
Naujausios
Kaimo viltys – žalios ir valstietiškos
Rinkimų į Seimą rezultatai gali pasukti šalies politiką ir ekonomiką kita kryptimi.
Už socialdemokratus nebalsavę, „valstiečiams“ pergalės linkėję kaimo gyventojai pabudę po rinkimų sužinojo, jog laimi konservatoriai. Nemažai daliai žmonių atgijusi senoji jėga buvo akibrokštas.
Kaip keisis pastaruoju metu po truputį gerėjęs jų gyvenimas? Į gera, ar į bloga?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Posūkis buvo tikėtinas
Rytas aštuoni kilometrai nuo Kelmės esančiame Liolių miestelyje. Gatvelėmis eina žmonės. Čia dar yra darbo vietų: senelių globos namai, paštas, biblioteka, seniūnija, kultūros namai. Išliko ir pagrindinė mokykla. Joje dar mokosi šimtas vaikų.
„Labai tikėtinas posūkis, – rinkimus vertina pagrindinės mokyklos direktorius Albertas Pumputis. – Bent jau švietimo sistema privalo keistis. Visiškai apleista sritis. Mokinio krepšelio lėšų nuolat trūksta. Užtenka tik dešimčiai mėnesių ir porai savaičių, nors mokytojams mokamas tik minimalus įkainis. Daug metų klausomės tų pačių litanijų.“
Direktoriui ir jo pavaduotojai Linai Dzimidienei pikta dėl to, kad švietimo ir mokslo ministre tapusi Audronė Pitrėnienė mokyklų vadovams neleido turėti pamokų. Dėl to direktoriaus atlyginimas sumažėjo 150 eurų, pavaduotojos – 80. Direktoriui trūksta ir pedagoginio darbo stažo, dingsta metodininko vardas. Lieka tik vadybinė kategorija. O jeigu atsitiks taip, jog teks dirbti eiliniu mokytoju? Vėl viskas iš naujo?
„Balsavau už žaliuosius, gal nevogs“, – neslepia savo pažiūrų mokyklos koridoriuje sutiktas ūkvedys, dokumentuose apiformintas tik puse darbininko etato, Antanas Minčinauskas.
Prieš krizę mokykloje buvo trys darbininkų etatai, dirbo ūkvedys. Dabar teritorija nesumažėjo, ūkio reikalų tiek pat, o liko tik pusetačiai.
Ponas Antanas dar ir ūkininkauja. Iš menko atlyginimo nepragyventų. Ūkininkavimas irgi neteikia vilties. Žemės apdirbimas ir gyvulio išlaikymas brangsta, o ūkininkui moka grašius. Kad padengtum šienapjūtės išlaidas, už pieną gaunamus pinigus turi taupyti kelis mėnesius.
„Gal supras kaimo žmogų...“
Liolių seniūnijos Kanopėnų kaimas. Jadvygos Gedminienės kieme verda gyvenimas. Iš Pakražančio atvažiavo sūnus Kęstutis. Renka obuolius į maišus. Veš spausti sultis.
„Balsavau namuose. Atvažiavo komisija. Man prie širdies „valstiečiai“. Gal daugiau mokės už pieną. Gal labiau supras ir atjaus kaimo žmogų, kuris kartais į Savivaldybę nueina neišsikvepinęs.“
Jadvyga užaugino keturis vaikus. Dvi dukros gyvena Amerikoje. Du vaikai dar Lietuvoje. Moteris viliasi, kad jiems nebereikės išvažiuoti. Vis arčiau užvadėliai.
Sūnus Kęstutis Gedminas taip pat tikisi, jog šitie rinkimai atneš gerų permainų.
Kęstutis užaugino du vaikus. Abu dirba Anglijoje. Lietuvoje negalėjo pragyventi iš minimalaus atlyginimo.
Gal vaikai grįš, jeigu konservatoriai pradės įgyvendinti savo naująjį planą?
Vyras abejoja. Sūnus ten įsitvirtino, tikrai negrįš. Nebent dukra...
Žmonės per daug dejuoja
Pakražančio seniūnija Kerkasių kaimas. Užsukame į atokiau nuo kelio esančią sodybą. Blokelių siena atnaujinta sena troba. Didelis ūkinis pastatas. Neseniai iškastas tvenkinys, šalia naujutėlaitė pirtelė. Ganosi kelios ožkelės ir kelios avys, už ūkinio pastato būrys paukščių.
Ant lauko krosnelės sodybos šeimininkas Juozapas Kalvaitis verda jovalą gyvuliams. Sodybos šeimininkė Regina Kalvaitienė pakviečia į vidų.
„Rinkimai man paliko dviprasmišką įspūdį, – sako moteris. – Žmonės sako balsavę už permainas. Suprantu juos. Dirbu pieno supirkimo punkte. Atneša po kelis litrus pieno. Gauna už litrą po keliolika centų. Iš to ir gyvena. Mūsų kaime yra bendrovė. Bet darbas tik vyrams. Moterims darbo beveik nėra. Tik biblioteka, medicinos punktas ir parduotuvė. Kai kurios važinėja dirbti į Liolius, Kelmę.
Bet neturėtume varyti Dievo į medį. Valgyti visi, kas išnaudoja kaimo galimybes, turi iki soties. Netgi per daug.
Pasižiūriu, kaip gražiai Žalpiuose gyvena žmonės. Namai gražiausi, aplinka sutvarkyta. Kurie darbštūs šiandien gyventi gali. Vieni randa darbo čia, kiti pavažiuoja trumpam į užsienį, treti ūkininkauja.
Nemėgstu kištis į politiką. Turiu naudingesnių ir prasmingesnių užsiėmimų. Bet manau, kad nereikia taip labai keikti valdžios.“
Ponia Regina tai įrodo ir savo pavyzdžiu. Dirba ji viena. Vyras rūpinasi ūkiu. Ūkelis – nedidelis. Septyni hektarai žemės. Trys karvės. Kelios ožkos ir kelios avys. Tokį kaime gali susikurti kiekvienas. Maisto – apsčiai. Už pieno gautus pinigus ir atlyginimo dalį taupo. Neseniai už keturis tūkstančius eurų nusipirko pirtį. Prieš tai išsikasė tvenkinį. Sodyboje stovi ir kubilas. Sumaniai naudojant pinigus – viskam užtenka.
Bendrovės darbuotojams poilsis Turkijoje
Orkių kaimas. Vieškeliu dviratį mina šio kaimo senjorė Ramutė Norkienė. Važiuoja į sūnaus sodybą. Sūnaus šeima atostogauja Turkijoje.
„Kerkasių“ žemės ūkio bendrovė kasmet po rudens darbų nuperka savo darbuotojams poilsines keliones. Pernai darbuotojai ilsėjosi Egipte.
Du ponios Ramutės sūnūs gyvena kaime. Dar du vaikai Kaune. Moteris džiaugiasi, jog visi turi darbą, neblogai gyvena.
Tik ją valstybė nekaip teįvertino, nors išaugino keturis vaikus. Trūko darbo stažo. Gauna tik bazinę pensiją – 93 eurus. Vyro pensija dvigubai didesnė. Šeima laiko gyvulių. Nesiskundžia gyvenimu. Skursti nereikia.
„Nesitikiu permainų, – paklausta apie rinkimus sako moteris. – Tiek metų niekas nesikeičia. Per visą laiką, kai esu pensininkė, mano pensija pakilo tik du eurus. Visi daug žada, kol išrenkam. Kai išrenkam, pažadus pamiršta.“
„Nukvako“ tos partijos
Žalpių miestelis. Parduotuvė – žmonių susibūrimų vieta. Čia jautriausiai pasireiškia žmonių socialinė padėtis ir nuotaikos.
Parduotuvės koridoriuje būrelis vyrų. Pora geria limonadą, kiti šiaip šnekučiuojasi. Kokių permainų jie tikisi po rinkimų?
„Tai kad dar nepasireiškė nauja valdžia. Iš viso neaišku kas bus po antro turo,“ – sako vienas iš vyrų.
„Man tai reikia, kad pakeltų pensiją, – atvirauja Albertas Tamošaitis. – Gal „žaliukai“ pakels? Gaunu tik 120 eurų. Dirbau kolūkyje. Kai jį išardė, neliko darbo. Trūko stažo. Pensija – labai maža.“
O šiaip jau vyrai per daug nesitiki iš naujos valdžios.
„Nukvako tos partijos, – nevynioja žodžių į vatą. – Uspaskicho partija išreikalavo, kad pakeltų minimalius atlyginimus. Bet ją iš pradžių užtampė po teismus. Dabar iš viso sumaišė su žemėm. Ne mums, durniukams, suprasti, kas darosi politikoje.“
Numetę limonado skardines į šiukšliadėžę trys jaunesnieji vyrai skuba prie darbo. Paklausti, kur dirba, sako: „Kaime, prie žmonių darbo per akis. Tik spėk suktis.“ Sėda ant dviračių ir numina tolyn.
Parduotuvės koridoriuje likę vyresnieji prieina prie išvados, jog protingas ir darbštus žmogus pragyvena prie visokių valdžių.
Žalpiuose keturi vyrai lupo kaip reikiant. Vieną dieną susiėmė ir nustojo gerti. Nereikėjo nė koduotis. „Nusistačiau – ir negeriu, – prisipažįsta koridoriuje tebestovintis Petras. – Žmogus viską gali, kai nori.“
Vyrai prisipažįsta metę ir rūkyti. Dabar jaučiasi sveikesni, švaresni. Tik išrinktieji į valdžią, pasak jų, nieko negali atsisakyti. Jiems vis mažai ir mažai. Tai dar baisesnė priklausomybė negu gėrimas ir rūkymas. Juk būtent jie sėdi ant visų Lietuvos žmonių sunešto aruodo. Reikia didelio talento jį teisingai padalinti.
Į parduotuvę – kaip į muziejų
Pardavėjos Laima Jokubauskienė ir Edita Vidauskienė netrykšta optimizmu. Per daug nesistebi, kad žmonės balsavo prieš dabartinę valdžią. Įvedus eurą, labai sumažėjo žmonių perkamoji galia.
„Bitutės“ bendrovės atstovas Benas Borisevičius siūlo prekių. Pardavėjos užsako tris šakočius, nedidelius kiekius sausainių ir kitokių saldumynų. Baiminasi, jog neišpirks.
„Daugelis miestelio žmonių į parduotuvę ateina tik pasižiūrėti kaip į muziejų,“ – tikina pardavėjos.
„Karbauskis išblaivins Lietuvą. Parduotuvės iš viso dirbs tik po porą valandų, – atsiliepia jaunas pirkėjas Aivaras. – O socialdemokratai labiausiai prisidirbo su naujuoju Darbo kodeksu. Jis naudingas tik darbdaviams. Tai galutinai supykdė liaudį. Ir Graužinienė rinkimus pralaimėjo, nes stūmė naująjį kodeksą kaip buldozeris. Matysim, kas čia vyks po Naujųjų metų.“
Kiti pirkėjai viliasi, jog išasfaltuos vieškelį per Kerkasius. Parduodamų trobų pilna. Bet niekas jų neperka dėl prasto kelio.
Autorės nuotr.
MOTINA: Orkių kaimo gyventoja Ramutė Norkienė įsitikinusi, jog valdžia neįvertino jos, kaip motinos, užauginusios keturis vaikus. Kadangi augindama vaikus moteris neužsidirbo viso darbo stažo, gauna tik 93 eurus pensijos.
PRARADIMAI: Pakražantiškis Kęstutis Gedminas abejoja, ar nauja Lietuvos valdžia sugrąžins emigravusius jo vaikus. Tai ne tik jo, kaip tėvo, bet ir visos valstybės praradimai.
KOMPETENCIJA: Liolių pagrindinės mokyklos direktorius Albertas Pumputis tikisi, jog naujoji valdžia atkreips dėmesį į švietimą ir įvertins žmogaus kompetenciją.
VILTIS: Ūkininkas Antanas Minčinauskas daug vilčių deda į „valstiečių“ ir žaliųjų politiką kaimo atžvilgiu. Ilgiau toks atsainus požiūris į kaimo žmogų tęstis negalėjo.
DĖKINGUMAS: Kerkasių kaimo gyventojai Regina ir Juozas Kalvaičiai įsitikinę, jog žmonės per daug dejuoja. Juk visi turi pastoges, apsčiai duonos ir kitokių turtų.
VALIA: Žalpių vyrai sako, jog paties žmogaus valia labiau negu valdžia lemia jo gyvenimo kokybę.
EURAS: Pardavėja Laima Jokubauskienė sako, jog įvedus eurą, labai sumažėjo žmonių perkamoji galia. „Bitutės“ bendrovės atstovas Benas Borisevičius įsiūlo tik nedidelius kiekius saldumynų.