Naujausios
Kalba gali parvesti namo
Natalijos Franckaitienės pase įrašyta pilietybė – Lietuvos. Iš gimtosios Valmieros Latvijoje į Lietuvą ji atvyko daugiau nei prieš 30 metų. Joniškio latvių bendrijos „Avots“ pirmininkė svajoja, kad bent pasienio mokyklose būtų mokoma latvių kalbos, o Latvijoje – lietuvių. „Man Latvija dabar – visai šalia ir labai toli“, – sako N. Franckaitienė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Postūmis grįžti namo
Joniškio krašto latviai į bendruomenę „Avots“ ("Šaltinis") susijungė prieš 13 metų. Bendruomenė buvo įkūrusi šešerius metus veikusią sekmadieninę mokyklą. Vienu metu ją lankydavo 12–16 mokinių, į pamokas atvažiuodavo moksleivių iš Šiaulių miesto, Joniškio rajono. Statė spektaklius, dainavo, važiuodavo į festivalius – gaivino latvių kalbą.
Penki sekmadieninės mokyklos mokiniai Rygoje išlaikė svetimšaliams skirtus egzaminus, gavo pažymėjimus.
„Paaiškėjo, kad kai kurie vaikai net nėra buvę Latvijoje. Jei namuose nekalbama latviškai, vieną kartą per savaitę mokytis užsienio kalbos nepakanka, – sako N. Franckaitienė. – Kiek gali bėgti atlapota krūtine, jei mokomo dalyko nėra įrašyta į tvarkaraščius.“
Sekmadieninė mokykla nebeveikia trejus metus. Bendruomenei netekus patalpų, nariai išsisklaidė.
Nors ir šiandien N. Franckaitienė neabejoja, kad atsirastų ne tik latvių, bet ir lietuvių vaikų, kurie norėtų išmokti latviškai.
„Visų žvilgsniai šiandien labiau fokusuoti į Airiją, Angliją. Čia – tarsi pamiršta problema“, – apgailestauja moteris.
Latviai, pasak N. Franckaitienės, Lietuvos gyventojų statistikoje tėra skiltyje „kiti“, o lietuviai Latvijoje išskirti atskira procentų eilute: Latvijoje gyvenančių lietuvių yra gerokai daugiau nei Lietuvoje – latvių.
Latviai tremtiniai, kitaip nei lietuviai, turėjo teisę grįžti į Tėvynę. Negalėję grįžti namo lietuviai kūrėsi kuo arčiau Lietuvos – Elėjoje.
Ponios Natalijos teigimu, ir šiandien, pirmojoje Elėjos gatvėje nuo pasienio, tebegyvena vien lietuviai. Duobelėje suskaičiuojama apie pusantro tūkstančio lietuvių, o bendrijos pirmininkė – irgi tremties vaikas.
Moteris svarsto: jei moksleiviai kalbą išmoktų taip, kad ja galėtų studijuoti, galbūt kalba taptų postūmiu grįžti namo.
Siūlelis, kad suprastume vieni kitus
Šiauliuose vykusiame susitikime su Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje Ričardu Degučiu N. Franckaitienė neatlyžo: siūlė bent į pasienio mokyklų programas įtraukti latvių kalbą. Ambasadoriaus matoma išeitis – fakultatyvai.
„Viskas išbandyta. Joniškyje uždarinėjamos mokyklos, būtų neetiška dar kažko prašyti. Kuri vos galą su galu sudurianti mokykla būtų pajėgi padėti latviams? Reikia, kad ledai pajudėtų „iš viršaus“, – įsitikinusi N. Franckaitienė.
Savo siekius ir idėjas ji buvo išdėsčiusi ir tuomečiam Latvijos prezidentui Valdžiui Zatlerui.
„Puiku! Taip ir reikėtų daryti!“, – džiūgavo Prezidentas. Pasidžiaugė, pagyrė, tuo viskas ir baigėsi.
N. Franckaitienė atkreipia dėmesį į šių dienų kuriozą: į konferencijas atvykęs jaunimas kalba angliškai, vyresnioji karta – rusiškai.
„Konferencija negali vykti – nesusikalbame!, – komišką situaciją atpasakoja N. Franckaitienė. – Mes, mokantys lietuviškai ir latviškai, tampame tuo siūleliu, kad žmonės vieni kitus suprastų.“
„Mums, gyvenantiems Joniškyje, ne pasaulio pabaiga. Matome latvių televizijos programas, kas antrą savaitę važiuojame į Elėją nusipirkti laikraščių. Bet kaip sunku turėtų būti Kauno, Vilniaus latviams!“ – svarsto Joniškyje gyvenanti latvė.
O ar patogu iš Joniškio nukakti į Rygą? „Vyresni autobusais nebevažiuoja, jaunimas renkasi automobilius. Vienas autobusas iš Klaipėdos pro Joniškį važiuoja tiesiai į oro uostą: lietuvius išskraidina!“
Namuose – dvikalbystė
N. Franckaitienė per daugiau nei prieš 30 metų laiko išsaugojo gimtąją tarmę.
Lietuviškai N. Franckaitienė prabilo po pirmojo pusmečio Lietuvoje.
„Gyvenant lietuviškoje aplinkoje išmokti nebuvo sudėtinga“, – šypsosi moteris, niekada iš lietuvių neišgirdusi priekaištų ar įžeidimų dėl to, kad yra latvė.
Ir dabar smagu prisiminti kalbų kuriozus: juoko pliūpsnį sukeldavo ponios Natalijos pasiūlymas eiti „dejot“ ("dejot“ lietuviškai reiškia „šokti").
Dabar ponios Natalijos namuose – dvikalbystė. Iš Latvijos prieš aštuonerius metus parsivežti tėveliai kalba latviškai. Stovėdama koridoriuje, moteris viena ausimi gali klausyti latvių televizijos, kita – lietuviškos.
„Namuose galvoju latviškai, darbe – lietuviškai, sapnuoju dažniausiai lietuviškai. Kai susitinku su latvių vaikais, automatiškai „įsijungia“ latvių kalba. Man taip gražu! – šypsosi N. Franckaitienė. – Esame sutarę: tarpusavyje kalbėsime latviškai. Mes neįžeidinėjame, neprovokuojame, nesakome, kad su mumis turėtų kalbėti latviškai“.
Jos vaikai latviškai kalba gerai, o anūkai jau – silpnai.
„Jiems Tėvynė yra Lietuva. Jie auga lietuviškoje aplinkoje. Jiems Latvija – tik geografija, – sako N. Franckaitienė. – Man baisu pagalvoti apie emigrantus Airijoje. Juk situacija – identiška. Ši karta atsilaikys. Bet jų vaikams Lietuva jau bus geografija.“
Vėliava
Šiemet – pirmieji metai, kai prie N. Franckaitienės svečių namų greta Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavų nebus iškelta Latvijos vėliava.
„Visiems kildavo klausimas: „Kodėl čia kabo Latvijos vėliava?“ Kapituliavau“, – sako N. Franckaitienė.
Ponia Natalija šypsosi: niekas nedraudžia iškelti latvių vėliavą namie per šventes. Jos tėveliai iš Latvijos yra atsivežę savo – ypatingą vėliavą. O per televiziją užgrojus Latvijos himnui, jo giedoti atsistoja visa šeima.
Pagarbiai apie Lietuvą kalbanti moteris vis pabrėžia: svarbu neįžeisti šalies, kurioje gyveni.
Neužtenka tosto už draugystę
– Ką žmogui suteikia išsaugota gimtoji kalba? – klausiame ponios Natalijos.
– Savigarbą. Mus mokė: ateini ne iš savęs, o iš savo tautos.
– Ar išgyvenote, kai Latvijoje vyko referendumas dėl rusų, kaip antrosios valstybinės kalbos?
– Aš žinojau, kad latviai susitelks. Pažiūrėkite, kaip vieningai balsavo kai kurie rajonai – nė prasižioti neleido! Mūsų toks bruožas – susitelkti, iškilus sunkumams.
– Per 22-ejus nepriklausomybės metus lietuviai nuo latvių tolsta ar artėja?
– Joniškio rajone labai artėja. Kas tik nebendrauja, aibės pavyzdžių! O ambasadoriams neužtenka susirinkti per šventes, pakelti tostą už tautų draugystę.
Dirbti reikia iš esmės.
Trūksta informacijos, kas vieni pas kitus vyksta. Nežinome, net kas Duobelės rajone dedasi.
Labai nepatinka, kai latviai su lietuviais susipyksta.
Latviams lietuviai – draugai. Mane latviai dėl lietuvių sprendimų du kartus rėmė prie sienos: kai išrinkome A. Brazauską Prezidentu ir kai V. Uspaskich tapo ūkio ministru. Latviai tokių postų svetimšaliams neužleidžia.
Ir dar – „leišis“ (žodis, kuriuo latviai vadina lietuvius) nėra keiksmažodis. Atvirkščiai, taip švelniai senuose padavimuose esate minimi!
– Ar dažnai lankotės Latvijoje?
– Kai mano tėvai gyveno Latvijoje, pas juos važiuodavau kone kas mėnesį. Dabar kelionės retos – į kapines. Tik į Elėją važiuojame dažnai. Prieš šventes važiuosime apsipirkti.
– Ko Lietuvoje trūksta, kad reikia važiuoti į Latviją?
– Latviško skonio! Jis įaugęs į kraują. Net latviškas batonas atrodo kitoks!
Lietuvoje aš čia jaučiuosi sava! Šaknys jau įleistos ir grįžti į Latviją nebegalvoju. Toks gyvenimas.
TĖVYNĖ: „Man Latvija – svajonių šalis. Visai šalia ir labai toli“, – sako Joniškio latvių bendrijos „Avots“ pirmininkė Natalija Franckaitienė.
NUOMONĖ: Natalija Franckaitienė mano, kad Lietuvos ir Latvijos ambasadoriams neužtenka pakelti tostą už tautų draugystę. Dirbti reikia iš esmės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
