Kai gyvenimą pakeičia karas

UK­RAI­NOS RE­POR­TA­ŽAI (1)

Kai gy­ve­ni­mą pa­kei­čia ka­ras

Trys pa­ros fron­te prie Do­nec­ko, dvi – Uk­rai­nos sa­va­no­rių rė­mė­jų na­muo­se Kre­men­ču­ke, nu­va­žiuo­ti per 4 000 ki­lo­met­rų. To­kia trum­pa ke­lio­nės į Uk­rai­ną sta­tis­ti­ka. Šian­dien uk­rai­nie­čiai lai­ką da­li­ja į dvi epo­chas: iki ka­ro ir nuo ka­ro pra­džios. Nors Mins­ko su­si­ta­ri­mas kal­ba apie nu­trauk­tą ug­nį, rea­ly­bė­je tai­kos ne­ma­ty­ti.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pir­mas įspū­dis

Len­ki­jos ir Uk­rai­nos sie­na. Vi­dur­nak­tis. Dvi va­lan­dos lau­ki­mo. Prie bū­de­lių, kur pa­rei­gū­nams rei­kia pa­teik­ti pa­są ir au­to­mo­bi­lio do­ku­men­tus, sto­vi ei­lė. Žvar­bus vė­jas ver­čia gūž­tis. Prie­ky­je sto­vin­tie­ji vil­ki ka­muf­lia­žu, juo­dais, pil­kais rū­bais – kaž­kur din­go spal­vos.

„Kas čia pa­sku­ti­nis?“ – pa­si­rams­čiuo­da­ma laz­da, priar­tė­ja pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris. At­sa­ky­mas lyg ir taip aiš­kus. Prie mo­ters pri­si­gre­ti­na ryš­kias­pal­vė da­ma bliz­gia ap­ran­ga – tar­si pa­sie­nio Ve­ra Ser­diuč­ka.

Mui­ti­nin­kė pre­ten­zin­ga ir prie­ka­bi, įtar­ti­nai žiū­ri į lie­tu­viš­kas ma­ši­nas: ar tik ne­si­ruo­šia­ma vie­ną pa­lik­ti Uk­rai­no­je? „Aš esu vals­ty­bės vei­das!“ – rė­žia įro­di­nė­da­ma sa­vo žo­džių svo­rį.

Pa­sie­nio de­ga­li­nė­je snau­du­lio nė­ra. Kaip ir va­liu­tos kei­tyk­los. „Ei­ki­te prie au­to­bu­so“, – pa­ta­ria de­ga­li­nės dar­buo­to­jas, pa­klaus­tas, kur ga­li­ma iš­si­keis­ti pi­ni­gus. Prie tu­ris­tų au­to­bu­so vyks­ta va­liu­tų mai­nai „iš po skver­no“. Vy­ru­ko su gob­tu­vu pirš­tai pi­ni­gus at­skai­čiuo­ja tar­si au­to­ma­tas. 100 eu­rų virs­ta 3 100 gri­vi­nų.

Švin­tant at­si­ve­ria Uk­rai­nos kraš­to­vaiz­dis. Pur­tan­tis ke­lias, ap­tru­pė­ju­sios so­viet­me­tį me­nan­čios au­to­bu­sų sto­te­lės, vie­no­di kai­mų na­mai, ži­gu­liai ar mosk­vi­čiai. Ir, kiek akis ap­rė­pia, dir­ba­mos že­mės lau­kai bei tie­sios me­džių ei­lės, ap­sau­gan­čios dir­vą nuo vė­jo pus­ty­mo.

Lie­tu­viš­kos tris­pal­vės spal­vo­mis švie­čia de­ga­li­nių „AMIC Ener­gy Ma­na­ge­ment“ tink­las – bu­vęs „Lu­koil“. Aust­rų „Amic“ san­do­rį su ru­sų „Lu­koil“ kom­pa­ni­ja uk­rai­nie­čiai va­di­na fik­ci­ja, jų ma­ny­mu, už tri­jų spal­vų žais­mo sle­pia­si ta pa­ti Ru­si­ja.

Lie­tu­viš­ka sa­le­lė

Uk­rai­nos sa­va­no­rių rė­mė­jų Vo­lo­dios ir Ol­gos na­muo­se ga­ruo­ja so­tūs pus­ry­čiai. Vo­lo­dia, trum­pai va­di­na­mas Vo­va, ne­ga­li su­sto­ti pik­tin­tis prie­ka­biu ir ne­pa­gar­biu uk­rai­nie­tės mui­ti­nin­kės el­ge­siu. „Juk Lie­tu­va nuo­lat pa­de­da Uk­rai­nai, kaip taip ga­li­ma! Kiau­lė mū­sų pre­zi­den­tas!“ – rė­žia.

Lie­tu­viš­kų au­to­mo­bi­lių Uk­rai­no­je ne­trūks­ta. Juo­kau­ja­ma, kad ma­ši­nų su lie­tu­viš­kais nu­me­riais ša­ly­je dau­giau, nei Lie­tu­vo­je lie­tu­vių. Į Uk­rai­ną ke­liau­ja ir ma­ši­nos iš Len­ki­jos, Ode­sos pu­sėn – iš Bul­ga­ri­jos.

Uk­rai­nie­čiai sa­ko, kad tvar­ka dėl ma­ši­nų pa­sie­ny­je su­griež­tin­ta prieš 1,5–2 mė­ne­sius. Ir ne šiaip sau: Uk­rai­no­je su­ren­ka­mi „Hyun­dai“ au­to­mo­bi­liai, o vers­lo gi­ja sie­kian­ti pa­tį Pet­ro Po­ro­šen­ką.

Vo­lo­dios ir Ol­gos šei­ma nuo­lat re­mia ka­riau­jan­čius sa­va­no­rius. Jų na­muo­se lan­kė­si ne vie­nas lie­tu­vis.

Virš lo­vos pa­gar­biai ka­bo ne tik Uk­rai­nos, bet ir Lie­tu­vos vė­lia­va.

Tua­le­te ant ply­te­lių pri­kli­juo­tas ga­ba­lė­lis tua­le­ti­nio po­pie­riaus su Ja­nu­ko­vy­čiaus ir Pu­ti­no at­vaiz­dais.

Kai ka­ras pa­si­baigs

„Nu­si­leisk že­myn, at­vy­ko žmo­nės iš fron­to!“ – nuai­di kvie­ti­mas. Prie sta­lo – vy­ras ir mo­te­ris, abu kal­ba uk­rai­nie­tiš­kai. Ant mo­ters kak­lo vie­to­je pa­puo­ša­lo skimb­čio­ja at­pa­ži­ni­mo že­to­nas su sla­py­var­džiu „Ru­da“. Na­diai 39-eri. Ryš­kios plau­kų spal­vos ir skar­dus bal­sas.

Na­dia kal­ba daug. Jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, link­si gal­vo­mis pir­mą kar­tą ją ma­tan­tys, ver­ta kny­gos. Apie ka­ro kas­die­ny­bę dės­to tvir­tai, emo­ci­joms ne­pa­si­duo­da. Su­žeis­tie­ji, žu­vu­sie­ji pa­sa­ko­ji­muo­se plau­kia vie­nas po ki­to.

Na­dia ka­re – tre­jus me­tus. Iš pra­džių bu­vo rė­mė­ja, fron­te pa­si­li­ko prieš pu­sant­rų me­tų. Praei­ty­je li­ko aukš­čiau­siais įver­ti­ni­mais baig­ta mo­kyk­la ir stu­di­jos. Pas­ku­ti­niai, nau­jau­si moks­lai – ka­ro psi­cho­lo­gi­jos.

Uk­rai­nie­tė gy­ve­ni­mo mė­ty­ta ir vė­ty­ta. Užau­gin­ta glo­bė­jos. Nep­ra­žu­vo, ir kai sep­tin­tą mė­ne­sį be­si­lau­kian­čią pa­li­ko vai­ko tė­vas.

Na­dios vers­las pra­si­dė­jo nuo tak­si vai­ra­vi­mo. Kai va­žiuo­da­ma nak­tį at­si­tik­ti­nai iš­gel­bė­jo su­žeis­tą vie­tos nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio ly­de­rį, ga­vo ne tik „sto­gą“, bet ir pi­ni­gi­nę ren­tą. Plė­tė tak­si par­ką, vė­liau įsu­ko vil­ki­kų vers­lą, prieš tai sker­sai išil­gai iš­mai­šiu­si ša­lį pa­ti, per­par­duo­da­ma pre­kes.

Vers­las bu­vo sėk­min­gas, pi­ni­gų ne­trū­ko. Pra­si­dė­jus ka­rui, Na­dia ga­be­no pa­gal­bą ka­riau­jan­tiems. Ga­liau­siai ap­si­spren­dė lik­ti fron­te, vis­ką paau­ko­da­ma ka­rui. Kai par­da­vė pa­sku­ti­nį vil­ki­ką, bu­vo svar­bi tik duk­ters nuo­mo­nė.

„Ma­ma, kai ka­ras pa­si­baigs, mes jau kar­tu iš nau­jo vis­ką už­si­dirb­si­me“, – toks bu­vo duk­ros pa­drą­si­ni­mas. Da­bar­ti­nės Na­dios „pa­ja­mos“ – aš­tuo­nio­lik­me­tės at­ža­los pa­pil­do­ma te­le­fo­no kor­te­lė.

„Kiek mums rei­kia pi­ni­gų? Par­duo­tu­vių nė­ra“, – nu­si­šyp­so Na­dia. Sa­va­no­riai jo­kios pa­ra­mos iš vals­ty­bės ne­gau­na – iš­lai­ko­mi tik gy­ven­to­jų rė­mi­mu.

Ka­rą, sa­ko uk­rai­nie­tė, ga­li­ma su­skirs­ty­ti į tris da­lis. Pir­mo­ji – šta­bas, ku­ria­me mo­ka­ma per 20 tūks­tan­čių gri­vi­nų al­ga ir mė­gau­ja­ma­si šo­ko­la­du. Ant­ra li­ni­ja – blok­pos­tai, ku­riuo­se sto­vin­tie­ji taip pat so­čiai pa­mai­tin­ti. Ga­liau­siai – tie, ku­rie nuo­lat murk­do­si pur­ve. Li­ni­ja, ku­rią pa­sie­kia tik „iš­pro­tė­ję rė­mė­jai“, kur mė­sa ar deš­ra – pra­ban­ga.

Na­dią pik­ti­na ko­rup­ci­ja, ne­są­ži­nin­gu­mas Uk­rai­nos ka­riuo­me­nė­je. Siu­ti­na, kad cin­kuo­ti kars­tai su žu­vu­siais ka­riais na­mo par­ke­liau­ja su įra­šu „nu­si­žu­dė": tuo­met ne­be­rei­kia mo­kė­ti iš­mo­kų, pri­klau­san­čių pa­gal kont­rak­tą.

„Ne­no­riu pi­ni­gų, ne­no­riu kont­rak­to“, – nu­ker­ta Na­dia.

Ka­ro rea­ly­bė

Trum­pa iš­vy­ka į Kre­men­ču­ką au­to­mo­bi­liu. Mies­te te­bes­to­vi pa­mink­lai – so­vie­ti­niai tan­kai.

„Pra­džio­je ėjo­me pa­tik­rin­ti ir įsi­ti­kin­ti, ar ten tik­rai ru­sų ka­riuo­me­nė. Gal ir mums sme­ge­nis pra­plau­tos?“ – pri­si­me­na Na­dia. Įsi­ti­ki­no.

Jai bai­su, kad ka­riau­ja 15–17 me­tų jau­nuo­liai. Per­pa­sa­ko­ja itin pa­ty­ru­sio sa­vo drau­go-sa­va­no­rio is­to­ri­ją: jis ne­ga­lė­jo šau­ti į paaug­liš­kos iš­vaiz­dos ka­rį. Tik pa­si­rū­pi­no, kad dėl šio spren­di­mo ne­nu­ken­tė­tų ki­ti.

„Aš, kaip ma­ma, la­bai prie­ši­nuo­si vai­kų įtrau­ki­mui į ka­rą. Vai­kams ne­ga­li­ma net me­džio­ti. O DNR (Do­nec­ko liau­dies res­pub­li­ka) jau nuo 10 me­tų mo­ko ka­ry­bos“, – sako Na­dia.

Da­bar, ži­no uk­rai­nie­tė, į Lu­hans­ką ir Do­nec­ką yra at­siųs­ti ru­sų kur­san­tai – mo­ky­tis tik­ro ka­ro.

Na­dia pa­sa­ko­ja fron­to is­to­ri­jas. Kaip bent že­mė­mis už­py­lė žu­vu­sius prie­šus ir pa­sta­tė kry­že­lį – gal ka­da nors jų ieš­kos ar­ti­mie­ji. Kaip au­to­mo­bi­liu ga­be­no su­žeis­tuo­sius, pri­deng­da­mi eki­pa­žą nuo sto­go. Kaip sun­ku nu­si­plau­ti įsi­gė­ru­sį la­vo­no kva­pą.

Kai kal­ba nuo ka­ro nu­šo­ka apie trans­por­to eis­mą, uk­rai­nie­tė nu­stem­ba, kad Lie­tu­vo­je au­to­mo­bi­liams bū­ti­na tech­ni­nė ap­žiū­ra ir sau­gos dir­žai. „Gal­būt to­dėl jū­sų vals­ty­bė ir yra ki­to­kia, nes pas jus yra tvar­ka“, – gar­siai pa­mąs­to.

Įsu­ka­me į cent­ri­nę mies­to gat­vę. Dar per­nai ji va­di­no­si Le­ni­no. Da­bar – So­bo­ro.

Kerš­tas

Va­ka­rie­nės sta­las lūž­ta nuo vai­šių ir uk­rai­nie­čių vai­šin­gu­mo. Tik kal­bos prie sta­lo – ne apie orą ar ar­tė­jan­čias šven­tes. Vi­si po­kal­biai vie­naip ar ki­taip pa­si­su­ka į ka­rą. Nors nuo sau­gių ir vai­šin­gų uk­rai­nie­čių na­mų iki fron­to yra apie 500 ki­lo­met­rų.

Na­dios drau­gas Ju­ra tar­na­vo mi­si­jo­se Ira­ke, Af­ga­nis­ta­ne. „Bet tik­ras ka­ras yra čia“, – sa­ko Ju­ra. Mi­si­jo­se bu­vo vi­su­rei­giai, sraig­tas­par­niai, pa­ly­do­vi­nės sis­te­mos. Čia ten­ka vi­są die­ną murk­dy­tis pur­ve. Ju­ra ne­daug­žo­džiau­ja, dau­giau val­go. Apie jį kal­ba Na­dia. Jų mei­lės is­to­ri­ja py­nė­si ka­ro ver­pe­te.

Ju­ra du kar­tus bu­vo kon­tū­zy­tas. Did­vy­riš­kai ne­šė su­žeis­tuo­sius Ilo­vais­ko ka­ti­le. Vie­nas iš­ne­ša­mas ka­rys mi­rė ant jo ran­kų.

Pa­sa­ko­ja apie kar­tu ka­ria­vu­sią snai­pe­rę, pas uk­rai­nie­čius atė­ju­sią iš DNR, kur pa­ty­rė žiau­rų šan­ta­žą. Kai aky­se su­sprog­di­no jos vai­ką, li­ko tik mo­ti­nos kerš­tas.

Na­dia sa­ko iš pra­džių gal­vo­ju­si, kad ne­kal­bus, at­si­sky­ręs snai­pe­ris – smul­kaus su­dė­ji­mo vy­ras. Kol kar­tą, ap­švie­tus žvaigž­dėms, pa­ma­tė mo­ters akis. Snai­pe­rė – bu­vu­si biat­lo­ni­nin­kė. Smul­ku­tė, ma­žu­tė, 160 cen­ti­met­rų ūgio ir 35 ki­log­ra­mų svo­rio. Šau­dy­da­vo iš 400–500 met­rų, ge­ru oru – iš 700 met­rų.

„Ji daug pa­siun­tė į dau­sas. Išei­da­vo ke­lioms die­noms, grįž­da­vo la­bai iš­var­gu­si. Kerš­tas... Kerš­tas... Sa­vęs ne­tau­so­jo.“

Sun­kiai su­žeis­ta snai­pe­rė ga­liau­siai bu­vo iš­ga­ben­ta į Iz­rae­lį. Skai­čiuo­da­ma pa­sku­ti­nes die­nas, su­si­sie­kė su Na­dia at­si­svei­kin­ti. Pra­šė, jei at­si­ras­tų ga­li­my­bė, kad bent pe­le­nais grįž­tų į Uk­rai­ną.

At­si­sa­kė ap­do­va­no­ji­mo

Na­dia juo­kia­si pri­si­mi­nu­si, kaip mel­dė­si tua­le­te, kai ne­ti­kė­tai pra­si­dė­jo ap­šau­dy­mas: ne­no­rė­jo gė­din­gai žū­ti. Kai jau bu­vo prie­dan­go­je, iš at­lė­ku­sių vai­ki­nų su­ži­no­jo: „Tua­le­tą nu­ne­šė!“

„Čia žmo­nės lenk­ty­niau­ja tar­pu­sa­vy­je, bet vi­sa­da pa­dės vie­ni ki­tiems. Fron­te atė­jo mo­čiu­tė pra­šy­ti bul­vių sėk­lai. Pri­rin­kau mai­šiu­ką. Ji ap­si­ver­kė. Klau­siu, ko­dėl? Paaiš­ki­no: pra­šiau kai­my­nės, o ši at­sa­kė: „Ką ma­no šuo ės?“

Uk­rai­nie­tė tvir­to cha­rak­te­rio, ne­si­lei­džia į komp­ro­mi­sus. Ru­siš­kai kal­ba tik dėl to, kad ga­lė­tų su­pras­ti lie­tu­viai. Ne­rink­da­ma žo­džių kri­ti­kuo­ja dai­ni­nin­kę Rus­la­ną, ku­rią te­ko sau­go­ti kon­cer­te.

Pa­ju­tu­si ne­pa­gar­bą ka­riau­jan­čių­jų rė­mė­jams, pa­ger­bi­mo va­ka­re at­si­sa­kė jai skir­to P. Po­ro­šen­kos ap­do­va­no­ji­mo, rėž­da­ma: „Te­gul jis ne­šio­ja rė­mė­jo me­da­lį. Bus pir­mas pre­zi­den­tas su rė­mė­jo me­da­liu.“ Tik gai­li­si, kad šis epi­zo­das ne­bu­vo pa­ro­dy­tas per te­le­vi­zi­ją.

„Jei ne jie, ka­ras bū­tų čia, pas mus, – tau­rę pa­ke­lia kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­tis gy­dy­to­jas Gior­gi­jus. – Varg­šė Ru­si­ja. Tik to ne­sup­ran­ta.“

„Mes su­kur­si­me to­kią Uk­rai­ną, kad ki­ti pa­vy­dės“, – tvir­tai sa­ko Na­dia.

Uk­rai­no­je tre­čia tau­rė ge­ria­ma at­si­sto­jus – už žu­vu­sius.

Ryt lau­kia ke­lio­nė į fron­tą.

Au­to­rės nuo­tr.

Opyt­ne kai­mas fron­to li­ni­jo­je. Iki Do­nec­ko cent­ro – maž­daug 10 ki­lo­met­rų, iki bu­vu­sio Do­nec­ko oro uos­to – apie 2 ki­lo­met­rus.

Tua­le­te pa­ka­bin­ti tua­le­ti­nio po­pie­riaus la­pe­liai su Ja­nu­ko­vy­čiaus ir Pu­ti­no at­vaiz­dais.

Ant pa­sta­to fa­sa­do – žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mui skir­tos len­tos.

Vi­du­rio Uk­rai­nos vaiz­das. Pa­tys uk­rai­nie­čiai sa­ko, kad jų ke­liai – itin pra­sti.

Už­ra­šas ant au­to­mo­bi­lio: „Žu­vau dėl ro­jaus – neį­lei­džia.“ Uk­rai­nos ka­zo­kų tu­rė­jo pa­pro­tį pli­kai skus­ti gal­vą, o vir­šu­gal­vy­je pa­lik­ti plau­kų sruo­gą, už ku­rios, ti­kė­ta, po mir­ties iš pra­ga­ro bus iš­trauk­ti į ro­jų.

Uk­rai­nos vė­lia­vos spal­vos – ir ant ga­ra­žo du­rų.

Gat­vės pre­ky­ba Kre­men­ču­ke.

As­me­ni­nė nuo­tr.

„Ir čia bū­na gra­žu“, – pa­si­da­li­ju­si nuo­trau­ka so­cia­li­nia­me tink­le, pa­ra­šė Na­dia.