Naujausios
Atnešti teatro dabartį
– Esate Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovė – kaip kūrybinis kelias atvedė į Šiaulius?
– Sulaukiau kvietimo iš Šiaulių dramos teatro dar 2022 metų sausį, o gal ir anksčiau – teatras maloniai pasiūlė pasirinkti bet kokią medžiagą, buvo suteikta visiška laisvė. Nuo tada, kai sutarėme, iki dabar įvyko visko labai daug, atlieku pareigas, kurios apriboja mane pastatymų prasme būti Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, bet šito susitarimo nenorėjau atsisakyti. Man labai įdomu, nes esu kūrusi tik Vilniuje, dar Varšuvoje, smalsu sužinoti, kaip yra kituose teatruose, kituose miestuose. Ir jau akivaizdu, kad tai yra skirtingi pasauliai.
– Kuo skiriasi šie pasauliai?
– Vilniuje mes kvestionuojame, ar yra reikalingi kažkokie spektakliai, kažkokios formos, ar jos nesikartoja, ar jau nebuvo tokių spektaklių ką tik surežisuota. Šiauliuose, sakyčiau, iš esmės daugiau aktorių noro veikti, dirbti iš karto. Didelis aktorių ir apskritai teatro noras neatsilikti nuo pasaulio, nuo meno tempo, kuriuo jis eina, noras sužinoti, kas vyksta, ir tai atvežti į savo miestą. Man atrodo logiška, kad esu pakviesta kaip žmogus, kuris kuria daugiausia Vilniuje, esu jaunosios kartos režisierė – galiu atnešti kažką, kas yra, pavadinkime, teatro dabartis.
Aš nežinau, koks yra šito teatro žiūrovas, turbūt tik premjera parodys, kas ateina į teatrą Šiauliuose. Man labai įdomu, ko tikisi žmonės, kurie gyvena ne sostinėje, iš teatro, kaip dažnai jie eina į teatrą – tai paraleliai norėčiau sužinoti, statydama čia spektaklį.
– Ar pasigendate Šiauliuose teatrinės konkurencijos – ketvirtas miestas su vienu profesionaliu teatru?
– Būtų įdomu, kad dar kažkas kurtų. Netgi teatre aš šiuo metu viena repetuoju. Iš aktorių išgirstu ir sužinau, kaip jie dirbo su kitais režisieriais, kokius statė spektaklius.
Atsivežiau pjesę, kuri gali būti priskirta šiuolaikinei absurdo dramaturgijai. Kai dariau kastingą, kalbėdama su aktoriais supratau, kad šiame teatre buvo pastatyta labai daug absurdo pjesių. Atrodo, kad Šiaulių dramos teatras vienu metu buvo absurdo teatras, tiek daug vaidinę absurdo klasikos.
– Kokią nuomonę buvote susidariusi apie Šiaulių teatrą, jo trupę prieš atvykdama?
– Esu mačiusi tik savo kolegos Nauberto Jasinsko „Found found found“ ir jame pamatytus aktorius iškart įsidėmėjau, jie vaidina ir mano spektaklyje. Kažkokių lūkesčių nekėliau, apskritai turbūt geriau keliauti be lūkesčių. Aš tiesiog padariau išvadą, kad yra teatras, kuris laukia ir nori kažko naujo. Gyvena ne tik laukimu, bet ir veiksmu – kiek žinau, dirba ir Agnija Šeiko, spektaklis bus pristatytas iškart po mano premjeros. Tai yra tam tikras teatro repertuaro išplėtimas, pastaruoju metu nebuvo tokių choreografinių darbų. Teatras bando sukurti pokyčius.
Žodis tampa degtuku
– Minėjote, jog kai gavote kvietimą atvykti į Šiaulius, turėjote visišką kūrybinę laisvę, kodėl pasirinkote būtent jaunos dramaturgės Virginijos Rimkaitės pjesę „Patina“?
– Kriterijai paprasti: norėjau, kad būtų lietuviška ir kad dramaturgija jau būtų padaryta, kadangi pastaruoju metu pati daug kūriau pagal tekstus, kuriuos dar reikėjo „apdirbti“ arba parašyti. Paskutiniam mano spektakliui tekstą reikėjo parašyti („Fossilia“, įkvėpta Dalios Grinkevičiūtės kūrinio „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – red. past.).
Turbūt jaučiau norą iš esmės dirbti su aktoriais, tai dažniausiai geriausiai pavyksta, kai neturi rūpintis, kur pasukti siužetą, dirbi tik režisūrinį darbą. Mane patraukė Virginijos stilistika, kurios niekas panašios neturi. Kažkoks paslaptingas pasaulis – labai griežtas, kuo toliau dirbant, tuo akivaizdžiau, kad sutampantis su daug mano matymų.
– Kas sutampa šiuose pasauliuose?
– Dabar ketvirta savaitė repeticijų, tam tikras kelias jau nueitas. Pradinė idėja visada kinta. Temos pradžioje atrodo vienokios, jos skleidžiasi, o galiausiai grįžti ten, apie ką visą laiką galvojai. Šiame etape, šią akimirką sakyčiau, kad pjesė yra apie tai, kad įvaizdis neatitinka realybės, forma neatitinka turinio. Apie tai daug kalbame su aktoriais: mes labai lengvai apsigauname, žiūrėdami į išorę, į situacijų paviršių.
Pjesėje nagrinėjami šeimos santykiai, tarkime, kas yra laiminga šeima, kaip ji atrodo, kokius žodžius vienas kitam sako ir iš to pasidarome išvadas, kad ta šeima yra laiminga, o kita – nelaiminga. Šioje pjesėje žmonės sako vienas kitam įprastus žodžius, kurie turėtų reikšti meilę, artumą, šilumą, bet viso to nėra. Nuolatos iškyla klausimas, ką daryti, kad žodžiai atitiktų veiksmus? Labai sudėtinga tai padaryti, kai esi visuomenės dalis. Ir tai yra vienas iš dalykų, kuris mane labiausiai skaudina pasaulyje. Norėtum būti visiems gera ir visiems teisinga, norėtųsi, kad dalykai vyktų teisingai, bet visas pasaulis aplink rodo, kad jie teisingai nevyksta: nereiškia, kad auka karo atveju bus užstota arba kad karas pasibaigs todėl, kad visi žino, kas yra agresorius.
– Spektaklio centre yra šeima, šeimos tema pastaraisiais metais tapusi aktualija, dėl kurios laužoma krūva iečių. Ėmėtės gana rizikingos – pavojingos – temos, įsiūbuojančios visuomenę?
– Atrodo, kad šiais laikais viskas yra pavojinga tema, kiekvienas žodis pavojingas šiuo metu. Visuomenės įsielektrinimas ir įtampa tokia, kad atrodo, jog žodis tampa degtuku. Šeimos tema, žinoma, viena iš tokių. Dar rizikinga ir tuo, kad aš Vilniuje gyvenu tam tikrame burbule – ne tik Vilniaus, bet dar ir apsupta žmonių, kurie mąsto panašiai kaip aš. Ką Šiauliai galvoja apie šeimą, kokios nuomonės bendruomenė laikosi, tarkime, kažkokių šeimų maršų atžvilgiu, aš nežinau. Tai yra ėjimas į tokią teritoriją, kuri visiems skaudi, artima ir gali netikėtai sukelti reakciją. Nors labai tikiuosi, jog žmonės supranta, kad tai yra menas, ir menas visada yra tam tikra metafora.
Žiūrovui norėčiau pasakyti: visada žvelk giliau po tuo, ką matai kaip pirmą vaizdą, kaip paveikslą, visada žvelk giliau, negu rodo išorė, nes išorė, ypač šiais laikais, labai lengvai gali būti sukonstruota taip, kaip patogu. Visada, prieš vertinant, reiktų paklausti savęs, kas po tuo galėtų slypėti? Čia teatro esmė, paimi dramaturgiją, skaitai žodžius ir ieškai, kas po jais yra. To paties norėčiau palinkėti ir žiūrovams.
– Jūsų spektaklis bus pirmoji naujojo sezono premjera, o šių metų teatro moto – „Teatro optika: matyk kitaip“. Šūkis susisieja su jūsų ką tik išsakyta mintimi?
– Tik dabar sužinojau – puiku! Šūkis puikiai tinka, tam tikra linzė užsideda su šiuo spektakliu į šeimą, į santykius tarp motinos ir vaikų, vyro ir žmonos.
– Pavadinime „Patina“ galima įžvelgti žodžių žaismą, lyg dominuojanti motina vadinama ir moteriška patino forma?
– Taip, yra dvi reikšmės. Viena – plėvelė, kuri užsideda ant vario lydinių, kurie yra ilgą laiką drėgmėje. Pjesėje visą laiką lyja, lyja ir lyja. Atrodo, lyg plėvė apsitraukia ant namo, kuriame šeima gyvena. Ir kartu centre yra moteris – motina, kuri yra visų kampų laikytoja ir didelių kontrolės problemų turintis personažas. Meilė yra lygu kontrolei, tai turbūt susiję su alfa patiniškumu.
– Jei įprastai mama asocijuosi su meile, švelnumu, spektaklyje matysime kitą paveikslą?
– Kitaip pakreipta optika, iškreiptas vaizdas. Bandysime paklausti, kaip iš tikrųjų yra? Gal tai, su kuo mama asocijuojasi, yra tik paviršius, tik paveikslas, ką norime matyti, o realybė dažnai yra kitokia? Vaidmenys, kaip ir tie paveikslėliai, mums suteikia saugumo. Kai juos kvestionuojame, pamatome, jog nėra taip, kaip norėtume, kad būtų. Pasaulis nėra toks, kaip tu nori, kad stereotipas atitiktų turinį.
– Kokią kūrybinę komandą pasirinkote spektakliui?
– Motina yra centrinė figūra, man atrodo, tai gali būti svarbus vaidmuo aktorei, jei mums pavyks. Norėjau, kad ne vienas žmogus gautų tą galimybę. Todėl Motinos vaidmenį pasikeisdamos atliks dvi aktorės: Nomeda Bėčiūtė ir Monika Šaltytė. Taip pat vaidina Josifas Baliukevičius, Tautvydas Galkauskas, Lina Bocytė, Inga Jarkova-Bučienė ir dar vienas vaidmuo, Adelės, turės dvi aktores – Aistę Šeštokaitę ir Moniką Geštautaitę. Komanda yra aštuonių žmonių, personažai yra šeši, man smagiau, kad aktorių truputį daugiau, daugiau požiūrio taškų.
Titulai leidžia laiką ant lentynos
– Jūsų kūryba apibūdinama šiais žodžiais: „kūryboje vyrauja atminties, prisiminimų temos, gilinimasis į savo šalies ir jos žmonių praeitį bei jos paliktus pėdsakus.“ Atminties tyrimus perkeliate į sceną?
– Taip, pagrindinis mano pastarųjų metų įkvėpimo šaltinis – istorija, skausmingi istorijos puslapiai, knygos. Sakyčiau, „Patina“ atveria kiek kitą kryptį, nes šeima, kuri veikia, yra universali Vakarų Europos visuomenės šeima. Su atmintimi jie neturi daug bendro, tai bandymas labiau užčiuopti, kas vyksta čia ir dabar, nesikasant į praeitį, kas man buvo būdinga pastaruosius metus. Manau, laikas truputį nuo to pailsėti, nes istorinės temos labai, labai užvaldo, daro tam tikrą stiprų emocinį poveikį. Nors disputai dėl Just. Marcinkevičiaus paminklo vėl sukėlė norą galvoti į tą pusę, bet save sąmoningai apribojau ir pasakiau, kad čia jau yra vėlesnių metų reikalai, aš galėsiu grįžti prie savo tyrimų, bet dabar tyrinėju tik dabartį.
– Esate jaunos kartos režisierė, ar jaučiate kartų skirtumą, kuris ypač teatre dažnai būna gana aštrus?
– Jaučiu, bet tai nėra problema. Jaučiu skirtumą, bet skirtumas savaime nėra blogis. Jei būtų kartų konfliktas, būtų sudėtingiau. Aš jaučiu skirtumą tarp to, kaip aš mąstau ir kaip mąsto vyresni aktoriai. Iš esmės labai dėkinga aktoriams, kad niekad niekaip nebando mano amžiaus man primesti kaip trūkumo. Negaliu kalbėti apie visą teatrą, gal su kažkuo kiltų milžiniškas vertybinis konfliktas.
– Į Šiaulius atvykote jau būdama geriausia Lietuvos režisiere – šiemet pelnėte Auksinį scenos kryžių. Toks įvertinimas uždeda papildomos atsakomybės?
– Metų. Vienų metų. Labai džiaugiuosi, bet visada pasakau, kad 2022 metų, nes kitais metais bus kitas žmogus.
Aš ir šiaip labai linkusi į didelę atsakomybę, pareigos, kryžius, kai tiek daug dėmenų, bandau iš kitos pusės mąstyti – kaip su tuo gyventi, kad nepasidarytų labai baisu kažką daryti? Nemanau, kad kryžių gali gauti bet kas, bet kartu tai nėra baigtinis įvertinimas, titulas, kuriam turi tarnauti. Džiaugiuosi, kad kryžius neuždarė mano noro toliau domėtis, eksperimentuoti, nepradėjau galvoti, kad dabar turiu dirbti tik Vilniuje. Manau, kad apdovanojimai ar titulai labai gerai leidžia laiką ant lentynos, o kiekvieną dieną su jais vaikščioti net mentaliai nereikėtų.
– Atsiimdama Auksinį scenos kryžių už spektaklį „Jauno žmogaus memuarai“ dėkojote Ričardui Gaveliui, kad nenutrenkė žaibu už tai, ką padarėte su jo kūriniu. Koks santykis, statant spektaklį, būna su kūrinio autoriumi, kiek leidžiate sau interpretuoti?
– Labai skirtingi dalykai, kai kuriu pagal žmonių, kurių jau nebėra, arba užsienio autorių kūrybą, ir kai kuriu su čia ir dabar esančiais dramaturgais. R. Gavelio ar Dalios Grinkevičiūtės atveju tai yra literatūra, kurią puikiai žino daugiau ar mažiau visi Lietuvos gyventojai. Net jei „Jauno žmogaus memuarai“ mažiau žinomas kūrinys, yra tyrinėtojai, kurie formuoja tam tikrą nuomonę, apie ką yra šitas kūrinys, kaip jis skaitomas. Dalios Grinkevičiūtės atveju ir tema, ir kūrinys yra nacionalinė vertybė.
Šiek tiek baisu gal ne pačių autorių, bet tų, kurie turi įsivaizdavimą, kas tai yra. Aš ne taip įsivaizdavau – šita frazė po „memuarų“ nuskambėjo iš kai kurių žmonių. Bet mano darbas irgi kažkaip pamatyti ir tai pateikti. Tu pamatei pas save galvoje, o aš suformavau ant scenos.
Ar „Patinos“ atveju, ar kitas pavyzdys – „Sieros magnolijos“, estų dramaturgo kūrinys, ar „Žmogus iš žuvies“, tai pjesės, su kurių autoriais bendravau ar bendrauju, galima tiesiog klausti. Diskutuoja du gyvi žmonės, o ne aš ir kažkieno lūkesčiai.
Dramaturgo darbas yra užbaigtas iki tol, kol paimu pjesę į rankas. Jei atsiranda klausimų, aiškinamės. „Patina“ pirmą kartą keliauja ant scenos, buvo darytas tik skaitymas.
– Dar sugrįžtumėte į Šiaulius kūrybiniams darbams?
– Man iš tikrųjų labai malonu čia būti, galiu puikiai susikoncentruoti į darbą, jaučiuosi labai gerai priimta kolektyvo, atsitraukusi nuo Vilniaus, kadangi ten verda įvairios didelės ir mažos dramos.
Spalio 14 dieną grįšiu į Šiaulius – Šiaulių dailės galerijoje bus atliekamas mano performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, jį atlieka Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė.
Tai yra mano pirmas ir kol kas vienintelis ne valstybiniame teatre sukurtas kūrinys, gimęs iš asmeninės iniciatyvos. Performansas, inspiruotas lietuvių dailininkės ir fotografės Veronikos Šleivytės, kilusios iš Kupiškio. M. Šleivytė prieš porą metų tapo žvaigžde, atrastos jos nuotraukos, kurios yra moters perspektyvos reprezentacija: kaip moteris matė pasaulį per XX amžių.
Komandoje buvo suburtos trys atlikėjų kartos. Norėjosi suburti moteris su skirtinga patirtimi, turėjusias reikalų su filmais, kai į tave žvelgiama, kai turi reprezentuoti moteriškumą. Tai moterys, ieškančios savo pačių santykio su tuo, kad yra menininkės arba su tuo, kad yra žinomų tėvų dukros. Ir apskritai – tai yra apie moters kūrėjos perspektyvą, taip pat ir apie qweer bendruomenės kelią į pripažinimą visuomenėje. Visa tai susijungia į 50 minučių darbą, kuris sujungia įvairias medijas, yra ir šokis, ir video-, ir muzika, dainavimas. Manau, kad tai Šiauliams reprezentuos dar vieną mano kūrybos dalį.
––-
Teatre – 93-iasis sezonas
Valstybinis Šiaulių dramos teatras jau atviras žiūrovams – nuo rugpjūčio pabaigos tęsiasi spektaklis-kelionė „Pakeliui“, sekmadienį Mažojoje salėje vyks filmo „Dekadentas Nr. 2419“ peržiūra ir susitikimas su Tomu Venclova.
„Šiaulių dienų“ metu, rugsėjo 9–10 dienomis, į teatrinę kelionę po miestą pakvies spektaklis-ekskursija „Didieji Šiauliai“.
93-iojo Valstybinio Šiaulių dramos teatro sezono kūrybinis moto – „Teatro optika: matyk kitaip“. Žiūrovams šį sezoną siūloma teatrą traktuoti kaip priemonę ar prietaisą, leidžiantį pamatyti tai, kas nematoma plika akimi, įžvelgti tai, kas slepiasi po paviršiais, po žodžių skambesiu, po elgesio ir mąstymo šablonais.
Pirmoji sezono premjera bus pristatyta spalio 6, 7 dienomis – vienos šeimos paveikslas „Patina“ (režisierė Eglė Švedkauskaitė).
Antroji premjera numatyta lapkričio pabaigoje – šokio spektaklį „Laimės kalbos žodynas“ režisuos “Šeiko šokio teatro“ įkūrėja Agnija Šeiko.
Kalėdų laikotarpiui teatras ruošia staigmeną mažiesiems žiūrovams – kalėdinę pasaką.
