Kad vaikai kalbėtų lietuviškai

Kad vai­kai kal­bė­tų lie­tu­viš­kai

Į Kel­mės ra­jo­no Uš­nė­nų kai­mą grį­žo dvi emig­ra­vu­sių šei­mų ma­mos Jur­gi­ta Be­res­ne­vi­čie­nė ir Do­na­ta Ra­da­vi­čiū­tė su vai­kais. Vy­rus pa­li­ko dar­buo­tis už­sie­ny­je. Mo­te­rys grį­žo, kad jų at­ža­los iš­lik­tų lie­tu­viais ir kal­bė­tų gim­tą­ja kal­ba.

Kai vai­kams atei­na lai­kas pra­dė­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą, į Lie­tu­vą grįž­ta ne­ma­žai emig­ran­tų šei­mų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­no­rė­jo trau­muo­ti vai­kų

Į ža­lią sa­vo tė­vo tro­be­lę Uš­nė­nuo­se praė­ju­sių me­tų va­sa­rą su dviem vai­kais iš Nor­ve­gi­jos grį­žo Do­na­ta Ra­da­vi­čiū­tė. Jos vy­ras Ma­rius taip pat li­ko Nor­ve­gi­jo­je. Ten tu­ri sa­vą sta­ty­bų vers­lą.

Jur­gi­ta, bū­da­ma ša­lia sa­vo vy­ro, Nor­ve­gi­jo­je au­gi­no vai­kus. Kai iš­va­žia­vo, ma­ža­jam sū­ne­liui Ma­ri­jui bu­vo tik ke­tu­ri mė­ne­siai. Da­bar jau ket­ve­ri me­tai.

Do­na­tos ir Ma­riaus duk­re­lė Ka­mi­lė Nor­ve­gi­jo­je bai­gė dvi kla­ses. Su sa­vo bendrakla­sė­mis kal­bė­da­vo nor­ve­giš­kai. Su ki­tų tau­ty­bių vai­kais – ang­liš­kai. Jos kla­sė­je mo­kė­si ne­ma­žai len­kų, ke­le­tas lie­tu­vių ir ki­tų tau­ty­bių vai­kų.

Se­ne­lio so­dy­bo­je ma­žo­ji Ka­mi­lė šo­ki­nė­ja ant ba­tu­to. Kur sma­giau mo­ky­tis ir gy­ven­ti – Lie­tu­vo­je ar Nor­ve­gi­jo­je? Smul­ku­tė ru­daa­kė mer­gai­tė ne­dve­jo­da­ma sa­ko, jog Nor­ve­gi­jo­je. Ten per pa­mo­kas daug pra­kti­nės veik­los, vai­kai plau­kio­ja mo­kyk­los ba­sei­ne. Po pa­mo­kų daug įvai­riau­sų bū­re­lių.

Ka­mi­lė gra­žiai kal­ba lie­tu­viš­kai. Ma­ma sa­ko, jog kiek sun­kiau lie­tu­viš­kai ra­šy­ti. Nor­ve­gų kal­bo­je ne­bu­vo no­si­nių ir minkš­tu­mo ženk­lų.

Nor­ve­gi­jo­je Ka­mi­lę priė­mė iš kar­to į ant­rą kla­sę. Grį­žus į Lie­tu­vą, pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jų ko­mi­si­ja tik­ri­no mer­gai­tės ži­nias. Nors ten jau bu­vo bai­gu­si tre­čią­ją kla­sę, Lie­tu­vo­je šią kla­sę lan­ko dar kar­tą.

„Atei­ty­je pla­nuo­ja­me kur­tis Lie­tu­vo­je, – pa­sa­ko­ja Do­na­ta. – Pa­gal­vo­jo­me, jog ne­ver­ta trau­muo­ti vai­kų. Ge­riau te­gu mo­ko­si tė­vy­nė­je, nes bai­gus dau­giau kla­sių dar sun­kiau bus per­sio­rien­tuo­ti.“

Nei Do­na­ta, nei jos vy­ras Ma­rius Nor­ve­gi­jo­je ne­si­mo­kė nor­ve­gų kal­bos, nes ne­si­ruo­šė ten vi­sam lai­kui lik­ti.

Vy­ras dar ku­rį lai­ką dirbs. Va­sa­ro­mis pas jį skris ir Jur­gi­ta su vai­kais. Ji iš­mo­ko da­žy­ti me­di­nių na­mų išo­ri­nes sie­nas. Įsi­dar­bins vy­ro įmo­nė­je.

Dar­bas – Nor­ve­gi­jo­je, na­mai – Lie­tu­vo­je

Ne­di­de­lis Už­ven­čio se­niū­ni­jos Uš­nė­nų kai­me­lis. Net ro­dyk­lės, žy­min­čios kai­mą, nė­ra. Tik in­for­ma­ci­nė len­ta su už­ra­šu, jog čia yra me­mo­ria­li­nis Po­vi­lo Vi­šins­kio mu­zie­jus.

Pag­rin­di­nė­je gat­ve­lė­je tro­bas su­skai­čiuo­tum ant ran­kų pirš­tų. Rau­do­no­je ir ža­lio­je tro­bo­se gy­ve­na vai­kus į Lie­tu­vą mo­ky­tis par­ve­žu­sios emig­ran­tės.

Pir­miau­sia už­su­ku į gat­vės pra­džio­je esan­čią rau­do­ną me­di­nę Vi­dos Be­res­ne­vi­čie­nės tro­bą. Vai­kų kam­ba­ry­je dūks­ta anū­kė­liai Aus­tė­ja ir Elin­gas. Tar­pu­sa­vy­je jie kal­ba­si ang­liš­kai ir nor­ve­giš­kai.

Po­nia Vi­da lie­tu­viš­kai šne­ku­čiuo­ja­si su iš Nor­ve­gi­jos grį­žu­sia mar­čia. Jai sma­giau, kai na­mai pil­ni vai­kų kle­ge­sio. Anks­čiau kar­tais pa­si­jus­da­vo vie­ni­ša. Vy­ras Al­gis dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju. Daž­niau­siai ke­lio­nė­je.

Jau­kiuo­se any­tos na­muo­se iš Nor­ve­gi­jos vai­kų leis­ti į lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą grį­žu­si Jur­gi­ta Be­res­ne­vi­čie­nė taip pat jau­čia­si pui­kiai. Rū­pi­na­si sa­vos so­dy­bos, ku­rią nu­si­pir­ko Už­ven­čio pa­šo­nė­je esan­čia­me Gir­ni­kų kai­me, re­mon­tu. Vy­ras li­ko dar­buo­tis Nor­ve­gi­jo­je.

Jur­gi­ta ki­lu­si iš Ute­nos. Gry­na mies­tie­tė. Ta­čiau vy­rui, pa­no­ru­siam kur­tis Že­mai­ti­jos kai­me, ne­prieš­ta­ra­vo. „Pri­va­lo­me kaž­ką tu­rė­ti Lie­tu­vo­je. Vi­są gy­ve­ni­mą ne­si­blaš­ky­si po pa­sau­lį,“ – paaiš­ki­no jau­na mo­te­ris.

Jur­gi­tos kaip emig­ran­tės pa­tir­tis – ga­na įvai­ri. Ute­no­je bai­gu­si mo­kyk­lą ir įgi­ju­si ku­li­na­rės spe­cia­ly­bę iš­va­žia­vo į Ang­li­ją. Dir­bo grei­to mais­to res­to­ra­nuo­se ir ka­vi­nu­kė­se. Ten su­si­pa­ži­no su sa­vo bū­si­mu vy­ru Ro­lan­du.

Mo­ky­tis – Lie­tu­vo­je

Iš­te­kė­ju­si Jur­gi­ta vai­kų gim­dy­ti va­žia­vo į Lie­tu­vą. Čia, Uš­nė­nuo­se, gi­mė Be­res­ne­vi­čių vy­res­nė­lė aš­tuo­ne­rių me­tų Aus­tė­ja. Po me­tų – ir jau­nes­ny­sis sū­nus Elin­gas.

Ku­rį lai­ką jau­na šei­ma vai­kus au­gi­no Lie­tu­vo­je, kad jie iš­mok­tų šne­kė­ti lie­tu­viš­kai. Jur­gi­ta au­gi­no vai­kus, jos vy­ras Ro­lan­das įsi­dar­bi­no to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju.

Šiek tiek paau­gus vai­kams, jau­na šei­ma nu­spren­dė iš­va­žiuo­ti į Nor­ve­gi­ją.

Ro­lan­das įsi­dar­bi­no sta­ty­bos įmo­nė­je. Jur­gi­ta au­gi­no vai­kus, lan­kė nor­ve­gų kal­bos kur­sus, kar­tais už­dar­biau­da­vo tvar­ky­da­ma sve­ti­mus na­mus.

„Ka­dan­gi vy­ras dir­bo vie­nas ir Nor­ve­gi­jo­je ne­pra­si­gy­ve­no­me, – pa­sa­ko­ja bu­vu­si emig­ran­tė. – Bran­gus būs­tas, daug mo­kė­ti už vai­kų dar­že­lius. Už­tek­da­vo tik nor­ma­liai pra­gy­ven­ti ir bi­lie­tams į Lie­tu­vą.“

Kai duk­rai Aus­tė­jai atė­jo lai­kas ei­ti į mo­kyk­los pa­ren­gia­mą­ją gru­pę, Jur­gi­ta nu­spren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą.

Su­si­rū­pi­ni­mą kė­lė vai­kai. Jie net na­muo­se ne­no­rė­jo kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Lie­tu­viš­kai kal­bė­jo tik su tė­vais, o tar­pu­sa­vy­je – ang­liš­kai.

Lan­kė nor­ve­giš­ką dar­že­lį, bet su ki­tų tau­ty­bių vai­kais ten bend­ra­vo ang­liš­kai. Ang­lų kal­ba vai­kams la­biau­siai pa­ti­ko dėl trum­pų žo­džių. Te­le­vi­zi­ją jie taip pat rin­ko­si ang­lų kal­ba.

„Tai mus su vy­ru gąs­di­no, – pri­si­me­na Jur­gi­ta. – Pa­gal­vo­jo­me, jog rei­kės grįž­ti. Vi­są gy­ve­ni­mą ne­pra­lei­si­me ant la­ga­mi­nų. O vai­kai ne­mo­kės gim­to­sios kal­bos. Gal kai užaugs, jie iš­va­žiuos, ne­pa­vyks su­lai­ky­ti, ta­čiau pa­ma­nė­me, jog tu­ri­me pa­da­ry­ti vis­ką, kad vai­kai ne­pa­mirš­tų sa­vo ša­lies ir sa­vo kal­bos.“

Ka­dan­gi vy­ras dir­bo Nor­ve­gi­jo­je, Jur­gi­ta ku­rį lai­ką dar gau­da­vo nor­ve­giš­kas pa­šal­pas už vai­kus, nors ir gy­ve­no Lie­tu­vo­je.

Duk­ra Aus­tė­ja lan­ko Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos pir­mą­ją kla­sę, sū­nus Elin­gas – pa­ren­gia­mą­ją gru­pę. Aus­tė­ja ne­tu­ri pro­ble­mų dėl moks­lo. Ge­rai se­ka­si vi­si da­ly­kai ir lie­tu­vių kal­ba.

Sū­nui Elin­gui – kiek sun­kiau. Jam la­biau pa­tin­ka kal­bė­ti ang­liš­kai.

Dėl vai­kų grįž­ta ne­ma­žai emig­ran­tų

Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Ge­nė Pul­kie­nė sa­ko, jog į Lie­tu­vą, kai vai­kams atei­na lai­kas lan­ky­ti mo­kyk­lą, grįž­ta ne­ma­žai emig­ran­tų. Ir Už­ven­čio gim­na­zi­jo­je ke­le­tas to­kių yra.

Emig­ran­tų vai­kams ski­ria­ma pa­pil­do­ma lie­tu­vių kal­bos pa­mo­ka. Jų ži­nių spra­gas sten­gia­ma­si iš­ly­gin­ti, nes pa­pras­tai dėl lie­tu­vių kal­bos ra­šy­bos ky­la dau­giau­sia sun­ku­mų. Ki­tų da­ly­kų ži­nios bū­na daug­maž pa­na­šios, kaip ir bend­raam­žių Lie­tu­vo­je.

Be­je, ne kiek­vie­ną grį­žu­sį vai­ką ga­li­ma kel­ti į tą pa­čią kla­sę, ku­rią tu­rė­tų lan­ky­ti už­sie­ny­je. Su­da­ro­ma ko­mi­si­ja, ku­ri įver­ti­na vai­ko ži­nias.

Prog­ra­mos ski­ria­si. Už­sie­ny­je vai­kai tu­ri dau­giau pra­kti­nės veik­los, ma­žiau teo­ri­jos. To­dėl kar­tais mo­ki­nį ten­ka pa­lik­ti to­je pa­čio­je kla­sė­je, ku­rią jau bai­gė, dar vie­ne­rius me­tus, kad pa­si­vy­tų bend­raam­žius.

Au­to­rės nuo­tr.

SUG­RĮ­ŽI­MAS: Po ke­le­rių me­tų Do­na­ta Ra­da­vi­čiū­tė su­grį­žo į gim­tuo­sius Uš­nė­nus, kad duk­ra Ka­mi­lė lan­ky­tų lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą. Ša­lia jos – pusb­ro­lis Ro­kas.

JAU­KU­MAS: Do­na­tai Ra­da­vi­čiū­tei jau­ku sa­vo tė­vų na­muo­se, ša­lia mie­gan­čio sū­ne­lio Ma­ri­jaus.

VAI­KYS­TĖ: Jur­gi­ta Be­res­ne­vi­čie­nė ne­rū­pes­tin­gą sa­vo at­ža­lų Aus­tė­jos ir Elin­go vai­kys­tę per­kė­lė iš Nor­ve­gi­jos į Lie­tu­vą, kad jie ži­no­tų, kas to­kie yra.