
Naujausios
Kario žūties minėjime – Ukrainos skauduliai
Vakar Šiaulių Normundo Valterio jaunimo mokykloje paminėtos vyresniojo leitenanto Normundo Valterio 21-osios žūties metinės. Renginyje didelis dėmesys skirtas Ukrainai: atidaryta paroda „Kelias į laisvę“, aktualijomis dalijosi savaitgalį iš Ukrainos grįžęs tarptautinio labdaros ir paramos fondo „Pagalbos sparnas“ steigėjas Algis Šimoniūtis.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Karo pėdsakas vienodas
N. Valteris žuvo 1996 metų balandžio 17 dieną tarptautinėje operacijoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, kai patruliavimo metu automobilis užvažiavo ant minos.
Minėjimo renginyje demonstruota filmuota medžiaga apie Balkanų karą, kario žūtį. N. Valteris įvardijamas pirmuoju Lietuvos kariu, žuvusiu vardan Europos taikos.
Renginyje daug dėmesio skirta aktualijoms Ukrainoje. Atidaryta nuotraukų paroda „Kelias į laisvę“ atspindi karo kasdienybę ir žaizdas. Dalis nuotraukų daryta ukrainiečių karių.
Įvykius Ukrainoje priminė ir ekspozicija, ją fondas „Pagalbos sparnas“ surinko nuo Maidano įvykių. Tarp eksponuojamų daiktų – ir apsaugos skydai: vienas atimtas iš „Berkut“, kiti padaryti iš faneros.
Dalis daiktų atgabenta iš Donecko oro uosto. Kai kurie eksponatai priklausė kariams, kurie jau žuvę. Lietuvos ir Ukrainos vėliavas Kijeve numezgė moteris, mezgusi tinklus ginkluotei. Iš Ukrainos parvežta ir sušaudyta Lietuvos trispalvė su kovotojų parašais.
Fondo „Pagalbos sparnas“ steigėjas A. Šimoniūtis padėką nuo Ukrainos savanorių perdavė Normundo Valterio jaunimo mokyklos direktoriui Nerijui Kundrotui. Fondas ir mokykla yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį.
N. Kundrotas su N. Valteriu kartu dalyvavo misijoje, o pernai vasarį lankėsi Ukrainoje: „Vieta, kalba – kita, bet vaizdai – tie patys: karas yra karas, jo pėdsakas lieka tas pats.“
Šaudymo varžybose, skirtose N. Valteriui atminti, moksleiviai kovojo dėl KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės įsteigtos taurės.
Po renginio atnaujintą bendradarbiavimo sutartį tarp Normundo Valterio jaunimo mokyklos ir Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės pasirašė N. Kundrotas ir majoras Mantas Juozaitis.
Vidinis priešas
Fondo „Pagalbos sparnas“ steigėjas A. Šimoniūtis iš Ukrainos grįžo praėjusį savaitgalį. Prieš trejus metus įsteigtas fondas į Ukrainą yra nugabenęs per 170 tonų krovinio, per 50 automobilių. Per tą laiką įveikta beveik 300 tūkstančių kilometrų.
Pastarąjį kartą, sako A. Šimoniūtis, misija buvo labai didelė: nuvažiuota 12,5 tūkstančio kilometrų. Slovjansko mokykloms perduota rašymo priemonių, anglų kalbos vadovėlių. Į reabilitacijos centrą Charkove iš Šveicarijos nugabenta humanitarinės pagalbos už 40 tūkstančių eurų traumas patyrusiems, neįgaliaisiais tapusiems kariams.
A. Šimoniūtis sako, kad pats baisiausias priešas Ukrainoje – vidinis: nuo korupcijos iki pasidalijimo į dvi fronto puses. Labdarą gabenantiems lietuviams ne kartą teko patirti muitininkų priekabes, norą gauti kyšį. Pasak A. Šimoniūčio, atrodo, kad korupcija yra įgimta ir prireiks kelių kartų, kad situacija pasikeistų.
– Kokia dabar situacija Ukrainoje?
– Iš esmės nesikeičia. Minsko susitarimo separatizmas nesilaiko, provokuoja ukrainiečius, šaudo iš ginkluotės, kuri uždrausta. Ukrainiečiai ginasi. Nors yra pasirašyti aktai, jei ukrainiečiai neatsakys gynyba, praras teritorijas.
Bet padėtis truputį gerėja. Ukrainiečiai atsiima po 500 metrų, po kilometrą, po pusantro kilometro žemės pasienyje nuo Slovjansko iki Mariupolio.
– O kokios civilių nuotaikos?
– Karas visiems nusibodo. Baisiausia, kad jie prie to pripranta. Darosi abejingi, karas – kasdienybė, prisitaiko, ne taip saugosi, gal todėl daugiau civilių žūsta.
Priešpaskutinėje kelionėje buvome prie Mariupolio esančiame miestelyje Granitnoja. Teritorija padalyta, mokykla likusi viena, iš separatistų užimtos teritorijos vaikai į ją ateina pagal susitarimą. Grįždami tuo pačiu taku trys vaikai susprogo ant minų. Jie net savo vaikus sprogdina, pamoko, kad neitų į ukrainiečių teritoriją mokytis.
Kiekvieną dieną žūsta kariai. Snaiperiai dirba labai smarkiai. Neseniai buvo sužeista bendražygė savanorė Julija Tolmačiova, kuri su mumis nuo pradžios gabena humanitarinę paramą kariams ir civiliams. Snaiperis sužeidė ją, vairuotoją. Dievo dėka liko gyva, netrukus atvažiuos į reabilitaciją Druskininkuose.
– Trečiadienį Ukrainos kariai lankėsi ir Šiauliuose, tai – besigydantys kariai?
– Taip.Ukrainiečiai Kryžių kalne pastatė kryžių žuvusiems kariams. Manau, ukrainiečių maršrutuose prisidės dar viena lankytina vieta. Jiems reikia pamatyti, kaip Europa gyvena, kad galėtų perduoti savo vaikams, draugams, dėl ko jie kovoja. Kad pamatytų, kaip galima elgtis, kaip galima gyventi, kaip galima apsisaugoti nuo karo.
Vizitinė laisvės kortelė
– Pristatydamas parodą, minėjote, kad ne vienas karys, kurio eksponuojamą daiktą galima pamatyti, jau žuvęs. Per tą laiką patyrėte daug asmeninių netekčių?
– Per dešimt žmonių. Su kai kuriais buvau tarnavęs misijose Afganistane, su kai kuriais susipažinau prieš porą, trejetą metų, su kitais – Maidane. Skaudu apie tai kalbėti. Jų nebėra, liko tik pėdsakai, kuriuos mes vadiname artefaktais: nuotraukos, daiktai.
– Kaip ryžotės tokiam darbui – nuolat teikti paramą Ukrainai?
– Ukrainoje ryškus Sovietų Sąjungos palikimas – didžiulė vidinė korupcija, nesusitarimas. Dvi siuntas siuntėme į Ukrainą ir jos nepasiekė adresato fronto linijoje, buvo išsidalintos anksčiau. Ekstra nusprendėme, kad reikia įkurti fondą ir vežti tik tiesiogiai, perduoti iš rankų į rankas. Sprendimas buvo teisingas.
– Ar lietuviai noriai aukoja?
– Pavargo lietuviai. Kuo žmogus daugiau turi, tuo mažiau aukoja, tuo labiau gaila atiduoti. Labai skaudu. Todėl paramą renkame visoje Europoje. Kur tik nebuvome: legione Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Lenkijoje.
– Kada numatyta kita kelionė į Ukrainą?
– Bet kada. Sulauksime skambučio, kad kažko skubiai reikia, ir vėl važiuosime. Negalima atsitraukti, nes jie tiki mumis. Mes jiems kaip vizitinė laisvės kortelė. Jie mūsų laukia ir žino, kad lietuvis visada atsiras šalia ukrainiečio – už mūsų ir už ukrainiečių laisvę.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Daiktai, parvežti iš Ukrainos, priklausė kariams, kurie jau žuvę.
Vyresniojo leitenanto Normundo Valterio atminimas buvo pagerbtas tylos minute.
Tarptautinio labdaros ir paramos fondo „Pagalbos sparnas“ steigėjas atsargos pulkininkas Algis Šimoniūtis sako, kad ukrainiečiams lietuviai yra laisvės vizitinė kortelė.
Romo Eidukevičiaus nuotraukoje – Šachta Butovka antiteroristinės operacijos rajonas prieš metus.
Šiaulių Normundo Valterio jaunimo mokyklos direktorius Nerijus Kundrotas ir KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadas majoras Mantas Juozaitis pasirašė atnaujintą bendradarbiavimo sutartį.