Kai širdyje – dvi tėvynės...

Kai šir­dy­je – dvi tė­vy­nės...

Uk­rai­nie­tė Ala Ba­niu­lie­nė vis dar ta­po Kar­pa­tus, nors sa­ko, kad Lie­tu­va ta­po ant­rą­ja jos tė­vy­ne. Jai čia pa­tin­ka vis­kas: gam­ta, žmo­nės, mies­tai, ga­li­my­bė kur­ti... Ta­čiau Lie­tu­va ve­ja lauk jos sū­nų ir tai dras­ko šir­dį.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Pas­kui vy­rą į Lie­tu­vą

Ala gi­mė ir užau­go Uk­rai­nos mies­te Pol­ta­vo­je. Čia li­ki­mas ją su­ve­dė su šiau­lie­čiu Da­riu­mi. Plyks­te­lė­jo stip­rūs jaus­mai, lie­tu­vis li­ko Uk­rai­no­je, 1999 me­tais po­ra su­si­tuo­kė, su­si­lau­kė sū­naus Ar­tū­ro. Ala jau au­gi­no sū­nų Iva­ną.

„Ka­dan­gi ma­no vy­ras sa­vo ša­lies pa­trio­tas, jis vi­są lai­ką sva­jo­jo grįž­ti į Lie­tu­vą ir nuo­lat kal­bi­no ma­ne. 2011 me­tais mes nu­spren­dė­me, kad ir mums, ir vai­kams  bus ten ge­riau. At­vy­ko­me į Šiau­lius. Bu­vau eu­fo­ri­jo­je. Pa­ti­ko ir žmo­nės, ir ša­lis, ir gam­ta. Su­tik­ti lie­tu­viai su ma­ni­mi vi­sur ma­lo­niai bend­rau­da­vo. Ne­bu­vo sun­ku ir do­ku­men­tus su­si­tvar­ky­ti. Vis­kas bu­vo puiku“, – pri­si­me­na uk­rai­nie­tė.

Mo­te­ris per be­veik sep­ty­ne­rius Šiau­liuo­se pra­gy­ven­tus me­tus nie­ka­da ne­pa­si­gai­lė­jo pa­li­ku­si Uk­rai­ną. Tik sū­naus Iva­no sta­tu­sas ne­duo­da ra­my­bės. Alai pro­ble­mų ne­ki­lo – ji Lie­tu­vos pi­lie­čio žmo­na ir ne­sun­kiai gau­na lei­di­mą gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Pen­ke­rius me­tus kas­met pra­tę­si­nė­ju­si to­kį lei­di­mą, ne­se­niai jį jau vėl ga­vo. Pil­na­me­tys­tės su­lau­kęs jau­ny­lis Ar­tū­ras yra lie­tu­vio sū­nus ir tu­ri Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Tuo tar­pu 24 me­tų Iva­nas yra Uk­rai­nos pi­lie­tis. Ši si­tua­ci­ja ver­čia mo­te­rį blaš­ky­tis tarp dvie­jų ša­lių tei­si­nių sis­te­mų.

„Ne­ga­liu iš­duo­ti sa­vo vai­ko...“

Iva­ną į Šiau­lius šei­ma at­si­ve­žė dar ne­pil­na­me­tį. Ma­ma sa­ko, kad jai bu­vo paaiš­ki­nta, kad po 5 me­tų mo­ky­mo­si mū­sų ša­ly­je vai­ki­nas gaus il­ga­lai­kį lei­di­mą gy­ven­ti Lie­tu­vo­je.

Jis bai­gė „San­tar­vės“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, dir­bo. Kai po 5 me­tų iš­lai­kė Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos bei lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­nus ir pa­teikė do­ku­men­tus, paaiš­kė­jo, kad pa­si­kei­tė įsta­ty­mai. Jam mo­ky­tis Lie­tu­vo­je rei­kia dar 5 me­tus, nes me­tai moks­lų Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja­mi kaip pu­sė čia pra­gy­ven­tų me­tų.

„Sū­nus pa­ki­bo tarp dan­gaus ir že­mės. Tai yra ka­tor­ga, jam te­ko gy­ven­ti Lie­tu­vo­je ir ne­le­ga­liai. Žlu­go sva­jo­nė stu­di­juo­ti gam­tos ap­sau­gą. Jis no­rė­jo ne­tgi ei­ti tar­nau­ti į Lie­tu­vos kariuomenė, ta­čiau iš­siaiš­ki­no, kad ki­tos ša­lies pi­lie­tis ne­ga­li ten tar­nau­ti. Per­nai sū­nus sto­jo į Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­rą. Mo­kyk­lo­je ne­bu­vo lai­kęs lie­tu­vių kal­bos bai­gia­mo­jo eg­za­mi­no, neįs­to­jo. Ka­dan­gi vi­du­ri­nę bai­gė ir nie­kur ne­si­mo­ko, tu­rė­jo iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos“, – pa­sa­ko­jo Ala.

Mo­te­ris klau­sia, ką jai da­ry­ti? Lie­tu­viš­kai vai­ki­nas kal­ba lais­vai. Jis čia gy­ve­na, ne sve­čiuo­ja­si.

„Aš iš­va­žia­vau iš Pol­ta­vos prieš 6 me­tus ir jau ne­bep­ri­si­me­nu, kaip kai ku­rios gat­vės va­di­na­si. Kaip iš nau­jo va­žiuo­ti į ša­lį, ku­ri jau kaip ir ne­be ta­vo. Bet Lie­tu­va – ir­gi ne ta­vo. Iš nau­jo jau­nam vai­ki­nui pra­dė­ti gy­ve­ni­mą Uk­rai­no­je vie­nam, ne­tu­rin­čiam nei pro­fe­si­jos, nei gy­ve­na­mo­sios vie­tos, va­žiuo­ti neaiš­ku kur. Aš pa­sa­kiau, kad jis čia gy­vens ne­le­ga­liai“, – ne­sle­pia Ala.

Ieš­ko­jo ke­lių vi­sur – vals­ty­bi­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se, krei­pė­si į Sei­mo na­rius, ra­šė raš­tus. Pa­sie­kė, kad išim­ties tvar­ka sū­nui me­tams su­teik­ta Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė vi­za. Mo­te­ris džiau­gia­si, kad da­bar jis bent kol kas gy­ven­ti Lie­tu­vo­je ga­li le­ga­liai. Ta­čiau ne­ga­li dirb­ti.

Šį­met Iva­nas vėl pa­teikė do­ku­men­tus į Pro­fe­si­nį ren­gi­mo cent­rą ir lau­kia priė­mi­mo re­zul­ta­tų.

„Ne­no­riu sa­vo vai­ko at­si­sa­ky­ti. Tai bū­tų iš­da­vys­tė. Man sa­ko – jis suau­gęs žmo­gus, pa­gy­vens vie­nas. Tai ne­tei­sin­ga. Kai ruo­šė­mės iš­vyk­ti į Lie­tu­vą, jis bu­vo be­veik suau­gęs žmo­gus. Mes kal­bė­jo­mės, kad Lie­tu­vo­je mums vi­siems bus ge­riau. Vai­kai tuo pa­ti­kė­jo. Da­bar pa­sa­ky­ti sū­nui, kad va­žiuok, nes nė­ra do­ku­men­tų – ne­ga­liu“, – ne­ri­mu da­li­ja­si uk­rai­nie­tė.

Ta­py­ba įkve­pia

Jau­nes­nį sū­nų Ar­tū­rą šei­ma par­si­ve­žė iš Uk­rai­nos 11 me­tų, bet jis jau bu­vo at­sklei­dęs sa­vo ga­bu­mus dai­lei. Da­ly­va­vo pa­ro­do­se, tu­rė­jo ne­blo­gų pa­sie­ki­mų. Šiau­liuo­se ber­niu­kas mo­kė­si „San­tar­vės“ mo­kyk­lo­je. Ala pra­si­ta­rė, kad sū­nus nuo gi­mi­mo tu­ri svei­ka­tos pro­ble­mų, to­dėl vy­lė­si, kad ta­py­ba jam pa­dės su­si­kur­ti sa­vo atei­tį. Ta­čiau pra­si­dė­jus paaug­lys­tei, jau­nuo­lis nu­sto­jo do­mė­tis ta­py­ba.

„No­rė­jau, kad jis pieš­tų, nors dėl sa­vęs, kad neuž­si­da­ry­tų. Ir aš pra­dė­jau pieš­ti pa­ti. Ti­kė­jau­si, kad taip pa­ža­din­siu ja­me kū­ry­bos troš­ki­mą. Ban­dė­me dirb­ti kar­tu, mo­kė­mės“, – pa­sa­ko­ja Ala, kaip bū­da­ma 40-me­tė ėmė­si dai­lės. Jos dar­bų pa­ro­da prieš pus­me­tį bu­vo su­reng­ta vie­na­me mies­to pre­ky­bos cent­rų.

Ala mėgs­ta pieš­ti gam­tą. Ne tik lie­tu­viš­ką, jos dar­buo­se stūk­so ir Kar­pa­tų kal­nai.

„Šva­ri ir gra­ži lie­tu­viš­ka gam­ta man ar­ti­ma šir­džiai. Aš pie­šiu sau, sa­vo sie­lai. ži­nau, kad ne­su dai­li­nin­kė, esu sa­va­moks­lė. Man pa­tin­ka, kai ga­liu kam nors pa­do­va­no­ti sa­vo ta­py­bos kū­ri­nį, taip do­va­no­da­ma jam ant­rą gy­ve­ni­mą. Bet ko­kiu at­ve­ju, pa­veiks­las yra ge­res­nė do­va­na nei sal­dai­nių dė­žu­tė.“

Pas­ta­ruo­ju me­tu Ala ruo­šia­si nau­jai sa­vo dar­bų pa­ro­dai Šiau­liuo­se.

Poe­zi­ja – lai­mė ar baus­mė?

Kū­ry­bi­nis po­lė­kis mo­te­rį ke­lia ant spar­nų ne tik ta­py­bo­je, bet ir poe­zi­jo­je.

„Ne­ži­nau, tai džiaugs­mas, lai­mė ar baus­mė, bet aš pra­dė­jau ra­šy­ti ei­les. Ma­no ei­lė­raš­čius spaus­di­na ke­tu­ri ru­sa­kal­biai elekt­ro­ni­niai žur­na­lai. Man daug kas siū­lo su­jung­ti poe­zi­ją ir ta­py­bą. Rug­sė­jį pla­nuo­ju iš­leis­ti ei­lė­raš­čių kny­gą, ku­rią iliust­ruo­siu sa­vo pa­veiks­lais“, – at­sklei­džia pla­nus kū­rė­ja.

Poe­zi­ją dau­giau­sia ku­ria ru­sų kal­ba, nors ra­šo ir uk­rai­nie­tiš­kai, ta­čiau to­kią skai­tan­čių­jų ma­žiau. Da­li­ja­si sa­vo kū­ry­ba uk­rai­nie­tiš­kų bend­ri­jų ren­gi­niuo­se tiek Šiau­liuo­se, tiek ki­tuo­se ša­lies mies­tuo­se.

„Ma­no poe­zi­ja mo­te­riš­ka, apie mo­ters lai­mes ir jaus­mus, apie žmo­gaus po­jū­čius, sie­lą, skaus­mą ir min­tis, kaip jį įveik­ti. Ei­lė­raš­čiais tie­siog ser­gu, jų kū­ry­ba įtrau­kia. Per pus­me­tį ma­no ar­chy­vuo­se su­si­kau­pė apie 100 ei­lė­raš­čių. Kai iš­spaus­di­na žur­na­lai, žmo­nės pa­skai­to, ko­men­tuo­ja, dė­ko­ja. Ti­kiuo­si, kad juos ma­no poe­zi­ja įkve­pia.“

Ji džiau­gia­si, kad su­lau­kia vy­ro pa­lai­ky­mo: su­tuok­ti­niui pa­tin­ka ta­py­ba, ei­lė­raš­čiai, o pa­ts do­mi­si nu­miz­ma­ti­ka.

Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis mu­zi­kan­tas ir at­li­kė­jas iš Sankt Pe­ter­bur­go Ni­ko­la­jus Zai­ce­vas vie­nam jos ei­lė­raš­čiui su­kū­rė mu­zi­ką ir siū­lo įra­šy­ti dai­ną. Sa­ko: rei­kės pa­ban­dy­ti.

Vai­kų atei­tis – Lie­tu­vo­je

Ala sa­ko, kad pa­siilgs­ta tik ma­mos ir se­sers su sū­nė­nu. „Aš tu­riu dvi tė­vy­nes. Man sa­ko: taip ne­ga­li būt. Bet man taip yra“, – tvir­ti­na mo­te­ris.

Mo­te­ris yra ak­ty­vi Šiau­lių uk­rai­nie­čių bend­ri­jos „Kar­pa­tai“ na­rė. Ten­ka pa­bend­rau­ti ir su at­vy­ku­siais į Šiau­lius už­dar­biau­ti tau­tie­čiais. At­si­du­su­si uk­rai­nie­tė pa­dė­ko­jo li­ki­mui, kad jos ar­ti­mie­siems ne­te­ko pa­tir­ti ka­ro Uk­rai­no­je bai­sy­bių, ta­čiau bai­mi­na­si, kad jei sū­nui Iva­nui teks grįž­ti į gim­tą­ją ša­lį, rei­kės tar­nau­ti kariuomenėje.

„My­liu Lie­tu­vą, my­liu sa­vo vai­kus ir no­riu, kad jie čia gy­ven­tų. Kai vai­kams vis­kas bus ge­rai, tai ir man bus di­de­lė lai­mė. Ti­kiuo­si, kad lie­tu­viš­ki įsta­ty­mai veiks žmo­nių nau­dai“, – ti­ki­si Ala.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Uk­rai­nie­tė Ala Ba­niu­lie­nė iš­gy­ve­na ne tik kū­ry­bi­nį pa­ki­li­mą, bet ir rū­pes­čius dėl sa­vo vai­kų.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

A. Ba­niu­lie­nės pa­veiks­luo­se – ir uk­rai­nie­tiš­ki Kar­pa­tų kal­nai.

Pa­sis­kai­čiu­si in­ter­ne­te uk­rai­nie­tė iš­ban­do įvai­rias ta­py­bos tech­ni­kas.

A. Ba­niu­lie­nė gy­ve­na nau­ja kū­ry­bos aist­ra – ku­ria poe­zi­ją.