Kad \"mūsų\" taptų ir \"jūsų\"

Kad "mūsų" taptų ir "jūsų"

Lietuvis policininkas turėtų žinoti latvių policininko telefoną, lietuviams reikėtų pramokti latviškai, o latviams – lietuviškai. Dviejų diplomatų: pirmojo Latvijos ambasadoriaus Lietuvoje Alberto Sarkanio ir dabartinio Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje Ričardo Degučio nuomone, kaimyninių šalių susvetimėjimas būtų didelė rizika. Šiauliečiai atvėrė akis: jų ryšiai su Latvija jau seniai yra labai glaudūs.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Apie Lietuvą ir Latviją – lietuviškai

Abu diplomatai dalyvavo Šiaulių universiteto (ŠU) bibliotekoje Baltų centro organizuotame susitikime.

R. Degutis Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje dirba pusmetį.

„Antradienį buvau Jelgavos žemės ūkio universitete, studentų teiravausi, kur jie dažniau važiuoja alaus išgerti – į Šiaulius ar Rygą. Atsakė, kad kol kas į Rygą. Bet nepamirškime, kad trečdalis kertančiųjų Lietuvos sieną yra latviai“, – pokalbį pradėjo R. Degutis.

Ambasadorius išvardijo šalių diplomatijos prioritetus: energetika, transportas, tolesnė europinė integracija, Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas, suinteresuotumas bendradarbiauti su Rytų valstybėmis, dvišaliai klausimai.

Pristatydamas A. Sarkanį, R. Degutis negailėjo komplimentų: „A. Sarkanis yra auksinėmis raidėmis Lietuvoje įrašytas ambasadorius.“

Dabar A. Sarkanis dirba Latvijos užsienio reikalų ministerijoje generaliniu inspektoriumi. Diplomatinę karjerą latvių kalbos filologas pradėjo 1990 metais, pirmoji rezidencijos vieta – Vilnius.

A. Sarkanis kartu su Lietuvos diplomatu Neriu Germanu parengė studiją apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas, kuri oficialiai pristatyta šių metų pradžioje.

Latvių diplomatas puikiai kalba lietuviškai. Studija buvo rašoma lietuviškai, A. Sarkanis ją išvertė į latvių ir anglų kalbas.

Kokia kalba susikalbėsime?

Pasak A. Sarkanio, didžiausia rizika – šalių susvetimėjimas. Dėl globalizacijos, emigracijos potencialas išsisklaido, nebėra laiko ir jėgų kaimynams.

A. Sarkanio teigimu, reikia plėtoti bendrą kultūrinį regioną su Švedija, Suomija, kurti bendras informacines erdves, kad neatsitiktų taip, kad geriau žinosime, kas vyksta Prancūzijoje, bet ne pas artimiausius kaimynus.

Diplomatas atkreipė dėmesį, kad latviškoje žiniasklaidoje yra daugiau informacijos apie Lietuvą (ypač – verslo) nei Lietuvoje apie Latviją.

A. Sarkanio nuomone, kiekvienas Latvijos policininkas turi turėti kolegos Lietuvoje telefono numerį (ir atvirkščiai).

Bendrystės reikėtų ir versle, kad pirkėjas, nesvarbu, pirkdamas Tukumo ar Rokiškio sūrį, pagalvotų: „Mūsų“.

Diplomatas nemano, kad visi išmoksime vieni kitų kalbą. Bet reikalinga pramokti bent elementarios abėcėlės. Kadangi kalbos yra panašios, derėtų pabandyti įsiklausyti ir suprasti.

A. Sarkanis mano, kad lietuviai ir latviai iki šiol nėra apsisprendę, kokia kalba bendrauti. Kalbant su estais, latviams nekyla minčių, kokią kalbą rinktis – tik anglų. Bendraujant su lietuviais, pokalbio pradžioje klausiama, kokia kalba kalbėti.

Diplomatas įsitikinęs, kad reikia stiprinti užsienio kalbų mokymą. Aimanavimą dėl rusų kalbos jis vadina fikcija ir noru neišleisti lietuvių ir latvių iš bendros informacinės erdvės.

Perfrazuodamas Justiną Marcinkevičių, latvis linkėjo po dešimties metų žiūrėti į vieną pusę ir matyti tą patį.

Atakos turi priežastį

A. Sarkanis priminė prieš keletą dienų paskelbtas Latvijos konstitucijos apsaugos biuro išvadas. Pagal jas, Latvija tarptautiniu mastu plačiai atakuojama (pavyzdys – išprovokuotas referendumas dėl valstybinės rusų kalbos).

Vienas iš taikinių – Visagino atominės elektrinės projektas: „Iki šiol 100 procentų esame energetiškai priklausomi ir labai pažeidžiami.“

A. Sarkanį piktina tendencingos visuomenės apklausos: „Kaip jūs manote, ar Latvija buvo okupuota?“

„Jei esame atsakingi, toks klausimas neturėtų kilti. Jei kažkas Lietuvoje ar Latvijoje nesiseka, reikia plačiau žiūrėti, kodėl?“ – užsiminė didelę patirtį turintis diplomatas.

A. Sarkanis šmaikštavo, jog reikia įžvelgti teigiamą pusę: pas mus nenuobodu. Jis paragino susilaikyti nuo žodžių „badas“, „bedugnė“ – kad Dievas nenubaustų.

Pamokų ir televizijos programos poreikis

Joniškio latvių draugijos „Avots“ pirmininkė Natalija Franckaitienė svečių prašė stengtis, kad pasienio mokyklose būtų galima mokytis gimtosios latvių ir lietuvių kalbos. Duobelėje gyvena per 1000 lietuvių, gimtosios kalbos mokymasis jiems galbūt taptų siūlu grįžti į Tėvynę.

„Įrašyti šių kalbų pamokas į mokyklos programas – „mission impossible“ (neįmanoma misija), – sakė R. Degutis. Jo siūloma išeitis ateityje – fakultatyvai.

Šiauliuose gyvenantis Ilgvars Karulis teiravosi apie galimybę Lietuvoje per televiziją transliuoti latvių programą, o Latvijoje – lietuvių.

Ilgamečiai ryšiai

„Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė priminė, kad tarpukariu Šiauliuose veikė Latvijos konsulatas.

Muziejininkė svečiams pasakojo apie bendradarbiavimą su Jelgavos Gederto Eliaso istorijos ir dailės muziejumi. Prieš trejus metus Šiauliuose buvo atidaryta latvių klasiko G. Eliaso tapybos paroda, ne kartą eksponuoti ir kitų latvių dailininkų, fotografų darbai.

„Aušros“ muziejaus archyve V. Šiukščienė aptiko, kad latviai į muziejų Šiauliuose atvažiuodavo nuo ekspozicijos parengimo pradžios – 1931-ųjų. Dabar kaimynai dažniausiai lankosi Dviračių muziejuje, apie šį muziejų bei Žaliūkių malūno sodybą parengti lankstinukai latvių kalba.

Ilgamečiai kultūriniai ryšiai Šiaulius ir Latviją sieja ir su „Laiptų galerija“, choru „Bičiuliai“, klubu „Aukuras“. Šio klubo vadovas Darius Ramančionis paragino latvius aktyviau įsitraukti į Baltų vienybės ugnies sąšauką: pernai rugsėjo 22 dieną laužai liepsnojo ant 80-ies piliakalnių (Latvijoje – ant 7-ių). Praėjusiais metais Kurtuvėnuose organizuota „Baltų krivūlė“.

Pasak Verslo inkubatoriaus direktoriaus Aliaus Valio, Šiauliuose registruotos penkios Latvijos įmonės.

Keičiasi studijomis

Šiaulių universiteto (ŠU) atstovai paneigė R. Degučio teiginį, kad Lietuvos studentai, dėstytojai nenoriai pagal mainų programas renkasi Latvijos universitetus. Pasirodo, Šiaulių dėstytojams keletą metų tenka laukti eilėje, kad išvyktų pas kaimynus.

ŠU yra sudaręs 10 bendradarbiavimo sutarčių su Latvijos aukštosiomis mokyklomis. Nuo 2005 iki 2011 metų į Šiaulius ir Latviją mokytis vyko maždaug po pusšimtį abiejų šalių studentų. Šiuo metu ŠU mokosi aštuoni latviai.

ŠU dalyvauja vienuolikoje „LitLat“ programos projektų, jų bendras biudžetas – apie 10 milijonų litų.

Į projektus, bendradarbiavimą aktyviai yra įsitraukę įvairūs universiteto fakultetai, Botanikos sodas, biblioteka.

Šiaulių Didždvario gimnazija bendradarbiauja su Rygos Valstybine gimnazija. Šiuo metu Didždvaryje mokosi du moksleiviai iš Latvijos.

„Mano vardas Alita – kaip lietuviškas šampanas“, – juokavo ŠU studijuojanti mergina iš Latvijos. Ji patikino lietuvių kalbą išmokusi 85 procentais ir galėtų būti tinkamas žmogus šalių bendrystei stiprinti.

RIZIKA: Pirmasis Latvijos ambasadorius Lietuvoje Albertas Sarkanis sako, kad didžiausia rizika Lietuvai ir Latvijai – susvetimėti: „Kad neprieitume prie JAV, kai viena valstija nežino, kas dedasi kitoje.“

SUSITIKIMAS: Baltų centro vadovė Regina Kvašytė sakė seniai svajojusi aptarti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo patirtį ir perspektyvas su pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje Albertu Sarkaniu (centre) ir dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje Ričardu Degučiu.

SITUACIJA: Lietuvos ambasadorius Lietuvoje Ričardas Degutis sako, kad į mokyklų programas įtraukti latvių kalbos pamokas Lietuvoje (ar lietuvių – Latvijoje) yra neįmanoma misija.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.