Kaimo "daktarėliui" darbas – palaima

Ta­po "dak­ta­rė­liu"

Ba­lan­džio 1 die­ną suė­jo 41 me­tai, kai bai­gęs Šiau­lių me­di­ci­nos mo­kyk­lą fel­če­ris Ri­man­tas Gri­cius įsi­kū­rė Drą­su­čių me­di­ci­nos punk­te. Mo­kyk­lo­je mo­kė­si ge­rai, no­rė­jo tap­ti dak­ta­ru, ta­čiau ko­ją at­kak­liam že­mai­čiui pa­ki­šo kiek silp­nes­nės lie­tu­vių kal­bos ži­nios. Me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je iš 28 bū­si­mų­jų me­di­kų vai­ki­nų bu­vo vos trys. Už­tat kiek jau­nes­nę bū­si­mą žmo­ną As­tą me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je ir įsi­žiū­rė­jo.

Kai pra­dė­jo dirb­ti Drą­su­čiuo­se, prieš tai dve­jus me­tus šia­me punk­te ne­bu­vo me­di­ko. Jau­nam "bro­liu­kui" te­ko įveik­ti šį at­si­li­ki­mą – po 30-40 vai­kų pa­skie­py­ti, su­tvar­ky­ti do­ku­men­ta­ci­ją, lan­ky­ti li­go­nius. Trū­ko ir ži­nių, ir pa­tir­ties, ta­čiau skųs­tis ne­bu­vo kam. Rei­kė­jo dirb­ti.

Vie­ną ba­lan­dį per tal­ką lū­žo ko­ja. Ri­man­tas su­ži­no­jo, kad gy­dy­tis teks 4 mė­ne­sius. Gy­dy­to­jas blo­gai su­skai­čia­vo ir nu­su­ko mė­ne­sį – už­bai­gė ne­dar­bin­gu­mą. Sup­ra­tęs, kad pa­da­rė klai­dą, gy­dy­to­jas pa­pra­šė: pa­dirbk po­rą sa­vai­čių ir vėl ga­lė­si ne­dirb­ti.

"Kli­binkš­čiuo­da­mas per kai­mą ke­liau­da­vau. Nau­ja­gi­mius 4 kar­tus per mė­ne­sį rei­kė­jo lan­ky­ti, o jei sirgs, tai kas­dien. Kur jau čia po po­ros sa­vai­čių vėl be­si­gy­dy­si. Dak­ta­rai nuo ma­nęs mė­ne­sį ir nu­su­ko", – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais me­di­kas.

Žmo­na il­gai se­se­le ne­dir­bo – at­ly­gi­ni­mas ma­žas. Įsi­dar­bi­no par­da­vė­ja. Vė­liau ne­te­ko dar­bo, rei­kė­jo gy­ven­ti iš vie­nos al­gos. Šei­mo­je au­go dvi duk­ros ir sū­nus. Tad įsi­kė­lė į Pa­ven­čių so­dus, kad ma­žiau mo­kes­čių mo­kė­ti rei­kė­tų. Ten ir šian­dien gy­ve­na, į Drą­su­čius maž­daug 7 ki­lo­met­rus va­ži­nė­ja­.

Pas li­go­nius – dvi­ra­čiu

Tuos ki­lo­met­rus Ri­man­tas įvei­kia dvi­ra­čiu. Vi­sus me­tus nuo 1991-ųjų. So­viet­me­čiu au­to­bu­sai į Drą­su­čius va­žiuo­da­vo kas pus­va­lan­dį, tad bu­vo pa­to­gu. Pra­si­dė­jus blo­ka­dai, kai ša­ly­je ėmė trūk­ti de­ga­lų, per­sė­do ant dvi­ra­čio. Žie­mą už­si­mau­na dve­jas pirš­ti­nes, dve­jas kel­nes, kai ly­ja, už­si­maukš­li­na gob­tu­vą. Pri­si­tai­ko prie gam­tos... Tik ke­lias die­nas žie­mą, kai pri­ver­čia daug snie­go, li­pa į au­to­bu­są. Sa­ko, kai esi pri­klau­so­mas nuo au­to­bu­so gra­fi­ko, lan­ky­da­mas li­go­nį, tu­ri vis žvilg­čio­ti į laik­ro­dį, to­dėl dvi­ra­čiu pa­to­giau. Be to, svei­kiau. O da­bar ir au­to­bu­sai re­tai be­va­žiuo­ja. Šį­met pir­mą žie­mą apie mė­ne­sį į dar­bą va­ži­nė­jo­ sa­vo au­to­mo­bi­liu, mat bu­vo la­bai sli­du.

Sū­nus dir­ba Vo­kie­ti­jo­je, ža­dė­jo nu­pirk­ti elekt­ri­nį dvi­ra­tį.

"Sa­kiau ne, kol dar ko­jo­mis paei­nu, tol min­siu. Ne aš vie­nas toks. Spor­tas – svei­ka­ta", – links­mai nu­si­tei­kęs me­di­kas.

Pir­mus ke­lis me­tus my­nė sa­vo dvi­ra­tį, da­bar to­kį trans­por­tą nu­per­ka jo dar­bo­vie­tė – Šiau­lių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ras.

Ri­man­tas su šyp­se­na pri­si­mi­nė, kaip įstai­ga no­rė­jo su­tau­py­ti ir už­sa­kė dvi­ra­tį in­ter­ne­tu. Kai pre­kę ga­vo, pa­ma­tė, kad yra tik rė­mas ir ra­tai, nei ap­sau­gų, nei ba­ga­ži­nės. Kol vis­kuo pa­pil­dė, dar pu­sę jo ver­tės su­mo­kė­jo.

Me­di­kui pa­to­gu va­žiuo­ti dvi­ra­čiu iš Kur­šė­nų, nes nuo Ma­žei­kių ke­lio jau pra­si­de­da "jo te­ri­to­ri­ja". Pa­sii­ma są­ra­šėlį, su­si­krau­na man­tą – švirkš­tus, krau­jos­pū­džio apa­ra­tą, vais­tų pir­mai pa­gal­bai – ir mi­na iš kie­mo į kie­mą per Drą­su­čių, Pa­kur­šė­nio, Už­mies­čio kai­mus.

"Ap­žiū­ri žmo­gų, duo­di vais­tų. Jei pra­sčiau – siun­ti pas gy­dy­to­ją ar net grei­tą­ją kvie­ti. Kar­tais svar­bi ne tik die­na, bet ir va­lan­dos", – pa­ste­bi Ri­man­tas.

Jis gir­dė­jęs, kad kar­tais koks žmo­gus pyk­te­li, kad pas kai­my­ną ei­na ke­lis kar­tus per sa­vai­tę, o pas jį neu­žei­na. Ste­bi­si: "Ką aš pas jį veik­siu, jei jis svei­kas. Ei­nu pas li­go­nius".

Vie­ni­ši li­go­niai pra­šo tik ne­pa­mirš­ti pas juos atei­ti, nes nie­kas ki­tas neap­lan­ko. Pas kai ku­riuos kai­mo žmo­nes po 10–15 me­tų be­veik kas­dien iš­vaikš­čio­jo vais­tus leis­ti.

Kai­mas pa­si­kei­tė

Kai­mo žmo­nėms fel­če­ris – ir dak­ta­ras, ir so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, ir pa­gal­bi­nin­kas, ir pa­šti­nin­kas...

"Jei tu bū­si ge­ras, ir tau bus ki­ti ge­ri", – daž­nai kar­to­ja Ri­man­tas.

Jis pri­si­mi­nė, kaip lan­kė gu­lin­tį lo­vo­je žmo­gų, ku­rio vai­kai iš­gė­ri­nė­jo.

"Dak­ta­rė­li, ar ga­li nuei­ti man la­ši­nių nu­pirk­ti. Pi­ni­gus įduo­du, pra­ge­ria. Sa­ko, duo­nos ne­bu­vo, vy­no nu­pir­kau", – pra­šė žmo­gus ir me­di­kas dro­žė į par­duo­tu­vę, o api­pir­kęs džiau­gė­si, kad žmo­gus tu­rės, ko pa­val­gy­ti.

Ki­tas pa­pra­šė laiš­ką į pa­što dė­žu­tę įmes­ti, nes nie­kam ki­tam ne­pa­ti­ki.

Ri­man­tas sa­ko, kad per tuos de­šimt­me­čius kai­mas ge­ro­kai pa­si­kei­tė. Bank­ru­ta­vo ap­lin­ki­nės ga­myk­los, žmo­nės li­ko be dar­bo. Jau­ni­mas iš­va­žia­vo į už­sie­nį, iš li­ku­sių­jų daug kas ėmė iš­gė­ri­nė­ti. Daž­nes­ni pyk­čiai, bar­niai, ne­su­si­kal­bė­ji­mas. Kri­to pra­gy­ve­ni­mo ly­gis, žmo­nės gy­ve­na skur­džiau.

"Toks gy­ve­ni­mas. Tu­ri žmo­gui pa­sko­lin­ti. Aiš­ki­ni, kad jam rei­kia vais­tų, o jis man: ne­tu­riu iš ko, ar duo­si "ant bar­gos". Pa­si­ti­kiu, nors nu­ken­čiu, ne vi­si ati­duo­da. Pa­ma­to ki­to­je gat­vės pu­sė­je, gal­vą nu­su­ka. Jei tu nie­kur ne­dir­bi, iš kur paim­ti tą pi­ni­gą?" – vi­sų bė­dų prie­žas­ti­mi Ri­man­tas įvar­di­ja tai, kad žmo­nės ne­tu­ri dar­bo.

Jis pa­sa­ko­ja, kaip vie­na ma­ma nie­kaip ne­su­ti­ko bron­chi­tu ser­gan­čio vai­ko gul­dy­ti į li­go­ni­nę. Gy­dy­to­ją įti­ki­no, kad nu­si­pirks vais­tų ir jais gy­dys. O vė­liau atė­jo pas dak­ta­rė­lį pra­šy­ti pa­gal­bos, nes ne­tu­rė­jo pi­ni­gų vais­tams.

So­viet­me­čiu už vais­tų su­lei­di­mą dak­ta­rė­liui at­si­ly­gin­da­vo svies­tu, sū­riu. Da­bar gy­ve­ni­mas sun­kes­nis, žmo­nės pa­tys ne­tu­ri, kai­me be­veik ne­bė­ra gy­vu­lių.

Sa­vas kai­mo žmo­nėms

Drą­su­čių šei­mos gy­dy­to­jo ka­bi­ne­te pri­si­ra­šę tūks­tan­tis žmo­nių. Maž­daug ket­vir­ta­da­lis jų – vai­kai, ne­su­lau­kę pil­na­me­tys­tės. Per­nai kai­me Ri­man­tas lan­kė 7 nau­ja­gi­mius, šį­met kol kas su­lau­kė tik vie­no. Kar­tą per sa­vai­tę po 3-4 va­lan­das į Drą­su­čių šei­mos gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą iš Kur­šė­nų už­su­ka šei­mos gy­dy­to­ja. Išs­ky­rus va­sa­ros mė­ne­sius. O kar­tą per mė­ne­sį at­vyks­ta vai­kų li­gų gy­dy­to­ja.

To­kia tvar­ka, kad gy­dy­to­jas į na­mus pas li­go­nį va­žiuo­ja tik ta­da, jei jam aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra. Ri­man­tas pri­si­pa­žįs­ta – kar­tais ten­ka pa­gud­rau­ti.

"Gir­džiu, kad vai­ko kvė­pa­vi­mo ta­kai pil­ni kar­ka­lų, kad vai­kui tik­rai stip­rus bron­chi­tas, ta­čiau tem­pe­ra­tū­ra nė­ra aukš­ta. Už­ra­šau tą tem­pe­ra­tū­rą di­des­nę ir pra­šau, kad gy­dy­to­ja vai­ką ap­lan­ky­tų", – pri­si­pa­žįs­ta me­di­kas ir gūž­čio­ja – ne dėl sa­vęs juk.

Ki­tu me­tu pa­gal­bos ga­li su­lauk­ti tik iš dak­ta­rė­lio ar­ba ten­ka kvies­ti grei­tą­ją. Ri­man­tas pa­brė­žia, kad jis nė­ra gy­dy­to­jas, ne­ga­li re­cep­to iš­ra­šy­ti. Ko­kį vais­tą tu­ri, to­kį pa­siū­lo. Juo­lab, kad da­bar ir su vais­tais, sa­ko, vi­so­kios ne­są­mo­nės vyks­ta. Žmo­nės krei­pia­si ir po dar­bo, ir sa­vait­ga­liais pa­cien­tų te­le­fo­no skam­bu­čiai ra­miai gy­ven­ti ne­duo­da.

Me­di­kas dė­ko­ja Die­vui, kad jo dar­bo pra­kti­ko­je ne­te­ko su­si­dur­ti su tra­giš­ka vai­ko li­gos baig­ti­mi. Ri­man­tas džiau­gia­si, kad jo pri­žiū­ri­mo­je apy­lin­kė­je tik vie­na ma­ma at­si­sa­kė skie­py­ti vai­ką, nes vy­res­nis ber­niu­kas po skie­pų tu­rė­da­vo tem­pe­ra­tū­ros. Paaiš­ki­na, kad vai­ką skie­py­ti rei­kia pir­mais me­tais, nes ta­da vai­kai leng­viau prii­ma skie­pus. Skie­pi­jant vė­liau vai­kui ga­li kil­ti tem­pe­ra­tū­ra.

"To­kių pro­ble­mų, kad at­si­sa­ky­tų skie­pų, nė­ra. Gal pas mus žmo­nės su­pra­tin­ges­ni", – di­džiuo­ja­si me­di­kas.

Ir dar vie­no rū­pes­čio pa­tir­ti Ri­man­tui ne­te­ko – priim­ti gim­dy­mo.

"Nors ne­daug trū­ko", – juo­kia­si pa­šne­ko­vas ir grįž­ta prie se­nų įvy­kių.

Pri­si­me­na, kaip į me­di­ci­nos punk­tą pri­si­sta­tė čia gim­dy­ti su­si­ruo­šu­si Ma­ry­tė.

"Sa­kau, nie­ko ne­bus, kvie­čiu grei­tą­ją. At­va­žia­vus grei­ta­jai, įsi­ki­bo man į ran­ką ir sa­ko: aš nie­kur be ta­vęs, dak­ta­rė­li, ne­va­žiuo­siu. Te­ko ly­dė­ti į li­go­ni­nę, nors ir grei­to­jo­je bu­vo fel­če­ris. Vos spė­jo­me nu­vež­ti į gim­dy­mo sky­rių, iš­kart vai­ke­lis gi­mė", – su šyp­se­na pa­sa­ko­ja sa­vo pa­tir­tį fel­če­ris.

Gelbs­tint gy­vy­bę te­ko ir ri­zi­kuo­ti

Per tuos me­tus bū­ta ir ne to­kių links­mų įvy­kių. Te­ko ri­zi­kuo­ti gelbs­tint gy­vy­bę. Du­su­lio ka­muo­ja­ma mo­te­ris bu­vo silp­nos šir­dies. Tuo­met pa­grin­di­nis nuo du­su­lio bu­vęs vais­tas eu­fi­li­nas ken­kė mo­ters šir­džiai.

"Pri­lei­dau vi­so­kių vais­tų, su­stip­ri­nau šir­dies dar­bą, ta­da su­ta­rė­me, kad kiek jau ga­lė­siu, tiek lei­siu to eu­fi­li­no. 10 ku­bų su­lei­dau, ma­tau, kad du­su­lys praei­na, bet ėmė strei­kuo­ti šir­dis. Pas­kam­bi­nau grei­ta­jai, iš­ve­žė į li­go­ni­nę. Mo­te­riš­kei li­go­ni­nė­je lie­pė pa­dė­ko­ti man, nes dar koks pus­va­lan­dis ir bū­tų už­ge­su­si. O mo­te­riš­kė iš­gy­ve­no iki 94 me­tų. To­kiu at­ve­ju api­ma pa­si­gė­rė­ji­mas sa­vo dar­bu", – at­vi­rai sa­ko me­di­kas.

Ri­man­tas daž­nai žmo­nių pa­dė­kos su­si­lau­kia, nes "jo žmo­nės" su­pra­tin­gi. Nors ir ne kiek­vie­nam ga­li pa­dė­ti. O kar­tais žmo­gus ir ne­no­ri pa­gal­bos. Bū­na, kad kai­my­nas dėl li­go­nio la­biau iš­gy­ve­na, nei jis pa­ts dėl sa­vęs.

"Džiau­giuos, kad dar­bą tu­riu"

Šių me­tų rugp­jū­tį Ri­man­tui Gri­ciui su­kaks 64 me­tai – pen­si­nis am­žius.

Per gy­ve­ni­mą vis­ko bū­ta. Iš­gy­ven­ta di­džiu­lė as­me­ni­nė tra­ge­di­ja, kai ne­te­ko vos 28 me­tų duk­ros, naš­lai­čiais pa­li­ku­si ket­ve­rių sū­ne­lį ir aš­tuo­ne­rių duk­rą. Ber­niu­ką į Da­ni­ją iš­si­ve­žė tė­tis, o anū­kė li­ko Ri­man­to šei­mo­je. Šian­dien jai de­vy­nio­li­ka, bai­gi­a mo­kyk­lą.

"Man, kaip vy­rui, gal ir kiek leng­viau bu­vo. Žmo­na sun­kiai su­si­tai­kė su ne­tek­ti­mi. Ne­duok Die­ve, nie­kam to­kios tra­ge­di­jos", – at­si­du­so Ri­man­tas.

Gal jau su­lau­kus pen­si­nio am­žiaus me­tas pail­sė­ti?

"Jei­gu leis, dar dirb­siu. Vis­kas pri­klau­so nuo val­džios. Dar­bas ne fi­zi­nis. Jei grio­vius kas­tum, gal ir pa­varg­tum. Mes pa­vargs­tam emo­ciš­kai", – aiš­ki­na me­di­kas.

Ri­man­to Gri­ciaus dar­bas įver­tin­tas val­džios pa­dė­ko­mis. Me­di­kas sa­ko, kad jam tai svar­bu, ta­čiau itin di­džiuo­ja­si Drą­su­čių bend­ruo­me­nės pa­dė­ka ir su­ve­ny­ru, ku­rį ga­vo 2015 me­tais, kaip la­biau­siai kai­mo bend­ruo­me­nei nu­si­pel­nęs žmo­gus.

Bai­giant po­kal­bį, Ri­man­tas ap­ro­do vos per­nai gau­tą sa­vo trans­por­to prie­mo­nę – dvi­ra­tį.

"Tik džiau­giuo­si, kad dar­bą tu­riu. Kaip ten be­bū­tų, dar­bas – vi­sa pa­lai­ma", – sa­ko me­di­kas. Jo kuk­lia­me me­di­ci­nos punk­te pra­leis­ti de­šimt­me­čiai ta­po neat­sie­ja­ma šios vie­to­vės is­to­ri­jos da­li­mi.

Netradicinė medicina, sveikata, dietos, sveika mityba svetainėje netradicinemedicina.com