Kario žūties minėjime – Ukrainos skauduliai

Ka­rio žū­ties mi­nė­ji­me – Uk­rai­nos skau­du­liai

Va­kar Šiau­lių Nor­mun­do Val­te­rio jau­ni­mo mo­kyk­lo­je pa­mi­nė­tos vy­res­nio­jo lei­te­nan­to Nor­mun­do Val­te­rio 21-osios žū­ties me­ti­nės. Ren­gi­ny­je di­de­lis dė­me­sys skir­tas Uk­rai­nai: ati­da­ry­ta pa­ro­da „Ke­lias į lais­vę“, ak­tua­li­jo­mis da­li­jo­si sa­vait­ga­lį iš Uk­rai­nos grį­žęs tarp­tau­ti­nio lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Pa­gal­bos spar­nas“ stei­gė­jas Al­gis Ši­mo­niū­tis.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ka­ro pėd­sa­kas vie­no­das

N. Val­te­ris žu­vo 1996 me­tų ba­lan­džio 17 die­ną tarp­tau­ti­nė­je ope­ra­ci­jo­je Bos­ni­jo­je ir Her­ce­go­vi­no­je, kai pa­tru­lia­vi­mo me­tu au­to­mo­bi­lis už­va­žia­vo ant mi­nos.

Mi­nė­ji­mo ren­gi­ny­je de­monst­ruo­ta fil­muo­ta me­džia­ga apie Bal­ka­nų ka­rą, ka­rio žū­tį. N. Val­te­ris įvar­di­ja­mas pir­muo­ju Lie­tu­vos ka­riu, žu­vu­siu var­dan Eu­ro­pos tai­kos.

Ren­gi­ny­je daug dė­me­sio skir­ta ak­tua­li­joms Uk­rai­no­je. Ati­da­ry­ta nuo­trau­kų pa­ro­da „Ke­lias į lais­vę“ at­spin­di ka­ro kas­die­ny­bę ir žaiz­das. Da­lis nuo­trau­kų da­ry­ta uk­rai­nie­čių ka­rių.

Įvy­kius Uk­rai­no­je pri­mi­nė ir eks­po­zi­ci­ja, ją fon­das „Pa­gal­bos spar­nas“ su­rin­ko nuo Mai­da­no įvy­kių. Tarp eks­po­nuo­ja­mų daik­tų – ir ap­sau­gos sky­dai: vie­nas atim­tas iš „Ber­kut“, ki­ti pa­da­ry­ti iš fa­ne­ros.

Da­lis daik­tų at­ga­ben­ta iš Do­nec­ko oro uos­to. Kai ku­rie eks­po­na­tai pri­klau­sė ka­riams, ku­rie jau žu­vę. Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos vė­lia­vas Ki­je­ve nu­mez­gė mo­te­ris, mez­gu­si tink­lus gink­luo­tei. Iš Uk­rai­nos par­vež­ta ir su­šau­dy­ta Lie­tu­vos tris­pal­vė su ko­vo­tojų pa­ra­šais.

Fon­do „Pa­gal­bos spar­nas“ stei­gė­jas A. Ši­mo­niū­tis pa­dė­ką nuo Uk­rai­nos sa­va­no­rių per­da­vė Nor­mun­do Val­te­rio jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­riui Ne­ri­jui Kund­ro­tui. Fon­das ir mo­kyk­la yra pa­si­ra­šę bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį.

N. Kund­ro­tas su N. Val­te­riu kar­tu da­ly­va­vo mi­si­jo­je, o per­nai va­sa­rį lan­kė­si Uk­rai­no­je: „Vie­ta, kal­ba – ki­ta, bet vaiz­dai – tie pa­tys: ka­ras yra ka­ras, jo pėd­sa­kas lie­ka tas pa­ts.“

Šau­dy­mo var­žy­bo­se, skir­to­se N. Val­te­riui at­min­ti, moks­lei­viai ko­vo­jo dėl KASP Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės įsteig­tos tau­rės.

Po ren­gi­nio at­nau­jin­tą bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį tarp Nor­mun­do Val­te­rio jau­ni­mo mo­kyk­los ir Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės pa­si­ra­šė N. Kund­ro­tas ir ma­jo­ras Man­tas Juo­zai­tis.

Vi­di­nis prie­šas

Fon­do „Pa­gal­bos spar­nas“ stei­gė­jas A. Ši­mo­niū­tis iš Uk­rai­nos grį­žo praė­ju­sį sa­vait­ga­lį. Prieš tre­jus metus įsteig­tas fon­das į Uk­rai­ną yra nu­ga­be­nęs per 170 to­nų kro­vi­nio, per 50 au­to­mo­bi­lių. Per tą lai­ką įveik­ta be­veik 300 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų.

Pas­ta­rą­jį kar­tą, sa­ko A. Ši­mo­niū­tis, mi­si­ja bu­vo la­bai di­de­lė: nu­va­žiuo­ta 12,5 tūks­tan­čio ki­lo­met­rų. Slov­jans­ko mo­kyk­loms per­duo­ta ra­šy­mo prie­mo­nių, ang­lų kal­bos va­do­vė­lių. Į rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą Char­ko­ve iš Švei­ca­ri­jos nu­ga­ben­ta hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos už 40 tūks­tan­čių eu­rų trau­mas pa­ty­ru­siems, neį­ga­liai­siais ta­pu­siems ka­riams.

A. Ši­mo­niū­tis sa­ko, kad pa­ts bai­siau­sias prie­šas Uk­rai­no­je – vi­di­nis: nuo ko­rup­ci­jos iki pa­si­da­li­ji­mo į dvi fron­to pu­ses. Lab­da­rą ga­be­nan­tiems lie­tu­viams ne kar­tą te­ko pa­tir­ti mui­ti­nin­kų prie­ka­bes, no­rą gau­ti ky­šį. Pa­sak A. Ši­mo­niū­čio, at­ro­do, kad ko­rup­ci­ja yra įgim­ta ir pri­reiks ke­lių kar­tų, kad si­tua­ci­ja pa­si­keis­tų.

– Ko­kia da­bar si­tua­ci­ja Uk­rai­no­je?

– Iš es­mės ne­si­kei­čia. Mins­ko su­si­ta­ri­mo se­pa­ra­tiz­mas ne­si­lai­ko, pro­vo­kuo­ja uk­rai­nie­čius, šau­do iš gink­luo­tės, ku­ri už­draus­ta. Uk­rai­nie­čiai gi­na­si. Nors yra pa­si­ra­šy­ti ak­tai, jei uk­rai­nie­čiai neat­sa­kys gy­ny­ba, pra­ras te­ri­to­ri­jas.

Bet pa­dė­tis tru­pu­tį ge­rė­ja. Uk­rai­nie­čiai at­sii­ma po 500 met­rų, po ki­lo­met­rą, po pu­sant­ro ki­lo­met­ro že­mės pa­sie­ny­je nuo Slov­jans­ko iki Ma­riu­po­lio.

– O ko­kios ci­vi­lių nuo­tai­kos?

– Ka­ras vi­siems nu­si­bo­do. Bai­siau­sia, kad jie prie to pri­pran­ta. Da­ro­si abe­jin­gi, ka­ras – kas­die­ny­bė, pri­si­tai­ko, ne taip sau­go­si, gal to­dėl dau­giau ci­vi­lių žūs­ta.

Prieš­pas­ku­ti­nė­je ke­lio­nė­je bu­vo­me prie Ma­riu­po­lio esan­čia­me mies­te­ly­je Gra­nit­no­ja. Te­ri­to­ri­ja pa­da­ly­ta, mo­kyk­la li­ku­si vie­na, iš se­pa­ra­tis­tų užim­tos te­ri­to­ri­jos vai­kai į ją atei­na pa­gal su­si­ta­ri­mą. Grįž­da­mi tuo pa­čiu ta­ku trys vai­kai su­spro­go ant mi­nų. Jie net sa­vo vai­kus sprog­di­na, pa­mo­ko, kad nei­tų į uk­rai­nie­čių te­ri­to­ri­ją mo­ky­tis.

Kiek­vie­ną die­ną žūs­ta ka­riai. Snai­pe­riai dir­ba la­bai smar­kiai. Ne­se­niai bu­vo su­žeis­ta bend­ra­žy­gė sa­va­no­rė Ju­li­ja Tol­ma­čio­va, ku­ri su mu­mis nuo pra­džios ga­be­na hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­ra­mą ka­riams ir ci­vi­liams. Snai­pe­ris su­žei­dė ją, vai­ruo­to­ją. Die­vo dė­ka li­ko gy­va, ne­tru­kus at­va­žiuos į rea­bi­li­ta­ci­ją Drus­ki­nin­kuo­se.

– Tre­čia­die­nį Uk­rai­nos ka­riai lan­kė­si ir Šiau­liuo­se, tai – be­si­gy­dan­tys ka­riai?

– Taip.Uk­rai­nie­čiai Kry­žių kal­ne pa­sta­tė kry­žių žu­vu­siems ka­riams. Ma­nau, uk­rai­nie­čių marš­ru­tuo­se pri­si­dės dar vie­na lan­ky­ti­na vie­ta. Jiems rei­kia pa­ma­ty­ti, kaip Eu­ro­pa gy­ve­na, kad ga­lė­tų per­duo­ti sa­vo vai­kams, drau­gams, dėl ko jie ko­vo­ja. Kad pa­ma­ty­tų, kaip ga­li­ma elg­tis, kaip ga­li­ma gy­ven­ti, kaip ga­li­ma ap­si­sau­go­ti nuo ka­ro.

Vi­zi­ti­nė lais­vės kor­te­lė

– Pris­ta­ty­da­mas pa­ro­dą, mi­nė­jo­te, kad ne vie­nas ka­rys, ku­rio eks­po­nuo­ja­mą daik­tą ga­li­ma pa­ma­ty­ti, jau žu­vęs. Per tą lai­ką pa­ty­rė­te daug as­me­ni­nių ne­tek­čių?

– Per de­šimt žmo­nių. Su kai ku­riais bu­vau tar­na­vęs mi­si­jo­se Af­ga­nis­ta­ne, su kai ku­riais su­si­pa­ži­nau prieš po­rą, tre­je­tą me­tų, su ki­tais – Mai­da­ne. Skau­du apie tai kal­bė­ti. Jų ne­bė­ra, li­ko tik pėd­sa­kai, ku­riuos mes va­di­na­me ar­te­fak­tais: nuo­trau­kos, daik­tai.

– Kaip ry­žo­tės to­kiam dar­bui – nuo­lat teik­ti pa­ra­mą Uk­rai­nai?

– Uk­rai­no­je ryš­kus So­vie­tų Są­jun­gos pa­li­ki­mas – di­džiu­lė vi­di­nė ko­rup­ci­ja, ne­su­si­ta­ri­mas. Dvi siun­tas siun­tė­me į Uk­rai­ną ir jos ne­pa­sie­kė ad­re­sa­to fron­to li­ni­jo­je, bu­vo iš­si­da­lin­tos anks­čiau. Ekst­ra nu­spren­dė­me, kad rei­kia įkur­ti fon­dą ir vež­ti tik tie­sio­giai, per­duo­ti iš ran­kų į ran­kas. Spren­di­mas bu­vo tei­sin­gas.

– Ar lie­tu­viai no­riai au­ko­ja?

– Pa­var­go lie­tu­viai. Kuo žmo­gus dau­giau tu­ri, tuo ma­žiau au­ko­ja, tuo la­biau gai­la ati­duo­ti. La­bai skau­du. To­dėl pa­ra­mą ren­ka­me vi­so­je Eu­ro­po­je. Kur tik ne­bu­vo­me: le­gio­ne Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, Len­ki­jo­je.

– Ka­da nu­ma­ty­ta ki­ta ke­lio­nė į Uk­rai­ną?

– Bet ka­da. Su­lauk­si­me skam­bu­čio, kad kaž­ko sku­biai rei­kia, ir vėl va­žiuo­si­me. Ne­ga­li­ma at­si­trauk­ti, nes jie ti­ki mu­mis. Mes jiems kaip vi­zi­ti­nė lais­vės kor­te­lė. Jie mū­sų lau­kia ir ži­no, kad lie­tu­vis vi­sa­da at­si­ras ša­lia uk­rai­nie­čio – už mū­sų ir už uk­rai­nie­čių lais­vę.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Daik­tai, par­vež­ti iš Uk­rai­nos, priklausė kariams, kurie jau žuvę.

Vy­res­nio­jo lei­te­nan­to Nor­mun­do Val­te­rio at­mi­ni­mas bu­vo pa­gerb­tas ty­los mi­nu­te.

Tarp­tau­ti­nio lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Pa­gal­bos spar­nas“ stei­gė­jas at­sar­gos pul­ki­nin­kas Al­gis Ši­mo­niū­tis sa­ko, kad uk­rai­nie­čiams lie­tu­viai yra lais­vės vi­zi­ti­nė kor­te­lė.

Ro­mo Ei­du­ke­vi­čiaus nuo­trau­ko­je – Šach­ta Bu­tov­ka an­ti­te­ro­ris­ti­nės ope­ra­ci­jos ra­jo­nas prieš me­tus.

Šiau­lių Nor­mun­do Val­te­rio jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rius Ne­ri­jus Kund­ro­tas ir KASP Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės va­das ma­jo­ras Man­tas Juo­zai­tis pa­si­ra­šė at­nau­jin­tą bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį.