Kai taika – ne žodis, o gyvenimas

UK­RAI­NOS RE­POR­TA­ŽAI (4)

Kai tai­ka – ne žo­dis, o gy­ve­ni­mas

Lai­kas ka­re neeg­zis­tuo­ja. Vie­to­je pla­nuo­tos vie­nos nak­ties fron­te pra­lei­džia­me tris. Ke­lio­nė­je pra­bė­ga vi­sa die­na, kol pa­sie­kia­me Kre­men­ču­ką. „Jei anks­čiau po­sa­kis „tai­ka pa­sau­ly­je“ bu­vo tik tuš­ti žo­džiai, da­bar tai yra vis­kas, nes tai – gy­ve­ni­mas“, – sa­ko Kre­men­ču­ke gy­ve­nan­ti Ol­ga, užau­gu­si Kry­me.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Lai­ko­si ge­du­lo

Stip­rus plik­le­dis pa­kei­čia pla­nus: fron­te lie­ka­me tre­čiai nak­čiai. Oro są­ly­gos su­stab­dė gy­ve­ni­mą da­ly­je Uk­rai­nos: čiuo­žyk­lo­mis vir­to ir gat­vės, ir ša­li­gat­viai.

Ke­lin­tą kar­tą žvilg­te­liu į ant sie­nos pa­ka­bin­tą de­ko­ra­ty­vi­nę lėkš­tę – kas­kart at­ro­do, kad ten tu­ri bū­ti laik­ro­dis.

„Man sa­kė, kad ka­re lai­kas neeg­zis­tuo­ja. Net ne­svar­bu, koks mė­nuo“, – sa­ko Že­nia, at­vy­kęs kar­tu su mu­mis iš Kre­men­ču­ko. Ant jo ka­muf­lia­ži­nės striu­kės pri­kli­juo­tas rė­mė­jo ženk­las. Že­nia – tre­čio kur­so stu­den­tas, į fron­tą at­vyks­ta tre­čią kar­tą. Vy­res­nie­ji jį va­di­na Sy­nok – Sū­ne­liu, nors ki­tus praau­gęs vi­sa gal­va.

Už­ra­kin­to­se len­ty­no­se, už stik­lo, iš­ri­kiuo­ti vais­tai, gre­ta ra­men­tų ir su­pa­kuo­tų dė­žių gu­li ar­mo­ni­ka. Ka­riai tu­ri ir gi­ta­rą, bet mu­zi­ka da­bar ne­skam­ba – tę­sia­si 40 die­nų sa­va­no­rių ge­du­las po bend­ra­žy­gio mir­ties.

Patogiai įsitaisiu­si ka­tė snaus­da­ma le­te­na už­si­den­gia snu­ku­tį. „Jei ka­ti­nas sle­pia no­sį, šals“, – pro­gno­zuo­ja Mar­ga­ri­ta.

Že­nia juo­kia­si pri­si­mi­nęs, kaip jo bro­lis kaž­ka­da vai­kė pa­že­miu skren­dan­čias kregž­des – kad ne­ly­tų. Ir juo­kais nuo ka­tės ati­trau­kia le­te­ną.

Ju­ra ve­ža­si į po­li­go­ną. Kant­riai aiš­ki­na, kad gink­lo ne­rei­kia bi­jo­ti. O jei ka­da pri­reiks, sme­ge­nys kri­ti­nė­je si­tua­ci­jo­je au­to­ma­tiš­kai at­ga­mins veiks­mus. Ir kad ne­rei­kia skai­čiuo­ti, kiek kai­nuo­ja iš­šau­dy­ti šo­vi­niai – mo­kė­ji­mas nau­do­tis gink­lu reiš­kia gy­vy­bę. O gy­vy­bė neį­ka­no­ja­ma.

„Jū­sų ša­lis ir­gi nė­ra sau­gio­je si­tua­ci­jo­je. Ne­duok Die­ve, jei pri­reik­tų, žmo­gus bent gra­na­tą mo­kės mes­ti. Juk ir mū­sų ba­zė ga­li bū­ti už­pul­ta.“

Kai gra­na­ta sprogs­ta duo­bė­je, Ju­ra nuo ske­veld­rų grės­mės pri­den­gia vi­su sa­vo kū­nu.

Iš fron­to

„Dob­ro­ho ran­ku!“ – ry­ti­nį pa­svei­ki­ni­mą pa­tai­so Gri­gor­je­vi­čius. – „Dob­roe ut­ro“ yra mas­ko­liš­kai.“

Po pus­ry­čių – po­li­ti­nės ak­tua­li­jos. Kaip uk­rai­nie­čiai ver­ti­na Saa­kaš­vi­lį? (po­kal­bis vy­ko iki nau­jų M. Saa­kaš­vi­lio veiks­mų Ki­je­ve – red. past.) „Aš jį pa­lai­kau, – sa­ko vie­nas. – Iš jo ne­tei­sė­tai atė­mė pa­są, jis be pa­so kir­to Len­ki­jos ir Uk­rai­nos sie­ną, va­di­na­si – 1:1. Pa­lai­kau ir dėl to, kad ma­čiau, kaip da­bar at­ro­do Gru­zi­ja.“

„Bu­vo ti­ki­ma­si dar vie­nos re­vo­liu­ci­jos, bet ji neį­vy­ko. Kaip ir pa­lai­ky­čiau, nes vis ge­riau nei Po­ro­šen­ka. Bet kas sto­vi už jo?! Jei bū­tų Ru­si­jai pa­vo­jin­gas, se­niai bū­tų nu­žu­dy­tas“, – svars­to ki­tas.

„Gal pa­ga­liau rei­kė­tų Uk­rai­nos val­džiai pri­pa­žin­ti, kad ša­ly­je vyks­ta ka­ras, o ne an­ti­te­ro­ris­ti­nė ope­ra­ci­ja?“ – klau­sia bend­ra­ke­lei­vis. „Tuo­met mums už­si­da­rys vi­sos in­ves­ti­ci­jos, pa­sko­los“, – rea­ly­bę įver­ti­na uk­rai­nie­tis.

Vy­rai tvar­ko rei­ka­lus lau­ke, ruo­šia trans­por­tą ke­lio­nei. Ke­liai pa­si­tai­sė – žie­miš­ką orą nu­pū­tė ši­lu­ma.

Vėl tas pa­ts ke­lias, tik jau švie­so­je. Uk­rai­nie­čiai pa­sa­ko­ja, kad dar per­nai te­ko su­kti ra­tus: da­lis ke­lio bu­vo už­mi­nuo­ta. Pa­ke­liui ma­ty­ti ava­ri­jų lie­ka­nos – va­ka­rykš­čio plik­le­džio pa­sek­mės.

„50/50, kad ir mes va­kar bū­tu­me bu­vę tarp jų. Pa­dan­gos va­sa­ri­nės, vai­ruo­to­jas se­nas“, – ko­men­tuo­ja ašt­ria­lie­žu­vis Vo­lo­dia. Są­mo­jo, iro­ni­jos, grei­tos reak­ci­jos jam duo­ta ir drėb­tel­ta.

Pa­ma­tęs, kad eis­mo re­gu­liuo­to­jas mo­si­kuo­ja ran­ko­mis, trau­kia per dan­tį, kad bent pa­ga­lį ga­lė­tų pa­siim­ti. Kai prie Kre­men­ču­ko mies­to ženk­lo iš­vys­ta sto­vin­tį po­li­ci­jos au­to­mo­bi­lį, sku­ba paaiš­kin­ti: „Pas mus vis­kas pa­gal feng­šui!“ Po vai­ruo­to­jo žo­džių, jog ži­nąs, kur Vo­lo­dia gy­ve­na, ir ne­rei­kia aiš­kin­ti ke­lio, vi­sus pra­juo­ki­na paaiš­kin­da­mas: „Aš ten ne­gy­ve­nu. Ten gy­ve­na ma­no žmo­na. Aš ten kan­ki­nuo­si.“

At­sis­vei­ki­nus ne­ti­kė­tai pri­si­ve­ja Že­nia ir nu­si­plė­šęs nuo striu­kės pa­do­va­no­ja Uk­rai­nos rė­mė­jo ant­siu­vą.

Įvy­kių ret­ros­pek­ty­va

Ol­ga lau­kia su va­ka­rie­ne. At­ro­do, kad per trum­pą vieš­na­gės lai­ką sve­tin­guo­se na­muo­se iš­ra­gau­ja­me vi­sus uk­rai­nie­čių vir­tu­vės pa­tie­ka­lus. „Jūs, lie­tu­viai, ma­žai val­go­te“, – įver­ti­na ir ne­nus­to­ja ra­gin­ti.

Ol­gos aki­mis, lie­tu­viai tu­ri pa­na­šu­mų su vo­kie­čiais: ne iš kar­to at­si­ve­ria. Bet lie­tu­viai jai at­ro­do la­bai ar­ti­mi uk­rai­nie­čiams – greit pa­jau­čia bend­rys­tę.

Vo­lo­dia po Kry­mo oku­pa­ci­jos iš nau­jo per­žiū­rė­jo Sau­sio 13-osios įvy­kių Lie­tu­vo­je įra­šą. Sa­ko ki­to­mis aki­mis pa­ma­tęs aki­mir­kas, ku­rio­se už­fik­suo­ti tan­kai ar ka­rei­vio au­to­ma­tu dau­žo­mi žmo­nės. Ki­taip įver­ti­no ir Gru­zi­jos įvy­kius 2008 me­tais. Sa­ko, anuo­met per daug ne­si­jau­di­nęs – kol ka­ras, nie­kam ne­si­ti­kint, atė­jo į jų na­mus.

Prieš po­rą me­tų vy­ras iš­mo­ko Uk­rai­nos him­ną. Ol­ga sa­ko: jei anks­čiau per him­ną ga­lė­da­vo ir sė­dė­ti, da­bar to nie­ka­da sau ne­leis­tų. Nes ša­lies him­nas – paau­ko­tos žmo­nių gy­vy­bės.

Ol­ga kal­ba apie pro­pa­gan­dos ga­lią. „So­viet­me­čiu, kai deš­ra bu­vo vy­nio­ja­ma į laik­raš­tį, nes ne­bu­vo vy­nio­ja­mo­jo po­pie­riaus, kai džin­sai bu­vo pra­ban­ga, aš ver­kiau, kad ten, Va­ka­ruo­se, žmo­nės ba­dau­ja!“ Da­bar pa­ti juo­kia­si iš sa­vo nai­vu­mo.

Sus­tip­ri­no iden­ti­te­tą

„Tai bu­vo iki ka­ro“ ar­ba „po to, kai ki­lo ka­ras“ – daž­na Ol­gos is­to­ri­ja pra­si­de­da taip nu­sa­ko­mu lai­ku.

„Te­no­riu tai­kos, – sa­ko mo­te­ris – Jei anks­čiau po­sa­kis „tai­ka pa­sau­ly­je“ bu­vo tik tuš­ti žo­džiai, da­bar tai yra vis­kas, nes tai – gy­ve­ni­mas.“

Pra­va­žiuo­jant pro vie­ną iš mies­to cerk­vių, paaiš­ki­na, jog ji – Mask­vos pa­triar­cha­to. Tė­ve­lis esąs ge­ras, bet Ol­ga jam paaiš­ki­no ne­be­ga­lin­ti au­ko­ti šiai baž­ny­čiai: „Ma­no pi­ni­gai ke­liaus į Mask­vą ir grįš gink­lais, ku­riais bus žu­do­mi uk­rai­nie­čiai.“

Ol­ga ki­lu­si iš Kry­mo. Dve­jus me­tus ne­va­žia­vo į Kry­mą dėl pa­tir­tos nuo­skau­dos ir iš­gy­ve­ni­mų. Gy­ven­ti Kry­me li­ko ma­ma – bu­vo per sun­ku pa­lik­ti gim­tus na­mus, įpras­tus marš­ru­tus. Se­suo, dir­bu­si Kry­me ame­ri­kie­čių kom­pa­ni­jo­je, greit ne­te­ko dar­bo – įmo­nė pa­si­trau­kė iš pu­sia­sa­lio.

„Anks­čiau Pu­ti­nas tik „do­va­nė­lę“ pa­do­va­no­da­vo – du­jas Ka­lė­doms už­suk­da­vo. Ne­gal­vo­jo­me, kad Ru­si­ja ga­li taip niek­šiš­kai pa­sielg­ti. Pu­ti­nas ne­ma­nė, kad ša­lis su­si­vie­nys, kad sa­va­no­riai stos gin­ti Uk­rai­nos.“

Kal­ba­me apie 2014-uo­sius. Ol­ga sa­ko, jog Uk­rai­nos ka­riuo­me­nę 2014 me­tais sun­ku bu­vo va­din­ti ka­riuo­me­ne – se­nie­ji ge­ne­ro­lai ne­no­rė­jo, kad Uk­rai­nos ka­riuo­me­nė stip­rė­tų. Ka­riai net ne­tu­rė­jo ne­per­šau­na­mų lie­me­nių.

2014 me­tais Kre­men­ču­kui bu­vo sun­kūs ir eko­no­miš­kai. Mies­te su­sto­jo daug ga­myk­lų, nes iki tol pro­duk­ci­ja ke­lia­vo į Ru­si­ją.

Ol­ga kal­ba ir apie švie­sią­ją pu­sę: ša­lį iš­ti­ku­si ne­lai­mė su­stip­ri­no uk­rai­nie­čių iden­ti­te­tą. Grįž­ta­ma prie pa­pro­čių, tra­di­ci­jų, kal­bos, tau­ti­nio kos­tiu­mo. Be­veik vi­so­se mo­kyk­lo­se pri­va­lo­mai ne­be­mo­ko­ma ru­sų kal­bos.

Iš­ly­dė­da­ma Ol­ga lauk­tu­vių do­va­no­ja ran­kų dar­bo žva­kių: kad per Ka­lė­das pri­si­min­tu­me vie­ni ki­tus. Jos vy­ras įduo­da megz­tas raš­tuo­tas ko­ji­nes – kad nie­ka­da ne­bū­tų šal­ta. Ir, ne­leis­da­mas prieš­gy­niau­ti, pri­de­da Uk­rai­nos pa­si­di­džia­vi­mą – sū­dy­tų la­ši­nių.

At­sis­vei­ki­na­me Uk­rai­no­je ta­pu­siu įpras­tu: „Sla­va Uk­rai­ne!“ „Ge­ro­jam sla­va!“

P. S. Grį­žu­si na­mo so­cia­li­nia­me tink­le per­skai­tau Uk­rai­nos ka­rių sa­va­no­rių pa­si­da­ly­tą įra­šą: „Ne­ko­men­tuo­ki­te ka­ro, jei ka­rą ma­tė­te tik per te­le­vi­zo­rių.“

Au­to­rės nuo­tr.

Kas­die­ny­bės aki­mir­ka – ka­ti­nas ir kul­kos­vai­dis.

Nuo­tai­ką ba­zė­je pra­skaid­ri­na vai­kų prie­ši­niai ir lin­kė­ji­mai.

Fron­to li­ni­jos pei­za­žas – ap­griau­ti na­mai.

Uk­rai­nie­čiams tai­ka – dau­giau nei žo­dis.

Kre­men­ču­kas iš­si­dės­tęs prie Dniep­ro upės.