Naujausios
TEMĄ PASIŪLĖ SKAITYTOJAI
Kariškių vilkduobės tyko aukų
Perskaitęs rašinius „Šiaulių krašte“ apie tragediją Zokniuose, kai įkritęs į žibalo ieškotojų duobę žuvo kariškis, žinomas Šiaulių literatas Vytautas Gasparavičius atsiminė dar vieną pavojingą vietą. Ji — netoli miesto, buvusioje sovietinės kariuomenės radijo lokacinės stoties teritorijoje. Duobėje vos nežuvo pats Vytautas.
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
Skaudi patirtis
Teritorija yra kairėje Joniškio plento pusėje už buvusios veislininkystės stoties. Netoliese nuo jos tarybiniais laikais ant kalvos stovėjo ir sukdavosi lokatoriai, teritorija buvo neprieinama ir mažai kam žinoma, kas ten įrengta.
Tačiau V. Gasparavičiui su šia vieta, kuri jo vos nepražudė, teko susipažinti dar 1995 metais.
Žlugus televizorių gamyklai, vyras įsidarbino Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų (KOP) bazės Meškuičiuose sargu. Sargai nuo išgrobstymo turėjo saugoti Zoknių karinę teritoriją, kurioje pradėta semti žibalą, minėtą radijo lokacinės stoties teritoriją ir kitus objektus.
Vieno budėjimo metu Vytautas per aukštą žolę leidosi nuo šlaito ir staiga įkrito į šulinį. Tik laimingas atsitiktinumas — radijo stotis ant pečių, staigi reakcija vyriškį išgelbėjo nuo mirties. Krisdamas į kelių metrų šulinį, jis instinktyviai užsikabino į jame esančias geležines kopetėles ir smakru pakibo virš bedugnės.
„Tai buvo kova už būvį. Kabinausi už betono rentinių ir stengiausi išsiropšti. Po manimi dar buvo maždaug dviejų mano ūgių gylio šulinys“.
Išsiropštė pats, nors netoliese buvo kitas sargas. Šiek tiek atsigavęs nuo išgąsčio ir įtampos, Vytautas papasakojo, kas atsitiko. Tada nuėjo prie šulinio „žvejoti“ į jį įkritusio bato. Nusipjovė du ilgus alksnių kamienus, juos surišo ir išgriebė batą.
Vyrai nusprendė apie įvykį niekam nepasakoti, nes bijojo gauti pylos, kad visur vaikšto. Tylėjo iki šiol. Nelaimė Zokniuose paskatino nebetylėti ir parodyti tą vietą.
Paslaptingas bunkeris
Vidury berželiais ir krūmynais apaugusio sklypo pūpso maždaug šimto metrų ilgio ir keliasdešimties metrų pločio kalnas su apardytais kaminais ir dar kažkokiais antstatais. Aplink kalną veda asfalto keliukas. Dar išlikę vartų ir kontrolės punkto fragmentai. Aplinkui pilna betono nuolaužų.
Vytautas yra girdėjęs, kad čia buvo gerai įrengtas požeminis bunkeris su išėjimo tuneliu prie geležinkelio, o gal ir kitomis kryptimis. Galima tik spėlioti, ko ten būta — vadavietės, požeminio ryšių mazgo, o gal dar paslaptingesnių objektų. Įėjimai į bunkerį dabar užgriuvę.
Šuliniai
Šalia kelio ir kiek aukščiau kalno šlaite žiojėja betono šuliniai be dangčių. Spėliojama, kad tai buvo ventiliacinės bunkerio angos arba techninės įrangos šachtos.
Vieni šuliniai pastebimi, nes jų rentiniai pakilę pusmetrį virš žemės. Kiti, kurių dauguma, — lygūs su žeme, ir aukštoje žolėje jų niekaip nepastebėsi. Nepastebėjo tokios vilkduobės ir V. Gasparavičius.
Aplink visą kalną suskaičiavome dvi dešimtis šulinių. Braidyti po žolę buvo pavojinga, nes ja užsitraukę šulinių kraštai.
Mėginome nustatyti šulinių gylį pagal rentinių skaičių. Vienur penki, šeši, kitur aštuoni ar net dešimt — vienuolika rentinių. Vienuose šuliniuose telkšo vanduo, kiti priversti plytgalių ir šiukšlių, bet jų gylis vis tiek įspūdingas — 6— 7 metrai. Įkritęs į tokį šulinį, gali tikėtis tik apvaizdos malonės.
Žmonių pėdsakai
Vietovė atrodo gana nuošali, nors nuo Joniškio plento iki jos žvyruotu keliuku — apie kilometras. Beveik visur matyti žmonių „veiklos“ pėdsakų: apgriautas kontrolės punktas, apardyti bunkerio antstatai, mėginta pasirankioti gelžbetonio blokų, nes primėtyta jų nuolaužų.
Prie bunkerio galo, betonuotoje aikštelėje — laužavietės, apdėliotos plytomis, liekanos. Vadinasi, čia žmonės lankosi. O už kelių metrų nuo laužavietės — pievoje du beveik visiškai nepastebimi gilūs šuliniai.
V. Gasparavičius prisimena, kad jo budėjimo laikais čia atvažiuodavo porelių. Dar kai kas eidavo „medžioti“ vertingesnių medžiagų, mėgino kirsti medžius.
Valdžia nieko nežino
„Šiaulių kraštas“ mėgino išsiaiškinti, kam priklauso ši pavojinga teritorija.
Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius Stasys Lembutis prisipažino, kad toje vietoje nuo tarybinių laikų nėra buvęs. Kažkada vienas tarybinis karininkas čia buvo surengęs jam ekskursiją.
„Tokia padėtis kelia nerimą. Iš karto duosiu nurodymą seniūnui, kad tvarkytųsi. Važiuosiu ir pats pasižiūrėti“, — prižadėjo direktorius.
Šiaulių rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas, atsakingas už civilinę saugą, Jonas Kiriliauskas sakė neatsimenąs, kur ta vietovė yra. Jam nėra tekę būti nė prie vieno buvusio kariškių objekto.
Šiaulių kaimiškosios seniūnijos seniūnas Jonas Obrikas patarė kreiptis į žemėtvarkininkus, nes pats nežinąs, kam čia priklauso žemė.
Rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Regina Rimeikienė „Šiaulių kraštui“ sakė, jog čia yra privati žemė. Kaip tik dabar vyksta teisių į ją atstatinėjimas.
Nė vienas kalbintas Šiaulių rajono savivaldybės atstovas nepažadėjo šulinius skubiai užversti arba uždengti.
RADINYS: Vytautas Gasparavičius nesunkiai atrado šulinį, kuris prieš 14 metų jį galėjo pražudyti.
ATVIRUMAS: Vytautas Gasparavičius nusprendė nebetylėti ir parodyti „Šiaulių krašto“ žurnalistams, kokie pavojai žmonių tyko dar viename buvusiame kariniame objekte.
ŽOLĖ: Šulinių kraštai aptraukti žole, todėl beveik nepastebimi.
VANDUO: Kai kuriuose šuliniuose telkšo vanduo, todėl sunku nustatyti jų gylį.
BUNKERIS: Dvi dešimtys atvirų ir gilių šulinių yra išdėstyti aplink didelį užgriuvusiu įėjimu bunkerį.
LAUŽAVIETĖ: Greta beveik nepastebimų ir gilių šulinių kažkas kūreno laužą, aplinkui rankiojo plytas.
Jono TAMULIO nuotr.
IŠNAŠA
Šiaulių rajono valdžia iki šiol nežino, kokių pavojų slepia jų žemė, nors tarybinė kariuomenė pasitraukė prieš 17 metų.
