž­ką keis­ti nė­ra pa­pras­ta.

Mū­sų vai­kai jau suau­gę, kiek­vie­nas tu­ri sa­vo ke­lią.