Naujausios
Kaime duonos netrūksta
Ar kaitra, ar lietus, kaimo žmogus lenkia nugarą prie žemės. Kad išmaitintų save ir mieste gyvenančius artimuosius. Kad užtektų ir vasarai, ir žiemai. Kaime „nesisuka“ dideli pinigai, bet čia nėra ir krizės. Nėra nedarbo.
Kaimo darbštuoliai trauko pečiais dėl Lietuvos valdžios socialinės politikos, kuri atpratino žmones dirbti žemę, auginti duoną. Kaimo žmonės žino auksinę tiesą — tik žemė visus išmaitins.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Duonos užteks
Dviejų šimtų metų amžiaus įjuodusi troba baltais, lyg iš atviruko, langeliais nutūpusi visai prie pat Pakruojo plento. Šiulmiškių vienkiemis. Ant durų kabo spyna. Iš pradžių pamanome, kad šeimininkų nėra namie. Šuniukų lojimą išgirdęs šeimininkas atskuba į kiemą pasižiūrėti, kam čia nesidirba, kas per patį darbymetį kieminėja.
„Vytautas. Vaičaitis, — tiesia ranką pusamžis sodybos šeimininkas. — Viena vasaros diena visą žiemos mėnesį maitina. Taip jau surėdyta, nėra kada troboj sėdėti“, — atsiprašinėdamas už tepaluotus, lauko dulkių nusėtus lininius marškinius primena Vytautas.
Čia Vytauto žmonos prosenelių ūkis. Čia gyveno jos tėvai, čia atėjus nepriklausomybei ir atsiėmus žemę, parėjo ir ji. Nors yra buvę ir šiauliečiai, bet trumpam, neprigijo, nemokėjo be žemės. Atsibodo „kaip špokams žiūrėti per daugiabučio langą“. Vis skirstydavo — važiuoja į namus ir važiuoja į Šiaulius.
Vytautas šiuo metu dirba 7 hektarus žemės. Grūdinės kultūros, daržai, sodas, bitės, karvė, veršiukas, kiaulė — tik sukis. Daržai nuo augimo ir žalumo net traška ir piktžolės gerai auga, šiemet tenka dažniau ravėti.
Vytautas daržus baigė sėti balandžio 30— ąją. „Pavasaris buvo labai geras, bet išdygo ir sustojo. Kol nebuvo šilumos, negalėjai suprasti, ar užaugs kas. O kai šiluma atėjo — derlius kaip reikiant“, — džiaugiasi Vytautas.
Tik liepžiedžių medaus šiemet Vytautas neturės — nušalo liepos, krito lapai, kaip rudenį, o liepžiedžių iš viso nebuvo.
Jo sodybos pasididžiavimas — hektaras senovinės kvietrugių veislės javų. Kvietrugių grūdais su Vytautu pasidalijo dabar jau amžinybėn išėjęs kaimynas, seno kirpimo ūkininkas. Javai, kaip siena: aukšti, tiesūs, jau narina pradėtas brandinti galvas.
Vytautas nuskina varpą, patrina tarp delnų — grūdai stambūs. Ragauju iš žemdirbio delno grūdą.
Turtai ne pagal darbą
„Be žemės, be savo užaugintų daržovių mes su žmona neišgyventume, nors aš dar dirbu sargu. Šiulmiškiuose visada visi dirbo žemę ir turėjo ko valgyti. Žmonos tėvus net į Sibirą buvo ištrėmę“, — sako Vytautas.
Šiulmiškių vienkiemio šeimininkas juokiasi, kad Lietuvoje taip sutvarkyta politika, kad tie, kas nedirba — gauna daugiau pinigų, nei tie, kur dirba.
„Kaime krizės labai nejaučiam, o dirbam, kaip visada. Badauti kaime būtų gėda. Perkam tik duonos, druskos, degtukų. Kai darbo turi net valdžios nėra kada keikti. Keikia tie, kurie laukia iš valdžios, kad duotų valgyti. Nedirbančius šelpia, iš dirbančių atima“, — stebisi Vytautas.
„Mes krizės nejaučiam, nes dirbam nuo 4 valandos ryto iki vakaro 12— os. O kas nori tik pašalpų, tas gal ir kaime jaučia krizę, vis laukia, kas ką duos“, — pykteli šeimininkė Vaičaitienė.
Moteris pasakoja, kad pagalbininko ūkyje susirasti beveik neįmanoma. „Kol pats šalia dirbi, dar dirba, tik pasitrauki, ir stovi atsirėmęs į kauptuką, žiūri į kurią pusę nuėjai“, — pasakoja Vaičaitienė.
Ji juokais vieno iš tokių darbininkų vaiko paklaususi, kokios bulvės užaugo, nors žino, kad tie jokio daržo neturi. „Ai, nežinau, kokios mūsų bulvės vienur geros, kitur prastos. Į vienų kaimynų daržą nueina pasivogti — geros bulvės, į kitų — blogos. Jau nuo mažumės eina per kaimynų daržus. Tas pats bus kai ir užaugs“, — spėja moteris.
„Kai išgirdau, koks dabar maistas, tai parduotuvėje nusiperku tik duonos, ir tai tik vienos rūšies. O batonai valdiški, kaip tešla. Visko užsiauginam savo ūkyje“, — sako Vaičaitienė.
Ji dar prisimena laikus, kai mieste gyvenantys jų šeimos artimieji vis džiaugdavosi, kad parduotuvėse visko pilna, viskas skanu, viskas gražu, spalvotai įpakuota.
„Kaimiško nebenorėdavo, o dabar tik duok ir ne tik dėl to, kad neturi, bet dėl kokybės. Dabar net burokėlių iš parduotuvės nebeperka, nes barščiai, sako, ne tokie išeina“, — sako šeimininkė.
Įtėviai lenkia nugaras dėl vaikų
„Mes visko turim savo“, — sutiktas su vaikais prie savo ūkio džiaugiasi Anatolijus Neteckij. Vyras lenkia pirštus: turi kiaulę, dvi karves. Darže augina kvietrugius, česnakus, svogūnus, kopūstus, šiltnamiuose — pomidorai ir agurkai — visko ko reikia dideliai aštuonių burnų šeimai.
Šeima gyvena Akmenėlių kaimo vienkiemyje, netoli Petrašiūnų.
Bulvių turi net tris laukus. „Mums bulvių niekada nebūna per daug. Kas lieka nuo šeimos stalo, sušeriame gyvuliams“, — pasakojo Anatolijus.
Česnakai šiemet labai gerai auga. Dalį jų valgys patys, dalį laikys sėklai, kad kitąmet užsodintų dar didesnį lauką ir turėtų ko parduoti.
Žmona Vilija su vaikais maudosi Kruojoje — džiaugsmo klyksmai nuo upės užpildo visą nemažą šeimos kiemą.
Į klausimą, kiek augina vaikučių su žmona, vyras tik atsidūsta: „Dabar šeši. Du jau užauginom. Dar vieną, jau suaugusį, turime ir savo kraujo. Mes globojam vaikučius, bet jų nevadinam globotiniais, tik dukromis ir sūnumis, o jie mus tik tėvais. Mes dirbam dėl vaikų“.
Ir užauginti vaikai remiasi į įtėvius, burnų nesumažėjo. Įdukra ištekėjo, bet grįžo gyventi į namus, kuriuose augo. Įsūniui šeima nupirko butą Petrašiūnuose.
„Jeigu nieko neaugintume savo daržuose ir tvarte, o sėdėtume rankas susidėję, iš kiek daugiau, nei 3000 litų pašalpų už vaikus tikrai neišgyventume“, — žino Vilija.
Kieme kaip gyvas priekaištas stovi naujai pastatytas namas be langų ir durų. Pritrūko pinigų įsirengti, kai užėjo krizė. Šeima ėmė 35 tūkstančių litų paskolą iš banko. Pirko traktorių, remontavo senąją trobą, statė naują. Pinigai greitai baigėsi. Liko tik darbas ir žemė. Anatolijus susirgo ir turi neįgalumą.
Duona ir artimųjų meilė
Vilijos ir Anatolijaus šeima daržovėmis paremia ir Vilijos sesers Valės šeimą. „Gauname abu su vyru po 315 litų socialinės pašalpos. 600 litų sumokame už butą Petrašiūnuose ir nedidelę paskolą. Mums mėnesiui lieka 30 litų. Jei ne sesuo ir ne vaikai, gyvenantys Londone, badautume“, — prisipažįsta Valė, su vyru ir anūku leidžianti dienas sesers sodyboje prie upės.
Valė su Vilija — seserys, užaugusios atskirai viena nuo kitos vaikų namuose. Vilija todėl ir ėmėsi globoti vaikus, žinodama, kokia rupi yra valdiška duona vaikui.
Kokia reikalinga yra artimųjų meilė, parodo patys vaikai: neįsikibę tėčiui ar mamai į ranką net po kiemą nevaikšto.
Viena Neteckių globojama dukrytė mokosi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, baleto klasėje.
„Gyvenimas vienkiemyje — ne tas pats, kas Vilniuje“, — žino tėvai.
Iš pradžių Vilija ir Anatolijus norėjo paimti globoti tik vieną mergaitę, nes savų į pasaulį po pirmagimio jau nebegalėjo ateiti.
Atsitiko taip, kad šeima augina šešis vienos šeimos brolius ir seseris. Du tos pačios mamos pagimdytus vaikelius Vilija su Anatolijumi tiesiai iš ligoninės parsivežė į savo namus. Viena iš dukryčių yra gimusi miške, motina atvežė į miestą pas draugę ir paliko. Vilija su Anatolijumi parsivežė ir tą.
Taip vienas po kito vaikai parėjo į Akmenėlių vienkiemį. Su tikraisiais tėvais buvo likęs gyventi tik vienas broliukas. Jis atvažiuodavo aplankyti sesių. Pradėjo bėgti iš namų. Galiausiai parbėgo į Akmenėlius visam laikui.
Šeima vis didėjo. Kad Vilija su Anatolijumi visus galėtų išmaitinti, aprengti ar apauti, į miestą veždavo parduoti pieną, varškę, grietinę. Vilija pati kepa naminę baltą duoną.
„Reikia rankų pridėti, kad išsimaitintume mes ir mūsų artimieji nebadautų. Tokiu sunkiu laiku reikia vieniems kitus paremti“, — įsitikinę Vilija ir Anatolijus.
Lietuvos nekeistų į Ukrainą
Anatolijus — iš Ukrainos. Į Lietuvą atvažiavo 1989 metais statyti Klovainių gamyklos. Liko Lietuvoje, sutiko Viliją.
„Nesigailiu, kad nebegrįžau gyventi į Ukrainą, tokį turtingą naudingomis iškasenomis ir derlingą kraštą. Kai nuvažiuodavau pasisvečiuoti į Ukrainą, matydavau, kad ten žmonės daug prasčiau gyvena“, — pasakojo Anatolijus.
Paskutinįkart Ukrainoje jis buvo prieš dvejis metus. Vaizdas nepasikeitė, Lietuvoje — geriau.
Vilija antrina vyrui, kad Ukrainoje dar didesnis nedarbas kaime, nei Lietuvoje. Žymiai mažesnės algos.
„Mes su savo pajamomis Ukrainoje apsiperkam, kaip ponai. Perkam drabužių, indų, žymiai pigesnis ir maistas“, — pasakojo Anatolijus.
Iš miesto — į namus
Ūdekų kaimo trobos išrikiuotos į eilę abipus kelio. Šiltnamių nuo kelio matosi vos vienas kitas. Daržiukai žaliuoja beveik kiekvienoje sodyboje. Bučių kieme stovi ir traktoriukas. Dalija Bučienė buvusios kaimo parduotuvės pardavėja. Parduotuvę uždarė, keitėsi jos šeimininkai. Dalija liko bedarbe. Tačiau darbo savo ūkyje nepritrūksta niekada.
Dalija nenoriai lydi mus į rūsį. „Nebe labai turiu ką parodyti. Tuoj kišiu į stiklainius naują derlių ir vėl bus visko sočiai. Mes visko savo turim — ir mėsos, ir daržovių. Dešros kokį galiuką jei nusiperki ir viskas. Aliejaus ir to retai perkam, nes aš naudoju savo kiaulių taukus. Negi mesi lauk ir eisi pirkti“, — džiaugiasi moteris.
Į Ūdekus su vyru Vilija grįžo neprigiję Šiauliuose. Miesto asfaltas neleido įleisti šaknų. Prieš dešimt metų išvažiavo dirbti žemės šalia savo tėviškės. Ir nė minutės nepasigailėjo.
DUONA: Vytautas Vaičaitis iš Šiulmiškių vienkiemio augina tik senovinės rūšies kvietrugius. „Javai gražūs — greit bus duonos“, — sako Vytautas.
DERLIUS: Vaičaičių vienkiemyje jau valgo naujo derliaus daržoves. Vaičaitienės sesuo Danutė skuba su kibiru šviežių bulvių ir salotų gaminti pietų.
GRŪDAS: Kvietrugio grūdas šiemet ypač stambus.
DARŽAS: Vilija iš Akmenėlių vienkiemio ravi daržus dėl savęs, vaikų ir artimųjų.
DŽIAUGSMAI: Kruojos vanduo suteikia džiaugsmo ir mažajam globotiniui Mariui ir mamai Vilijai.
UKRAINA: Anatolijus Neteckij Lietuvos, Akmenėlių vienkiemio, globotinių nebeiškeistų į savo gimtąją Ukrainą.
POMIDORAI: Dalija Bučienė neįsivaizduoja, kaip reikėtų gyventi ant asfalto, mieste, be savo daržo ir šiltnamio.
GĖRYBĖS: Dalijos rūsyje pernykščių savo užaugintų gėrybių dar yra, bet tuoj prisipildys stiklainiai ir naujojo derliaus.
Jono TAMULIO nuotr.
