Kario uniformą noriai velkasi ir merginos

Ka­rio uni­for­mą no­riai vel­ka­si ir mer­gi­nos

Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų (KASP) Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės va­das ma­jo­ras Man­tas Juo­zai­tis džiau­gia­si, kad su­si­do­mė­ji­mas tar­ny­ba sa­va­no­rių pa­jė­go­se au­ga. Ant­ro­je sau­sio pu­sė­je bus ati­da­ry­ta kuo­pa Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je. Per­nai no­rą tar­nau­ti rink­ti­nė­je pa­reiš­kė ir 32 mer­gi­nos. Pa­sak va­do, šiuo­lai­ki­nėms mer­gi­noms ka­ri­niai iš­šū­kiai – ne kliū­tis.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Nau­ja pa­tir­tis

Ma­jo­ras M. Juo­zai­tis KASP Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-ajai rink­ti­nei va­do­vau­ja nuo praė­ju­sių me­tų rugp­jū­čio. Į Šiau­lius at­vy­ko po tar­ny­bos Sau­su­mos pa­jė­gų šta­be ope­ra­ci­jų sky­riu­je, kur bu­vo at­sa­kin­gas už ko­vi­nį ren­gi­mą, ir kur­sų Bal­ti­jos gy­ny­bos ko­le­dže Es­ti­jo­je.

„Nie­ka­da ne­gal­vo­jau, kad teks tar­nau­ti Šiau­liuo­se. Bet ka­riuo­me­nė­je nie­ko ne­ži­nai“, – šyp­so­si ma­jo­ras. Skai­čiuo­ja: per vi­są lai­ką, kai ne­šio­ja uni­for­mą, 6-osios rink­ti­nės šta­be yra lan­kę­sis tik kar­tą. O uni­for­mą vil­ki 20 me­tų.

M. Juo­zai­čio kar­je­ro­je – trys tarp­tau­ti­nės mi­si­jos: 2004 me­tais Ira­ke, 2008 ir 2012 me­tais Af­ga­nis­ta­ne. „Už tarp­tau­ti­nes mi­si­jas“, „Už pa­si­žy­mė­ji­mą“ yra ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kraš­to ap­sau­gos sis­te­mos ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pa­jė­gų me­da­liais.

Iki at­vyk­da­mas į Šiau­lius va­das ne­tu­rė­jęs nie­ko bend­ra su ka­riais sa­va­no­riais, rau­do­na be­re­te ir šios tar­ny­bos ženk­lu: 2001 me­tais bai­gęs Ka­ro aka­de­mi­ją, iš kar­to nuė­jo tar­nau­ti į re­gu­lia­rius vie­ne­tus.

Vyk­da­mas į nau­ją tar­ny­bos vie­tą svars­tė, kad lau­kia ne­leng­va duo­na: „800 žmo­nių rei­kia bū­ti ir tė­čiu, ir ma­ma. Esu tar­pi­nin­kas tarp ka­rio sa­va­no­rio ir mū­sų ge­ne­ro­lų.“

Va­do šei­ma li­ko Vil­niu­je, o pa­čiam daž­ną sa­vait­ga­lį ten­ka bū­ti Šiau­liuo­se. Ka­riai sa­va­no­riai tu­ri dar­bus, o „už­si­vilk­ti uni­for­mą ir pa­bū­ti ka­riu“ atei­na lais­vu lai­ku.

„No­ri­si pa­žiū­rė­ti, kaip ka­rys sa­va­no­ris at­ro­do mū­šio lau­ke, kaip el­gia­si su gink­lu, to­dėl ten­ka au­ko­ti sa­vait­ga­lį. To­kia spe­ci­fi­ka. Bet įdo­mu“, – sa­ko M. Juo­zai­tis.

Dau­gė­ja mer­gi­nų

– Va­do pa­rei­gas pe­rė­mė­te be­veik prieš pus­me­tį. Ko­kius tiks­lus sau iš­kė­lė­te?

– Iš­lai­ky­ti ka­ri­nę ka­rio sa­va­no­rio pa­reng­tį bei su­do­min­ti dar dau­giau žmo­nių. Prit­rauk­ti kuo dau­giau mū­sų par­tne­rių, są­jun­gi­nin­kų, pa­ro­dy­ti ka­riui sa­va­no­riui spe­ci­fi­nės įran­gos, tai, kas šių die­nų ka­re nau­do­ja­ma. Įpūs­ti į gal­vą nau­jo­vių apie ka­ri­nę eki­puo­tę, tak­ti­ką.

Sa­vait­ga­liais lan­kiau vi­sas kuo­pas, iš­klau­siau sa­va­no­rius, kas jiems ne­pa­tin­ka, ką rei­kia keis­ti. Su­si­ra­šiau be­ga­lę siū­ly­mų. Bū­tų di­džiau­sias įver­ti­ni­mas, jei ka­riai sa­va­no­riai pa­sa­ky­tų: jis – ne pa­ža­du­kas, iš­te­sė­jo.

– Ka­da pa­jau­tė­te su­si­do­mė­ji­mą sa­va­no­rių pa­jė­go­mis?

– Su­ju­di­mas ir su­si­do­mė­ji­mas  pra­si­dė­jo su Uk­rai­nos įvy­kiais, ši ten­den­ci­ja tę­sia­si.  2014 me­tais ka­rių sa­va­no­rių tu­rė­jo­me tru­pu­tį dau­giau nei 700, o per 2015 me­tus bu­vo apie 12 pro­cen­tų di­dė­ji­mas. Šiuo me­tu mū­sų skai­čius – apie 800 žmo­nių, tai vie­na iš di­džiau­sių rink­ti­nių. Sau­sį Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je ofi­cia­liai ati­da­ro­me dar vie­ną – 609-ąją kuo­pą, ji bus de­šim­to­ji mū­sų rink­ti­nė­je.

– Ar ka­rio sa­va­no­rio uni­for­mą no­riai vel­ka­si mer­gi­nos?

– 6-ojo­je rink­ti­nė­je yra apie 20 pro­cen­tų mer­gi­nų. Per praė­ju­sius me­tus atė­jo 32. 2014 me­tais tu­rė­jo­me apie 100 mer­gi­nų, šian­dien šį skai­čių ge­ro­kai per­ko­pė­me.

Gal­būt mer­gi­nų dau­gė­ja to­dėl, kad gims­ta daug mer­gai­čių? Aš ir pa­ts au­gi­nu duk­rą.

Mer­gi­nos ne­be tos, kaip ma­no lai­kais. Mąs­ty­mas kei­čia­si, mer­gi­nos ma­to, kad pa­sau­lis nė­ra vien ma­ni­kiū­rai, pe­di­kiū­rai. Atei­na tik­ras ka­rys. Kai pa­duo­da ran­ką, gal­vo­ju, su mer­gi­na ar vai­ki­nu svei­ki­nuo­si.

Tap­ti ka­riu sa­va­no­riu vien no­ro ne­pa­kan­ka. Rei­kia tris sa­vai­tes da­ly­vau­ti ba­zi­nia­me ka­rio sa­va­no­rio įgū­džių kur­se, duo­ti prie­sai­ką. Iš­šū­kių pa­kan­ka­mai, bet šių lai­kų mer­gi­noms tai ne kliū­tis.

– Ko­kia mer­gi­nų mo­ty­va­ci­ja?

– Gal atei­na dėl mo­te­riš­ko at­sa­kin­gu­mo? Pri­sik­lau­sau vi­so­kių ko­men­ta­rų: ieš­ko jau­ni­kių, nuo­ty­kių. Tik­rai ne. Atei­na ir iš smal­su­mo: pa­čiu­pi­nė­ti, kas ta ka­riuo­me­nė, ga­lų ga­le, iš­šau­ti šo­vi­nį, pauos­ty­ti pa­ra­ko kva­po. Joms ne­ke­lia pro­ble­mų mie­go­ti nak­tį vi­du­ry­je ba­los ar ke­le­tą va­lan­dų ly­jant gu­lė­ti ant sa­ma­nų. Ki­tos sa­ko: „Mus tai ve­ža!“

Apsk­ri­tai ka­rio įvaiz­dis vi­suo­me­nė­je yra pa­ki­tęs į tei­gia­mą pu­sę. Mū­sų ka­rių sa­va­no­rių pro­fe­si­jų spekt­ras la­bai pla­tus: mo­ky­to­jai, po­li­ci­nin­kai, ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai, mui­ti­nin­kai, ge­le­žin­ke­lininkai, pa­tai­sos pa­rei­gū­nai, vers­li­nin­kai, ūki­nin­kai.

– Bet tu­rė­tu­mė­te jaus­ti ir de­mog­ra­fi­nes pro­ble­mas: ma­žė­jan­tį gims­ta­mu­mą, di­dė­jan­čią emig­ra­ci­ją?

– Tu­ri­me spe­ci­fi­nių ra­jo­nų, kur ši pro­ble­ma la­bai pa­lie­čia, kur tie­siog nė­ra žmo­gaus. Va­sa­rą at­va­žia­vęs ne­ga­lė­jau tuo pa­ti­kė­ti: kaip ga­li ne­bū­ti! Bet – tie­siog nė­ra. Lan­kiau­si ra­jo­nuo­se, kal­bė­jau­si su me­rais – nė­ra.

Bet skųs­tis ne­ga­li­me, nes į pra­ty­bas atei­na 60 pro­cen­tų žmo­nių. Tai la­bai aukš­tas ro­dik­lis. Džiu­gu, ypač tu­rint gal­vo­je, kad yra žem­dir­bių kraš­tas. At­ro­do, kri­ti­niai mo­men­tai tu­rė­tų bū­ti ant­ras, tre­čias ket­vir­tis, ket­vir­to pra­džia, bet žmonės ir­gi su­ge­ba plū­gą pa­sta­ty­ti į kam­pą ir atei­ti pa­ka­riau­ti.

O krau­jo at­si­švie­ži­ni­mas pas mus yra nuo­la­ti­nis. Prie­žas­tys įvai­rios: dėl svei­ka­tos, pa­kei­tė nuo­mo­nę, įsi­my­lė­jo ar tu­rė­jo iš­va­žiuo­ti. At­sis­vei­ki­na­me ir prii­ma­me nau­jus. Ko­ne kas­dien pa­si­ra­šau su­tar­tį su nau­ju ka­riu sa­va­no­riu.

Įvy­ko lū­žis

– Ka­riai sa­va­no­riai tu­rė­da­vo nu­si­skun­di­mų dėl dė­me­sio, fi­nan­sa­vi­mo sto­kos. Kaip pa­si­kei­tė si­tua­ci­ja?

– 2016 me­tais Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­goms dė­me­sys pa­di­dė­jo. Ap­rū­pi­ni­mas aki­vaiz­džiai pa­ge­rė­jo: pra­de­dant nuo ba­tų, mieg­mai­šių, gink­luo­tės iki ka­ri­nio ren­gi­mo. Šian­dien ka­rys sa­va­no­ris tu­ri tai, ką ir re­gu­lia­rus ka­rys. Tik dė­vi rau­do­ną be­re­tę.

Dau­gė­ja pra­kti­nių pra­ty­bų. Di­džiau­sios me­tų pra­ty­bos pla­nuo­ja­mos ge­gu­žės mė­ne­sį. Di­de­lės pra­ty­bos bus ir rug­sė­jį. Be abe­jo, spa­lio pa­bai­go­je – „Sau­lės kir­tis“, Šiau­lių vi­zi­ti­nė kor­te­lė.

Pi­ni­gai di­de­li, di­de­li ir lū­kes­čiai.

– Ko ti­ki­ma­si iš ka­rio sa­va­no­rio?

– Pro­fe­sio­na­laus ka­rio. Kad, rei­ka­lui esant, su­ge­bė­tų atei­ti į pir­mas gre­tas, at­rem­tų grės­mes ir ap­gin­tų tris­pal­vę. Iš­šū­kis įgy­ven­di­na­mas, tiek aš, tiek kuo­pų va­dai esa­me už­si­de­gę. O prie­mo­nių tu­ri­me.

– Ko­kia si­tua­ci­ja dėl ka­ri­nio mies­te­lio įkū­ri­mo Šiau­liuo­se, Pak­ruo­jo gat­vė­je?

– Iki ba­lan­džio mė­ne­sio Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė tu­rė­tų ati­duo­ti pa­pil­do­mus hek­ta­rus te­ri­to­ri­jos. Pla­nuo­ja­ma, kad čia tu­rė­tų bū­ti trau­kos cent­ras su ka­ri­ne inf­rast­ruk­tū­ra. Vi­suo­me­nei bū­tų at­vi­ros du­rys pa­ma­ty­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės vei­dą.

Mi­si­ja – kaip do­va­na

– Ko­dėl ver­ta tap­ti ka­riu sa­va­no­riu?

– Ne­be­kal­bu apie pa­trio­ti­nius jaus­mus, ką se­ne­liai, tė­vai įdie­gė. Ga­lų ga­le rei­kia duok­lę sa­vo ša­liai ati­duo­ti.

O iš jau­ni­mo pu­sės – pui­kus lai­ko pra­lei­di­mas, ži­nių ba­ga­žas, ku­rio nie­kur ne­gau­si – jo­kia­me „you­tu­be“ ar pas kai­my­ną. Bū­da­mas 18 me­tų, šau­dai kul­kos­vai­džiu, mo­ki stab­dy­ti krau­ją.

Lan­ko­me mo­kyk­las, agi­tuo­ja­me. Jau­ni­mas da­bar yra ki­toks – fi­zi­nis pa­si­ren­gi­mas aki­vaiz­džiai silp­nes­nis. Jau­ni­mė­liui rei­kė­tų pa­si­temp­ti.

– Jūs tris kar­tus vy­ko­te į mi­si­jas. Ką ka­riui reiš­kia mi­si­ja karš­ta­me taš­ke?

– Tai – vie­nas iš gra­žiau­sių da­ly­kų ka­riui. Ačiū Die­vui, ačiū ka­riuo­me­nės va­do­vy­bei, kad pa­si­ti­kė­jo ir iš­siun­tė, bu­vau la­bai pa­ten­kin­tas.

Vi­siems ka­riams lin­kiu iš­va­žiuo­ti ir pa­ma­ty­ti ki­tą gy­ve­ni­mą. Esu dė­kin­gas li­ki­mui, kad ne­va­žia­vau dirb­ti į šta­bus. Neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs pu­sę me­tų sė­din­čio ka­bi­ne­te. Vie­nin­te­lis kri­te­ri­jus – kad tu­rė­čiau są­ly­gas bet ka­da iš­va­žiuo­ti už tvo­ros.

Va­žiuo­ji su ver­tė­ju, ge­ri su vie­ti­niais ar­ba­tą. Bū­da­vo, ir va­lan­dą kal­bie­si apie rei­ka­lus at­si­sė­dęs ne­pa­to­gia po­za, nuo ku­rios ko­jos nu­tirps­ta ir sun­ku at­si­sto­ti.

Tai – įdo­miau­sia. Ži­no­ma, pir­mais mė­ne­siais jau­čia­ma įtam­pa. Iš pra­džių į ta­ve žiū­ri kaip į oku­pan­tą. Nor­ma­li reak­ci­ja: kas tu toks? Iš kaž­kur at­va­žia­vęs. Ne mu­sul­mo­nas. Bal­tas, be barz­dos.

Po to pra­de­di drau­gau­ti. Lais­vos mi­nu­tės nė­ra, nuo­lat skam­bi­na, kvie­čia plo­vą val­gy­ti ar pjau­na avį – at­va­žiuok. Tai – ge­rų san­ty­kių pa­vyz­dys. To la­biau­siai iš mi­si­jų lai­kų il­giuo­si.

Ki­tas pa­vyz­dys – Ba­si­ras (lie­tu­vių ka­riams Af­ga­nis­ta­ne ver­tė­ja­vęs Ab­du­las Ba­si­ras You­su­si, į Lie­tu­vą at­vy­kęs kaip pa­bė­gė­lis su žmo­na ir duk­ra – red. past.).

Vaikš­to­me Vil­niaus „Ak­ro­po­ly­je“ su duk­ra, kaž­kas baks­no­ja iš nu­ga­ros. Ba­si­ras su šei­ma! Su juo su­si­pa­ži­nau mi­si­jo­je Af­ga­nis­ta­ne. Tai įdo­miau­sia!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės va­das ma­jo­ras Man­tas Juo­zai­tis sa­ko, kad su­ju­di­mas ir su­si­do­mė­ji­mas sa­va­no­rių pa­jė­go­mis pra­si­dė­jo su Uk­rai­nos įvy­kiais, ši ten­den­ci­ja tę­sia­si.

Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės va­das ma­jo­ras Man­tas Juo­zai­tis sa­ko, kad ka­rio įvaiz­dis vi­suo­me­nė­je yra pa­ki­tęs į tei­gia­mą pu­sę, o ka­rių sa­va­no­rių pro­fe­si­jų spekt­ras – la­bai pla­tus.