Karas Šiauliams paliko griuvėsius

Karas Šiauliams paliko griuvėsius

Prieš 66-erius metus, liepos 27-ąją, po įnirtingų kovų su vokiečių pajėgomis Šiaulius užėmė Raudonoji armija. Miestas iš rankų į rankas ėjo keletą kartų. Pasibaigus mūšiams, apie 80 procentų Šiaulių buvo sugriauta. „Mieste stovėjo vien kaminai“, — pasakoja tų dienų liudininkai. Kaip 1944 metų įvykius vertina šių dienų istorikai?

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Kratosi okupantų vardo

Šiandien Šiaulių karo veteranai rinksis prie Antrojo pasaulinio karo karių kapų, paminėti 1944 metų liepos antroje pusėje vykusių kovų. Šiauliuose šiuo metu gyvena apie pusantro šimto karo veteranų. Sovietmečiu gerbti, dabar purtosi okupantų vardo.

78-erių šiaulietis Vaclovas Baltutis į karo sūkurį įsitraukė 1942 metais, būdamas paauglys. Priežastis — vokiečiai nušovė tėvą, šeimai grėsė būti išvežtai į Saksoniją. Platino atsišaukimus, spaudą, ryšininkavo. Karo pabaigoje pafrontėje iš vokiečių karinio dalinio štabo išnešė karininko dokumentus, dalyvavo sprogdinant Lyduvėnų tiltą.

1944 metų liepą kovėsi sovietinių partizanų būryje, kuris link Šiaulių ėjo nuo Zoknių pusės. „Mūsų grupė laikėsi miškuose prie Rėkyvos, — pasakoja V. Baltutis. — Šiauliai buvo paskendę dūmuose ir sprogimuose: bombarduojami iš oro, apšaudomi iš artilerijos. Ėjo ir vokiečių, ir tarybiniai tankai. Jėgos buvo stiprios, vokiečiai priešinosi. Vėliau prasidėjo gatvių mūšiai, ypač stiprūs buvo Žaliukių gatvėje.“

Po mūšių liko vieni griuvėsiai. Žmonių mieste buvo likę nedaug. Tie, kurie nespėjo ar negalėjo pasitraukti, lindo iš rūsių. Sumaištis buvo didelė.

Šiaulietis Pranas Mačiūnas buvo mobilizuotas 1944 metais rugpjūčio 10 dieną, pildant nukraujavusią16-ąją lietuvišką šaulių diviziją. Šiauliai, Meškuičių apylinkė tuo metu jau buvo užimti, vokiečiai pasitraukę į Kužius.

Tuomet Meškuičių seniūnijoje gyvenusiam vyrui buvo aštuoniolika. Po seniūno paraginimo į Šiaulių karinį komisariatą atvyko visi trys broliai Mačiūnai. P. Mačiūnas prisimena: komisariate sėdėjo trys mergaitės ir generolas majoras Jonas Macijauskas. Viena iš mergaičių pasakiusi: „Vieną reikėtų palikti, tėvas ligonis, nebus kas namus prižiūrės“ Bet už stalo sėdėjęs J. Macijauskas rusiškai nukirto: “Vsiech do odnovo“ (“Visus iki vieno“).

P. Mačiūnas apie bėgimą negalvojo: „Buvo nurodymai. Juos reikėjo, nori nenori, vykdyti. Už nevykdymą — karo lauko teismas ir aukščiausia bausmė — sušaudymas.“

Dalyvavo mūšiuose prie Dubysos, kur buvo sužeistas. Vidurinysis brolis Bronislovas žuvo 1944 metais Latvijoje, Kuldigos rajone. Trečias brolis Stasys buvo kontūzytas ir pateko į nelaisvę.

„Dažnai išgirstu, kad esame okupantai. Nedžiuginantys žodžiai. Mes ne okupantai — mes gavome nurodymus“, — sako P. Mačiūnas.

Liko tik kaminai

Prisiminimai apie mūšius Šiauliuose išliko iškilių šiauliečių knygose. Mokytojas, kraštotyrininkas Jonas Krivickas pirmąjį miesto bombardavimą, kurį išgyveno būdamas Kairiuose, prisimena taip: „Naktį virš miesto iš lėktuvų “išmestos“ tokios šviesos, kad ir Kairiuose galima buvo skaityti knygą. Prasidėjo košmariškas bombardavimas. Baimingai žvelgėme į Šiaulių pusę ir meldėmės, kad nors kas juose liktų gyvas.“

Ryte, su mama išskubėję į Šiaulius, pamatė, jog vien į kiemą, kur gyveno, buvo nukritusios penkios bombos. Šeima, sugriebusi daiktus, pasitraukė į Kairius: „Antrą ir trečią naktį krito bombos. Atrodė, kad visai netoli, Kairių laukuose. Po trijų košmariškų naktų Šiaulių pusėje buvo matyti tik gaisrų pašvaistės ir dūmai. Kaimo moterys vis stengėsi pro dūmus įžvelgti, ar dar tebestovi bažnyčios bokštas“.

Teisininkas, kraštotyrininkas Peliksas Bugailiškis knygoje „Gyvenimo vieškeliais“ teigia, jog Šiauliai karo sumaištyje apytikriai prarado 25— 30 procentus muziejinių eksponatų. Ypač nukentėjo daiktai, palikti saugoti mieste. Sudegė ir muziejaus namai.

Menotyrininkas Vytenis Rimkus prisimena tėvo pasakojimą (pastarasis pirmąją bombardavimo dieną viešėjo Šalkauskių namuose, kuriuos buvo likusi saugoti tarnaitė). Pasileidus link slėptuvės, viena iš pirmųjų bombų pataikė į Šalkauskių namą.

„Po to dar dvi naktis tęsėsi bombardavimai, gaisrų niekas nebegesino, ištuštėjęs miestas degė apie 2— 3 savaites, degėsių kvapas sklido keliasdešimties kilometrų spinduliu“, — tų dienų vaizdą atkuria V. Rimkus.

Šiauliuose gyvenantis 96-erių Mykolas Katinauskas sugriautą miestą prisimena ryškiai. Iš Pakruojo rajono Mačiūnų kaimo į Šiaulius vyras atvyko 1944 metų rudenį, išgirdęs, jog yra toks „vajenstrojus“ (statybos batalionas), kuriame atleidžiama trims mėnesiams nuo fronto. Pirmasis darbas Šiauliuose — tvarkyti Ch. Frenkelio vilos stogą. Ch. Frenkelio gamyklos teritorijoje dirbo ilgiau nei metus.

„Miestas buvo vien kaminai. Mediniai namai sudegė, o kaminai — paliko“, — prisimena senolis.

Devynerius metus M. Katinauskas vaikščiojo pas gyventojus, remontuodamas nuo karo nukentėjusius namus. Miestas atrodė itin skurdžiai.

Sugriauti dusyk

Šiaulietis, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus darbuotojas habilituotas mokslų daktaras Dangiras Mačiulis, primena: Šiauliai buvo sugriauti ir per Pirmąjį pasaulinį karą.

Priežastys — kelios: pro Šiaulius ėjo fronto linija, geležinkelio mazgas, transporto mazgas iš Rytprūsių į Rygos pusę, linija iš Klaipėdos į Daugpilį.

Pasak istoriko, atidžiai skaitant sovietinių laikų istorikų darbus apie Šiaulių vadavimą, galima pastebėti, jog mūšiai dėl miesto buvo sudėtingi, miestas ėjo iš rankų į rankas.

D. Mačiuliui antrina jo kolega daktaras Rimantas Zizas: „Dėl Šiaulių vyko rimtos kovos, Šiauliai — pramonės, geležinkelio centras, todėl miestas ir buvo sugriautas. Betikslių dalykų nebuvo. Bet galėjo būti, kad paskui kareiviai ir sovietinis užnugaris grobė turtą, bet surašė viską vokiečiams.“

Karo veiksmai Lietuvoje šiuo metu mažai tyrinėjami. Pasak istoriko, neįmanoma visko aprėpti. Be to, dauguma archyvų yra Rusijoje. Regioninė istorija irgi menkai tiriama.

Vieną okupaciją pakeitė kita

Apie 1944 metų vasaros įvykius „Šiaulių kraštas“ kalbėjo su Šiaulių universiteto docentu istoriku Artūru Gumuliausku.

— Kaip šiandienos istorikai vertina 1944 metų vasaros įvykius Lietuvoje?

— 1944 metais viena okupacija buvo pakeista kita. Praktiškai pasikartojo 1941-ieji metai, kai sovietų okupaciją pakeitė nacių. Tuo metu buvo viltis turėti savo valstybę, tikėtasi, jog situacija gal bus panaši kaip Pirmojo pasaulinio karo metais, kai atėjo vokiečiai (čia buvo Rusijos imperija), ir susiklostė gana palankios sąlygos sudaryti savo valstybę.

Šį kartą nacių planuose tikrai nebuvo Baltijos valstybių atkūrimo, viltys žlugo jau 1941 metų vasarą. Prasidėjo kovinis pasipriešinimas naciams.

Sovietų atėjimo, be abejonės, niekas nelaukė, kadangi tapo aišku, kad, jiems grįžus, pasikartos tai, kas buvo 1940— 1941 metais.

Lietuvių tauta pasidalijo į dvi dalis. Vieni kovojo už savo valstybingumą ir prieš bet kokią okupaciją, kita dalis, kuri 1941 metais pasitraukė su sovietais į Sovietų Sąjungos gilumą, puoselėjo viltis, kaip ir pati Sovietų Sąjunga, sugrįžti atgal. Tas sugrįžimas kaip tik ir įvyko 1944 metų vasarą.

— Šiandien dar gyvi 1944 metų mūšių dalyviai. Kokia jų vieta istorijoje?

— Be abejonės, tie žmonės kovojo prieš nacizmą, jie verti pagarbos. Kita vertus, reikia galvoti, kad jie, kovodami prieš nacizmą, palaikė stalinizmą. Jie dalyvavo dviejų totalitarinių rėžimų susidūrime vienoje pusėje. Dalis lietuvių perėjo į nacių pusę. Bet didžioji lietuvių tautos dalis kovojo tiek prieš nacizmą, tiek prieš stalinizmą.

— Kaip šiandien vertinama lietuviškoji 16-oji šaulių divizija?

— Lietuviška 16-oji šaulių divizija — Lietuvos komunistų partijos užgaida, atsiliepiant į Stalino norus. Raudonojoje Armijoje buvo kuriami sovietinių tautų junginiai. Kai Sovietų Sąjungoje buvo paskelbta lietuvių mobilizaciją į 16-ąją lietuvių diviziją, lietuvių nebuvo tiek daug, divizija buvo įvairiatautė. Po pirmojo mūšio, kuris susiklostė labai nesėkmingai, to lietuviškumo ne tiek daug ir liko. Todėl tikslesnis pavadinimas būtų sovietinė lietuvių šaulių divizija.

Tai — stalininė propaganda, lygiai taip pat, kaip kad 1945 metais Berlyne vėliavą virš Reichstago neva pakėlė gruzinas ir rusas. Yra daug legendų ir mitų, žmonės tapo tų legendų aukomis. Be abejonės, dabar be galo sunku perprasti tai, kad tu jaunystėje kovojai, bet kovojai lyg ir ne ten, kur reikėjo.

Mobilizacija reiškė ėjimą į frontą arba Sibirą. Arba dar blogiau — karo lauko teismą. Pasirinkimo nebuvo. Negalima atmesti, kad dalis ėjo ir iš idėjos. Tie žmonės atliko tam tikrą darbą, bet jų tikslas kariniame junginyje nebuvo Lietuvos nepriklausomybė. Jų tikslas buvo pergalė prieš nacizmą ir vientisas Sovietų Sąjungos, kuri buvo iki 1941 metų karo su Vokietija, atstatymas.

— Kodėl karo pabaigoje Šiauliai ypatingai skaudžiai nukentėjo?

— Šiauliai ir Klaipėda buvo du pagrindiniai miestai, kurie buvo beveik visiškai sugriauti. Įnirtingiausi mūšiai vyko beveik miesto centre. Miestas iš rankų į rankas ėjo kelis kartus, visi pagrindiniai mūšiai vyko vos ne prie bažnyčios. Pažiūrėjus į nuotraukas po karo, Šiauliai atrodo visiškai apgailėtinai. Tas karas Šiauliams buvo labai skausmingas, nes sugriauta 80 procentų miesto.

Atstatyti po karo buvo labai sudėtinga. Šiauliai, tarpukariu buvę antru miestu, prarado savo pozicijas, šio miesto vystymuisi buvo skirta kur kas mažiau dėmesio, nei iki karo.

Skirtingai nei Vilniaus ir Kaunas, Šiauliai atsigavo tik apie septintą dešimtmetį.

GRIUVĖSIAI: Po įnirtingų mūšių buvo sugriauta apie 80 procentų Šiaulių. Vaizdas į Šiaulių Katedrą nuo dabartinės Prisikėlimo aikštės.

„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

ATSTATYMAS: Šiauliuose gyvenantis Mykolas Katinauskas atstatinėjo Šiaulius. Pirmas darbas buvo dengti Ch. Frenkelio vilos stogą.

PALIKIMAS: Šiaulietis Vaclovas Baltutis prisimena, jog po mūšių Šiauliuose styrojo vien griuvėsiai.

MOBILIZACIJA: Šiaulietis Pranas Mačiūnas buvo mobilizuotas1944 metų rugpjūtį, kai buvo stiprinama 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. 

Jono TAMULIO nuotr.

PASIRINKIMAS: Šiaulių universiteto docentas Arūnas Gumuliauskas sako, kad didžioji lietuvių tautos dalis kovojo tiek prieš nacizmą, tiek prieš stalinizmą.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.