
Naujausios
UKRAINOS REPORTAŽAI (1)
Kai gyvenimą pakeičia karas
Trys paros fronte prie Donecko, dvi – Ukrainos savanorių rėmėjų namuose Kremenčuke, nuvažiuoti per 4 000 kilometrų. Tokia trumpa kelionės į Ukrainą statistika. Šiandien ukrainiečiai laiką dalija į dvi epochas: iki karo ir nuo karo pradžios. Nors Minsko susitarimas kalba apie nutrauktą ugnį, realybėje taikos nematyti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pirmas įspūdis
Lenkijos ir Ukrainos siena. Vidurnaktis. Dvi valandos laukimo. Prie būdelių, kur pareigūnams reikia pateikti pasą ir automobilio dokumentus, stovi eilė. Žvarbus vėjas verčia gūžtis. Priekyje stovintieji vilki kamufliažu, juodais, pilkais rūbais – kažkur dingo spalvos.
„Kas čia paskutinis?“ – pasiramsčiuodama lazda, priartėja pagyvenusi moteris. Atsakymas lyg ir taip aiškus. Prie moters prisigretina ryškiaspalvė dama blizgia apranga – tarsi pasienio Vera Serdiučka.
Muitininkė pretenzinga ir priekabi, įtartinai žiūri į lietuviškas mašinas: ar tik nesiruošiama vieną palikti Ukrainoje? „Aš esu valstybės veidas!“ – rėžia įrodinėdama savo žodžių svorį.
Pasienio degalinėje snaudulio nėra. Kaip ir valiutos keityklos. „Eikite prie autobuso“, – pataria degalinės darbuotojas, paklaustas, kur galima išsikeisti pinigus. Prie turistų autobuso vyksta valiutų mainai „iš po skverno“. Vyruko su gobtuvu pirštai pinigus atskaičiuoja tarsi automatas. 100 eurų virsta 3 100 grivinų.
Švintant atsiveria Ukrainos kraštovaizdis. Purtantis kelias, aptrupėjusios sovietmetį menančios autobusų stotelės, vienodi kaimų namai, žiguliai ar moskvičiai. Ir, kiek akis aprėpia, dirbamos žemės laukai bei tiesios medžių eilės, apsaugančios dirvą nuo vėjo pustymo.
Lietuviškos trispalvės spalvomis šviečia degalinių „AMIC Energy Management“ tinklas – buvęs „Lukoil“. Austrų „Amic“ sandorį su rusų „Lukoil“ kompanija ukrainiečiai vadina fikcija, jų manymu, už trijų spalvų žaismo slepiasi ta pati Rusija.
Lietuviška salelė
Ukrainos savanorių rėmėjų Volodios ir Olgos namuose garuoja sotūs pusryčiai. Volodia, trumpai vadinamas Vova, negali sustoti piktintis priekabiu ir nepagarbiu ukrainietės muitininkės elgesiu. „Juk Lietuva nuolat padeda Ukrainai, kaip taip galima! Kiaulė mūsų prezidentas!“ – rėžia.
Lietuviškų automobilių Ukrainoje netrūksta. Juokaujama, kad mašinų su lietuviškais numeriais šalyje daugiau, nei Lietuvoje lietuvių. Į Ukrainą keliauja ir mašinos iš Lenkijos, Odesos pusėn – iš Bulgarijos.
Ukrainiečiai sako, kad tvarka dėl mašinų pasienyje sugriežtinta prieš 1,5–2 mėnesius. Ir ne šiaip sau: Ukrainoje surenkami „Hyundai“ automobiliai, o verslo gija siekianti patį Petro Porošenką.
Volodios ir Olgos šeima nuolat remia kariaujančius savanorius. Jų namuose lankėsi ne vienas lietuvis.
Virš lovos pagarbiai kabo ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos vėliava.
Tualete ant plytelių priklijuotas gabalėlis tualetinio popieriaus su Janukovyčiaus ir Putino atvaizdais.
Kai karas pasibaigs
„Nusileisk žemyn, atvyko žmonės iš fronto!“ – nuaidi kvietimas. Prie stalo – vyras ir moteris, abu kalba ukrainietiškai. Ant moters kaklo vietoje papuošalo skimbčioja atpažinimo žetonas su slapyvardžiu „Ruda“. Nadiai 39-eri. Ryškios plaukų spalvos ir skardus balsas.
Nadia kalba daug. Jos gyvenimo istorija, linksi galvomis pirmą kartą ją matantys, verta knygos. Apie karo kasdienybę dėsto tvirtai, emocijoms nepasiduoda. Sužeistieji, žuvusieji pasakojimuose plaukia vienas po kito.
Nadia kare – trejus metus. Iš pradžių buvo rėmėja, fronte pasiliko prieš pusantrų metų. Praeityje liko aukščiausiais įvertinimais baigta mokykla ir studijos. Paskutiniai, naujausi mokslai – karo psichologijos.
Ukrainietė gyvenimo mėtyta ir vėtyta. Užauginta globėjos. Nepražuvo, ir kai septintą mėnesį besilaukiančią paliko vaiko tėvas.
Nadios verslas prasidėjo nuo taksi vairavimo. Kai važiuodama naktį atsitiktinai išgelbėjo sužeistą vietos nusikalstamo pasaulio lyderį, gavo ne tik „stogą“, bet ir piniginę rentą. Plėtė taksi parką, vėliau įsuko vilkikų verslą, prieš tai skersai išilgai išmaišiusi šalį pati, perparduodama prekes.
Verslas buvo sėkmingas, pinigų netrūko. Prasidėjus karui, Nadia gabeno pagalbą kariaujantiems. Galiausiai apsisprendė likti fronte, viską paaukodama karui. Kai pardavė paskutinį vilkiką, buvo svarbi tik dukters nuomonė.
„Mama, kai karas pasibaigs, mes jau kartu iš naujo viską užsidirbsime“, – toks buvo dukros padrąsinimas. Dabartinės Nadios „pajamos“ – aštuoniolikmetės atžalos papildoma telefono kortelė.
„Kiek mums reikia pinigų? Parduotuvių nėra“, – nusišypso Nadia. Savanoriai jokios paramos iš valstybės negauna – išlaikomi tik gyventojų rėmimu.
Karą, sako ukrainietė, galima suskirstyti į tris dalis. Pirmoji – štabas, kuriame mokama per 20 tūkstančių grivinų alga ir mėgaujamasi šokoladu. Antra linija – blokpostai, kuriuose stovintieji taip pat sočiai pamaitinti. Galiausiai – tie, kurie nuolat murkdosi purve. Linija, kurią pasiekia tik „išprotėję rėmėjai“, kur mėsa ar dešra – prabanga.
Nadią piktina korupcija, nesąžiningumas Ukrainos kariuomenėje. Siutina, kad cinkuoti karstai su žuvusiais kariais namo parkeliauja su įrašu „nusižudė": tuomet nebereikia mokėti išmokų, priklausančių pagal kontraktą.
„Nenoriu pinigų, nenoriu kontrakto“, – nukerta Nadia.
Karo realybė
Trumpa išvyka į Kremenčuką automobiliu. Mieste tebestovi paminklai – sovietiniai tankai.
„Pradžioje ėjome patikrinti ir įsitikinti, ar ten tikrai rusų kariuomenė. Gal ir mums smegenis praplautos?“ – prisimena Nadia. Įsitikino.
Jai baisu, kad kariauja 15–17 metų jaunuoliai. Perpasakoja itin patyrusio savo draugo-savanorio istoriją: jis negalėjo šauti į paaugliškos išvaizdos karį. Tik pasirūpino, kad dėl šio sprendimo nenukentėtų kiti.
„Aš, kaip mama, labai priešinuosi vaikų įtraukimui į karą. Vaikams negalima net medžioti. O DNR (Donecko liaudies respublika) jau nuo 10 metų moko karybos“, – sako Nadia.
Dabar, žino ukrainietė, į Luhanską ir Donecką yra atsiųsti rusų kursantai – mokytis tikro karo.
Nadia pasakoja fronto istorijas. Kaip bent žemėmis užpylė žuvusius priešus ir pastatė kryželį – gal kada nors jų ieškos artimieji. Kaip automobiliu gabeno sužeistuosius, pridengdami ekipažą nuo stogo. Kaip sunku nusiplauti įsigėrusį lavono kvapą.
Kai kalba nuo karo nušoka apie transporto eismą, ukrainietė nustemba, kad Lietuvoje automobiliams būtina techninė apžiūra ir saugos diržai. „Galbūt todėl jūsų valstybė ir yra kitokia, nes pas jus yra tvarka“, – garsiai pamąsto.
Įsukame į centrinę miesto gatvę. Dar pernai ji vadinosi Lenino. Dabar – Soboro.
Kerštas
Vakarienės stalas lūžta nuo vaišių ir ukrainiečių vaišingumo. Tik kalbos prie stalo – ne apie orą ar artėjančias šventes. Visi pokalbiai vienaip ar kitaip pasisuka į karą. Nors nuo saugių ir vaišingų ukrainiečių namų iki fronto yra apie 500 kilometrų.
Nadios draugas Jura tarnavo misijose Irake, Afganistane. „Bet tikras karas yra čia“, – sako Jura. Misijose buvo visureigiai, sraigtasparniai, palydovinės sistemos. Čia tenka visą dieną murkdytis purve. Jura nedaugžodžiauja, daugiau valgo. Apie jį kalba Nadia. Jų meilės istorija pynėsi karo verpete.
Jura du kartus buvo kontūzytas. Didvyriškai nešė sužeistuosius Ilovaisko katile. Vienas išnešamas karys mirė ant jo rankų.
Pasakoja apie kartu kariavusią snaiperę, pas ukrainiečius atėjusią iš DNR, kur patyrė žiaurų šantažą. Kai akyse susprogdino jos vaiką, liko tik motinos kerštas.
Nadia sako iš pradžių galvojusi, kad nekalbus, atsiskyręs snaiperis – smulkaus sudėjimo vyras. Kol kartą, apšvietus žvaigždėms, pamatė moters akis. Snaiperė – buvusi biatlonininkė. Smulkutė, mažutė, 160 centimetrų ūgio ir 35 kilogramų svorio. Šaudydavo iš 400–500 metrų, geru oru – iš 700 metrų.
„Ji daug pasiuntė į dausas. Išeidavo kelioms dienoms, grįždavo labai išvargusi. Kerštas... Kerštas... Savęs netausojo.“
Sunkiai sužeista snaiperė galiausiai buvo išgabenta į Izraelį. Skaičiuodama paskutines dienas, susisiekė su Nadia atsisveikinti. Prašė, jei atsirastų galimybė, kad bent pelenais grįžtų į Ukrainą.
Atsisakė apdovanojimo
Nadia juokiasi prisiminusi, kaip meldėsi tualete, kai netikėtai prasidėjo apšaudymas: nenorėjo gėdingai žūti. Kai jau buvo priedangoje, iš atlėkusių vaikinų sužinojo: „Tualetą nunešė!“
„Čia žmonės lenktyniauja tarpusavyje, bet visada padės vieni kitiems. Fronte atėjo močiutė prašyti bulvių sėklai. Pririnkau maišiuką. Ji apsiverkė. Klausiu, kodėl? Paaiškino: prašiau kaimynės, o ši atsakė: „Ką mano šuo ės?“
Ukrainietė tvirto charakterio, nesileidžia į kompromisus. Rusiškai kalba tik dėl to, kad galėtų suprasti lietuviai. Nerinkdama žodžių kritikuoja dainininkę Ruslaną, kurią teko saugoti koncerte.
Pajutusi nepagarbą kariaujančiųjų rėmėjams, pagerbimo vakare atsisakė jai skirto P. Porošenkos apdovanojimo, rėždama: „Tegul jis nešioja rėmėjo medalį. Bus pirmas prezidentas su rėmėjo medaliu.“ Tik gailisi, kad šis epizodas nebuvo parodytas per televiziją.
„Jei ne jie, karas būtų čia, pas mus, – taurę pakelia kaimynystėje gyvenantis gydytojas Giorgijus. – Vargšė Rusija. Tik to nesupranta.“
„Mes sukursime tokią Ukrainą, kad kiti pavydės“, – tvirtai sako Nadia.
Ukrainoje trečia taurė geriama atsistojus – už žuvusius.
Ryt laukia kelionė į frontą.
Autorės nuotr.
Opytne kaimas fronto linijoje. Iki Donecko centro – maždaug 10 kilometrų, iki buvusio Donecko oro uosto – apie 2 kilometrus.
Tualete pakabinti tualetinio popieriaus lapeliai su Janukovyčiaus ir Putino atvaizdais.
Ant pastato fasado – žuvusiųjų atminimui skirtos lentos.
Vidurio Ukrainos vaizdas. Patys ukrainiečiai sako, kad jų keliai – itin prasti.
Užrašas ant automobilio: „Žuvau dėl rojaus – neįleidžia.“ Ukrainos kazokų turėjo paprotį plikai skusti galvą, o viršugalvyje palikti plaukų sruogą, už kurios, tikėta, po mirties iš pragaro bus ištraukti į rojų.
Ukrainos vėliavos spalvos – ir ant garažo durų.
Gatvės prekyba Kremenčuke.
Asmeninė nuotr.
„Ir čia būna gražu“, – pasidalijusi nuotrauka socialiniame tinkle, parašė Nadia.