Naujausios
Gegužės 10 dieną Rusija atvėrė naują fronto ruožą – iš kelių vietų ėmė pulti Charkivo kryptimi. Nors karo ekspertai tokį puolimą prognozavo, jis visgi tapo netikėtu Ukrainos kariuomenei, ir okupantams pavyko per savaitę prasiveržti dešimt kilometrų ir užimti aštuonis kaimus.
Tokia priešo sėkmė Ukrainoje sukėlė įtarimus, jog buvo išgrobstyti gynybinei linijai pastatyti vyriausybės skirti milijonai. Charkivą, antrą pagal dydį šalies miestą, esantį vos 30 kilometrų nuo Rusijos sienos, priešas bandė užimti karo pradžioje, tačiau po pusmečio gynėjai priešą nuginė toli ir išvadavo beveik visą regioną.
Po to nurodyta statyti keturias gynybines linijas. Pirmą ir antrą gynybines linijas, esančias arčiausiai Rusijos, įrengia kariuomenė, o trečią ir ketvirtą, esančias arčiau Charkivo, – miesto valdžia.
Apie tai, jog pirma gynybinė linija nebuvo per pusantrų metų įrengta ir nebuvo užminuoti laukai, pirmieji prakalbo kariškiai. Dienraštis „Ukrainska Pravda“ demaskavo, jog šimtus milijonų grivinų kainavusias statybas vykdė neaiškios firmos, o dalis pinigų tiesiog „išgaravo“.
Vyriausybė neigia kaltinimus, tvirtindama, jog pirmą gynybinę liniją iki galo nebuvo galima įrengti dėl nuolatinio priešo apšaudymo. Visa tiesa turbūt paaiškės tik po karo.
Charkive bei arčiau fronto mano kalbinti kariškiai tvirtina, jog kitos gynybinės linijos yra gerai įtvirtintos, todėl priešas neįstengs užimti Caharkivo, o šis puolimas yra surengtas vien tam, kad ukrainiečiai atitrauktų dalį karių iš Donecko fronto.
Artimiausios savaitės parodys, ar Rusija Charkivo puolimą vien imitavo ar tikrai miestą sieks užimti. Kadangi nuo pat puolimo pradžios esu Charkive, galiu paliudyti, jog mieste panikos nekilo, ir žmonės nepuolė šturmuoti geležinkelio stoties.
Panika kilo kaimeliuose, esančiuose arčiau fronto. Nuvykęs į Ruskie Tiški kaimą, esantį penkiolika kilometrų nuo Charkivo ir tiek pat nuo Rusijos sienos, jame radau vienintelę gyventoją – 59 metų Leną Bubenko.
Moteris paaiškino, jog kaimynai išsigando, kad kaimą vėl priešas užims, nes karo pradžioje jį užėmė per pusdienį. Per vykusius mūšius tada žuvo keliasdešimt žmonių ir buvo sugriauti beveik visi pastatai. Kaimą išvadavus į jį sugrįžo tik keli šimtai žmonių, kurie dabar visi išsigando ir per kelias valandas išsilakstė.
Kai prieš du mėnesius lankiausi Ruskie Tiški, jame vyko intensyvūs remontai, o kalbinti žmonės džiaugėsi atsidariusia maisto parduotuve, vis dažniau kursuojančiu autobusu ir vylėsi vasarą užbaigti remontus bei keltis iš rūsio ar sandėliuko į namą. Dabar pasijutau tarsi patekęs į vaiduoklių kaimą, nes jame – nė gyvos dvasios.
Anksčiau, važiuojant iš Charkivo į Tiškus, reikdavo kirsti tik vieną patikros punktą, o dabar du, ir su nuodugnesne patikra, labiau ginkluotais kariais. Prie patikros punktų nutįso į laukus šviežiai iškasti gilūs grioviai.
L. Bubenko liko todėl, nes nenori palikti prižiūrimų 104 šunų ir 38 kačių. Moteris visada mėgo gyvūnus, tačiau karo pradžioje ėmė rūpintis visais kaime benamiais likusiais gyvūnais, ėmė maitinti 153 šunis ir 102 kates, kurių dalį vėliau žmonės atsiėmė.
Sužinojęs prieš metus apie L.Bubenkos pasiaukojimą savo paskyroje „Facebooke“ paraginau lietuvius paremti šią moterį, ir už paaukotus pinigus buvo statomi nauji voljerai, remontuojamas namelis katėms, kasamas šulinys, gydomi sužeisti gyvūnai.
– Esu labai dėkinga lietuviams, vasarą planavome keltis į naują vietą, bet bijau, kad bombos gali viską sugriauti, – kalbėjo L. Bubenko.
Moteris dabar kartu su visais gyvūnais gyvena dvylikos butų namo rūsyje, nes nenori augintinių palikti likimo valiai.
Prasidėjus puolimui kaime dingo telefono ryšys ir elektra, o per pusvalandį, kai kalbėjausi su Lena, kaime nugriaudėjo trys sprogimai ir kas pusę minutės aidėjo bombos fronte ties Lipcų gyvenviete, esančia šešis kilometrus arčiau Rusijos.
Kitą dieną vėl aplankęs Leną kaime pamačiau nemažai Ukrainos karių. Jie apsigyveno apleistuose namuose ir ilsėjosi po mūšių fronte. Kadangi priešo žvalgybinės skraidyklės viską iš labai aukštai stebi, kariai nebegali apsistoti didesnėmis grupėmis vienoje vietoje, privalo išsiskirstyti po du – tris.
Trečią dieną sužinojau, kad priešo puolimą pavyko pristabdyti, ir padėtis nebėra tokia grėsminga. Įsidrąsinęs nusprendžiau vykti dar arčiau fronto, į Lipcus, tačiau, nuvažiavus porą kilometrų, patikros punkte kariai toliau nepraleido. Priekyje mačiau kylančius juodus dūmus ir netrukus vienas po kito pasigirdo sprogimai.
Charkivą patenku į kitokią aplinką: čia sprogimų nesigirdi, žmonės vaikšto parkuose, sėdi lauko kavinėse. Tiesa, žmonių akivaizdžiai mažiau, nei kad buvo prieš du mėnesius, nes moterys su vaikais ir silpnesnių nervų žmonės iš čia išsivažinėti ėmė jau prieš tris savaites.
Trūksta elektros, nes, priešui susprogdinus didžiausią regione šiluminę elektrinę, energija yra taupoma, sutemus mieste nėra jokio apšvietimo, o dieną kelioms valandom ji dingsta. Prie parduotuvių ir kavinių išdygo elektros generatoriai, o liftais patariama nesinaudoti, nes jie gali bet kokiu momentu užstrigti.
– Norėčiau išvykti su sūnumi iš Charkivo, bet neliko jokių santaupų, – aikštėje prie traukinių stoties liūdnai kalbėjo Olia Strumyk. 49 metų moteris kartu su aštuonmečiu sūnumi Vadimu laukė atvažiuosiančios senelės, kuri turėjo iš kaimo atvežti lauktuvių.
– Pašalpos iš valstybės negauname, ją davė pirmą karo pusmetį, kai išvykome į kitą miestą ir turėjome pabėgėlių statusą. Grįžau todėl, nes dukra Irina pagimdė anūką, reikėjo padėti, – paaiškino moteris.
O. Strumyk gyvena netoli aerouosto ir prieš karą dirbo lėktuvus valančioje įmonėje. Į Charkivą grįžo todėl, nes kitur nerado darbo ir baigėsi pinigai buto nuomai. Dabar neskuba iš čia išvykti, nes nenori mesti darbo, kurį Charkive sunku gauti, nes dauguma firmų užsidarė arba išsikraustė į šalies gilumą. Moteris dirba neoficialiai ir tik po pusę dienos, nes neturi kam Vovos palikti.
–Sūnelis mokosi trečioje klasėje, šiaip nėra baikštus, esame pripratę prie sprogimų, raketos į mūsų rajoną ne kartą atlėkė, bet dabar, kai sprogimų padaugėjo, jis vėl panoro miegoti kartu, – pasakojo mama.
Olia bijo, kad rusai prasiverš pro Lipcus ir priartės tiek, kad galės Charkivą apšaudyti iš artilerijos, o tada mieste kils toks pragaras, kaip kad karo pradžioje, kai žuvo daugybė žmonių ir buvo sugriauta daugybė pastatų.
