Kaimas, į kurį atkeliavo miestas

Kaimas, į kurį atkeliavo miestas

Kai­mas, į ku­rį at­ke­lia­vo mies­tas

Šiau­lie­tis gi­das Sau­lius Sta­siū­nas kvie­čia į eks­kur­si­ją „Lie­po­rių lai­ko lan­gai“. Du de­šimt­me­čius Lie­po­rių ra­jo­ne gy­ve­nan­tis šiau­lie­tis pir­mą­jį „lan­gą“ at­vė­rė su­ži­no­jęs šim­ta­me­čių tuo­pų, au­gan­čių pa­lei Til­žės gat­vę, is­to­ri­ją. Pa­ma­žu at­si­da­rė ir ki­ti ra­jo­no is­to­ri­jos lan­gai: at­gi­jo bu­vu­sio kai­mo vaiz­das, žmo­nių li­ki­mai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pra­džia ten, kur gy­ve­ni

Su­si­tik­ti S. Sta­siū­nas pa­siū­lo prie „To­mo“ ka­vi­nės – Lie­po­rių pra­džio­je.

Kur pra­si­de­da ir kur bai­gia­si Lie­po­riai? „Is­to­ri­ne ar­ba geog­ra­fi­ne pra­sme Lie­po­riai pra­si­de­da nuo Vi­jo­lės. Jei pa­sa­ky­siu, kad Lie­po­riai di­des­ni už Šiau­lius, kaip at­ro­dys?“ – juo­kia­si gi­das ir klo­ja že­mė­la­pį. Lie­po­rių pa­va­di­ni­mas įra­šy­tas ten, kur da­bar yra par­kas, Sig­na­ta­rų alė­ja.

Mies­tas, sa­ko S. Sta­siū­nas, at­ke­lia­vo į Lie­po­rius maž­daug prieš 50 me­tų. Po to gi­mė Dai­nai, Gy­ta­riai, sa­vo pa­va­di­ni­mus iš­lai­kė Ge­gu­žiai, Ver­du­liai, Ver­du­liu­kai. Bu­vu­sį Lie­po­rių kai­mo geog­ra­fi­nį kam­pą žy­mi Šven­tu­pis.

„Jei no­ri­si ieš­ko­ti pra­džių pra­džios, rei­kia ieš­ko­ti ten, kur gy­ve­ni“, – sa­ko S. Sta­siū­nas. Tad ir eks­kur­si­jos po Lie­po­rius idė­ja ki­lo la­bai pa­pras­tai – čia gi­das gy­ve­na du de­šimt­me­čius. Užau­go Šiau­lių cent­re, bet Lie­po­riuo­se – dau­giau erd­vės.

Eks­kur­si­jai įkvė­pė at­ra­di­mas: šim­ta­me­čiai me­džiai, bu­vu­sios so­dy­bos žy­mė, apie ku­rią da­bar nė ne­su­si­mąs­to­me.

„Tai, ką mes ma­to­me, bu­vo kai­mas. Gat­vė, ve­du­si nuo mies­to, ka­dai­se ir va­di­no­si Lie­po­rių“, – sa­ko gi­das.

At­ver­čia Vy­tau­to Ma­žei­kos kny­gą „Lie­po­rių praei­tis ir da­bar­tis“ su de­di­ka­ci­ja. V. Ma­žei­ką va­di­na Lie­po­rių In­dia­na Džoun­su – žmo­gu­mi, ku­ris at­ran­da ir pa­klo­ja ži­nių ke­lius ki­tiems.

Gi­das daž­nai su­lau­kia nu­si­ste­bė­ji­mo: ką ga­li­ma pa­ma­ty­ti Lie­po­riuo­se?! Ga­li­ma, ir dar kiek! Įp­ras­tai eks­kur­si­ja trun­ka apie dvi va­lan­das.

S. Sta­siū­nas ro­do ar­cheo­lo­gės Bi­ru­tės Sa­lat­kie­nės ka­si­nė­ji­mų me­tu se­no­jo­je Lie­po­rių gy­ven­vie­tė­je ras­to VII–VIII am­žiaus kryž­mi­nio si­dab­ruo­to smeig­tu­ko su ka­bu­čiu nuo­trau­ką. Ty­ri­mai pa­ro­dė, kad bend­ruo­me­nė čia gy­ve­no dar IV am­žiu­je.

Iš­di­di­nus nuo­trau­ką, pa­si­ma­tė pa­puo­ši­mas – pen­ki ap­skri­ti­mai – pen­kios sau­lės. Lie­po­rių bend­ruo­me­nė sa­vo sim­bo­liu ir pa­si­rin­ko sau­lę.

„Pa­si­vaikš­tom!“ – už­ver­čia ap­lan­ką. Ir pir­miau­sia pa­ra­gi­na pri­si­lies­ti prie sau­lė­je įkai­tu­sio „To­mo“ ka­vi­nės ply­ti­nio fa­sa­do. Se­na­sis pa­sta­tas sta­ty­tas prieš dau­giau nei 100 me­tų, ja­me vei­kė Pin­chaus Ro­ga­li­no odų fab­ri­kas.

Kai­mas, prie­mies­tis, mies­tas

„Lie­po­rių kai­mas iš­li­ko. Jei ke­liau­tu­me iki pa­bai­gos, pa­ma­ty­tu­me lau­kus, da­bar­ti­nius fer­me­rius, tech­ni­ką. Pap­ras­tai mies­tas atei­na ir su­val­go vi­są kai­mą. Šiau­liai vi­sų Lie­po­rių ne­su­val­gė, tuo esa­me uni­ka­lūs. Kai­mas bu­vo toks di­de­lis, kad jo už­te­ko iki XXI am­žiaus.“

Stab­te­li­me prie švie­so­fo­ro, ties Paukš­čių ta­ku, ve­dan­čiu į Til­žės gat­vę. S. Sta­siū­nas pa­ta­ria: tam, kad su­vok­tu­me Lie­po­rių kai­mo praei­tį, rei­kia vaiz­duo­tė­je „iš­jung­ti“ Til­žės gat­vę: ji per­pjo­vė kai­mą pu­siau. Jei nu­kel­tu­me Til­žės gat­vę ir pa­trauk­tu­me so­viet­me­čio pa­sta­tus, pa­ma­ty­tu­me se­no­sios gat­vės, ėju­sios iš Aukš­ta­ba­lio, tę­si­nį.

Gi­das ro­do se­ną­jį vaiz­dą nuo­trau­ko­je: į kai­mą „atė­ju­sius“ pir­muo­sius prie­mies­čio na­mu­kus su ne­di­de­liais skly­pais. Ši da­lis va­di­no­si Be­sa­ra­bi­ja.

„Jun­gi­ma­sis prie mies­to pra­si­dė­jo bū­tent nuo ši­tos pu­sės. Prie­mies­tis iš­li­ko, kol iš­ki­lo va­di­na­ma­sis Rau­dond­va­ris – rau­do­nų ply­tų dau­gia­bu­čiai. Da­bar, sta­tant vieš­bu­tį, su­ny­ko pa­sku­ti­nis Be­sa­ra­bi­jos so­das. Ke­lias se­nas obe­lis dar ga­li­ma su­ras­ti lau­kuo­se, ke­liau­jant are­nos link.“

Pa­va­di­ni­mą Be­sa­ra­bi­ja at­ne­šė 1876 me­tų Ser­bi­jos ir Tur­ki­jos ka­ro sa­va­no­riai, 1877–1878 me­tais Ru­si­jos ir Tur­ki­jos ka­ro da­ly­viai, ga­vę rė­ži­nius že­mės skly­pus. Są­vo­ka Be­sa­ra­bi­ja jun­gia vi­sus ra­jo­nus, esan­čius pra­va­žia­vus via­du­ką: ir Ža­liū­kų skly­pe­lius, ir bu­vu­sį Aukš­ta­ba­lio kai­mą, ir ga­liau­siai vi­są de­ši­nią­ją ke­lio pu­sę. Be­sa­ra­bi­ja tę­sia­si iki da­bar­ti­nės Gar­di­no gat­vės.

At­ve­žė Taš­ken­to pa­va­di­ni­mą

Be­sa­ra­bi­ją pa­lie­ka­me ir ei­na­me į kla­si­ki­nius Lie­po­rius. Pa­žiū­rė­si­me, kur nu­ves Paukš­čių ta­kas.

Pir­ma­sis Lie­po­rių dau­gia­bu­tis pa­sta­ty­tas 1965 me­tais. Nuo to lai­ko skai­čiuo­ja­ma šio ra­jo­no (nuo Aukš­ta­ba­lio gat­vės iki Sta­ty­bi­nin­kų gat­vės) pra­džia. Ra­jo­nas bu­vo pa­va­din­tas pa­pras­tai – „P-1“.

Kir­tus Til­žės gat­vę ir paė­jus kiek gi­lyn už dau­gia­bu­čių, vėl iš­ny­ra ne­di­de­lė gat­ve­lė. Su­jun­ki­me: Paukš­čių ta­kas ir Švie­sos ta­kas iš tie­sų yra se­no­ji Aukš­ta­ba­lio gat­vė.

Švie­sos ta­ke ri­kiuo­ja­si ne­di­de­li na­mu­kai – ink­liu­zas tarp dau­gia­bu­čių. Čia for­ma­vo­si prie­mies­ti­niai ūkiai.

„Gir­di­te, ne­be­li­ko mies­to triukš­mo? – klau­sia gi­das ir ro­do į se­ną na­mą. – Pat­rau­ki­me elekt­ros lai­dus ir pa­ma­ty­si­me, kaip so­dy­ba at­ro­dė prieš 100 me­tų su lie­po­rie­tiš­ku kai­mo ser­vi­su: la­bai ge­ra že­mė, pui­kus van­duo, nuo­sta­bus oras.“

Iki nau­jo ra­jo­no sta­ty­bos čia sto­vė­jo kal­niu­kas. Jį nu­ka­sus že­mės nu­ga­ben­tos da­bar­ti­nei Aukš­ta­ba­lio gat­vei for­muo­ti. Kal­niu­ko vie­ta už­ly­gin­ta ir pa­sta­ty­tas dar­že­lis Nr. 14. Ki­ti sta­ti­niai, rei­ka­lin­gi nau­jam ra­jo­nui, bu­vo par­duo­tu­vė „Vi­li­ja“ ir vai­kų po­lik­li­ni­ka.

Sus­to­ja­me ties Ra­sos gat­vės 20-uo­ju na­mu. Tai – pir­ma­sis na­mas, „pri­duo­tas“ 1965 me­tais.

1966 me­tais per že­mės dre­bė­ji­mą su­griu­vo Taš­ken­tas. Iš ne­lai­mės vie­tos at­vy­ku­sie­ji bu­vo ap­gy­ven­din­ti ge­riau­sia­me tuo me­tu Šiau­lių dau­gia­bu­ty­je.

„Vo­nia net yra! Pri­si­me­nu, kaip Var­po gat­vės kai­my­nė va­žiuo­da­vo su rub­liu į šį ra­jo­ną – kad pa­tek­tų į vo­nią“, – juo­kia­si gi­das.

Taš­ken­to gy­ven­to­jai iš­vy­ko, bet pa­li­ko pa­va­di­ni­mą.

„Čia tie­siau­sia pa­sau­ly­je gat­vė, ma­to­te tie­su­mą? Tie­siau­sia, nes va­di­na­si Tie­sos“, – šyp­so­si. – Per tar­pą, ma­to­te, vie­nin­te­lė pa­sau­lio gat­vė – nė vie­no na­mo. Ga­ra­žų – vy­rų ro­jus. Ži­no­te ge­riau­sią vy­ro vie­tą na­muo­se? Ga­ra­že.“

Čia ir mo­kyk­la – „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­ja, anks­čiau – Aukš­ta­ba­lio, dar anks­čiau – 11–oji vi­du­ri­nė mo­kyk­la.

„Čia ėjau iš­ban­dy­ti ir pa­ma­ty­ti pir­mus kom­piu­te­rius, čia ma­no kom­piu­te­ri­nio am­žiaus pra­džia. O vai­kams sa­kiau, la­bai ge­rai, kad ei­si­te į Aukš­ta­ba­lį, bus aukš­ti ba­lai. O ki­ti sa­kė: aukš­ta ba­la.“

„Žiū­rė­ki­te, ko­kios gra­žios mū­sų gat­vės! – en­tu­ziaz­mu de­ga gi­das. – Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio – mums ma­lo­nu­mas to­kią gat­vę tu­rė­ti! Vis sklei­džiu idė­ją, kad ga­lė­tų bū­ti Graž­by­lės ir Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kių gat­vė ar­ba tie­siog Venc­laus­kių. Ly­giag­re­čiai jai ei­na Jac­kaus Son­dec­kio gat­vė, ja ir­gi la­bai di­džiuo­ja­mės. No­rė­tu­me per­va­din­ti į Jac­kaus ir Sau­liaus Son­dec­kių.“

So­viet­me­čiu tai bu­vo Me­cha­ni­za­to­rių ir Me­lio­ra­to­rių gat­vės.

Tar­si gy­vas eks­po­na­tas

Nau­jo­jo Ry­to ta­kas.

„Vaikš­to­me kai­mo že­mė­mis. Pa­ban­dy­ki­me pa­žiū­rė­ti, ką ūki­nin­kas mums pa­li­ko?“ – gi­das siū­lo žvilg­tel­ėti pro nuo­sa­vo na­mo tvo­rą. Bet bu­vu­sios Dar­gu­žų so­dy­bos šu­li­nys iš­li­kęs tik nuo­trau­ko­je.

Se­na­sis kai­mas, pa­sa­ko­ja S. Sta­siū­nas, bu­vo tur­tin­gas, trau­kė rim­tus vy­rus, kaip An­ta­ną Dar­gu­žą. Atė­jo, su­kū­rė sa­vo gy­ve­ni­mą, ke­tu­ris vai­kus užau­gi­no.

Vie­na iš duk­te­rų, Ona, li­ko tė­vų na­me. Vie­to­je se­no­jo na­mo da­bar sto­vi pen­kiaaukš­tis (Nau­jo­jo Ry­to ta­kas 2). Ei­na­me pa­žiū­rė­ti, kas iš so­dy­bos li­kę. Ke­lios obe­lys. Vaiz­dą at­kur­ti pa­de­da nuo­trau­ka: na­mas jo­je įam­žin­tas prieš nu­griau­nant.

Ki­to­je nuo­trau­ko­je – šei­mi­nin­kai An­ta­nas ir Ele­na Dar­gu­žai.

Gi­das pa­sii­ma te­le­fo­ną. Iš dau­gia­bu­čio na­mo atai­di skam­bu­čio me­lo­di­ja. Net­ru­kus įstik­lin­ta­me bal­ko­ne pa­si­ro­do sim­pa­tiš­ka be­si­šyp­san­ti mo­te­ris.

Ona Al­do­na Dar­gu­žai­tė-Lie­pie­nė – Dar­gu­žų anū­kė, jų duk­ters Onos at­ža­la. Mo­te­ris mos­te­li pa­ro­dy­da­ma, kur sto­vė­jo se­na­sis na­mas.

„Kai grio­vė na­mą, tė­ve­liams lei­do pa­si­rink­ti, ar lauks, kol pa­sta­tys to­je vie­to­je, ar gy­vens cent­re. Jie lau­kė, ke­lis me­tus pas kai­my­nus gy­ve­no, pa­skui su­lau­kė, kad bent ma­ty­tų tą vie­tą, kur bu­vo na­mas. Te­gul ko­kia ta ba­kū­žė bu­vo...“

Sta­ty­bas pa­bai­gus, iš­trau­kė bur­tus: te­ko bu­tas ant­ra­me aukš­te.

„Ar jū­sų gro­žis iš ma­mos?“ – klau­sia S. Sta­siū­nas, ro­dy­da­mas kny­gos „Se­no­jo Lie­po­rių kai­mo is­to­ri­jos“ vir­še­lį. Ja­me – Onos Dar­gu­žai­tės- Žu­kaus­kie­nės, po­nios Al­do­nos ma­mos, nuo­trau­ka.

„Ot im­siu ir ne­sa­ky­siu!“

O. Dar­gu­žai­tė-Žu­kaus­kie­nė – kny­gos „Se­no­jo Lie­po­rių kai­mo is­to­ri­jos“ au­to­rė. Ra­šy­ti pra­dė­jo bū­da­ma 64 me­tų. Kny­gą su­da­rė duk­ra pa­gal ma­mos už­ra­šus – sep­ty­nis są­siu­vi­nius.

Po­nios Al­do­nos plunks­na taip pat leng­va – yra pa­ra­šiu­si le­gen­das apie Šiau­lių mies­to ir Lie­po­rių kai­mo var­dus.

„Lie­pų reik!“ – pa­siū­lo ke­lis kar­tus greit pa­kar­to­ti gi­das. Du žo­džiai su­bė­ga į vie­ną – „Lie­po­riai“.

Po­nia Al­do­na pa­si­džiau­gia gra­žia sa­vo pa­var­de. Lie­po­rių me­dis – lie­pa. Ji – Lie­pie­nė.

„Gy­ven­kit! – lin­ki at­si­svei­kin­da­ma. – Sėk­mės jums!“

Šim­ta­me­tis pa­li­ki­mas

„Bū­da­va, jei pa­sie­ki Lie­po­rių kai­mą, tai žmo­gus jau Ame­ri­ke. Nie straž­ni­kai, nie ured­ni­kai ne­su­ran­da. Vi­si sle­pe. Po kiek lai­ka jau žmo­gus Ame­ri­ke. Tai pa­pusk jam į no­sį“, – skai­to gi­das O. Dar­gu­žai­tės-Žu­kaus­kie­nės pri­si­mi­ni­mus.

Ir paaiš­ki­na: „Ši­tą le­gen­dą apie Ame­ri­ką su­kū­rė An­ta­nas Dar­gu­žas, jis ga­be­no žmo­nes per sie­ną. Ca­ro lai­ku žmo­nės nau­do­jo­si Lie­po­riais, kad pa­siek­tų Ne­mu­ną, per jį per­si­kel­tų, o ten jau Prū­si­ja. Dar­gu­žas taip pa­ti­ki­mai ve­žė žmo­nes ir nė vie­no ne­pra­pul­dė, kad čia atė­jęs, tu jau Ame­ri­ko­je.“

Ir mes sto­vi­me prie „Ame­ri­kos“ – pir­mo­jo ra­jo­no „dan­go­rai­žio“ – dvy­li­kaaukš­čio na­mo. „Pir­ma­sis Ame­ri­ko­je dan­go­rai­žis bu­vo 12 aukš­tų, tik jį po 20–30 me­tų nu­grio­vė, mū­siš­kis – 1973 me­tų. Jis – pa­sku­ti­nis ra­jo­no, apie ku­rį kal­ba­me, na­mas.“

Iš kie­mų su­grįž­ta­me prie Til­žės gat­vės.

„Vie­nas, du, trys, ke­tu­ri, kel­me­lis, pen­ki, še­ši, sep­ty­ni, kel­me­lis – de­vy­ni to­po­liai, pa­so­din­ti An­ta­no Dar­gu­žo ran­ko­mis, – su­skai­čiuo­ja. – Pa­žiū­rė­ki­te, kaip tiks­liai su­so­di­no me­džius! Čia – ma­no at­ra­di­mų pra­džia. Žiū­rė­jau į me­džius ir gal­vo­jau: juos pa­so­di­no, kai ra­jo­ną tvar­kė? Ir stai­ga su­ži­nai: nei na­mo, nei va­ge­lės ne­li­kę, so­do tik po­ra me­de­lių, o čia toks gro­žis iš praei­ties!“

A. Dar­gu­žas įsi­kū­rė XIX am­žiaus pa­bai­go­je, vie­nas iš pir­mų­jų dar­bų bu­vo pa­so­din­ti tuo­pas – jos žy­mė­jo ūki­nin­ko že­mių ri­bą. Ta ri­ba bai­gia­si su da­bar­ti­ne Ra­sos gat­ve.

Ūki­nin­ko tuo­pų skai­čių S. Sta­siū­nas su­sie­ja su Šiau­liais ir Sau­lės Laik­ro­džio aikš­te. „Sa­ko­me: Šiau­liai gi­mę 1236. Sau­lės laik­ro­dy­je nu­pieš­ti skai­čiai: 12, 3, 6. O kur 9? De­vy­ni Lie­po­rių to­po­liai!“

Ke­lio­nė že­mė­la­piu

„La­bas!“ – svei­ki­na­si ak­me­ni­nės rai­dės, įmū­ry­tos ša­li­gat­vy­je.

Ten, kur so­viet­me­čiu vei­kė kny­gy­nas, įsi­kū­ręs bat­siu­vys Al­vy­das Gai­lius. Ant dirb­tu­vių sie­nos ka­bo se­nų­jų bat­siu­vys­tės nuo­trau­kų ko­pi­jos. Vy­ras sau­go ir ori­gi­na­lus.

Bū­na, nuo­trau­kų at­ne­ša klien­tai. „Vie­ni duo­da, ki­ti ne­duo­da, at­ne­ša nuo­trau­kas, sa­ko, pa­tai­syk ba­tus už dy­ką“, – sako ne­pa­leis­da­mas tai­so­mo apa­vo.

Ko­lek­cio­nuo­ja ir su­ve­ny­ri­nius ba­tu­kus, jie dirb­tu­vė­se ir­gi iš­ri­kiuo­ti už stik­lo.

Ati­da­ro­me ki­tas du­ris: Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Lie­po­rių fi­lia­lo. S. Sta­siū­nas ve­da prie 1853 me­tų Šiau­lių že­mė­la­pio ko­pi­jos.

„Ma­to­te, gat­vė kai­mo rė­žius per­pjo­vė be jo­kio gai­les­čio, – ro­do į Lie­po­rius. – Čia – kai­mo so­dy­bos, čia se­no­ji kai­mo gat­vė, da­bar – Ma­žo­sios Lie­tu­vos, bū­tent ši­to­je gat­vė­je yra ri­ba: Šiau­liai bai­gia­si, Lie­po­riai pra­si­de­da, ar­ba at­virkš­čiai.“

Gi­das pyks­ta dėl šių lai­kų klai­dos: kam šo­vė į gal­vą se­na­jam Lie­po­rių kai­mui už­dė­ti pa­va­di­ni­mą Šven­tu­pis!

Ro­do ir ki­tą ne­su­sip­ra­ti­mą: se­no­ji Lie­po­rių gat­vė, su­pai­nio­jus kai­rę ir de­ši­nę, ta­po V. Grin­ke­vi­čiaus.

Sau­lė­ti Lie­po­riai

„X tūks­tan­čių me­tų prieš Kris­tų, tuo me­tu, kai dar čia ne­bu­vo užau­gę miš­kai, atė­jo me­džio­to­jai kla­jok­liai. Ras­tas strė­lės ant­ga­lis įro­dė, kad ši že­mė ke­liau­to­jų bu­vo pa­siek­ta“, – apie vie­to­vės prie­šis­to­rę pasakoja gi­das.

Sus­to­ja­me ties Kond­ro­to, Ai­du­lio, Čei­kaus­ko su­kur­tu tri­jų da­lių ąžuo­lo sto­gas­tul­piu, pa­sta­ty­tu 1973 me­tais. Tuo me­tu jau bu­vo sta­to­mas Sa­cha­li­nas – to­li­mie­ji „dan­go­rai­žiai“, vė­liau gi­mė Kam­čiat­ka.

Gi­do aki­mis, me­ni­nin­kai pa­vaiz­da­vo lie­po­rie­tę ir lie­po­rie­tį, sau­gan­čius sau­lę Šiau­liams. O už­ra­šas apa­čio­je „Šiau­liai“ – tar­si pa­ra­šas, Šiau­lių pa­gar­bos ženk­las bu­vu­siam kai­mui. Už tai, kad Lie­po­riai įsi­lei­do mies­tą ir Šiau­liai ta­po did­mies­čiu.

Kve­pia Lie­po­rių lie­pų žie­dai.

S. Sta­siū­nas int­ri­guo­ja: ko­kia bend­ruo­me­nė čia bu­vo įsi­kū­ru­si prieš VI tūks­tan­čius me­tų iki Kris­taus? Bi­tės!

„Ma­tė­te, gir­dė­jo­te, lie­tė­te, uo­dė­te, o ar ra­ga­vo­te?“ Gi­das iš­si­trau­kia me­daus stik­lai­nė­lį – švie­žio, kve­pian­čio, gar­daus.

Ir pa­ra­gi­na kar­tu dai­nuo­ti Lie­po­rių him­ną, ku­riam mu­zi­ką ir žo­džius su­kū­rė Sau­lius Žu­kaus­kas.

– Va­sa­ros ir žie­mos čia pra­bė­ga ne­re­gė­tos –

Ši vie­ta va­di­nas sau­lė­ti Lie­po­riai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Mes pa­ke­lia­vo­me tik kuk­lią­ja, ma­žą­ja Lie­po­rių da­li­mi, ati­da­rė­me vie­ną lan­ge­lį“, – po eks­kur­si­jos api­bend­ri­na gi­das Sau­lius Sta­siū­nas.

Kad pa­vyk­tų įsi­vaiz­duo­ti, kaip at­ro­dė se­na­sis Lie­po­rių kai­mas, rei­kia „iš­kirp­ti“ Til­žės gat­vę.

Bu­vu­sio Pin­chaus Ro­ga­li­no odų fab­ri­ko frag­men­tas.

Švie­sos ta­ke te­bes­to­vi se­nie­ji na­mu­kai.

Tie­sos gat­vę gi­das Sau­lius Sta­siū­nas va­di­na pa­čia tie­siau­sia.

Nau­jo­jo Ry­to ta­kas. Gi­das ro­do nuo­trau­ką, ku­rio­je ši vie­ta už­fik­suo­ta 1976 me­tais. Kai­rė­je pu­sė­je 1970 me­tais bu­vo pa­sta­ty­ta pir­mo­ji vai­kų po­lik­li­ni­ka.

Vaiks­to­me_­Lie­po­riais_26_GBs

Ona Al­do­na Žu­kaus­kai­tė-Lie­pie­nė te­be­gy­ve­na se­ne­lių že­mė­je ir ku­ria Šiau­liams bei Lie­po­riams.

Pir­ma­sis Lie­po­rių „dan­go­rai­žis“ – dvy­li­kaaukš­tis, pa­sta­ty­tas 1973 me­tais.

Šim­ta­me­tės An­ta­no Dar­gu­žo so­din­tos tuo­pos.

Bat­siu­vys Al­vy­das Gai­lius ko­lek­cio­nuo­ja nuo­trau­kas, su­si­ju­sias su sa­vo ama­tu.

Se­nie­ji Lie­po­riai 1853 me­tų Šiau­lių že­mė­la­py­je.

Šiau­lių pa­dė­ka Lie­po­riams.