Kaimo viltys – žalios ir valstietiškos

Kai­mo vil­tys – ža­lios ir vals­tie­tiš­kos

Rin­ki­mų į Sei­mą re­zul­ta­tai ga­li pa­suk­ti ša­lies po­li­ti­ką ir eko­no­mi­ką ki­ta kryp­ti­mi.

Už so­cial­de­mok­ra­tus ne­bal­sa­vę, „vals­tie­čiams“ per­ga­lės lin­kė­ję kai­mo gy­ven­to­jai pa­bu­dę po rin­ki­mų su­ži­no­jo, jog lai­mi kon­ser­va­to­riai. Ne­ma­žai da­liai žmo­nių at­gi­ju­si se­no­ji jė­ga bu­vo akib­rokš­tas.

Kaip kei­sis pa­sta­ruo­ju me­tu po tru­pu­tį ge­rė­jęs jų gy­ve­ni­mas? Į ge­ra, ar į blo­ga?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Po­sū­kis bu­vo ti­kė­ti­nas

Ry­tas aš­tuo­ni ki­lo­met­rai nuo Kel­mės esan­čia­me Lio­lių mies­te­ly­je. Gat­ve­lė­mis ei­na žmo­nės. Čia dar yra dar­bo vie­tų: se­ne­lių glo­bos na­mai, pa­štas, bib­lio­te­ka, se­niū­ni­ja, kul­tū­ros na­mai. Iš­li­ko ir pa­grin­di­nė mo­kyk­la. Jo­je dar mo­ko­si šim­tas vai­kų.

„La­bai ti­kė­ti­nas po­sū­kis, – rin­ki­mus ver­ti­na pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Al­ber­tas Pum­pu­tis. – Bent jau švie­ti­mo sis­te­ma pri­va­lo keis­tis. Vi­siš­kai ap­leis­ta sri­tis. Mo­ki­nio krep­še­lio lė­šų nuo­lat trūks­ta. Už­ten­ka tik de­šim­čiai mė­ne­sių ir po­rai sa­vai­čių, nors mo­ky­to­jams mo­ka­mas tik mi­ni­ma­lus įkai­nis. Daug me­tų klau­so­mės tų pa­čių li­ta­ni­jų.“

Di­rek­to­riui ir jo pa­va­duo­to­jai Li­nai Dzi­mi­die­nei pik­ta dėl to, kad švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­re ta­pu­si Aud­ro­nė Pit­rė­nie­nė mo­kyk­lų va­do­vams ne­lei­do tu­rė­ti pa­mo­kų. Dėl to di­rek­to­riaus at­ly­gi­ni­mas su­ma­žė­jo 150 eu­rų, pa­va­duo­to­jos – 80. Di­rek­to­riui trūks­ta ir pe­da­go­gi­nio dar­bo sta­žo, dings­ta me­to­di­nin­ko var­das. Lie­ka tik va­dy­bi­nė ka­te­go­ri­ja. O jei­gu at­si­tiks taip, jog teks dirb­ti ei­li­niu mo­ky­to­ju? Vėl vis­kas iš nau­jo?

„Bal­sa­vau už ža­liuo­sius, gal ne­vogs“, – ne­sle­pia sa­vo pa­žiū­rų mo­kyk­los ko­ri­do­riu­je su­tik­tas ūk­ve­dys, do­ku­men­tuo­se api­for­min­tas tik pu­se dar­bi­nin­ko eta­to, An­ta­nas Min­či­naus­kas.

Prieš kri­zę mo­kyk­lo­je bu­vo trys dar­bi­nin­kų eta­tai, dir­bo ūk­ve­dys. Da­bar te­ri­to­ri­ja ne­su­ma­žė­jo, ūkio rei­ka­lų tiek pat, o li­ko tik pu­se­ta­čiai.

Po­nas An­ta­nas dar ir ūki­nin­kau­ja. Iš men­ko at­ly­gi­ni­mo ne­pra­gy­ven­tų. Ūki­nin­ka­vi­mas ir­gi ne­tei­kia vil­ties. Že­mės ap­dir­bi­mas ir gy­vu­lio iš­lai­ky­mas brangs­ta, o ūki­nin­kui mo­ka gra­šius. Kad pa­deng­tum šie­nap­jū­tės iš­lai­das, už pie­ną gau­na­mus pi­ni­gus tu­ri tau­py­ti ke­lis mė­ne­sius.

„Gal su­pras kai­mo žmo­gų...“

Lio­lių se­niū­ni­jos Ka­no­pė­nų kai­mas. Jad­vy­gos Ged­mi­nie­nės kie­me ver­da gy­ve­ni­mas. Iš Pak­ra­žan­čio at­va­žia­vo sū­nus Kęs­tu­tis. Ren­ka obuo­lius į mai­šus. Veš spaus­ti sul­tis.

„Bal­sa­vau na­muo­se. At­va­žia­vo ko­mi­si­ja. Man prie šir­dies „vals­tie­čiai“. Gal dau­giau mo­kės už pie­ną. Gal la­biau su­pras ir at­jaus kai­mo žmo­gų, ku­ris kar­tais į Sa­vi­val­dy­bę nuei­na neiš­sik­ve­pi­nęs.“

Jad­vy­ga užau­gi­no ke­tu­ris vai­kus. Dvi duk­ros gy­ve­na Ame­ri­ko­je. Du vai­kai dar Lie­tu­vo­je. Mo­te­ris vi­lia­si, kad jiems ne­be­rei­kės iš­va­žiuo­ti. Vis ar­čiau už­va­dė­liai.

Sū­nus Kęs­tu­tis Ged­mi­nas taip pat ti­ki­si, jog ši­tie rin­ki­mai at­neš ge­rų per­mai­nų.

Kęs­tu­tis užau­gi­no du vai­kus. Abu dir­ba Ang­li­jo­je. Lie­tu­vo­je ne­ga­lė­jo pra­gy­ven­ti iš mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo.

Gal vai­kai grįš, jei­gu kon­ser­va­to­riai pra­dės įgy­ven­din­ti sa­vo nau­ją­jį pla­ną?

Vy­ras abe­jo­ja. Sū­nus ten įsi­tvir­ti­no, tik­rai ne­grįš. Ne­bent duk­ra...

Žmo­nės per daug de­juo­ja

Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­ja Ker­ka­sių kai­mas. Už­su­ka­me į ato­kiau nuo ke­lio esan­čią so­dy­bą. Blo­ke­lių sie­na at­nau­jin­ta se­na tro­ba. Di­de­lis ūki­nis pa­sta­tas. Ne­se­niai iš­kas­tas tven­ki­nys, ša­lia nau­ju­tė­lai­tė pir­te­lė. Ga­no­si ke­lios ož­ke­lės ir ke­lios avys, už ūki­nio pa­sta­to bū­rys paukš­čių.

Ant lau­ko kros­ne­lės so­dy­bos šei­mi­nin­kas Juo­za­pas Kal­vai­tis ver­da jo­va­lą gy­vu­liams. So­dy­bos šei­mi­nin­kė Re­gi­na Kal­vai­tie­nė pa­kvie­čia į vi­dų.

„Rin­ki­mai man pa­li­ko dvip­ras­miš­ką įspū­dį, – sa­ko mo­te­ris. – Žmo­nės sa­ko bal­sa­vę už per­mai­nas. Sup­ran­tu juos. Dir­bu pie­no su­pir­ki­mo punk­te. At­ne­ša po ke­lis lit­rus pie­no. Gau­na už lit­rą po ke­lio­li­ka cen­tų. Iš to ir gy­ve­na. Mū­sų kai­me yra bend­ro­vė. Bet dar­bas tik vy­rams. Mo­te­rims dar­bo be­veik nė­ra. Tik bib­lio­te­ka, me­di­ci­nos punk­tas ir par­duo­tu­vė. Kai ku­rios va­ži­nė­ja dirb­ti į Lio­lius, Kel­mę.

Bet ne­tu­rė­tu­me va­ry­ti Die­vo į me­dį. Val­gy­ti vi­si, kas iš­nau­do­ja kai­mo ga­li­my­bes, tu­ri iki so­ties. Net­gi per daug.

Pa­si­žiū­riu, kaip gra­žiai Žal­piuo­se gy­ve­na žmo­nės. Na­mai gra­žiau­si, ap­lin­ka su­tvar­ky­ta. Ku­rie darbš­tūs šian­dien gy­ven­ti ga­li. Vie­ni ran­da dar­bo čia, ki­ti pa­va­žiuo­ja trum­pam į už­sie­nį, tre­ti ūki­nin­kau­ja.

Ne­mėgs­tu kiš­tis į po­li­ti­ką. Tu­riu nau­din­ges­nių ir pra­smin­ges­nių už­siė­mi­mų. Bet ma­nau, kad ne­rei­kia taip la­bai keik­ti val­džios.“

Po­nia Re­gi­na tai įro­do ir sa­vo pa­vyz­džiu. Dir­ba ji vie­na. Vy­ras rū­pi­na­si ūkiu. Ūke­lis – ne­di­de­lis. Sep­ty­ni hek­ta­rai že­mės. Trys kar­vės. Ke­lios ož­kos ir ke­lios avys. To­kį kai­me ga­li su­si­kur­ti kiek­vie­nas. Mais­to – ap­sčiai. Už pie­no gau­tus pi­ni­gus ir at­ly­gi­ni­mo da­lį tau­po. Ne­se­niai už ke­tu­ris tūks­tan­čius eu­rų nu­si­pir­ko pir­tį. Prieš tai iš­si­ka­sė tven­ki­nį. So­dy­bo­je sto­vi ir ku­bi­las. Su­ma­niai nau­do­jant pi­ni­gus – vis­kam už­ten­ka.

Bend­ro­vės dar­buo­to­jams poil­sis Tur­ki­jo­je

Or­kių kai­mas. Vieš­ke­liu dvi­ra­tį mi­na šio kai­mo sen­jo­rė Ra­mu­tė Nor­kie­nė. Va­žiuo­ja į sū­naus so­dy­bą. Sū­naus šei­ma ato­sto­gau­ja Tur­ki­jo­je.

„Ker­ka­sių“ že­mės ūkio bend­ro­vė kas­met po ru­dens dar­bų nu­per­ka sa­vo dar­buo­to­jams poil­si­nes ke­lio­nes. Per­nai dar­buo­to­jai il­sė­jo­si Egip­te.

Du po­nios Ra­mu­tės sū­nūs gy­ve­na kai­me. Dar du vai­kai Kau­ne. Mo­te­ris džiau­gia­si, jog vi­si tu­ri dar­bą, ne­blo­gai gy­ve­na.

Tik ją vals­ty­bė ne­kaip teį­ver­ti­no, nors išau­gi­no ke­tu­ris vai­kus. Trū­ko dar­bo sta­žo. Gau­na tik ba­zi­nę pen­si­ją – 93 eu­rus. Vy­ro pen­si­ja dvi­gu­bai di­des­nė. Šei­ma lai­ko gy­vu­lių. Ne­sis­kun­džia gy­ve­ni­mu. Skurs­ti ne­rei­kia.

„Ne­si­ti­kiu per­mai­nų, – pa­klaus­ta apie rin­ki­mus sa­ko mo­te­ris. – Tiek me­tų nie­kas ne­si­kei­čia. Per vi­są lai­ką, kai esu pen­si­nin­kė, ma­no pen­si­ja pa­ki­lo tik du eu­rus. Vi­si daug ža­da, kol iš­ren­kam. Kai iš­ren­kam, pa­ža­dus pa­mirš­ta.“

„Nuk­va­ko“ tos par­ti­jos

Žal­pių mies­te­lis. Par­duo­tu­vė – žmo­nių su­si­bū­ri­mų vie­ta. Čia jaut­riau­siai pa­si­reiš­kia žmo­nių so­cia­li­nė pa­dė­tis ir nuo­tai­kos.

Par­duo­tu­vės ko­ri­do­riu­je bū­re­lis vy­rų. Po­ra ge­ria li­mo­na­dą, ki­ti šiaip šne­ku­čiuo­ja­si. Ko­kių per­mai­nų jie ti­ki­si po rin­ki­mų?

„Tai kad dar ne­pa­si­reiš­kė nau­ja val­džia. Iš vi­so neaiš­ku kas bus po ant­ro tu­ro,“ – sa­ko vie­nas iš vy­rų.

„Man tai rei­kia, kad pa­kel­tų pen­si­ją, – at­vi­rau­ja Al­ber­tas Ta­mo­šai­tis. – Gal „ža­liu­kai“ pa­kels? Gau­nu tik 120 eu­rų. Dir­bau ko­lū­ky­je. Kai jį išar­dė, ne­li­ko dar­bo. Trū­ko sta­žo. Pen­si­ja – la­bai ma­ža.“

O šiaip jau vy­rai per daug ne­si­ti­ki iš nau­jos val­džios.

„Nuk­va­ko tos par­ti­jos, – ne­vy­nio­ja žo­džių į va­tą. – Us­pas­ki­cho par­ti­ja iš­rei­ka­la­vo, kad pa­kel­tų mi­ni­ma­lius at­ly­gi­ni­mus. Bet ją iš pra­džių už­tam­pė po teis­mus. Da­bar iš vi­so su­mai­šė su že­mėm. Ne mums, dur­niu­kams, su­pras­ti, kas da­ro­si po­li­ti­ko­je.“

Nu­me­tę li­mo­na­do skar­di­nes į šiukš­lia­dė­žę trys jau­nes­nie­ji vy­rai sku­ba prie dar­bo. Pak­laus­ti, kur dir­ba, sa­ko: „Kai­me, prie žmo­nių dar­bo per akis. Tik spėk su­ktis.“ Sė­da ant dvi­ra­čių ir nu­mi­na to­lyn.

Par­duo­tu­vės ko­ri­do­riu­je li­kę vy­res­nie­ji priei­na prie iš­va­dos, jog pro­tin­gas ir darbš­tus žmo­gus pra­gy­ve­na prie vi­so­kių val­džių.

Žal­piuo­se ke­tu­ri vy­rai lu­po kaip rei­kiant. Vie­ną die­ną su­siė­mė ir nu­sto­jo ger­ti. Ne­rei­kė­jo nė ko­duo­tis. „Nu­sis­ta­čiau – ir ne­ge­riu, – pri­si­pa­žįs­ta ko­ri­do­riu­je te­bes­to­vin­tis Pet­ras. – Žmo­gus vis­ką ga­li, kai no­ri.“

Vy­rai pri­si­pa­žįs­ta me­tę ir rū­ky­ti. Da­bar jau­čia­si svei­kes­ni, šva­res­ni. Tik iš­rink­tie­ji į val­džią, pa­sak jų, nie­ko ne­ga­li at­si­sa­ky­ti. Jiems vis ma­žai ir ma­žai. Tai dar bai­ses­nė pri­klau­so­my­bė ne­gu gė­ri­mas ir rū­ky­mas. Juk bū­tent jie sė­di ant vi­sų Lie­tu­vos žmo­nių su­neš­to aruo­do. Rei­kia di­de­lio ta­len­to jį tei­sin­gai pa­da­lin­ti.

Į par­duo­tu­vę – kaip į mu­zie­jų

Par­da­vė­jos Lai­ma Jo­ku­baus­kie­nė ir Edi­ta Vi­daus­kie­nė ne­trykš­ta op­ti­miz­mu. Per daug ne­si­ste­bi, kad žmo­nės bal­sa­vo prieš da­bar­ti­nę val­džią. Įve­dus eu­rą, la­bai su­ma­žė­jo žmo­nių per­ka­mo­ji ga­lia.

„Bi­tu­tės“ bend­ro­vės at­sto­vas Be­nas Bo­ri­se­vi­čius siū­lo pre­kių. Par­da­vė­jos už­sa­ko tris ša­ko­čius, ne­di­de­lius kie­kius sau­sai­nių ir ki­to­kių sal­du­my­nų. Bai­mi­na­si, jog neiš­pirks.

„Dau­ge­lis mies­te­lio žmo­nių į par­duo­tu­vę atei­na tik pa­si­žiū­rė­ti kaip į mu­zie­jų,“ – ti­ki­na par­da­vė­jos.

„Kar­baus­kis iš­blai­vins Lie­tu­vą. Par­duo­tu­vės iš vi­so dirbs tik po po­rą va­lan­dų, – at­si­lie­pia jau­nas pir­kė­jas Ai­va­ras. – O so­cial­de­mok­ra­tai la­biau­siai pri­si­dir­bo su nau­juo­ju Dar­bo ko­dek­su. Jis nau­din­gas tik darb­da­viams. Tai ga­lu­ti­nai su­pyk­dė liau­dį. Ir Grau­ži­nie­nė rin­ki­mus pra­lai­mė­jo, nes stū­mė nau­ją­jį ko­dek­są kaip bul­do­ze­ris. Ma­ty­sim, kas čia vyks po Nau­jų­jų me­tų.“

Ki­ti pir­kė­jai vi­lia­si, jog išas­fal­tuos vieš­ke­lį per Ker­ka­sius. Par­duo­da­mų tro­bų pil­na. Bet nie­kas jų ne­per­ka dėl pra­sto ke­lio.

Au­to­rės nuo­tr.

MOTINA: Or­kių kai­mo gy­ven­to­ja Ra­mu­tė Nor­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog val­džia neį­ver­ti­no jos, kaip mo­ti­nos, užau­gi­nu­sios ke­tu­ris vai­kus. Ka­dan­gi au­gin­da­ma vai­kus mo­te­ris neuž­si­dir­bo viso dar­bo sta­žo, gau­na tik 93 eu­rus pen­si­jos.

PRA­RA­DI­MAI: Pak­ra­žan­tiš­kis Kęs­tu­tis Ged­mi­nas abe­jo­ja, ar nau­ja Lie­tu­vos val­džia su­grą­žins emig­ra­vu­sius jo vai­kus. Tai ne tik jo, kaip tė­vo, bet ir vi­sos vals­ty­bės pra­ra­di­mai.

KOM­PE­TEN­CI­JA: Lio­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Al­ber­tas Pum­pu­tis ti­ki­si, jog nau­jo­ji val­džia at­kreips dė­me­sį į švie­ti­mą ir įver­tins žmo­gaus kompe­ten­ci­ją.

VIL­TIS: Ūki­nin­kas An­ta­nas Min­či­naus­kas daug vil­čių de­da į „vals­tie­čių“ ir ža­lių­jų po­li­ti­ką kai­mo at­žvil­giu. Il­giau toks at­sai­nus po­žiū­ris į kai­mo žmo­gų tęs­tis ne­ga­lė­jo.

DĖ­KIN­GU­MAS: Ker­ka­sių kai­mo gy­ven­to­jai Re­gi­na ir Juo­zas Kal­vai­čiai įsi­ti­ki­nę, jog žmo­nės per daug de­juo­ja. Juk vi­si tu­ri pa­sto­ges, ap­sčiai duo­nos ir ki­to­kių tur­tų.

VA­LIA: Žal­pių vy­rai sa­ko, jog pa­ties žmo­gaus va­lia la­biau ne­gu val­džia le­mia jo gy­ve­ni­mo ko­ky­bę.

EU­RAS: Par­da­vė­ja Lai­ma Jo­ku­baus­kie­nė sa­ko, jog įve­dus eu­rą, la­bai su­ma­žė­jo žmo­nių per­ka­mo­ji ga­lia. „Bi­tu­tės“ bend­ro­vės at­sto­vas Be­nas Bo­ri­se­vi­čius įsiū­lo tik ne­di­de­lius kie­kius sal­du­my­nų.