Naujausios
Kai nutyla skambutis mylimoj mokykloj
Rimas KVEDARAS
Dar ir šiandien, gatvėje sutikęs savo mokinius, buvęs Gytarių vidurinės mokyklos direktorius, dabar – Seimo narys, Valerijus Simulik ilgam stabteli pasikalbėti. „Man svarbu, kaip jie gyvena, ką apie mokyklą, švietimą ir vaiko ugdymą kalba mano buvę mokiniai. Juolab kad jie dabar tėvai, jų vaikai jau seniai laksto mokyklų koridoriais“, – teigia Valerijus Simulik, Rugsėjo 1-ąją būtinai tradiciškai aplankysiantis ne vieną mokyklą, susitiksiąs su buvusiais kolegomis.
- Valerijau, vis daugiau šalies mokyklų nebesulaukia Rugsėjo 1-osios. Kada visa tai baigsis?
- Man, ne vienerius metus dirbusiam mokytojo darbą, skauda širdį, kai pamatau uždarytą mokyklą. Dar viena mokymo įstaiga – po dalgiu, užkaltais langais. Ir tuomet klausiu visų, kuriems švietimas nerūpi: „Nejaugi manot, kad pro užkaltų mokyklų langus mums švies naujoji atominė?“
Ir į Jūsų klausimą atsakysiu piktokai: visa tai baigsis, kai iš valdžios pasitrauks žmonės, kuriems mokykla – lyg statybinių medžiagų parduotuvė, dviračių nuomos punktas ar cheminė valykla, o vaikai – lyg bulvės.
- Griežta pozicija?
- Į gatvę išvaryti mokytojai dar ne taip pasakytų. Esu prieš mokymo, ugdymo įstaigų uždarymą ir to niekada neslėpiau. Įsigijau net priešų, tikrąja šio žodžio prasme. Valstybė, savivaldybės vykdo abejotinus projektus, o vaikams, švietimui, mokykloms lėšų nėra.
Nesakau, kad pinigus reikia taškyti į kairę ir į dešinę. Mokinių išties mažėja, bet tai nereiškia, kad mokyklas reikia uždarinėti šimtais, nebeskirti lėšų neformaliam vaikų ugdymui.
- Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė, kad per dvejus metus iš darbo bus atleista...
- ... Žinau. Atleista per 5000 mokytojų ir uždaryta apie 300 mokyklų. Tokia ateitis laukia šalies švietimo sistemos, valdytos ir vis dar valdomos liberalizmo principais, kai švietimas prilygintas paslaugai, mokytojai – paslaugos teikėjams.
Visi džiaugiasi, kai suspindi mūsų šalies talentai – olimpiadose, konkursuose. O kur tų pasiekimų pradžia? Šeimoje, lopšeliuose-darželiuose, mokykloje. Koks bus vaikų ugdymas, tokie bus gydytojai, tarnautojai, inžinieriai, statybininkai, sportininkai, menininkai. Tokia bus valstybė.
- O ką daryti, kaip pakeisti situaciją?
- Mano siūlymas būtų aiškus – atsisakyti mokinio krepšelio. Savo laiku mokinio krepšelis buvo naudingas, bet dabar atlieka griaunamąjį darbą: mokyklose – baimė, dėl kiekvieno mokinio – karas, nes vos vienas mokinys gali nulemti visos mokyklos likimą. Mokyklos dabar galvoja tik apie krepšelius, o mokytojai jau pavargo nuo nuolatinės kaitos, nežinios. Vaikas, mokinys tapo mažiausiai svarbus šioje baime paskanintoje švietimo košėje.
Vietoj krepšelio metodo siūlyčiau taikyti optimalios mokyklos modelį. Tai reiškia, kad mokyklai nustatomas mokinių skaičius nuo-iki. Tokios pakankamai didelės „žirklės": pradinėms – nuo tiek iki tiek mokinių, progimnazijoms, gimnazijoms – taip pat. Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyrius tokį modelį yra sukūręs, tik, deja, miesto politikai vengia jį patvirtinti. Kita vertus, švietimas turi būti ne tik savivaldybių, bet visos valstybės reikalas.
Valerijus Simulik: „Siūlau atsisakyti mokinio krepšelio pricipo. Savo laiku jis buvo naudingas, bet dabar atlieka griaunamąjį darbą.“
Užs. Nr. 148805
