Kalėdinė dovana – suremontuotas butas draugui

Ka­lė­di­nė do­va­na – su­re­mon­tuo­tas bu­tas drau­gui

Šiau­lie­tis Gied­rius Kaz­laus­kis kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį va­žiuo­ja į Pa­ne­vė­žį, ten su tal­ki­nin­kais įren­gi­nė­ja būs­tą ne­lai­mės iš­tik­tam drau­gui To­mui Bag­do­nui. Šį sa­vait­ga­lį bu­tas jau tu­rė­tų bū­ti baig­tas ir lauks šv. Ka­lė­doms su ma­ma iš rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nės grįž­tan­čio drau­go. T. Bag­do­nas, prieš dve­jus me­tus iš­gel­bė­jęs skęs­tan­čią mer­gi­ną, me­tų pra­džio­je pa­te­ko į ko­mą, da­bar pa­ma­žu grįž­ta į gy­ve­ni­mą.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė

T. Bag­do­nas iki lem­tin­gos ne­lai­mės dir­bo Šiau­liuo­se, VĮ Re­gist­rų cent­re, ir tar­na­vo Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-ojo­je rink­ti­nė­je.

Ka­rys į ko­mą pa­ni­ro šių me­tų sau­sio pa­bai­go­je, iš­vy­kęs į Vo­kie­ti­jo­je vy­ku­sias tarp­tau­ti­nes pra­ty­bas „Al­lied Spi­rit VII“. Kas tiks­liai nu­ti­ko, kaip klos­tė­si įvy­kiai, aiš­ki­na­si teis­mas.

Už sun­kų svei­ka­tos su­trik­dy­mą dėl neat­sar­gu­mo tei­sia­mas T. Bag­do­no tar­ny­bos drau­gas. Lie­tu­vos ka­ro po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams at­li­kus iki­teis­mi­nį ty­ri­mą nu­sta­ty­ta, kad Vo­kie­ti­jo­je sa­va­no­ris nu­ken­tė­jo per im­ty­nes su kal­ti­na­muo­ju. By­los nag­ri­nė­ji­mą teis­mas ke­ti­na tęs­ti gruo­džio 18 die­ną.

T. Bag­do­nas bu­vo gy­do­mas li­go­ni­nė­je Vo­kie­ti­jo­je, jam nu­sta­ty­ti sun­kūs kū­no su­ža­lo­ji­mai. Po mė­ne­sio par­skrai­din­tas į Lie­tu­vą To­mas da­bar gu­li rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nė­je Pa­lan­go­je, jį glo­bo­ja ma­ma.

Prieš dve­jus me­tus „Šiau­lių kraš­tas“ ra­šė, kaip T. Bag­do­nas 2016 me­tų va­sa­rą pa­jū­ry­je ties Meln­ra­ge iš­gel­bė­jo skęs­tan­čią še­šio­lik­me­tę klai­pė­die­tę.

Prie jū­ros To­mas bu­vo at­si­dū­ręs at­si­tik­ti­nai – lau­kė trau­ki­nio, tu­rė­jo lais­vo lai­ko. Iš­gir­dęs šauks­mą, nea­be­jo­da­mas puo­lė pa­dė­ti ir bu­vo vie­nin­te­lis, su­si­grū­męs su jū­ra dėl gy­vy­bės. Ne­pa­vy­ko iš­gel­bė­ti mer­gi­nos tė­vo – jį pa­si­glem­žė jū­ra.

Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­go­se T. Bag­do­nas tar­na­vo nuo 2001 me­tų, iki lem­tin­gos nak­ties tar­ny­bą vyk­dė be prie­kaiš­tų, ne kar­tą bu­vo ska­tin­tas Rink­ti­nės ir Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų va­dų pa­dė­ko­mis.

2016 me­tais, mi­nint Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės die­ną, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas Jo­nas Vy­tau­tas Žu­kas jam įtei­kė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ap­do­va­no­ji­mą „Lie­tu­vos kar­žy­gys“.

Pa­gal­ba drau­gui

„Svei­ki drau­gai, ar­tė­ja me­tų ga­las, 2018 m. no­ri­si pa­da­ry­ti ge­rą dar­bą, pa­dė­ti kaž­kam, kam to rei­kia. Pra­šau vi­sų pa­gal­bos, kas nea­be­jin­gas To­mui Bag­do­nui ir no­ri pri­si­dė­ti dar­bi­ne ir ma­te­ria­li­ne pra­sme. Po rea­bi­li­ta­ci­jos To­mas grįž­ta tar­puš­ven­tyj į nau­jus na­mus, ku­riuos dar rei­kia pa­ruoš­ti. Rei­kia pa­ruoš­ti bend­ra­bu­čio ti­po bu­tą, kad žmo­gus, tu­rin­tis neį­ga­lu­mą, tu­rė­tų kur nu­si­praus­ti, iš­mie­go­ti ir t.t.“, – to­kiu įra­šu feis­bu­ke lapk­ri­čio 4 die­ną pa­si­da­li­jo G. Kaz­laus­kis.

T. Bag­do­nas – Gied­riaus bi­čiu­lis ko­ne nuo vai­kys­tės, vai­ki­nus su­ve­dė fut­bo­las. Tu­ri daug bend­rų drau­gų – To­mas ak­ty­viai žai­dė ne tik fut­bo­lą, bet ir krep­ši­nį.

Kal­bė­da­mas Gied­rius nuo­lat pa­brė­žia, kad jis ne­da­ro nie­ko ypa­tin­go – pa­gal­ba ki­tam tu­rė­tų bū­ti kiek­vie­nam su­pran­ta­mas da­ly­kas.

Min­tis pa­dė­ti drau­gui G. Kaz­laus­kiui ki­lo spon­ta­niš­kai. Prieš dau­giau nei mė­ne­sį jis su šei­ma To­mą ap­lan­kė rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nė­je.

„Pa­ma­tęs net dre­bė­ti pra­dė­jau. Sus­pau­dė šir­dį, pa­ma­čius akis: akys tos pa­čios, ži­ba“, – apie su­si­ti­ki­mą pa­sa­ko­ja Gied­rius. Drau­gai pa­bend­ra­vo: To­mas ne­kal­ba, bet vis­ką su­pran­ta ir pa­ro­do ges­tais.

Lan­ky­da­ma­sis li­go­ni­nė­je G. Kaz­laus­kis nu­gir­do To­mo ma­mos ir se­sers po­kal­bį dėl san­tech­ni­kos – kad rei­kia bu­te įreng­ti du­šą. Pa­ža­dė­jo: ap­žiū­rės bu­tą ir kas bus jo ga­lio­je, pa­da­rys.

Sa­vait­ga­lį nu­vy­kęs į Pa­ne­vė­žį, nu­si­gan­do: nu­pirk­tas bu­tas bend­ra­bu­ty­je bu­vo ap­leis­tas, nei vir­tu­vės, nei du­šo, tik ran­kas ga­li­ma nu­si­plau­ti. Karš­to van­dens ne­bu­vo: at­jung­tas už sko­las.

„Grįž­tant min­tys šo­ki­nė­jo. Skam­bi­nau tiems, su ku­riais To­mas bu­vo Vo­kie­ti­jo­je, bet kai rei­kia pa­dė­ti, žmo­nės dings­ta. Su­gal­vo­jau to­kią ak­ci­ją – Ka­lė­dų pro­ga vi­si at­si­nau­jin­ki­me. Įdė­jau nuo­trau­kas į feis­bu­ką ir pa­pra­šiau pa­gal­bos, – sa­ko G. Kaz­laus­kis. – Ma­ne pra­dė­jo gąs­din­ti, kad „ateis mo­kes­čiai“. Aš su­mo­kė­siu, kiek rei­kia vals­ty­bei, svar­bu, kad pa­dė­čiau žmo­gui. La­bai dė­ko­ju vi­siems, kas pri­si­dė­jo, ačiū tiems, ku­rie su­pra­to, kad rei­kia pa­dė­ti.“

Su žmo­na Jo­li­ta Gied­rius su­ma­nė ge­ra­da­riams su­kur­ti pa­dė­kos len­tą: įra­šo, įkli­juo­ja au­ko­ju­sių­jų, pa­dė­ju­sių­jų pa­var­des. Taip sim­bo­liš­kai pa­sa­ko „ačiū“. Au­ko­jan­tiems To­mo var­du sku­ba pa­dė­ko­ti ir feis­bu­ke, tu­ri at­ski­rą seg­tu­vą su au­ko­to­jų pa­var­dė­mis ir su­mo­mis.

Pa­dė­kos len­tą pa­do­va­nos To­mui, kad par­va­žia­vęs ma­ty­tų, kiek žmo­nių pa­dė­jo.

Da­bar, skai­čiuo­ja, są­ra­še yra apie 60 au­ko­to­jų, paau­ko­ta su­ma – apie 4 000 eu­rų. Dar­bus la­bai pa­stū­mė­jo ge­ra­da­ris, sky­ręs 1 000 eu­rų.

G. Kaz­laus­kis džiau­gia­si, kad po 10, 20 ar 100 eu­rų su­si­dė­jo su­ma, už ku­rią pa­vy­ko įreng­ti ne tik du­šą. Dė­kin­gas ir do­va­no­ju­siems sta­ty­bi­nių par­duo­tu­vių če­kius, pri­si­dė­ju­siems dar­bu.

„La­bai svar­bu, kad žmo­gui bus kur grįž­ti. Tau­po­me kiek­vie­ną pi­ni­gė­lį, ne­si­vai­ko­me ma­dų, svar­bu, kad bū­tų pa­to­gu“, – sa­ko Gied­rius.

Ar­tė­ja įkur­tu­vės

G. Kaz­laus­kis ti­ki­si, kad šį sa­vait­ga­lį dar­bai bus baig­ti. O pra­džia bu­vo ne­leng­va. Kai su ko­le­ga nu­si­ve­žė į Pa­ne­vė­žį 17 mai­šų sta­ty­bi­niam lau­žui ir šiukš­lėms iš­vež­ti, greit su­pra­to, kad to neuž­teks: te­ko ant­ratiek nu­si­pirk­ti.

Po kiek­vie­no sa­vait­ga­lio į feis­bu­ką Gied­rius įke­lia nuo­trau­kas, kad vi­si ma­ty­tų, kaip bu­tas kei­čia­si.

Kai prie nuo­trau­kų pa­ma­to de­šim­tis pa­tik­tu­kų, pa­gal­vo­ja, jog di­džiau­sia pa­ska­ta bū­tų, jei kiek­vie­nas pa­tik­tu­kas virs­tų eu­ru: „Žmo­nės, ku­rie nuo­lat rek­la­muo­ja­si feis­bu­ke, kad va­žiuo­ja ato­sto­gų ten, da­ro tą, ge­riau pa­da­ry­tų ge­rą dar­bą.“

Si­tua­ci­ją, sa­ko Gied­rius, ap­sun­ki­no tai, kad bu­tas Pa­ne­vė­žy­je: kai­nuo­ja ne tik ke­lio­nė, bet ir pri­si­de­da lai­kas, ku­rį ten­ka nu­grieb­ti nuo šei­mos.

„Penk­ta­die­nį grįž­tu iš dar­bo ir or­ga­ni­zuo­ju sa­vait­ga­lio ke­lio­nę. Kar­tais va­žiuo­ja­me dvie­se, kar­tais ke­tu­rie­se. Ka­dan­gi su­kau­pė­me pi­ni­gų, nu­sam­dė­me dar­bi­nin­ką, ku­ris už mi­ni­ma­lią kai­ną ga­lė­tų kas­dien dirb­ti. Ga­vo­si taip, kad su­re­mon­tuo­si­me vi­są dvie­jų kam­ba­rių bu­tuką.“

Te­le­fo­ne Gied­rius ro­do nuo­trau­kas: vo­nia, vir­tu­vė. Lu­bos baig­tos, ply­te­lės iš­kli­juo­tos, už­dė­tas de­ko­ras, iš­kli­juo­tas la­mi­na­tas. Vo­nią pa­vy­ko įreng­ti erd­vią: 2,5x1,6 met­ro.

Šian­dien ko­man­da pla­nuo­ja pa­baig­tu­ves: pri­tvir­tin­ti grind­juos­tes, pa­sta­ty­ti vir­tu­vi­nį komp­lek­tą, spin­tą ir minkš­tąjį kam­pą – jį ir­gi do­va­no­jo ge­ri žmo­nės. Bu­vu­sį bu­te ma­žą šal­dy­tu­vą su­kei­tė: ati­da­vė sa­vo di­de­lį. Gied­rius no­rė­tų, kad To­mas su ma­ma at­ke­liau­tų į bu­tą, ku­ria­me bū­tų ir in­dai, ir rankš­luos­čiai.

Ap­lan­kė iš­gel­bė­ta mer­gi­na

Kai apie Gied­riaus ini­cia­ty­vą pa­ra­šė vie­nas iš in­ter­ne­ti­nių po­rta­lų, su juo su­si­sie­kė T. Bag­do­no jū­ro­je iš­gel­bė­ta mer­gi­na. G. Kaz­laus­kis pa­pra­šė, kad ji ap­lan­ky­tų To­mą. Da­bar mer­gi­na – dvy­lik­to­kė, To­mas jos iš kar­to ne­pa­ži­no. Kai su­ži­no­jo, kas jį ap­lan­kė, il­gai ver­kė.

G. Kaz­laus­kis krei­pė­si į bu­vu­sį kla­sės drau­gą, da­bar Lie­tu­vos pa­ro­lim­pi­nio ko­mi­te­to pre­zi­den­tą Min­dau­gą Bi­lių: gal­būt jo is­to­ri­ja To­mui su­teik­tų mo­ty­va­ci­jos.

M. Bi­lius pa­ža­dė­jo su­si­siek­ti su gy­dy­to­ja: da­bar svar­bu įver­tin­ti li­go­nio psicho­lo­gi­nę būk­lę, kad ne­pab­lo­gin­tų si­tua­ci­jos.

Gied­rius džiau­gia­si drau­go pro­gre­su, ro­do po il­go lai­ko gau­tas pir­mą­sias trum­pą­sias ži­nu­tes. Dar su klai­do­mis, bet pra­džia jau yra.

G. Kaz­laus­kiui ten­ka iš­klau­sy­ti prie­kaiš­tų dėl ne­lem­to įvy­kio Vo­kie­ti­jo­je. Prie­kaiš­tau­jan­tiems jis pri­me­na, kad teis­mo spren­di­mo dar nė­ra.

„Kai man rep­li­kuo­ja, at­sa­kau, kad ne­ži­nau, kas ten įvy­ko, aš ne­ga­liu teis­ti. Kai To­mas pa­da­rė ge­rą dar­bą, vi­si įver­ti­no, o da­bar at­si­ti­ko ne­lai­min­gas įvy­kis, smer­kia. Aš ži­nau, koks To­mas bu­vo, su­si­tik­da­vo­me nuo­lat. Ma­no min­tis – pa­dė­ti, o ne kaž­ką smerk­ti ar aiš­kin­tis. At­si­ri­bo­ju nuo to, aš pa­de­du žmo­gui.“

Pa­dė­da­mas drau­gui, Gied­rius pa­gal­vo­ja ir apie To­mo at­ža­las: du vai­kus iš pir­mo­sios san­tuo­kos ir jau­niau­sią ber­niu­ką, ku­riam vie­ne­ri. Ar­tė­jant šven­tėms vy­ras svars­to apie ga­li­my­bę jiems įteik­ti do­va­nų.

„Ne­siš­vais­to­me žo­džiais, kad pa­dė­si­me, bet pa­de­da­me, kiek ga­li­me. Ne­gal­vo­jo­me, kad ini­cia­ty­va išaugs iki to­kio di­de­lio dar­bo, sma­gu pa­čiam. Žmo­gui rei­kia vi­so­ke­rio­pos pa­gal­bos ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą. Di­džiau­sias no­ras, kad To­mas su­stip­rė­tų, kad vėl pa­si­ma­ty­tų su vi­sais drau­gais“, – sa­ko G. Kaz­laus­kis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gied­rius Kaz­laus­kis džiau­gia­si, kad drau­gas Ka­lė­doms gaus pui­kią do­va­ną – su­re­mon­tuo­tą bu­tą. Jo ran­ko­se – ge­ra­da­rių len­ta.

Or­ga­ni­zuo­da­mas dar­bus Gied­rius Kaz­laus­kis su­lau­kia pa­ra­mos ir pa­lai­ky­mo iš žmo­nos Jo­li­tos.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Iš pra­džių bu­tas at­ro­dė taip.

Du­šas ir tua­le­tas, ar­tė­jant pa­baig­tu­vėms.

Sa­vait­ga­lius drau­gai ir tal­ki­nin­kai sky­rė bu­to re­mon­tui.